Ar privatūs juridiniai asmenys gali būti tarptautinės teisės subjektais?

Europos Sąjungos (ES) teisinė tvarka tapo neatskiriama mūsų politinės ir visuomeninės tikrovės dalimi. Remiantis ES sutartimis kiekvienais metais priimami tūkstančiai sprendimų, kurie nulemia ES valstybių narių ir jų piliečių gyvenimą. Asmuo jau seniai nėra tik savo šalies, miesto ar savivaldybės pilietis; jis taip pat yra ES pilietis. Todėl labai svarbu, kad ES piliečiai būtų informuojami ir apie su jų kasdieniu gyvenimu susijusią teisinę tvarką.

Vis dėlto ES struktūrą ir jos teisinę tvarką suprasti nelengva. Iš dalies tai lemia patys sutarčių tekstai, kurie dažnai būna parengti neaiškiai, todėl sudėtinga suprasti jų esmę. Be to, nepažįstamos dauguma sąvokų, kuriomis sutartyse siekiama apibūdinti naujas aplinkybes. Todėl toliau šiame leidinyje stengiamasi suinteresuotiems piliečiams pateikti pirminę ES struktūros ir esminių Europos Sąjungos teisinės tvarkos elementų apžvalgą. Nors pagrindinė ES struktūra - ir jos teisinė tvarka, kuri šiuo atveju ypač svarbi, - yra labai stabili, joje vyksta labai daug didesnio ar mažesnio masto pokyčių, kaip antai pasekmės Jungtinei Karalystei išstojus iš ES.

Iki pat laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo mūsų valstybinis ir politinis gyvenimas vystėsi beveik tik nacionalinių konstitucijų ir įstatymų pagrindu. Mūsų demokratinėse valstybėse šių teisės aktų pagrindu buvo nustatytos elgesio normos, privalomos piliečiams, partijoms, taip pat pačiai valstybei ir jos institucijoms.

Žiūrėdami apskritai į pokario Europos pastangas vienytis matome painų sudėtingų ir sunkiai apžvelgiamų organizacijų vaizdą. Ši europinių darinių įvairovė įgis struktūrą tik jei žinosime, kokių konkrečių tikslų šios organizacijos siekia. Europos ir Atlanto organizacijų ištakos - glaudūs Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos ryšiai po Antrojo pasaulinio karo.

Todėl neatsitiktinai pirmoji Europos pokario organizacija - Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO) - 1948 m. buvo įsteigta Jungtinių Amerikos Valstijų inicia­tyva. George’as Marshallas, tuometinis JAV valstybės sekretorius, 1947 m. paragino Europos valstybes suvienyti savo jėgas siekiant atkurti ekonomiką ir pažadėjo JAV pagalbą. Šiuo tikslu jis pažadėjo JAV paramą, vėliau tapusią „Maršalo planu“ ir padėjusią pamatus greitam vakarų Europos atkūrimui. Pagrindinis EEBO tikslas buvo visų pirma liberalizuoti prekybą tarp valstybių. 1960 m. įstojus Kanadai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, buvo nustatytas papildomas tikslas skatinti ekonomikos pažangą trečiojo pasaulio šalyse teikiant paramą vystymuisi.

1949 m. kaip karinis aljansas su Kanada ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis įkurta NATO. NATO tikslas yra kolektyvinė gynyba arba kolektyvinė savitarpio pagalba. Ji buvo globalios saugumo iniciatyvos, kuria siekta apriboti Sovietų Sąjungos įtaką, dalis. 1989 m. griuvus Geležinei uždangai ir vėliau žlugus Sovietų Sąjungai, ši organizacija vis dažniau imdavosi krizių valdymo ir stabilumo skatinimo uždavinių. NATO priklauso 31 valstybė, t. y. 22 ES valstybės narės (nepriklauso Airija, Kipras, Malta, Austrija ir Švedija), taip pat Albanija, Kanada, Islandija, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija, Norvegija, Turkija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Stiprinant Europos valstybių bendradarbiavimą saugumo politikos srityje, 1954 m. įsteigta Vakarų Europos Sąjunga (VES). VES įsteigimas buvo saugumo ir gynybos politikos Europoje pradžia. Tačiau šios organizacijos vaidmuo nebuvo toliau plėtojamas ir dauguma jai suteiktų įgaliojimų buvo perduota kitoms tarptautinėms institucijoms, visų pirma NATO, Europos Tarybai ir ES. Todėl 2011 m. birželio 30 d.

