Gyvenimas po vieną, arba vieno asmens namų ūkiai, yra viena labiausiai augančių namų ūkių formų Europoje, JAV ar net Azijos šalyse. Tokių patirčių yra įvairių ir, nors jos gali būti laikinos, demografai fiksuoja, kad Europos šalyse statistiškai vis dažniau ir vidutiniškai ilgiau asmenys praleidžia laiką gyvendami vieni nei bet kada iki šiol. Reikia paminėti, kad gyvenimas vienatvėje nereiškia, kad žmogus negyveno ar neplanuoja gyventi drauge su kuo nors. Gyvenimas vienatvėje dažnai apibūdinamas kaip iššūkis moderniai visuomenei, jos struktūrai ir valstybės sąrangai.
Vieno asmens namų ūkių paplitimas Europoje
Pradėkime nuo to, kad EST duomenys leidžia įvertinti, kad asmenų, gyvenančių po vieną, santykinė dalis visuomenėje ganėtinai skiriasi įvairiose Europos šalyse. Šis skirtumas yra gana didelis - vieno asmens namų ūkiai tesudaro 5 proc. Juodkalnijos gyventojų, o Suomijoje šis skaičius išauga net iki 27,9 proc. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis išsiskiria tuo, kad vieno asmens namų ūkiai sudaro santykinai reikšmingą visuomenės dalį. Lietuva yra ketvirta šalis Europoje pagal gyventojų dalį, kurie gyvena individualiai ir savarankiškai.
Bendra vieno asmens namų ūkio proporcija tėra apibendrintas rodiklis. Europoje vyrauja universali tendencija, kad gyvenimo po vieną situacija priklauso nuo gyvenimo ciklo, t.y. vienų gyvenančių asmenų dalis visuomenėje stipriai išauga pasiekus 60 metų ribą: nuo 12,3 proc. Juodkalnijoje iki 40,9 proc. Estijoje.
Kita vertus, gyvenimas po vieną nėra apibendrinanti išskirtinai tik senyvo amžiaus tarpsnį pasiekusių asmenų situacija, ypač minėtose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyventi po vieną pasirenka net 16,3 proc. jaunų asmenų, kurie yra sulaukę 15-29 metų. Tik Suomijoje (28,5 proc.), Švedijoje (19,6 proc.) daugiau jaunų asmenų renkasi individuliai pradėti ir organizuoti savo gyvenimą, ir, galima sakyti, esame panašūs į jaunus estus (16,9 proc.), danus (16 proc.) ar vokiečius (15,7 proc.). Palyginimui: tik 0,6 proc. juodkalniečių, 1,5 proc. portugalų.
Duomenys leidžia pastebėti dar vieną bruožą: daugeliui Europos šalių būdinga nuosaikiai auganti vieno asmens namų ūkio dalis sulig vyresniu amžiumi.
Socialiniai ir psichologiniai aspektai
Kaip įveikti emocinį alkį
Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto sociologės S. Mikulionienė, G. Rapolienė ir N. Valavičienė, tyrinėjusios Lietuvos vyresnio amžiaus vienatvėje gyvenančių asmenų patirtis, pastebėjo, kad nors Lietuvoje vyresni asmenys, gyvenantys vieni, turi reikšmingą artimų asmenų ratą, dažnai jo iki galo neišnaudoja. Sekant minėtomis prielaidomis, Europos socialinis tyrimas atskleidžia universalią tendenciją visose Europos šalyse, kad vieno asmens namų ūkiai pasižymi siauresniu asmeniniu socialiniu tinklu nei gyvenant su kuo nors. Bet šis skirtumas yra netolygus tarp skirtingų šalių.
Šveicarai, vokiečiai, suomiai, švedai ir norvegai pasižymi mažiausia socialinės izoliacijos jausena, nepriklausomai nuo asmens namų ūkio dydžio. Lietuvoje daugiau nei penktadalis (22,6 proc.) asmenų, gyvenančių po vieną, negalėjo įvardyti nė vieno asmens, su kuriuo galėtų aptarti asmeninius ir intymius reikalus. Lietuvoje asmenys, gyvenantys vieni, net tris kartus labiau patiria emocinę vienatvę nei asmenys, gyvenantys didesniame namų ūkyje.
