Prieš pradedant verslą svarbiausia gerai susipažinti su jo taisyklėmis, kurių žinojimas padės išvengti nenumatytų kliūčių. Būtina žinoti, kokie reikalavimai keliami steigiant verslą, kokios licencijos bei kokie leidimai reikalingi (pvz., prekyba alkoholiu, tabako gaminiais, krovinių pervežimas ir pan.). Juridinės verslo formos pasirinkimas yra vienas svarbiausių sprendimų pradedant verslą.
Lietuvoje verslininkai gali rinktis iš kelių formų: UAB (uždaroji akcinė bendrovė), MB (mažoji bendrija), IĮ (individuali įmonė) ir VŠĮ (viešoji įstaiga). Kiekviena jų turi savų privalumų ir trūkumų, todėl svarbu įvertinti veiklos pobūdį, atsakomybės lygį, pelno paskirstymo galimybes ir augimo potencialą. Vieno atsakymo į šį klausimą nėra, kiekvienam labiausiai tinkantis variantas gali skirtis priklausomai nuo daug skirtingų aspektų.
Kiekvienam pradedančiam verslą svarbu įvertinti verslo rizikos faktorių, reikalingų investicijų verslo pradžiai dydį, galimybes kurti verslą vienam ar su šeimos pagalba, verslo partnerių bei jų galimų finansinių investicijų svarbą. Steigti individualią įmonę daug paprasčiau nei steigti uždarąją akcinę bendrovę, o įsteigus mažąją bendriją bus daug paprastesnis įmonės valdymas bei jos buhalterinė apskaita nei uždarosios akcinės bendrovės. Tačiau įsteigę individualią įmonę rizikuosite savo turtu verslui nepasisekus, pasirinkus steigti mažąją bendriją apribosite įmonės darbuotojų skaičių iki 10 asmenų, o verslui plečiantis tai gali tapti dideliu galvos skausmu.
Mažoji bendrija
Mažosios bendrijos verslo formą pravartu rinktis, kai siekiama kurti ir vystyti smulkųjį verslą, kuriam nereikia didelių pradinių investicijų. Ši verslo forma palanki šeimos verslui kurti. Steigiant mažąją bendriją nereikalingas įstatinis kapitalas, tai supaprastina MB steigimo procedūrą. Mažoji bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, už įmonės finansinius įsipareigojimus neatsakoma savininkų asmeniniu turtu.
Nei vadovo, nei buhalterio pareigybės mažojoje bendrijoje nėra privalomos, tad MB valdymas bei apskaitos vedimas daug paprastesnis. Būtent dėl šių priežasčių mažoji bendrija, nors dar palyginti visai nauja juridinės veiklos forma, yra itin populiari Lietuvoje. Mažoji bendrija kaip juridinė forma būsimus verslininkus dažniausiai žavi pirmiausia dėl savo paprastumo ir patogumo steigiant bei dėl tikrai labai mažų mokesčių. MB - lanksti ir patogi forma smulkiam verslui.
Jei pradedate su mažesne rizika ir be darbuotojų - rinkitės MB. Nėra galimybės dirbti pagal darbo sutartį su savo MB. Mažosios bendrijos steigėjais gali būti tik fiziniai asmenys, didžiausias steigėjų skaičius- 10 asmenų.
Kaip keičiasi MAŽOSIOS BENDRIJOS mokesčiai nuo 2026 METŲ?
Mažosios bendrijos mokesčiai
Daugelį nuo idėjos imtis savo verslą atbaido mintis apie mokesčius, kuriuos reikės susimokėti. Jei mažoji bendrija nėra PVM mokėtoja, mokesčiai mokami vos kartą per metus. Šiame straipsnyje aptarsime visus pagrindinius mažųjų bendrijų mokamus mokesčius bei atvejus, kaip mokesčių sumokėti kuo mažiau.
Tad jei mažoji bendrija uždirbo, pavyzdžiui, 1000 Eur, galite juos išsimokėti kaip pelną arba kaip atlyginimą už MB direktoriaus paslaugas ir susimokėti tik 150 Eur mokesčių kitais metais. Pelno mokestį moka įmonė pasibaigus kalendoriniams metams. Bet kokios mažosios bendrijos nario gautos pajamos iš mažosios bendrijos yra laikomos B klasės pajamomis, kas reiškia, jog nuo jų reikia susimokėti GPM (gyventojų pajamų mokestį).
