Vladys Bagdonas - žinomas aktorius, kurio karjera apima tiek teatro sceną, tiek kino aikštelę. Jo kelias į pripažinimą buvo kupinas iššūkių, atradimų ir netikėtų posūkių. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo patirtį, požiūrį į aktorystę ir gyvenimą.
Vladys Bagdonas
Kelias į aktorystę
Vladys Bagdonas prisimena, kad vaikystėje sportas nebuvo jo stiprioji pusė. Ką tik pradėdavau rimtai sportuoti, iškart mesdavau. Boksavausi, kartą gavau į nosį, tėvai uždraudė. Paskui bėgiojau. Mėgau trumpas distancijas. Tačiau aktorystė jį patraukė labiau.
Svajoti apie pirmą kursą tuometinėje konservatorijoje negalėjau, supratau, kad be parengiamojo nieko nebus. O iš parengiamojo ima į kariuomenę! Išsigandau. Tada nusprendžiau tapti aktoriumi - vienas bičiulis paragino. Jau studento tai tikrai nepaims!
Teatru nedegiau - peržiūros dieną sugebėdavau dviračiu nuvairuoti iki Rykantų, pažvejoti, grįžti ir pramiegoti peržiūrą. Kažin kas būtų išėję, jei ne Irena Bučienė, kuri pakvietė vaidinti „Rugiuose prie bedugnės“. Paskui mane pamatė Povilas Gaidys ir Vytautas Čibiras.
Teatro patirtis
Teatro pasaulis Vladį pažinojo iš Eimunto Nekrošiaus spektaklių: „Trys seserys“, „Otelas“, „Hamletas“, „Faustas“. Pamatęs dar ir keletą interviu, Sankt Peterburgo teatro „Baltijskij dom“, matyt, nusprendė, kad manimi reikėtų pasinaudoti, - juk kalbu beveik kaip savas. Pradėjome nuo „Juodvarnio“, paskui - „Žuvėdra“, „Maskva-Petuškai“.
Anuomet su teatru daug važinėjote po Rusiją. Dalyvaudavau kino bandymuose, tačiau dažniausiai jų nepereidavau.
Eimunto Nekrošiaus spektaklis "Hamletas"
Darbas kine
Nepriklausomybės laikais lietuviškas kinas man pasiūlė suvaidinti pakaruoklį. Taip, jūs teisingai supratote - kabantį kilpoje. Supratau: neįsijausiu. Nesutikau. Vienas paskutinių mano vaidmenų čia - menkame patriotinio kino epizode, paskutinis vaidmuo - trumpametražiame filme. Viskas, daugiau nieko. Nutariau: eisiu ten, kur mane vertina ir manimi tiki.
Ir dar maloniau, kad kino asai - Andrejus Končialovskis, Sergejus Ursuliakas, Aleksejus Učitelis, islandas Baltasaras Kormákuras.
Štai ir Druskininkuose einu pro moteriškę, girdžiu, kaip ji sako kažkam telefonu: „Va, ir Šurna čia poilsiauja.“ Sanatorijoje „Eglė“, kur ilsiuosi, daugiausia buvau šnekinamas rusakalbių - be abejo, po „Dirigento“. Apie filmą lietuviai net nerašė - neprivalu.
Dar prieš prasidedant filmavimams, man buvo liepta vaikščioti pas maestro Vladimirą Fedosejevą, stebėjau, kaip jis diriguoja. Paskui man padarė koncerto Romoje įrašo kopiją. Vežiojausi ją po visą Lietuvą, net į Čilę buvo su manimi nukeliavusi. Žiūrėdavau tiek, kad kompiuteris įkaisdavo. Muziką mokėjau atmintinai, o štai judesiai... Buvo nugąsdinę, kad oratoriją „Pasija pagal Matą“ reikės diriguoti gyvai. Pamaniau, jei taip, filmo atsisakysiu. Profanacija! Muzikantai būtų sutrikę, aš būčiau sutrikęs. Nebent kas kitas už mane lazdele mojuotų.
Pamenu, kai filmavausi lietuviškame filme „Parodų rūmai“, reikėjo sėsti prie automobilio vairo. O aš - teisių neturiu! Tai aš - prie vairo, o man po kojomis - žmogus, kuris savo rankomis automobilį vairuoja. Nebuvau, tačiau pats automobilį nusipirkau tik 1988-aisiais. Pinigų nebuvo! Ir kam teisės, jei negali mašinos nusipirkti.
Lietuviški kino serialai manęs nedomina - gerai, kad ir nekviečia, nors ir menkiausias epizodas juose pakelia tavo reitingus.
Požiūris į save ir karjerą
Kai gavau Šanchajaus premiją, režisierius Lunginas sakė: „Vladai, bet juk tu iš tiesų vaidinai, dirigentas - ne tu, net nepanašus, juk nesi kietuolis. Atvirkščiai - gana minkštas...“ Aš tikrai nesu tvirtas, daug ir labai dažnai abejoju. Ramybės įsikūnijimu manęs tikrai nepavadinsi. Tačiau nesinervinu ir negadinu santykių. Jei tau moka pinigus, turi už juos atidirbti nerodydamas priešiškumo.
