Tikriausiai pasaulyje nerastume žmogaus, kuris niekada nebūtų patyręs vienatvės jausmo. Šį jausmą vieni išgyvena dažniau, kiti - rečiau. Kai kalbama apie vienatvę, dažnas žmogus teigia, jog vienatvė - tai pats nemaloniausias ir negatyviausias jausmas.
Tačiau toks požiūris į vienatvę nors ir yra gana populiarus, vis tik, nėra pakankamai gilus. Būtent todėl, kad vienatvė iš žmogaus ne tik atima, tačiau žmogui ir duoda. Vienatvė atimdama iš žmogaus galimybę socializuotis su kitais bei save apsupti žmonėmis, vis tik suteikia svarbių dalykų žmogaus vidiniam pasauliui. Vienatvė - jausmas, kurio negali įstatyti į rėmus. Juk kiekvienas dalykas turi tiek gerąją, tiek blogąją pusę.
Ar vienatvė gali būti prasminga? Vienatvė - tai bausmė ar dovana? Viskas priklauso nuo požiūrio ir pasirinkto kelio. Vienas iš kelių, kai žmogus, siekdamas gėrio, sugeba atsiriboti nuo pasaulio blogio pasirinkdamas vienatvę ir taip įprasminti savo gyvenimą.
Kelionė į save per vienatvę. Caspar David Friedrich paveikslas "Keliautojas virš rūko jūros"
Vienatvė kaip savęs pažinimo kelias
Vienatvė yra geriausias būdas pažinti save. Būdamas vienas žmogus gali permąstyti savo gyvenimą, poelgius, kažką pakeisti, suprasti. Dažniausiai žmogus patirdamas vienatvės jausmą, susikaupia, gali susikoncentruoti į tai kas svarbu. Vienatvė įgauna prasmę, kai į ją pasinėrusio žmogaus savęs pažinimas, o vėliau ir gyvenimas pradeda keistis.
„Vienatvė - tai kelias, kuriuo likimas veda žmogų į jį patį.“- būtent tokiais žodžiais vienatvę apibūdino XX amžiaus vokiečių poetas, intelektualiųjų romanų rašytojas ir dailininkas Hermann Hesse. Vienatvės ir savęs pažinimo kelyje atsiduria žymiausio XX a. lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio Putino psichologinio romano “Altorių šešėly” veikėjas Liudas Vasaris. Pats rašytojas visą gyvenimą kentęs nuolatinę dvasinę įtampą, savo kūryboje siekė atskleisti vidinį konfliktą, moralinius apmąstymus, vienatvę išgyvenančio žmogaus asmenybės formavimosi procesą.
Apie tai, kaip vienatvė įprasmina asmenybės gyvenimą, kalba lietuvių poetas M. K .Sarbievijus. Šis autorius odėje Janui Libinijui „Teisina savo vienišumą“. Autorius slepiasi „menkoj trobelėj“ nuo pasaulio blogio, stebėdamas „tuščią būties teatrą“ . Anot M. K. Sarbievijaus, vienatvė sudaro sąlygas atidžiau pažvelgti į savo sielą. Pasirinkus vienatvę, lengviau kontroliuoti savo veiksmus bei mintis, stebėti „savosios sielos sceną“. Autoriui nesvarbi žmonių nuomonė: „ Kuo nuo žmonių toliau, tuo mus rečiau pasieks pavydas“.
Vienatvė literatūroje
Žmogus yra neaiškus sau pačiam. Šį neaiškumą galima užmiršti, galima nuo jo pabėgti ir pasislėpti. Neaiškumas yra pavojingas, keliantis baimę, todėl žmogus visai naūraliai slepiasi nuo jo kasdienybėje. Žmogus - suskilęs į daugybę tarpusavyje nesusijusių “Aš”? Kuris “Aš” tikrasis? O gal nė vienas? Kas yra žmogus?
Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris jau vaikystėje iš tėvų girdėdamas, koks jis esąs menkas, niekam tikęs, toks ir pasijunta. Hermanno Hessės romane “Stepių vilkas” pasakojama apie Harį Halerį, -prieštaringą ir dvilypę asmenybę. Keistą, žavų ir nepakartojamą žmogų. Žmogų - išsiugdžiusį tobulą, baisų, beribį sugebėjimą kentėti. Jaučiantį ne panieką pasauliui, o panieką sau. Hario Halerio atveju, vienatvė pasirinko jį. Ne jis pasirinko vienatvę. Vienatvė tapo jo kančia ir likimu.
Hario Halerio vienatvę galima būtų pavadinti ne vienatve, o atsiskyrimu ar atsiribojimu nuo gyvenimo. H. Hesse rašo: “Juk žmogus - ne sustingęs ir pastovus pavidalas (toks buvo antikos idealas, nors jos išminčiai ir kitaip spėliojo), o greičiau kažkoks mėginimas, kažkoks perėjimas, jis ne kas kita, kaip siauras, pavojingas tiltas tarp gamtos ir dvasios.
Hario Halerio asmenybė atskleidžia pagrindinę H. Hessės kūrybos mintį: vietoj žinojimo iškeliami gilūs sielos išgyvenimai, vietoj radimo iškeliamas ieškojimas, vietoj žvilgsnio į išorę - žvilgsnis į vidų. Žmogus niekada nėra laimingas, jis arba laukia laimės, arba per vėlai pastebi, kad ją turėjo. Laimė būtų pasiekta, jei žmogus įveiktų savo neaiškumą sau pačiam.
Magiškajame teatre už nenorą ir nemokėjimą gyventi Haris Haleris buvo nubaustas. Jam buvo skirta amžinai gyventi ir išmokti juoktis. Juokas - atstato vidinę pusiausvyrą. Juokas atitraukia patį nuo savęs. Besijuokiantis žmogus tampa tarsi žiūrovas paties savęs. Juokas suteikia galimybę tarsi pažvelgti į save iš šono, palengvina situaciją, gydo nuo polinkio dramatizuoti. Juk juokas turi net savybę iš nenatūralaus pavirsti natūraliu ir nuoširdžiu.
Tačiau atminti reikia, jog ji ne kiekvienam skirta ir ne kiekvieno įveikiama. Baisi vienatvė su teisėju ir su savu įstatymų baudėju. Tačiau ateis toks laikas, kada vienatvės jausies nukamuotas, kada paluš tau išdidumas ir ims girgždėt drąsa tavoji. Yra jausmų, kurie vienatvės žmogų tik nugalabyt taikos, o jeigu jiems tai nepavyksta, tuomet jau, ką gi, patys turi žūti!
Žmogus gimsta ir miršta vienas. Žmogus supranta, kad jis yra, atskiria save nuo kitų. Descartas sako - mąstau, vadinasi esu. Kad mąstau yra neabejotina. Samprotauju - galiu klysti, bet klysti galiu tik samprotaudamas. Pažinus save, pažinsi kitus. Fichtė sako: Žmogus turi žinoti, kas jis yra ir kuo jis privalo save padaryti. Kas už manęs - yra ne už manęs, o manyje. Mąstymas - judėjimas, veiklumas - kelias.
Dažnai žmonės vienas kito nesupranta ne todėl, kad nenori suprasti, o todėl, kad kitas yra kitas - kitoks. Vienatvėje žmogus atsiduria vienas prieš vieną - vienas prieš save. Pasaulyje žmogus yra vienas vienintelis. Jis nepakartojamas, niekas už jį negali atlikti to, ką gali jis.
Žmogus kuria save. Žmogus atranda save vienatvėje. Reikia vertinti ir pervertinti. Taisyklės nėra nei amžinos, nei nekintančios. Nietzschė verčia susimąstyti, kuria ateities žmogų - drąsų žmogų, ieškantį pozityvios išeities. Nietzschė kuria antžmogį - stiprų, laisvą žmogų - žmogų kaip siekiamybę.
