Visą vaikystę ir paauglystę svajojau apie šuniuką. Niekada neabejojau, kad kai tik galėsiu jį turėti - turėsiu. Ta proga atsirado lygiai prieš metus. Pamenu, kad tą dieną iškrito pirmas sniegas. O prieglaudoje jos vardas buvo Sniegė! Vardą pakeičiau, nes man atrodė, kad jis jai netinka. Nežinau, ir ar šis tinka, tiesiog toks „prilipo“. Pasiėmiau Šponkutę iš „Penktos kojos“, sakė, kad jai apie 1,5 - 2 metai.
Nuo pirmos nakties miegame kartu, prieš miegą būtinai turime išsibučiuoti, turiu iškasyti visą pilvą, tada dar šiek tiek pabūname prisiglaudusios ir miegoti nueina prie kojų. Rytais vėl bučinukų ritualas, trumpas pilvo pakasymas, nes labai reikia bėgti į lauką vaikyti katinų! Du dalykai, dėl kurių manęs visiškai neklauso - katinai ir motociklai. Juos būtinai reikia „užpulti“ ir aploti. Išdaigų nekrečia, mergaitė nuostabi, labai klusni, galiu vedžioti be pavadėlio (jei aplinkui nėra motociklų ir katinų!), labai protinga, turi gerą uoslę, panašu, kad turi medžioklio genų!
Labai mėgsta važinėtis mašina, kartais sėdėdama priekyje su manimi dar ir padainuoja - auuu-uuu, jei garsiau paleidžiu muziką. Kai išvažiuoju, turi mano draugus Vilniuje, pas kuriuos svečiuojasi, pasiimu kaip iš senelių - numyluotą ir numaitintą. Daug kas sako, kad tokio gero šunelio dar nėra sutikę, visi ją iškart pamilsta. Iš elgesio matosi, kad patyrusi labai daug baisių dalykų, dar dabar kartais susigūžia, kai pasilenkiu paglostyti ar padarau staigesnį judesį. Turi orinio šautuvo kulką šone, pasirodo, buvo šauta. Greičiausiai dėl patirtų skriaudimų ir serga epilepsija. Pirmas priepuolis buvo pernai žiemą. Po to labai stengiuosi apsaugoti nuo didelio streso, nes ypač bijo lietaus ir griaustinio.
Apie šunį svajojau visus 7 metus, t.y. nuo pat studentiško gyvenimo pradžios Vilniuje. Visada kilo daug „bet“: nebus laiko (jo iš tikrųjų nebuvo studijuojant ir dirbant pilnu etatu), nuomojamas butas, finansai ir t.t. Draugui parašiau “ar galiu skambint?”, atrašė “skambink”, nes tema jau buvo išsemta pokalbiams, tad reikėjo imtis veiksmų.
Orbio istorija tokia - vieną rytą jis klaidžiojo Konstitucijos prospekte, kol jį rado Rasa. Pamačius mažą, keturių mėnesių murziną ir blusų pilną šunį, ji tiesiog įsidėjo jį į mašiną ir parsivežė namo. Deja, sulaukė skambučių, kad šuo jau kurį laiką valkatavo, buvo šeriamas bobučių, bet niekas jo nepriėmė namo dėl… didelių letenų! Nes, neduok Dieve, užaugs iki bambos (nors iš tikrųjų Orbio ketera vos siekia kelius ir šuo sveria ~20 kg). Po mano skambučio susitarėme susitikti parke. Dar ir dabar juokiamės, kad praėjom visą „casting’ą“ - Rasa žinojo, kad šuns neatiduos pirmam pasitaikiusiam, todėl sulaukėm daug įvairių klausimų, pamatėm šunį, aišku, iškart įsimylėjom ir sakėm, kad imam.
Kadangi nebuvom tie, kurie paskambino pirmi, pagal visas “žaidimo taisykles” turėjom išlaukti, kaip praeis susitikimas su kita mergina… Žinoma, norėjosi lėkt ir bėgt pirkt guolio, indų ir pavadžių, bet reikėjo išlaukt sprendimo. Po keleto valandų paskambinusi Rasa pranešė, kad pasirinko mus, nes “šuo su charakteriu ir dviems bus lengviau”. Rasa Orbį atvežė jau kitą dieną, ir, nors prieglaudos jis nepasiekė, yra dovanotas su sutartimi. Pirmais mėnesiais šuo buvo super aktyvus ir net po 14 km žygių namuose vis sprogdavo pagalvės (pvz. pūkinė IKEA pagalvė - nuostolis gal 6 eurai, bet vaizdas tikrai įspūdingas! Visas kambarys pilnas plunksnų, o tvarkymo - gal trys valandos).