Vis dėlto apibūdinti asmenis, gyvenančius po vieną, kaip neveiksnius, pasyvius ar vienišus, palyginti su dviejų asmenų ar didesniu namų ūkiu, būtų nekorektiška. Garsus amerikiečių sociologas Ericas Klinenbergas, kuris tyrinėja gyvenimą po vieną ir vienišumą šiuolaikinėje visuomenėje, pastebi, kad tokia tendencija galima tik pasiturinčiose šalyse. Tai susiję su keliais socialinės kaitos veiksniais, kuriuos perėjo pasiturinčios šalys. Visuomenės tampa urbanizuotos, o vienam asmeniui gyventi kokybiškai mieste nebėra iššūkis. Vis mažiau reikalingas intensyvus fizinis darbas, o tai sąlygoja, kad darbo jėgos rinka tampa subalansuota lyties pagrindu. Ekonominę gerovę užsitikrinę asmenys gali lanksčiau rinktis ir drąsiau sprendžia, su kuo gyventi kuriuo gyvenimo etapu ir kaip ilgai, nei ekonomiškai nuo kitų priklausomi asmenys.
E. Klinenbergas ir britų sociologės L. Jamieson ir R. Simpson savo tyrimuose pastebi, kad asmenys, pasirinkę miestietišką vidurinės klasės gyvenimo būdą, sąmoningai renkasi gyventi vieni ir taip aštriai nebepatiria emocinės vienatvės ar socialinės izoliacijos net vyresniame amžiuje. Čia galima bandyti iš aptartų rezultatų hipotetiškai paaiškinti, kodėl lietuviai, estai ar latviai (įtraukiant vengrus) gana dažnai renkasi gyventi vieni jauname ir vyresniame amžiuje, bet jų socialinės izoliacijos rodikliai yra vieni didžiausių. Tikėtinas atsakymas, kad Lietuvoje ir Baltijos šalyse gyventi vienam nėra saugaus ar komfortiško gyvenimo pasirinkimas, kaip tai yra turtingose Šiaurės šalyse, kur dosni gerovės valstybės sistema. Bet galbūt aukšti individualaus gyvenimo rodikliai Baltijos šalyse pasufleruoja, kad, nepaisant socialinės izoliacijos, apskritai esame linkę į individualizmą?
Vertybių įtaka gyvenimo būdo pasirinkimui
Vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrų įsitikinimų ar net siekiamų gyvenimo tikslų orientyrus, kurie sąlygoja žmonių elgseną kaip esminiai principai. Socialinės psichologijos požiūriu savirealizacijos siekimas yra priešingas saugumo užsitikrinimui, tad jeigu žmogui svarbesnė viena vertybė, kita turėtų būti mažiau svarbi asmeniniuose pasirinkimuose. Saugumą vertinantys asmenys pritaria didesnei socialinei tvarkai ir labiau vertina šeimos saugumą nei savo paties, nes savo gyvenimą sieja daugiau su šeima.
Aukščiau pateiktas Europos šalių žemėlapis rodo, kurias savirealizacijos ir saugumo vertybes rinktųsi vieno asmens namų ūkiai. Čia matyti gana aiški skirtis Europoje, sąlyginai persidengianti su materialinės gerovės lygiu šalyje. Balkanų, Pietų (išskyrus Portugaliją) ir Vidurio Europos bei Baltijos šalyse saugumas, tvarka, visuomenės ir gyvenimo stabilumas kaip vertybė yra svarbiau nei savirealizacija.
Santuoka užsienyje: formalumai ir galimybės
Šiandien vis daugiau jaunavedžių iškeičia mylimą gimtąjį kraštą į egzotiškas šalis ir švenčia vieną svarbiausių savo gyvenimo švenčių svetur. Tačiau ar suplanuoti vestuves užsienyje iš tiesų yra taip paprasta? Tikriausiai puikiai žinote, kad Lietuvoje santuoką galima įregistruoti dviem būdais - bažnyčioje ir Civilinės metrikacijos skyriuje. Tačiau tikrai ne visose šalyse užsienio piliečiams yra suteikiama galimybė įregistruoti galiojančią civilinę santuoką - vietoj jos siūloma simbolinė vestuvių ceremonija.
