Venecijos kino festivalyje pagrindiniu „Auksinio liūto“ prizu apdovanotas filmas sėkmės sulaukė ir Lietuvoje.
Pieter Bruegelio Vyresniojo paveikslas „Medžiotojai sniege“
„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ buvo vienas tų „Scanoramos“ filmų, į kurį bilietai buvo išpirkti vos jiems pasirodžius prekyboje, todėl daugybė žiūrovų nebetilpo į sausakimšus seansus.
Šis filmas yra meistriškai interpretuota tapytojo Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslo „Medžiotojai sniege“ interpretacija.
XVI a. nutapytas kūrinys R. Anderssoną paskatino balandžių akimis pažvelgti į žmogaus gyvenimą.
Siurrealistiniame pasaulyje balandžiai ne tik stebi žmones, bet ir jaudinasi, kur link jie eina ir kas jų laukia.
Filme gausu R.Anderssono kūrybos bruožu tapusio absurdo ir tragikomedijos.
„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ yra trečioji ir paskutinė režisieriaus R.Anderssono trilogijos, nagrinėjančios, ką reiškia būti žmogumi, dalis.
2000 metais pasirodė pirmoji jos dalis - filmas „Dainos iš antro aukšto“, kuris Kanų kino festivalyje buvo įvertintas komisijos prizu.
Antroji dalis - juosta „Tu, gyvendamas džiaukis" taip pat buvo sutikta itin palankiai.
Abu pirmuosius trilogijos filmus „Scanoramos“ žiūrovai turėjo galimybę pamatyti 2007, 2009 ir 2012 metų festivaliuose.
Per penkis dešimtmečius sukūręs tik penkis filmus, 71 metų R.Anderssonas, tikina, kad „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ dar ne paskutinis jo darbas: „Negaliu nekurti filmų ir negalvoti apie žmogaus egzistenciją. Taip, aš ir esu tas balandis, kuris tupi ant šakos ir mąsto apie būtį. O ji - tragiška, nes visi galų gale mirsime, bet aš optimistas ir matau, kiek toje mūsų būtyje yra komedijos.
Pasak režisieriaus, jis interpretuoja Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslą „Medžiotojai sniege“, kuris paskatino režisierių balandžių akimis pažvelgti į žmogaus gyvenimą.
Jis sako: „Negaliu nekurti filmų ir negalvoti apie žmogaus egzistenciją. Taip, aš ir esu tas balandis, kuris tupi ant šakos ir mąsto apie būtį. O ji - tragiška, nes visi galų gale mirsime. Bet esu optimistas ir matau, kiek toje mūsų būtyje yra komedijos.
Šiandien žiūrovai kviečiami į akistatą su savimi.
Festivalio filmai suskirstyti į programas, kurios žiūrovams padės nepasiklysti jų gausoje.
Tai - „Naujienos iš Šiaurės“ (naujausi skandinaviški filmai), „Kertant Europą“ (įdomiausi Europos režisierių darbai), „Neišgalvotas gyvenimas“ (išskirtinė ir šokiruojanti dokumentika), „Specialieji seansai“ (filmai, kurti daugybę metų) , retroperspektyvos „Theodoras Angelopoulas iš arčiau“ ir „Joanna Hogg iš arčiau“, „In memoriam Icchokas Meras“, Šarūno Barto jubiliejui dedikuotas seansas, konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“ ir jau apdovanojimais įvertintų trumpametražių filmų programa „Europos kino akademijos nominatai ir laureatai 2013“.
Sugrįžta ir naktinių kino seansų programa „Šiaurės pašvaistė“.
Festivalio metu žiūrovų lauks ne tik gausybė naujų filmų, bet ir susitikimai su jų kūrėjais.
Kiti filmai, pristatyti "Scanoramoje"
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ savo žiūrovus kasmet kviečia pažinti, pajusti, suabejoti, pergalvoti savo vertybes ir seniai nusistovėjusias tiesas. Pasikalbėti. Išklausyti ir paklausti - kito tiek pat, kiek savęs.
„Scanorama“ tęsia tradiciją Lietuvoje rodyti Šiaurės šalių kiną, kuris, kaip visad, jautriai pasakoja apie tai, kas skaudu, ir su šiauriečiams būdingu humoru pajuokia tai, kas dar skaudžiau.
- „Tūkstantį kartų labanakt“ („Tusen ganger got natt“, 2013) nagrinėja amžiną dilemą tarp pašaukimo ir šeimos.
- „Metų pilietis“ („Kraftidioten“, 2014) nagrinėja keršto ir atpildo temas.
- „Maidanas“ („Maidan“, 2014) yra nuoširdus ir didingas tautos portretas.
- „Kukurūzų sala“ („Simindis kunzuli“, 2014) kalbama nedaug - tik tiek, kiek būtina.
Apie tai, ką reiškia būti žmogumi ir kaip juo tampama, kalbama ir naujausiame režisieriaus Alejandro Jodorowsky darbe „Realybės šokis“ („La danza de la realidad“, 2013). Šis autobiografiškas filmas - tai brandos ir tapatybės gimimo istorija.
Žmonės kovoja dėl to, kas jiems atrodo teisinga.
Šioje kovoje kartais tenka rizikuoti tuo, kas brangiausia, ar meluoti tam, kad laimėtum.
Žmonės kovoja tam, kad atleistų - už savas ir svetimas klaidas.
Kad iš šipulių lipdytų savo ir artimųjų gyvenimus.
Nilso Malmroso filmas „Skausmas ir džiaugsmas“ („Sorg og glæde“, 2013) pasakoja autobiografinę režisieriaus istoriją - jo žmona, sirgusi sunkia depresija, nužudė jųdviejų vaiką.