MB direktoriaus atlyginimas apmokestinamas 15 proc. GPM, MB narių lėšos asmeniniams poreikiams - 20 proc. GPM, pelno išmokėjimas MB nariams - 15 proc. pelno mokestis- 15 proc. tarifas, dažnai taikomas lengvatinis 5 proc.
Jei už mažosios bendrijos narius nėra mokamas PSD, teks pasirūpinti juo. Minimalus PSD yra 64,50 Eur (2024 metais). Rūpintis PSD įmokomis labai svarbu, nes reguliariai nemokant PSD įmokų prarandama teisė į sveikatos draudimą, kas reiškia, jog už vizitą pas gydytoją bei tyrimus turėtumėte susimokėti. VSD įmokos yra skirtos motinystės, ligų, pensijų ir nedarbo socialiniam draudimui.
Alternatyvios verslo formos
Nutarus steigti įmonę, pirmiausia reikia nuspręsti, kokios rūšies įmonė yra tinkamiausia Jūsų tikslams įgyvendinti. Lietuvoje labiausiai paplitusios šios verslui skirtos įmonės:
- Individuali įmonė;
- Uždaroji akcinė bendrovė;
- Viešoji įstaiga.
Individuali įmonė (IĮ)
Individuali įmonė (IĮ) yra neribotos atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad už IĮ neįvykdytas prievoles savininkas atsako savo turtu. IĮ savininkas paprastai yra ir įmonės vadovas. IĮ vadovu gali būti paskirtas ir kitas asmuo, tačiau tik tuo atveju, jei tai nustatyta IĮ nuostatuose. Kai IĮ vadovu savininkas paskiria kitą asmenį, su juo sudaroma darbo ar civilinė sutartis.
IĮ steigimas rekomenduojamas, jei verslas yra individualus, skirtas 1 asmeniui, o pasirinkta veiklos rūšis nerizikinga. Jei verslas nepasisektų, IĮ savininkas turės asmeniškai atsakyti už neįvykdytus IĮ įsipareigojimus.
IĮ Privalumai:
- Nereikia įnešti lėšų įstatiniam kapitalui (palyginimui - UAB minimalus įstatinis kapitalas yra 2500 EUR);
- Paprasta išsiimti pelną - IĮ savininkas bet kuriuo metu gali paimti IĮ pinigus ar kitą turtą savo asmeniniams poreikiams (to negalima padaryti UAB);
- Savo įmonėje savininkas gali dirbti vienas, nesudarant darbo sutarties, todėl reikia mokėti mažesnius mokesčius (žr. straipsnį Mažoji bendrija - IĮ savininko apmokestinimas nesiskiria nuo mažosios bendrijos nario apmokestinimo). Esant reikalui galima įdarbinti ir kitus asmenis;
- IĮ galima pertvarkyti į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, mažąją bendriją, taip pat į viešąją įstaigą.
IĮ Trūkumai:
- Jei verslas nuostolingas, IĮ gali bankrutuoti, tačiau savininkas savo turtu atsako už neįvykdytus IĮ įsipareigojimus;
- IĮ savininku gali būti tik vienas asmuo, jis negali įsteigti IĮ kartu su partneriais;
- Negalima išleisti naujų akcijų, taip pritraukiant lėšas.
Uždaroji akcinė bendrovė (UAB)
Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) yra ribotos atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad akcininkai savo turtu neatsako už UAB neįvykdytas prievoles. UAB įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 2500 EUR. UAB gali steigti tiek vienas, tiek daugiau fizinių ir/ar juridinių asmenų, o akcininkų skaičius nuo 2017 m. birželio 29 d. pakeitus LR Akcinių bendrovių įstatymą neribojamas (iki įstatymo pakeitimo joje turėjo būti mažiau kaip 250 akcininkų). Svarbiausius sprendimus akcininkai priima balsavimu.