Nepaisant to, jog vestuvių ceremonijos planavimas užsienyje gali užtrukti kur kas ilgiau ir kainuoti brangiau - oficiali ceremonija užsienyje vis dar yra daug populiaresnė nei simbolinė. Tiesa, norėdami įregistruoti civilinę santuoką užsienyje jaunieji susiduria su daugiau formalumų - priklausomai nuo šalies, kurioje ketinama susituokti, visi reikalingi dokumentai turi būti išversti į tos šalies kalbą, patvirtinti notaro ir išsiųsti iki vestuvių likus bent 1-3 mėn. Dokumentų paruošimas Lietuvoje gali užtrukti iki dviejų savaičių. Be to, kai kuriose valstybėse priimta, jog jaunavedžiai prieš ceremoniją turi bent keletą dienų praleisti jos teritorijoje, todėl turėtumėte iš anksto pagalvoti apie ilgesnes atostogas. Priklausomai nuo Jūsų pasirinkimo, Jums gali tekti svečioje šalyje praleisti nuo dviejų iki keturių dienų ar net visą mėnesį.
Nepaisant visų formalumų, kurie iš pažiūros atrodo sudėtingi ir varginantys - santuokos ceremonija užsienyje gali suteikti neįkainojamų potyrių. Jums tereikia išsirinkti gražiausią pasaulio kampelį ir nuostabi gamta, unikalūs pastatai ar užburiantis saulėlydis kalnuose taps gražiausios Jūsų gyvenimo akimirkos liudininkais.
Bažnytinės ceremonijos planavimas svečioje šalyje gali užtrukti apie šešis mėnesius - tad spontaniškas vestuves su Dievo palaiminimu galite pamiršti. Kaip ir Lietuvoje, Jums bus reikalingas pažymėjimas, jog išklausėte pasirengimo santuokai kursus, išrašai iš Jūsų parapijų, liudijantys, kad esate pakrikštyti bei priėmę sutvirtinimo sakramentą. Taip pat gali būti, jog prieš vestuves teks apsilankyti Jūsų pasirinktoje šalyje bei asmeniškai susitikti su kunigu - mat kai kurie šventikai nori pabendrauti su jaunavedžiais ir įsitikinti, kad santuoka nebus fiktyvi.
LGBTIQ+ teisių kontekstas
Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru, Lietuvos gėjų lyga ir ILGA Europe pateikė poziciją Europos Tarybos Ministrų komitetui dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įgyvendinimo byloje Macatė prieš Lietuvą. Ši byla susijusi su pareiškėjos sudarytu šešių pasakų rinkiniu, iš kurių dviejose vaizduojama tos pačios lyties asmenų santuoka.
Po knygos išleidimo 2013 m. jos platinimas buvo laikinai sustabdytas, o po metų atnaujintas, kai knyga buvo pažymėta įspėjamąja etikete, kurioje nurodyta, kad jos turinys gali būti žalingas jaunesniems nei 14 metų vaikams. Pozicijoje išryškinama, kad teisinio reguliavimo egzistavimas, kuriame įtvirtinta, kad „neigiamą poveikį nepilnamečiams daro informacija, kuria menkinamos šeimos vertybės, propaguojama kitokia santuokos ir šeimos kūrimo samprata, nei įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse” prisideda prie LGBTIQ+ bendruomenės diskriminacijos ir iniciatyvų nukreiptų prieš juos kūrimo.
Ši įstatymo nuostata leidžia atsirasti iniciatyvoms, diskriminuojančioms LGBTIQ+ asmenis ir jų šeimas. Atskirais atvejais galiojanti įstatymo norma gali būti panaudota kaip teisinis pagrindas LGBTIQ+ vaikų ar jaunuolių diskriminacijai formaliojo ar neformaliojo švietimo įstaigose. 2023 m. gruodį Vilniaus centre grupė žmonių, šaukdami „Lietuva nepripažįsta LGBTI”, smurtu užpuolė homoseksualių asmenų porą. Tai vaizdžiai iliustruoja, kaip dalis visuomenės interpretuoja galiojančias LGBTIQ+ bendruomenės teises ribojančias teisines nuostatas ir kaip tai sukuria šaltą poveikį LGBTIQ+ bendruomenei bei kartu skatina tokius priešiškumo ir smurto atvejus. Tai atitinka 2023 m. Nerimą kelia mintis, kad ši įstatymo nuostata gali būti naudojama LGBTIQ+ bendruomenei cenzūruoti. Kai kurie politikai, balsavę prieš įstatymo pakeitimą, teigia, kad jie tik siekė sustabdyti tai, ką vadina „LGBTIQ propaganda”. Tačiau iš tikrųjų jie galiausiai paliko galioti nesąžiningas, žmogaus teisių standartų neatitinkančias nuostatas ir užkirto kelią progresui žmogaus teisių apsaugos srityje. Pozicija pateikta vadovaujantis Ministrų komiteto taisyklių 9.2 punktu.