Po ašarų, skausmo, riksmų ir bemiegių naktų, iš liūdesio nesugebant sudėti bluosto, atėjo ramybė ir atleidimas.
Britų komiko ir režisieriaus Richardo Ayoade’s filmas „Antrininkas“ sukurtas pagal Fiodoro Dostojevskio 1846 m. parašytą apysaką, bet jo veiksmas perkeltas į mūsų dienų Londoną.
Abejoju, ar dirbtinis protas, tegu ir įgijęs sąmonę, sugebės susidoroti su kvailybe (greičiau atvirkščiai), todėl siūlau prisiminti išmintingą ir pesimistišką Roy’aus Anderssono filmą „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“.
Filmas „Apie begalybę“ primena nesėkmių ir pralaimėjimų vėrinį - eidamas keliu pliaupiant lietui tėvas stabteli, kad užrištų dukters batų raištelius, nugalėta armija eina į karo belaisvių lagerį, praradęs tikėjimą kunigas sapnuoja, kad miestiečiai verčia jį nešti kryžių į Golgotą.
„Mūsų laikais, kai patys populiariausi filmai - apie superdidvyrius, noriu kurti filmus apie žmogaus pažeidžiamumą. Tai labai svarbi žmogiška savybė. Nežinodami apie pažeidžiamumą, negalėsime vieni su kitais elgtis jautriai ir pagarbiai. Nugalėtojai man neįdomūs, esu linkęs rodyti pralaimėjusius. Sutinku jų kasdien, o paskui perkeliu į ekraną abstraktesnius.
Sesers ir brolio Ronit ir Shlomio Alkabetzų filmas „Getas. Vivianos Amsalem teismas“, nors ir rodo specifišką, iš pirmo žvilgsnio lietuviui egzotišką situaciją, iš tikrųjų nėra skirtas tik Izraelio žiūrovams.
Kuo giliau filmo eigoje pasineri į tą, regis, niekad nepasibaigsiantį viešą prieš rabinus vykstantį santykių aiškinimąsi, tuo labiau supranti, kad „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ - ne tik apie penkerius metus sprendimo laukiančią Vivianą (ją vaidina pati režisierė).
Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri nori būti laisva, pati rinktis gyvenimo būdą, draugus ir atsakomybę, bet priversta gyventi patriarchališkoje aplinkoje.
Visas veiksmas sutelktas ankštame rabinų teismo kambaryje, todėl nuo pat pirmų filmo akimirkų esi priverstas įsiklausyti į kiekvieną personažų repliką, žvilgsnį, gestą.
„Panelė prievarta“ - tai socialiai angažuoto, madingas prievartos šeimoje, pedofilijos temas analizuojančio filmo imitacija.
Su graikų šeima susipažįstame akimirką prieš ištinkant tragedijai: vienuolikmetė, kurios gimtadienį visi švenčia, šoka nuo balkono ir užsimuša.
Paskui prasideda šeimos gyvenimo rutina: rūpestingas senelis vežioja anūkus į mokyklą, dukterį pas ginekologą, mat ši vėl laukiasi, periodiškai susitinka su socialinės rūpybos darbuotojais.
Šeima paklūsta kiekvienam senelio norui, jis kontroliuoja visus ir viską.
Po keliolikos minučių jau galima spėti, kad senelis yra suteneris, pedofilas ir greičiausiai savo anūkų tėvas, bet režisierius tempia gumą, kol artėjant finalui jau atvirai parodo, kad vyras prekiauja savo dukterimis ir pats jas prievartauja.
Tačiau kad ir ką rodytų režisierius, pavyzdžiui, net savaip rituališką monstro nužudymą, filmas lieka įstrigęs išeities taške: personažai nesikeičia nei per milimetrą, visą filmą išlieka tokie, kokie buvo jo pradžioje, tik režisierius daugina siaubo dozes, o kas gali būti siaubingesnio už prievartaujamą vaiką.
Dardenne’ų realizmas iš tikrųjų ypatingas - jie ne aklai fiksuoja tikrovę, bet sugeba iš jos išgauti tikrąjį dramatizmą, kurio plika akimi net ir nepastebėsi.
Neįmantrus pasakojimas apie Sandrą (Marion Cotillard), kuri per dvi dienas turi įtikinti savo bendradarbius atsisakyti premijos ir taip padėti jai išsaugoti darbą, Dardenne’ų filme tapo įspūdinga žmogaus elgesio krizinėje situacijoje analize.
Sandros bendradarbiai - paprasti fabriko darbininkai, tūkstantis eurų jiems - didelė suma.
Žmonės žino, kad patys gali netekti darbo, bet puoselėja geresnio gyvenimo viltis: įsirenginėja namus, leidžia į mokslus vaikus.
Dardenne’ai nerodo beširdžių pabaisų ir nesimėgauja šių žmonių savanaudiškumu.
Režisieriai rodo, kaip sunku apsispręsti, kai nuo tavęs priklauso kito likimas.
Skirtingo amžiaus, rasių, kultūrų žmones sieja nežinia kodėl ir šiais liberalizmo laikais dar iki galo nesunaikintas solidarumas, kurį bando suprasti ir filmo kūrėjai.
Paprastų „Dviejų dienų, vienos nakties“ herojų dramos atskleistos be jokios didaktikos.
Dominiko Grafo „Mylimos seserys“ sukėlė pavydo jausmą, nes žiūrėdama įsivaizdavau, koks galėtų būti lietuviškas filmas apie bet kurį mūsų literatūros klasiką ar klasikę, kurių gyvenimo audros net labai kinematografiškos.
Ilgas filmas apie vokiečių literatūros klasiko Friedricho Schillerio meilę dviem seserims aristokratėms, kurių viena tapo jo žmona, skatina panirti į laiko tėkmę.