Uždaroji akcinė bendrovė, juridinė veiklos forma labiausiai rekomenduojama smulkiam bei vidutiniam verslui, kurio planuojama vykdyti veikla susijusi su didesnėmis rizikomis. Taip pat šią veiklos formą reikėtų rinktis kuomet verslo pradžiai reikalingas didesnis pradinis kapitalas, verslą planuojama vystyti kartu su partneriais. UAB yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis vienetas. Už UAB nevykdomus finansinius įsipareigojimus įmonės akcininkai neatsako asmeniniu turtu. UAB įstatinis kapitalas privalo būti ne mažesnis kaip 2500 eurų. UAB gali steigti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Akcininkų skaičius įmonėje negali viršyti 250 fizinių ar juridinių asmenų, tačiau tuo pačiu UAB gali turėti ir tik vieną akcininką. UAB gali ir savanoriškai registruotis tapti PVM mokėtoju.
Pelno mokestis. Kai darbuotojų skaičius mažesnis nei 10 proc., o metinė įmonės apyvarta neviršija 300 000 eurų gali būti taikomas lengvatinis 5 proc. pelno mokestis.
Viešoji įstaiga (VšĮ)
VšĮ Privalumai:
- Galima pasinaudoti mokestinėmis lengvatomis;
- Galima gauti paramą iš fizinių ir juridinių asmenų;
- Svarbiausius sprendimus dalininkai priima balsavimu. Vienas dalininkas turi vieną balsą, nepriklausomai nuo jo įnašo dydžio, jei VšĮ įstatuose nenustatyta kitaip. VšĮ pelnas gali būti naudojamas tik VšĮ įstatuose nustatytiems veiklos tikslams siekti ir negali būti skiriamas VšĮ dalininkams, organų nariams, darbuotojų premijoms.
VšĮ Trūkumai:
- Ribota civilinė atsakomybė - dalininkas rizikuoja tik tuo turtu, kurį įnešė į VšĮ, taip apsaugodamas savo asmeninį turtą;
- Nereikia įnešti lėšų įstatiniam kapitalui (palyginimui - UAB minimalus įstatinis kapitalas yra 2500 EUR);
- VšĮ mokestinės lengvatos: jeigu vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 000 EUR, taikomas lengvatinis 5 % pelno mokesčio tarifas vietoje įprasto 15% tarifo. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 463 str. 1 dalį pelno nesiekiantys vienetai gali susimažinti apmokestinamąjį pelną lėšomis, tiesiogiai skiriamomis einamąjį mokestinį laikotarpį arba numatomomis tiesiogiai skirti per du vėlesnius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti (visuomenei naudinga veikla, iš kurios nėra uždirbamos pajamos, pavyzdžiui teikiant nemokamas paslaugas, organizuojant nemokamus seminarus, renginius ir pan.);
- VšĮ turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais;
- VšĮ gali gauti paramą iš juridinių asmenų ir 1.2% paramą iš gyventojų;
- Galimybė pasitraukti iš veiklos perleidžiant dalininko teises kitiems asmenims;
- VšĮ pelnas negali būti skiriamas dalininkams, viešosios įstaigos organų nariams, darbuotojų premijoms;
- VšĮ negali būti pertvarkyta į UAB, IĮ, MB (VšĮ gali būti pertvarkoma į biudžetinę įstaigą, taip pat labdaros ir paramos fondą);
- VšĮ gali verstis tik jos įstatuose nurodyta veikla.
Socialinė ekonomika ir socialinis verslas
Šiandieninė ekonomika apima tris atskiras sritis: privatų sektorių, viešąjį sektorių ir socialinę ekonomiką (angl. social economy). Socialinę ekonomiką sudaro fondai, ne pelno siekiančios organizacijos, kooperatyvai, asociacijų ir kitų aktyvių piliečių ir savanorių grupės, siekiančios pasitarnauti visuomenei ir ją transformuoti tiek socialiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Dažniausiai jų valdymo modelis grindžiamas solidarumo ir savitarpiškumo principais, remiantis demokratišku visų narių balsavimu, kai „vienas žmogus turi vieną balsą“.