Bendra antros Europos organizacijų grupės savybė yra ta, kad jų struktūra suteikia galimybę jų veikloje dalyvauti kuo daugiau valstybių. Šioms organizacijoms priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė organizacija įkurta Europos Taryba, turinti 46 nares, įskaitant visas dabartines ES valstybes nares.

Europos Tarybos statute nekalbama nei apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą, nei apie šalių suvereniteto dalių perdavimą ar sujungimą. Sprendimai visais svarbiausiais klausimais priimami pagal vienbalsiškumo principą, todėl kiekviena valstybė gali vetuodama trukdyti priimti sprendimus. Europos Taryboje priimta daugybė konvencijų ekonomikos, kultūros, socialinės politikos ir teisės srityse. Iš jų reikšmingiausia, o kartu ir žinomiausia - 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK), kurią šiuo metu yra pasirašiusios visos 46 Europos Tarybos narės.

Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kurios pirmtakė yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK). ESBO, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys, privalo laikytis principų ir siekti tikslų, nustatytų 1975 m. Baigiamajame Helsinkio akte ir 1990 m. Paryžiaus chartijoje.

Trečią Europos organizacijų grupę sudaro Europos Sąjunga (ES). Palyginti su įprastais tarptautiniais valstybių ryšiais, esminė ES naujovė ta, kad valstybės narės dėl ES atsisakė savo suvereniteto dalies ir pačiai ES suteikė įgaliojimus veikti savarankiškai. ES pamatus padėjo tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert’as Schumanas savo 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija, kurioje pristatė savo ir Jeano Monnet parengtą planą, kaip suvienyti Europos anglių ir plieno pramonę sukuriant Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Vadinamasis Šumano planas galiausiai tapo realybe 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešioms valstybėms steigėjoms (Belgijai, Vokietijai, Prancūzijai, Italijai, Liuksemburgui ir Nyderlandams) sudarius EAPB steigimo sutartį (toliau - Paryžiaus sutartis) ir 1952 m. liepos 23 d. šiai sutarčiai įsigaliojus. Ši Bendrija veikė 50 metų ir 2002 m. liepos 23 d., pasibaigus jos steigimo sutarties galiojimui, ji buvo integruota į Europos bendriją.

Po kelerių metų, toms pačioms valstybėms sudarius 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartis, įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (EAEB, t. y. Euratomas); šios bendrijos savo veiklą pradėjo 1958 m. sausio 1 d. Mastrichto sutartimi įsteigus Europos Sąjungą, pradėtas naujas Europos politinio vienijimosi etapas. Nors ši sutartis buvo pasirašyta Mastrichte dar 1992 m. vasario 7 d., dėl kai kurių ratifikavimo procedūros kliūčių (Danijos gyventojai jai pritarė tik per antrą referendumą; Vokietijoje pateiktas ieškinys dėl jos parlamento narių pritarimo sutarčiai prieštaravimo konstitucijai) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d. Sutarties tekste ji vadinama „nauju itin glaudžios Europos tautų sąjungos kūrimo etapu“. Joje buvo numatytas Europos Sąjungos steigimo teisės aktas, nors juo nebuvo užbaigtas šis procesas. Taigi, Europos Sąjunga nebuvo įsteigta vietoj Europos Bendrijų, o subūrė jas po vienu stogu su naujomis politikos kryptimis ir bendradarbiavimo formomis. Vaizdžiai tariant, buvo pastatyti trys ramsčiai, kuriais grindžiama ES. Pirmą ramstį sudarė Europos bendrijos: EEB (pervadinta į EB), EAPB (iki 2002 m.) ir Euratomas. Antras ramstis - valstybių narių bendradarbiavimas bendros užsienio ir saugumo politikos srityje.

Pirmoji ES plėtra įvyko pasirašius Amsterdamo ir Nicos sutartis. Jos įsigaliojo atitinkamai 1999 m. gegužės 1 d. ir 2003 m. vasario 1 d. Šių sutarčių reformų tikslas buvo išlaikyti gebėjimą efektyviai veikti net ir prisijungus prie ES daug naujų valstybių narių. Todėl pagal abi sutartis pirmiausia imtasi institucijų reformų. Dėl to dažnai pasigirsdavusi kritika davė postūmį pradėti diskusiją apie ES ateitį ir jos institucinę tvarką. Šios diskusijos rezultatas - 2001 m. gruodžio 5 d. Belgijos mieste Lakene valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Deklaracija dėl Europos Sąjungos ateities. Joje ES įsipareigojo tapti demokratiškesne, skaidresne ir veiksmingesne, taip pat nutiesti kelią konstitucijai.