Būdamas “paaugliuku” Orbis baigė paklusnumo kursą, bet kad būtų įdomiau ir nesustotų mokytis - vis dar lanko šunų sporto klubą. Mažas buvo draugiškas visiems, bet gal 7 mėnesį išryškėjo agresija kitiems patinams. Tai didžiausia problema, su kuria vis dar dirbame. Kadangi Orbis buvo rastas jaunas (4 mėn) ir neturėjo jokios neigiamos patirties (t.y. nebuvo skriaustas, nebijojo žmogaus), turim “tokį molį, kokį išsiminkėm”. Vis dar minkom, bet nei karto nesigailėjom ir kasdien pagalvojam, kad mums labai pasisekė ir šuo yra NUO-STA-BUS! Ir pernai, kaip tik po šitų radybų, prasidėjo šalčiai, tad tikimės, kad bent vienas šuo buvo išgelbėtas nuo liūdno ir šalto likimo gatvėj.
Visą gyvenimo būdą pakeitė Orbis! Kivis Kivukas Kivasas… Vadinu jį visaip. Na gerai, Kivasu dažniausiai. Turbūt paklausit, kodėl toks keistas vardas. Taip, socialiniame tinkle pamačiau „Penktos kojos” nufilmuotą vaizdo įrašą, kaip mažas pasišiaušęs kleckutis šunytis žaidžia su katinuku. Kartu mes jau ilgiau nei du metai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kada auginsime katiną. Taip taip, būtent katiną. Kažkodėl niekada nei aš, nei mano tėvai nejautėme simpatijų jiems.
Persikėlę gyventi į nuosavą namą, apsvarstėme galimybę su tėčiu, kad galbūt reikėtų auginti katiną. Mudu abudu už šios minties labai užsikabinome. Tad beliko tik įkalbėti mamą. Mama šia idėja iš pradžių nebuvo labai sužavėta, bet ilgai įkalbėti jos nereikėjo ir ji sutiko. Ir žinokit, kaip tyčia, nieko neradau. Pradėjus ieškoti prieglaudų Klaipėdoje, radau kontaktus žmogaus, kuris priglaudžia mažyčius katinukus ir juos augina tol, kol suranda jiems namus. Ilgai nedelsus, susiskambinau su juo, susitarėme dėl atvykimo apžiūrėti mažylį. Kai nuvažiavome, žmogus parodė mums mažuliuką, dailų katinuką. Šis, pamatęs mus, išsigando ir pasislėpė po vonia. Mes jį visaip iš po jos mėginome išvilioti, bet deja, visi mėginimai buvo nepavykę. Šio nuostabaus žmogaus namus palikome su liūdesiu, kad negalėjome susipažinti su mažyliu, per daug baikštus buvo. Nusprendėme dar paieškoti, o jei nieko nerastume, tuomet pas šį žmogų sugrįžtume.
O kol paieškos vyko, su šeima nusprendėme, kad reikia susipirkti būsimam naujam gyventojui jo reikiamus daiktus. Toliau tęsdama paieškas socialiniame tinkle, vienoje grupėje parašiau skelbimą, kad ieškau katinuko, norėdama jam suteikti namus. Šį skelbimą pamatė mano draugas Nerijus. Jis kažkuriame socialiniame tinkle pamatė skelbimą, kad po moters balkonu Klaipėdoje, Simonaitytės gatvėje, kelias dienas tupi katinukas. Jis kniaukia, matyt, norėdamas valgyti. Aš su ja pabendravau ir paprašiau, kai ji pamatys jį, kad jei gali, paimtų pas save, o aš atvažiuosiu pažiūrėti. Ji nelabai norėjo, nes pati augina katiną, tai bijojo jo reakcijos į kitą gyvūną. Katerinai paaiškinau, kad gyvenu už Klaipėdos, ir taip greitai neišeis atvažiuoti, kai ji jį pamatys. Supratusi mane, ji sutiko. Ir po kelių valandų sulaukiau jos skambučio, kad katinas pasirodė. Aš kaip tik buvau pakeliui į Klaipėdą. Atvažiavusi pas Kateriną, pamačiau dailų katinuką, sėdinti uždarytą balkone. Kaip nekeista, jis buvo gan meilus ir leidosi glostomas, o kailiukas kaip gražiai žvilgėjo. Mudvi svarstėme ar tik nebus kas išmetę, o gal net ir pabėgęs iš namų.