Socialinė ekonomika sudaro 10 proc. Socialinė ekonomika įdarbina daugiau nei 11 milijonų darbuotojų arba 4,5 proc. Socialinio verslo organizacijos yra socialinės ekonomikos dalis. Jos veikia siekdamos visuomenei naudingų tikslų (socialinių, visuomeninių ar aplinkosauginių) ir nėra susikoncentravusios vien į pelno maksimizavimą.
Tokie verslai dažnai taiko novatoriškus principus kurdami produktus arba paslaugas ar organizuodami savo darbą bei gamybą. Socialinis verslas gali veikti įvairiom formom, tačiau nuo tradicinio verslo modelio skiriasi tuo, kad pirminė jo misija yra socialinis poveikis ir nauda visuomenei - opių socialinių problemų arba rinkos nepakankamumo mažinimas ar švelninimas - o ne akcininkų pelno maksimizavimas, todėl didžioji dalis uždirbto pelno pirmiausiai naudojama socialinių tikslų įgyvendinimui, t. y.
Socialinės inovacijos
Socialinė inovacija (angl. social innovation) - tai naujų socialinių idėjų vystymas, veikiančių novatoriškų metodų ir praktikų iš kitų sektorių perkėlimas ir įgyvendinimas (produktai, paslaugos, mechanizmai), siekiant patenkinti socialinius poreikius, spręsti įsisenėjusias socialines bei aplinkosaugines problemas bei kurti naujus socialinius ryšius ir bendradarbiavimą. Socialinių inovacijų rezultatas yra modernių (naujų), dažnai netradicinių sprendimų suradimas. Šių inovacijų paplitimą paskatino informacinės technologijos ir pasikeitęs įtakos balansas pavienio asmens (vartotojo) naudai.
Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA)
Įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) (angl. Corporate Social Responsibility arba CSR) yra įmonių ideologija, kuri į savo veiklą savanoriškai įtraukia socialinius ir aplinkosauginius klausimus bei santykiuose su visais suinteresuotais visuomenės, verslo ir valdžios atstovais vadovaujasi pagarbos žmogui, visuomenei bei gamtai vertybiniais principais. Vis dėlto, šią ideologiją praktikuoja įmonės, kurių pagrindinis tikslas - pelno maksimizavimas.
Pastaruoju metu daug kalbama apie Lietuvos socialinį modelį, apimantį ir užimtumo klausimus. Visgi kalbant apie paslaugų ekonomiką ir aukščiausios pridėtinės vertės verslų kūrimą, žmogiškojo kapitalo kontekstas yra ne vien darbo santykiai. Kai didžiąją dalį produkto tiesiogiai kuria darbuotojas be didelių išlaidų įrengimams (mašinas keičia intelektinis kapitalas), logiška, kad su darbuotoju tiesiogiai dalinamasi įmonės vertės augimu. Tai ypač būdinga IT ir kitoms inovacijoms reiklioms sritims.
Visgi dažnai išgirstame, kad rizikos kapitalo investicijas priimančioms įmonėms tenka persikelti į Jungtinę Karalystę, JAV ar kitas jurisdikcijas. Ir taip įvyksta ne vien dėl to, kad tos jurisdikcijos yra pažįstamos investuojantiems fondams. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje egzistuoja itin lanksčios teisinės formos, tokios kaip mažoji bendrija ir ūkinė bendrija. Šių formų pagalba galima išvystyti įvairias struktūras tiek įmonės valdymo, tiek ir pelno paskirstymo prasme. Tačiau rizikos kapitalo investicijoms tokios įmonės yra netinkamos.
Mažųjų bendrijų dalyviais gali būti tik fiziniai asmenys, o rizikos kapitalo fondai, žinoma, yra juridiniai vienetai arba juridinių asmenų junginiai. Todėl nauji verslai, ypač tie, kurie tikisi pritraukti rizikos kapitalo investicijas, Lietuvoje vis dar turi steigtis įprasta uždarosios akcinės bendrovės forma. Tačiau UAB Lietuvoje nėra itin paslanki forma. Viena iš priežasčių yra tai, kad rengiant Akcinių bendrovių įstatymą, pernelyg daug ES įmonių teisės direktyvų reguliavimo, kuris šiaip jau buvo skirtas tik stambesnėms akcinėms bendrovėms, buvo perkelta ir į uždarųjų akcinių bendrovių reguliavimą.