Man neįdomūs žodžiai „teatro menas“, aš menų nekuriu. Aš ir esu vidutinių gabumų! Stulbinama karjera - laimės dalykas, žinoma, tam įtakos turi tavo charakteris, fizinė būklė, psichinė būsena ir begalinis darbas.
Mano darbe itin padėjo literatūriniai vakarai. Mokydavausi tekstus ir analizuodavau kiekvieną eilutę, kiekvieną žodį. Pačioje paprasčiausioje ieškodavau akcento, kad taptų nepaprasta. Tikra archeologija iškapstyti ką nors svarbaus ir netikėto.
Darbas su režisieriais
Jums sekasi, nes dirbate su ypatingais režisieriais - Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi, Andrejumi Žoldaku, dabar ir su Andrejumi Končialovskiu... Nekrošius - tikrai vienišius. Sakykite, ar įmanoma iš tiesų susidraugauti su režisieriais? Na, su buteliu nė pas vieną nėjau... Gal geriau nereikia. Nors... Dieve tu mano, o ko nedraugauti? O jei kokia tikrai rimta draugystė išaugs?
Nelabai noriu, nes reikia pasirengti darbui pas Andrejų Končialovskį, vaidinsiu „Tris seseris“, paskui Galilėjus pas bulgarų režisierių Mladeną Kiselovą.
Laidoje svečiavosi aktorius V. Bagdonas ir knygos apie jį autorė žurnalistė R. Oginskaitė
Asmeninis gyvenimas ir požiūris į vienatvę
Meškerė - mano pastarųjų metų idėja. Ar pasiilgstate žmonių? Pačiam sau ilgai būti - nuobodu. Nesakyčiau, kad vienatvė suteikia didelių malonumų.
Dabar daug laiko praleidžiate Sankt Peterburge. Namų jame neturiu, dar neuždirbau tiek, kad juos įsigyčiau. Kai atvažiuoju, gyvenu viešbutyje. Ramus toks, netoli teatro. Buvo atvažiavęs sūnus, kartu nuėjome į Ermitažą. Rusai svetingi? Porą kartų buvau pas Leonidą Alimovą. Po butelį alaus išgėrėme. Nors Leonidas daug filmuojasi populiariuose serialuose, ikrų šaukštais nekabina.
Jūs net ir knygoje „Jausmų repeticijos“ neatviravote apie savo moteris. Ką saugote? O ką čia atvirauti? Tai mano ir jų reikalas. Nesu viešas asmuo, ne kažin kiek manęs matėte per televiziją, ne kažin kiek laikraščiuose... Nebūtų Šanchajaus premijos, nebūtų ir tų interviu. Atlapaširdis nebuvau ir tikrai jau nebūsiu.
Ryžtingas buvau brandžios jaunystės laikais: kai išėjau iš teatro, paskui ryžtingai - iš namų. O vėliau mano ryžtai menko. Ir tik sąlygos ar aplinkybės, kurios nurodydavo kryptį arba pastūmėdavo ryžto pusėn, koreguodavo žingsnius.
Finansiniai aspektai ir ateities planai
Rusų kine gauni dvigubai daugiau nei rusų teatre. Tai tik žvaigždžių honorarai didžiuliai. Be to, juos riboja amžius.
Agentė man sako: „Ilsėkitės, Vladai, bus darbo!“ Ji tariasi su viena kino studija dėl tokio banditiško filmo. Greičiau - spektakliams per tuos banditus (juokiasi).
Filmavimai išsunkia, visi tai žino. Juk ne veltui sakoma, kad kino artisto duona - jo užpakalis. Yra aktorių, kurie laukdami filmavimų moka atsijungti, bet aš - ne toks patyręs. Man neišeina, ypač jei vagonėlyje turiu kaimynų. Jie nori bendrauti, negali pasakyti: leiskit paskaityti. Dabar - rečiau. O juk būdavo, kai filmavimą tekdavo dėl to nutraukti. Truputį.
Literatūros vakarai ir tobulėjimas
Literatūros vakarai. Tobulėjau juose pats to nejausdamas. O ir dėstytojos Eugenijos Jankutės nuopelnas - didžiulis. Pamenu, kai prabilau su klaikiu vilnietišku akcentu, ji klausdavo: „Ko jis čia atėjo, tas Bagdonas?
Požiūris į kritiką
Nesu vienos dainos atlikėjas, poros - tai jau tikrai! Dar keletas savų, žiūrėk, jau ir visas albumas. Vienas komentatorius taip parašė: „Tas Bagdonas, gyva depresija, nekenčiu jo.“ Manau, gal Liūdnojo vaizdo riteriu būti geriau nei Gyva depresija. Pats laikas!
Mačiau skelbimą, atrodo, vyksta šeštadieniais. Tik bijau, kad galiu prisišokti.