Parsivežę į namus katiną, greitai paruošiame jam dėžutę su kraiku. Mes to nesitikėjome, bet jis nuo pat pirmos akimirkos mūsų namuose suprato, kur reikia atlikti savo reikalus. Išrinkome katinukui vardą - pavadinome jį Tigriu. Kelias dienas jis daugiausiai miegojo. Matyt po sunkiu naktų gatvėje, jam čia buvo gera ir ramu. Nuvežę veterinaro apžiūrai, paskiepyti, šis pasakė apytiksliai ir amžių. Tigriukui buvo kažkur 7 mėnesiai. Nusprendėme, kad atliktų kastraciją (prisiskaitėme, kad gali žymėti vietas, tai to matyt ir išsigandome). Iškastravus ir atsigavus jam, pastebėjome, kad ant nugaros yra guzas. Pačiupinėjus mums pasirodė, kad ten susikaupė skysčiai. Nedvejoję susitarėme dėl vizito pas veterinarą. Apžiūrėjęs veterinaras pasakė, jog yra išvarža. Galbūt kažkas trenkė su kokiu buku daiktu ir dabar ten skysčiai kaupiasi. Pasakė, kad reikalinga operacija, nedvejodami sutikome. Juk tai mūsų naujasis šeimos narys.
Po sėkmingai atliktos operacijos, Tigriukas atsigavo. Daugiau jokie skysčiai jam nebesikaupė. Po truputį vasarą jį pratinome būti kieme su pavadėliu (bijojome, kad nepabėgtų). Gal po kelių savaičių, išleidome jau be pavadėlio, niekur toli nesitraukė nuo mūsų. O dar po kurio laiko jau drąsiai išeidavo ir grįždavo namo. Taip lig šiolei ir auginame mes jį. 2019 metų pavasarį jau bus 5 metai, kai yra mūsų šeimos narys. Šis katinas turi savo charakterį. Niekada nesileis būti paimamas ir glostomas. Tačiau, kai pačiam užeina „meilės priepuoliai“ (mes taip juos vadiname), visada ateina, susirango ant kojų ar krūtinės, tuomet jau reikia jį glostyti.
Akliukas jau nepamena galėjęs būti beglobis - jo protingos mamos dėka, dabar gyvena geriau negu dauguma. Prieš maždaug penkerius metų pas mus vis užklysdavo katė: pasivaišindavo, išeidavo, pareidavo, nebūdavo savaitę ar pora dienų. Pradžioje galvojome, kad turi namus, deja.. Prieš 4,5 metų, birželį, kaimynas iš gretimo sklypo pasakė, kad jo valdose guli „kažkokia” katė su kačiukais, sakė, kad jei norit, pasiimkit arba juos „išrūkysiu”. Kadangi prieiti prie mažųjų nebuvo įmanoma, lyg ir sutarėme, kad kol paaugs, pasiliks pas jį kieme, o mes katę maitinsim, paskui priglausim ir kačiukus… Deja, vieną dieną, uždegdamas šalia jų laužą, juos išprašė. Ką išgyveno katė baisu ir pagalvoti - vakare visus katulius radome katės suneštus pas mus. Augo šeimyna pas mus kieme, visi kačiukai turėjo bėdų su akytėm - valėm, plovėm, gydėm, bet dvi katytės neišgyveno tos pačios vasaros. Akliukas, sesutė ir mama Katė pasiliko pas mus, tad visus kastravom, sterilizavom. Gyveno laisvą gyvenimą ir tik vakarais grįždavo namo. Akliukui dabar 4,5 metų, buvęs labiausiai neįgalus, nes taip ir neteko savo akytėm pamatyt pasaulio, yra stiprus, aktyvus, mylintis ir mylimas. Toks jausmas, kad apie jo negalią žinome tik mes: jam netrukdo, kuo puikiausiai orientuojasi namuose ir kieme. Būdamas mažas kartais atsitrenkdavo į „ne ten“ pastatytą automobilį ar dviratį.