Siekiant darbuotojus skatinti akcijomis, reikia tų akcijų turėti. Esamų akcininkų akcijų pardavimas dažniausiai bus netinkamas sprendimas, kadangi darbuotojams akcijas siekiama perduoti už nedidelę ar nominalią vertę, kai įmonės akcijos faktiškai vertos daugiau. Todėl skatinant darbuotojus, akcijas turėtų išleisti pati bendrovė.
Šiuo metu Lietuvoje naujų akcijų išleidimas galimas tik didinant įstatinį kapitalą, o tai ne tik yra formalizuota procedūra, bet ir sprendimai reikalauja akcininkų kvalifikuotos daugumos pritarimo. Pasaulyje žinomas ir paprastesnis būdas, kuomet visuotinis akcininkų susirinkimas nustato tam tikras įstatinio kapitalo ribas, kurios ribose bendrovės valdyba laisvai manipuliuoja akcijų kiekiu: gali laisvai padidinti įstatinį kapitalą išleisdama naujas akcijas savo sprendimu, o kai kuriose jurisdikcijose gali taip pat ir sumažinti, akcijas supirkdama iš įmonės lėšų.
Kitas dažnai pasaulyje pasitaikantis aspektas rizikos kapitalo investicijose į startuolius yra skirtingos akcijų klasės. Lietuvoje jau yra galimybė išleisti privilegijuotąsias akcijas, kurios savo ruožtu gali būti bent keturių rūšių. Visgi tikrasis akcijų klasių lankstumas gali būti pasiektas tik sudarius galimybes išleisti bet kokią akcijų klasę, kurių suteikiamų turtinių ir neturtinių teisių (t.y. teisė į pelną ir teisė priimti su įmone susijusius sprendimus bei gauti informaciją) paketas būtų kuriamas tiesiog bendrovės įstatuose.
Tokiu būdu būtų sudarytos galimybės išdiferencijuoti tiek atskirų finansinių investuotojų (verslo angelų, rizikos kapitalo fondų), tiek įmonės vadovybės ir atskirų darbuotojų grupių teises į įmonės valdymą ir jos vertę. Modeliuojant Akcinių bendrovių įstatymą iš UAB kapitalo ir darbuotojų motyvavimo pozicijų, vertėtų išspręsti ir dar vieną klausimą, kuris dažnai neduoda ramybės verslo teisės advokatams - tai akcijų opcionų teisinė prigimtis.
Dažnai teisininkai tarpusavyje diskutuoja, ar opcionas pagal Lietuvos teisę yra preliminarioji sutartis (kurios tuomet neįmanoma įgyvendinti natūra, t.y. Manytina, kad užtikrinant teisinių santykių stabilumą ir teisinį tikrumą, vertėtų institucionalizuoti būtent pastarąją akcijų opciono versiją, aiškiai įtvirtinant šalių galimybę pilnai įgyvendinti iš opciono sutarties kylančias teises teismo tvarka.
Net ir nesant aukščiau išvardintų dalykų, Lietuvos rizikos kapitalo ekosistema nežlugtų, kadangi teisininkai dažniausiai geba sukurti reikiamus teisinius mechanizmus verslo poreikiams. Tiesa, norėtųsi, kad šie sprendimai būtų pripažinti įstatyminiu lygiu. Visgi ir geriausi sandorio struktūrizavimo teisininkai sudeda ginklus, kuomet susiduriama su geležine mokestine „turinio prieš formą“ taisykle.
Iš rizikos kapitalo investicijų, įmonių startuolių ir darbuotojų motyvavimo pozicijų reikėtų aiškumo bent šiuose mokestiniuose dalykuose: socialinio draudimo įmokos neturėtų būti skaičiuojamos nuo pajamų, gautų per įmonės akcijas ar jų opcionus (nebent tokiu būdu akivaizdžiai pridengiamas pagrindinis darbuotojo atlyginimas), gyventojų pajamų mokestis turėtų būti mokamas tik realizavus akcijų ar opcionų vertę (o ne gavus akcijų opcioną ir pripažinus tai pajamomis natūra).