Pirmas žingsnis siekiant šio tikslo - parengti Europos konstituciją - patikėtas Konventui dėl Europos ateities, vadovaujamam buvusio Prancūzijos prezidento Valéry Giscard’o d’Estaing’o. Konvento parengtas Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas 2003 m. liepos 18 d. buvo oficialiai pateiktas Europos Vadovų Tarybos pirmininkui. 2004 m. liepos 17-18 d. Siekta, kad priėmus konstituciją ankstesnė Europos Sąjunga ir ankstesnė Europos bendrija taptų viena nauja Europos Sąjunga, kuri turėjo būti grindžiama viena sutartimi dėl konstitucijos Europai. Išlikti turėjo tik Europos atominės energijos bendrija, kaip dar viena savarankiška bendrija, tačiau, kaip ir anksčiau, glaudžiai susijusi su Europos Sąjunga. Tačiau pastangos dėl konstitucijos žlugo ratifikavimo valstybėse narėse procedūros metu. Iš pradžių 13 iš tuometinių 25 valstybių narių Sutarčiai dėl Konstitucijos Europai pritarė, tačiau per referendumą Prancūzijoje (prieš balsavo 54,7 proc. iš 69,3 proc. dalyvavusių referendume piliečių) ir Nyderlanduose (prieš - 61,7 proc. iš 63 proc.

Po beveik dvejus metus trukusių svarstymų tik 2007 m. pirmame pusmetyje pavyko priimti naują reformų paketą. Jame formaliai atsisakyta Konstitucijos Europai koncepcijos, pagal kurią visos esamos sutartys turėjo būti panaikintos ir pakeistos vienu tekstu pavadinimu „Sutartis dėl Konstitucijos Europai“. Vietoj to parengta Reformų sutartis, kurioje, visai kaip Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartyse, padaryti esminiai esamų ES sutarčių pakeitimai, siekiant padidinti ES veiksnumą vidaus ir išorės reikaluose, sustiprinti demokratinį legitimumą ir apskritai padidinti ES veiksmų efektyvumą. Lygiai taip pat, sekant sena gera tradicija sutartis pavadinti pagal jų pasirašymo vietą, ši Reformų sutartis buvo pavadinta Lisabonos sutartimi.

Taip nutiko dėl to, kad patys valstybių ir vyriausybių vadovai 2007 m. birželio 21-22 d. Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos posėdžio išvadose išsamiai nustatė, kaip ir kokia apimtimi dėl Reformų sutarties suderėtos naujovės turi būti įtrauktos į esamas sutartis. Ypač ginčytasi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo, tolesnio bendros užsienio ir saugumo politikos vystymo, naujo nacionalinių parlamentų vaidmens integracijos procese, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos įtraukimo į ES teisę ir galimos pažangos policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose. Taigi 2007 m. sušaukta tarpvyriausybinė konferencija didelės veiksmų laisvės neturėjo ir buvo įgaliota tik techniškai padaryti norimus pakeitimus. Konferencijos darbas buvo baigtas jau 2007 m. spalio 18-19 d. Ir pagaliau 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje sutartį iškilmingai pasirašė tuomet dar tik 27 ES valstybių narių (Kroatija į ES įstojo tik 2013 m.) arba jų vyriausybių vadovai.

Tačiau ir šios sutarties ratifikavimo procesas vyko labai sunkiai. Nors Lisabonos sutartis, priešingai negu Sutartis dėl Konstitucijos Europai, įveikė ratifikavimo kliūtis Prancūzijoje ir Nyderlanduose, jos ratifikavimas žlugo per 2008 m. birželio 12 d. vykusį pirmą referendumą Airijoje (prieš balsavo 53,4 proc. iš 53,1 proc. dalyvavusių referendume piliečių). Tik pažadėjus kai kurias teisines garantijas dėl (ribotos) naujos sutarties taikymo apimties Airijos piliečių nuomonės apie šią sutartį paklausta per antrą 2009 m. spalio mėn. vykusį referendumą. Šį kartą sutartis iš Airijos gyventojų sulaukė plataus pripažinimo (už balsavo 67,1 proc. iš 59 proc. dalyvavusių piliečių). Be to, sėkminga referendumo Airijoje baigtis atvėrė kelią Lisabonos sutarties ratifikavimui Lenkijoje ir Čekijoje.

Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis buvo paskelbęs, kad savo parašą po ratifikaciniu raštu dės tik jei Airijos referendumas baigsis sėkmingai. Čekijos prezidentas Václavas Klausas pirmiausia taip pat norėjo palaukti Airijos referendumo, o vėliau ratifikacinio rašto pasirašymą dar papildomai susiejo su garantija, kad Lisabonos sutartimi, ypač ja į ES sutartį įtraukta Pagrindinių teisių chartija, nebus daromas joks poveikis 1945 m. priimtiems vadinamiesiems Benešo dekretams, kuriais atmetamos pretenzijos į buvusias Vokietijos teritorijas Čekijoje. Išsprendus šį klausimą, 2009 m. lapkričio 3 d. prezidentas V. Klausas pasirašė ratifikacinį raštą. Tad ratifikavimo procedūra buvo sėkmingai baigta, ir 2009 m. gruodžio 1 d. Lisabonos sutartimi Europos Sąjunga ir Europos bendrija tapo viena Europos Sąjunga. Sąvoka „Bendrija“ visur pakeista sąvoka „Sąjunga“. Europos Sąjunga pakeitė Europos bendriją ir perėmė jos teises. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ištakos - Europos bendrijos steigimo sutartis (toliau - EB sutartis). SESV struktūra iš esmės atitinka tos sutarties struktūrą. ES sutartis ir SESV turi tą pačią teisinę vertę ir nėra viena už kitą viršesnės ar viena nuo kitos priklausomos. Šis tikslus teisinis paaiškinimas yra būtinas, nes dėl reglamentavimo pobūdžio abiejose sutartyse ir naujo ankstesnės EB sutarties pavadinimo (Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo) susidaro įspūdis, kad ES sutartis yra tarsi pagrindinis įstatymas ar pagrindų sutartis, o SESV - labiau įgyvendinimo sutartis. Tačiau ES sutarties ir SESV pobūdis visiškai ne konstitucinis. Šį pokytį, palyginti su ankstesniuoju Konstitucijos...

ES įvykių chronologija

Svarbiausi ES įvykiai chronologine tvarka:

• 1945-1950 m.: Pokario Europos atkūrimo pradžia.
• 1951 m.: Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) įsteigimas.
• 1957 m.: Romos sutarčių pasirašymas, įsteigiant Europos ekonominę bendriją (EEB) ir Europos atominės energijos bendriją (Euratomas).
• 1960 m.: EEBO pertvarkymas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO).
• 1973 m.: Pirmasis ES plėtimasis, prisijungiant Jungtinei Karalystei, Airijai ir Danijai.
• 1979 m.: Pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.
• 1981 m.: Graikijos prisijungimas prie ES.
• 1985 m.: Šengeno susitarimo pasirašymas.
• 1986 m.: Bendrojo Europos akto priėmimas.
• 1992 m.: Mastrichto sutarties pasirašymas, įsteigiant Europos Sąjungą.
• 1995 m.: Austrijos, Suomijos ir Švedijos prisijungimas prie ES.
• 1999 m.: Euro įvedimas.
• 2004 m.: Didžiausias ES plėtimasis, prisijungiant 10 naujų valstybių narių.
• 2007 m.: Lisabonos sutarties pasirašymas.
• 2013 m.: Kroatijos prisijungimas prie ES.
• 2016 m.: Jungtinės Karalystės referendumas dėl išstojimo iš ES (Brexit).
• 2020 m.: Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES.

Šioje chronologijoje pateikiami svarbiausi įvykiai, kurie formavo dabartinę Europos Sąjungą. Nuo pokario bendradarbiavimo iki dabartinės integracijos lygio, ES nuolat evoliucionavo, siekdama užtikrinti taiką, stabilumą ir ekonominę gerovę Europoje.

Apibendrinant, ES istorija ir teisinė tvarka yra sudėtingas procesas, reikalaujantis nuolatinio piliečių informavimo ir supratimo. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad ES sprendimai atspindėtų visų jos narių interesus ir prisidėtų prie bendros gerovės.

tags: #ar #privatus #juridiniai #asmenys #gali #buti