Medžioja peles, kurmius, žalčius, varles ir viską, kas juda, kartais spėjame ką ir išgelbėti. Valgo išskirtinai tik vienos rūšies katinų sausą maistą, svetimų vaišinamas nesigundo. Gyvena laimingą, sotų, linksmą gyvenimą, tikriausia net nesuprasdamas, kad dėkoti už tai turėtų tik savo protingai mamai, kuri gelbėdama savo kačiukus, kažkada jį atnešė į mūsų kiemą. Šeila pas mus atvyko dar visai neseniai, šių metų spalio 14 dieną, būdama 1 metų ir 2 mėnesių. Šuns turėti šiuo metu neplanavome, nes tik birželį dėl staigios ligos netekom savo kalytės ir visiškai nesijautėm pasiruošę naujam draugui, bet…
Rugsėjį, viename beglobių gyvūnų puslapyje pamatėme juodą kalytę, pririštą kažkokiu trosu prie lauko būdos. Skelbimas atrodė kaip vienas iš daugelio privačių asmenų, kurie išsikrausto ir šuniui vietos nelieka - su „įspėjimu”, kad jei per mėnesį neatsiras, kas ją paims, bus užmigdyta ar tiesiog palikta. Pakalbėjau su vyru, pasijuokėm, gal tai likimo ženklas, ir nutarėm ją priglausti - pradžiai nors laikinai, o jeigu sutars su mūsų Akliuku, galbūt galės likti visam. Praėjus mėnesiui nuo skelbimo sužinoję, kad jos niekas taip ir nepriglaudė, nuvykom jos paimti į Rusnę. Pradėjom pratinti prie Šeilos vardo. Pirmos dienos buvo pilnos streso: pirmi pasivaikščiojimai, pirmi kartai laisvai lakstyti po kiemą, pirmas vizitas pas veterinarą, nukirminimas, echoskopija, skiepai, pirmos grožio procedūros - nagų karpymas, maudynės… Ir pirma pažintis su mūsu Akliuku, kuri praėjo sklandžiai.
Pirmos naktys namie, kurios nustebino - šuo, augęs prie būdos, nė karto neatliko savo reikalų namuose. Praėjus kelioms savaitėms vyras juokėsi iš manęs, kad lyg ir ėmėme Šeilą su mintimi tik laikinai globai, tik, kad išgelbėti ir surasti namus , bet, kaip ir iš karto, visiems tapo aišku, kad namus ji jau rado ir niekur jai jų ieškoti nebereikia. Dabar laukiame Šeilos rujos, po kurios, praėjus 2 mėnesiams, bus atlikta sterilizacija. „Trosas” ar grandinė ant kaklo, perpučiama būda, slegiantis šaltis ar kepinantis karštis, atliekos nuo žmogaus stalo jai liks tik slogus prisiminimas. Mūsų šeima - aš Raminta, vyras Evaldas, sūnūs Nedas ir Elajus bei dukrytė Leila - yra labai laiminga, galėdama savo šeimoje turėti Akliuką ir Šeilą, tuos, kurie visad prisiglaudžia, pralinksmina, užjaučia ir myli.
Susituokus su vyru ilgai svarstėme apie šeimos papilnėjimą. Pirmoji mūsų namuose atsirado Vega. Nepraėjus nei metams, mums gimė sūnus. Sulaukėme begalės pasiūlymų atsisakyti šuns, nes per didelė, nes bus per sunku, nes kam reikia… Tačiau mes net neklausėme, juk ji mūsų. Mūsų pirmagimė. Jie augo kartu, kartu žaidė, visko mokinosi ir mokė vienas kitą. Dabar sūnui penkeri, o Vegai - šešeri. Jis labai dažnai ją apsikabina, vadina seserimi, sako, jog labai myli, nes ji padėjo jam užaugti. Akimirkos, kai jis taria šiuos žodžius man yra neįkainojamos! Visada turėjau svajonę auginti du šunis, bet pasvajodavau ir tiek. Mano geriausia draugė šią svajonę išgirdo ir iš prieglaudos man atvežė šuniuką. Taip šiemet mūsų namuose apsigyveno Aira. Serganti, pilna baimių, sulysusi… Bet dabar jau visa tai praeityje! Jos su Vega labai skirtingos: Vega yra rami, solidi, paklusni, o Aira - maža nenuorama, išdykėle.