Hario Halerio vienatvė lyg ir neveda į prasmę, tačiau atskleidžia žmogų tokį, koks jis yra: pavargusį nuo civilizacijos, niekinantį miesčioniškumą, buvimą rėmuose, o tuo pačiu ir besižavintį ramiu, monotonišku, steriliu gyvenimu, gyvenimu be kovos, šiltnamio sąlygomis; atskleidžia žmogų nuolat skendintį vidiniuose prieštaravimuose - tarp dvasios ir instinktų, tarp to kas “žmogiška” ir to kas “vilkiška”.
Jei jis taip ir būtų likęs kalnuose, kyla klausimas, ar būtų prasminga ta jo vienatvė? Zaratustra - altruistas. Tačiau, galima suabejoti, ar besibjauriantis savimi Haris Haleris, suvokia, kas yra žmogus?
Individualus ir subjektyvus kelias. Vienatvėje žmogaus žvilgsnis nukreiptas į patį save. Vienatvė - žmogaus savianalizė, kurios nebijo tik stiprūs žmonės. Tai subjektyvi refleksija - savęs pasirinkimas, tapimas savimi. Vienatvėje žmogus stovi begalybės akivaizdoje, stovi išsigandęs savo baigtinumo, kuris byloja beprasmybę. Žmogus klausia ir negali neklausti. Vienatvė - paslaptinga. Ir gali ji vilioti kaip bandymas savęs.
Silpnas žmogus bijo vienatvės, bijo pats savęs. Vienatvė yra tam tikra žmogaus, neturinčio pagalbos, būklė. Juk būdamas vienas žmogus netampa iš karto vienišas, lygiai kaip ir būdamas minioje nebūtinai yra ne vienišas. Žmonės aplinkui su kaukėm. Pasislėpę, prisitaikę žmonės.
Ir, vis gi, vienatvė atrodo iškili, kadangi tai kelias į prasmę. Stiprus žmogus renkasi vienatvę - atranda save. Vienatvė - žmogaus dvasios turtas. Pasirinkus vienatvę, lengviau kontroliuoti savo veiksmus bei mintis.
Štai kodėl geriau būti vienam: vienatvės paradoksas (Carl Jung)
Žmogus - pasimetęs, tarsi įmestas į nesuvokiamą, nepažinų pasaulį. Pasaulis - tarsi labirintas, kuriuo einame, nežinodami kur ir kodėl. Tragiška žmogaus lemtis ir patirtis.
Hario Halerio netenkina tokia laimė, ji neamžina. Tapti harmoninga asmenybe, t.y. I. Kantas.
Net ir būnant vienam, svarbu išlaikyti saiką. Absoliuti vienatvė - kraštutinumas, t.y. blogis. Saikas reikalingas net ir vienatvėje. Ateina diena, kai žmogus sulaukia trisdešimties metų. Tai tarsi perskyra, kai nustatomas ryšis su laiku, kai ateina laikas pradėti mąstyti, kokia vieta ir prasmė pasaulyje, ne šiaip prasmė, bet prasmė sau; ateina laikas susipažinti pačiam su savimi, suvokti kas esi.
Nietzschės herojus Zaratustra dešimt metų mėgavosi vienatve ir štai jis nusprendžia, jog laikas aplankyti žmones, pasidalinti patirtimi. Ar jo tiesa skirta žmonių miniai, jau kitas klausimas. Tačiau jis jaučiasi subrendęs ir pasiruošęs susitikti su pasauliu.
Taigi šiame dešimtos klasės kalbėjime, tuo remiantis, yra pasakojama, ką žmogui gali suteikti vienatvė bei kokia yra jos reikšmė žmogui. Pirmiausia jis taip yra identifikuojamas tikriausiai todėl, kad būtent vienatvė žmogų palieka vieną tarp kitų. Būdamas vienišas žmogus dažnai nieko neturi, išskyrus save. Kitu atveju vienatvė yra gana negatyvus jausmas, nes žmogus dažnai būdamas vienas jaučiasi prislėgtas ir menkavertis.