Pirmoji mano namuose atsirado Simba, jos istorija elementari, netekau ilgus metus auginto šeimos nario ir taip netikėtai atsirado pas mus mano mažoji švieselė. Tai buvo prieš 6 metus, o atrodo lyg vakar. Atvažiavo visa liesa kaip dviratis ir baili kaip epušės lapas. Niekada neteko turėti tokio bailiuko, daug darbo įdėjome, kad ji pamirštų savo baimes, nors ir yra dar likusių pasekmių, tačiau šiandien ji pakankamai savimi pasitikinti ir, svarbiausia, laiminga šeimos narė. Ji namų dirigentė ir siela. Dėl jos pradėjau savanoriauti prieglaudose, globoti gyvūnus ir pastebėti gatvėje esančius nelaimėlius. Taip pat atsirado ir ketvirtasis šeimos narys Sonis. Jis buvo rastas kažkur laukuose su išmušta akyte, tikrai neplanavau jo pasilikti, planas buvo paimti iš Ukmergės prieglaudos, kurioje sveiki gyvūnai nebuvo migdomi, bet Sonis toks nebuvo. Taigi “SOS gyvūnų” vadovė sutiko padėti ir priėmė Sonį po savo sparnu. Operacija pavyko puikiai, bet tas gudrus mažylis tiesiog pavergė mano širdį. Be to, šuo be akies, šansų, kad ras namus, labai mažai. Taip mažas buvęs benamiukas tapo ketvirtu mūsų šeimos nariu. Nors Sonio pirmoji meilė buvau aš, bet parvežus namo, kur jo laukė mano mama, ta meilė greitai išgaravo ir jis tapo visišku mamos lepūnėliu. Aš jau nebesu reikalinga, na, nebent tada, kai mamos nėra ir reikia pavalgydinti ir išvesti į lauką.
Netrukus pastebėjome, kad beglobių yra ir visai šalia, t. y. laukan išmesti katinai, pradėjome juos maitinti ir su jais draugauti. Iš tiesų nebūtų šios istorijos, jeigu ne mano mama, kuri palaimino visų gyvūnų priėmimą į šeimą, nes aš esu tik savaitgalinė „mama“. Su Diva susipažinom prieš maždaug 10 mėnesių, atvykę savanoriauti į „Linksmąsias pėdutes”. Tačiau juokai juokais, bet Divos pasiėmimas mums buvo labai didelis žingsnis ir į tai žiūrėjome labai atsakingai. Į prieglaudą atvykome ne sau augintinio rinktis, bet su laiku pastebėjome, kaip nekantriai pradėjom laukti, kol vėl galėsim pas ją sugrįžti, kokiom skaudančiom širdim ją ten palikdavome ir kaip įnirtingai purtydavom galvas, kai kas nors parodydavo susidomėjimą. Gegužę, atšventę Divos ketvirtąjį gimtadienį, pradėjome planuoti jos atvykimą į namus, o po to ir kelionę iki Kroati...
Šiuolaikiniai vyrai tikrai prisižiūri ir savimi rūpinasi ne menkiau nei moterys. O svarbiausia - moterys šiais laikais nebemano, kad vyrams grožis nesvarbu, ir nori šalia savęs matyti ne beždžiones, o gražius mylimuosius. Kai kurioms pavyksta - jų vyrai ne tik prisižiūri, bet ir skatina tai daryti savo žmonas. O, va, likusios sėdi namie ir galvoja, kaip čia švelniai tam savo vyrui pasakius, kad tas pilvas jau visai neerotiškas. Kur link lenkiu? Mes visos mylime savo vyrus, kad ir kaip jie atrodytų, tačiau, jei kas duotų mums laisvę, net neabejokite, mes savo vyrus tikrai paguldytume ant plastikos chirurgų stalo. Netikite? Mes šią savaitę su kolege Silva radijo eteryje tuo įsitikinome. Anonimiškai paklausėme: jei būtų galimybė, ką savo vyrų išvaizdoje pakeistų jų žmonos?
Vyrai ramiai, neleiskite įsišėlti fantazijai. Turiu jus nuvilti, o gal kaip tik pradžiuginti. Nė viena, absoliučiai nė viena, mums parašiusi moteris nepanoro didinti savo vyro pasididžiavimo. Net priešingai, mes gavome du laiškus su moterų pageidavimu jį sumažinti. Viena mūsų klausytoja rašė, kad jos vyro toks didelis, jog ji kas kartą būdama su juo prie jūros jaučia dėl to gėdą, nes TAI matyti per glaudes. Šiaip nupirkus vyrui laisvesnius maudymosi šortus ši problema lengvai išsispręstų. Bet man įdomiau būtų pamatyti, kokia būtų jos vyro veido išraiška, jei jis sužinotų, ką jam padaryti nori jo žmona. O dabar pereikime prie pakeitimų, kuriuos dažniausiai nori atlikti moterys savo mylimiems vyrams. Kai kurie jų atliekami labai lengvai, net be chirurgų pagalbos. Labai daug moterų norėtų nuskusti savo vyrams barzdas. Nes negražu, trukdo, smirda (taip, buvo ir toks laiškas!) ir jos nori, cituoju: „Glostyti švelnų savo vyro veidą, o ne šiurkštų ožio kailio kupstą.“ Man asmeniškai tvarkingos vyrų barzdos patinka, bet, panašu, Lietuvoje yra daug moterų, svajojančių apie bučinius be plaukų burnoje.
Kitas labai norimas pokytis, deja, neišsprendžiamas net su gero chirurgo pagalba. Tai - ūgis. Moterys sutikusios savo vyrus įsimyli ir į nieką nekreipia dėmesio. Po kurio laiko jos visgi atsitokėja ir nusprendžia, kad labai norėtų nešioti aukštakulnius, bet negali, nes tampa už vyrą aukštesnės. Todėl joms gimsta slaptas noras savo vyrus paaukštinti. Ir tokių moterų buvo daug. Deja, išeitis yra tik viena - nustoti kompleksuoti ir prisiminti, kad svarbu „ne ūgis, o smūgis“. Be to, jau senokai niekas nebekreipia dėmesio į poras, kuriose moteris šiek tiek aukštesnė už vyrą. Mes, moterys, esam labai įdomios, mat barzdos mums nepatinka, bet va plaukai aukščiau antakių - svarbūs. Jei galėtume, visus vyrų plaukus nuo viso jų kūno perkeltume ant galvos. Nors aš galvoju, kad „plikiai“ - gražūs. Nemažai mūsų apklaustų moterų savo vyrams plaukus ant galvos atželdintų kuo greičiau.
Važiuojam toliau. Vyrai turėtų krūptelėti, bet, pasirodo, jų žmonos slapčia puoselėja norą įbesti jiems į veidą vieną kitą adatą. „Amžinai susiraukęs, kakta kaip bulvių laukas, visada nepatenkintas“, - tokiais epitetais svaidėsi mūsų damos, teigdamos, kad mielai panaikintų vyrų raukšles porcija botokso. Metas pereiti prie finalo. Antroje pagal populiarumą geidžiamiausių vyrų pokyčių vietoje - dantys. Ir čia jau aš pritariu visa širdimi. Sugedę, netvarkingi, netiesūs, geltoni dantys nepuošia nė vieno vyro. Graži šypsena suteikia bet kuriam vyrui daug simpatiškumo taškų ir net užmaskuoja kitus trūkumus. Mūsų klausytojos skundėsi: „Mano vyras jau daug metų vaikšto nuskilusiu priekiniu dantimi ir atsisako tvarkytis teigdamas, kad čia jo vizitinė kortelė.“ Nuskilęs dantis gali kitiems parodyti, kad tu neturtingas, apsileidęs tinginys. Tikrai ne kokia vizitinė kortelė. Patikėkite, vyrai, niekam, absoliučiai niekam, nepadarys įspūdžio netvarka burnoje. Taip, eiti pas odontologą baisu, brangu ir kartais skauda. Bet reikia, nes žmonės su gražiais ir tvarkingais dantimis gyvenime pasiekia daugiau ir atrodo geriau.
Na, ir galiausiai pati populiariausia grožio operacija, kurią žmonos darytų savo vyrams, yra paprasčiausias riebalų nusiurbimas. Beveik visais atvejais - nuo pilvo. Kol jūs žaismingai tapšnojate sau per pilvuką vadindami jį „alaus saugykla“ ar „tikro vyro atributu“, jūsų žmonos slapčia svajoja jus užmigdyti, paguldyti ant operacinio stalo ir sukišti riebalų nusiurbimo strypą į jūsų kūną. Ir kai jums jūsų mylimoji švelniai sako „man patinka tavo pilvukas, meškine tu mano“, tai 99 proc. ji jums meluoja nenorėdama užgauti jūsų ego, kuris dar didesnis už patį pilvą. Aš garantuoju, kad po šio straipsnio gausiu vėl krūvas įsižeidusių vyrų žinučių, kurie bandys apginti savo pilvus ir pasakyti, kad jie seksualūs ir puikūs. Ir bandys aiškinti man, kokia aš nevykusi ir nefaina, nes kitų argumentų tiesiog neturės. Bet geriau savo energiją išnaudokite keliems atsilenkimams. Nepakenks. Mes, moterys, irgi nesame tobulos, bet tai nedraudžia mums norėti šalia savęs matyti tokį vyrą, kurio išvaizda galėtume didžiuotis. Net jei mes ir bijome jiems apie tai pasakyti tiesiai.