Tikro Lietuvio Laikysenos Bruožai: Nacionalinė Etika, Tapatumas ir Užsienio Politika

Etika, kaip filosofinė disciplina, susiformavo politiniame kontekste, t. y. ten, kur keliamas klausimas, kas lemia bendruomenės laimę ir klestėjimą. Svarbiausi antikos filosofai etikos klausimus svarstė, akcentuodami bendruomeninį gėrį kaip visų diskusijų apie etiką tikslą. Kitaip tariant, etika apskritai, o ypač svarstymai apie teisingumą, senovės graikams buvo politinio ar pilietinio bendruomeniškumo esmė. Atsisakius laikyti teisingumą žmonių tarpusavio santykių pamatu, greitai nustoja egzistuoti bet koks socialinis darinys - nesvarbu, ar tai santuoka, ar draugystė, ar profesinė sąjunga, ar menininkų, mokslininkų sambūris… Natūralu, kad dėl teisingumo stokos ima merdėti ir didesnė bendruomenė, pavyzdžiui, tauta. Etikos prigimtis yra giliai socialinė. Etiškas arba neetiškas būna tik žmogaus santykis su kuo nors kitu - su kitais individais, su gamta, su gyvūnais ir t. t.

Tačiau šiame tekste man buvo svarbiau kalbėti ne apie vertybes apskritai, netgi ne apie etiką plačiąja prasme, kaip individo santykį su kuo nors kitu, o tik apie tam tikrą etikos sritį. Kalbant XVII-XVIII a. švietėjų kontraktualistų sąvokomis, man rūpėjo aptarti tai, ką pavadinau nacionaline etika, t. y. ta etikos forma, kuria remdamasis individas sudaro „sutartį su valstybe“. Kadangi ir nacionalinės etikos parametrų gali būti labai daug, bandžiau išskirti tuos, kurie yra: (a) fundamentaliausi „sutarčiai su valstybe“, (b) labiausiai pažeisti dabartiniame Lietuvos raidos etape, (c) priklausantys ne tiek nuo teisėsaugos ar įstatymų leidėjų, kiek nuo intelektualų.

Lietuvos žemėlapis

Nacionalinės Etikos Pažeidimai ir Inteligentijos Vaidmuo

Per dvidešimt dvejus Lietuvos nepriklausomybės metus nacionalinės etikos principai labiausiai buvo pažeisti dėl šių priežasčių:

1. įtakingiausia inteligentijos dalis po Kovo 11-osios rėmė tas politines struktūras, kurios buvo susijusios su lietuvių bendruomenės ir valstybingumo naikinimu, be to, iki šiol nuo jų neatsiribojo;
2. nepalaikė ir nepalaiko sluoksnių, kovojusių už bendruomenės teises ir dėl to nukentėjusių, - taip atsirado atotrūkis tarp intelektualinio ir moralinio tautos elito;
3. ideologiškai pagrindė ir įteisino reliatyvistinį požiūrį į sovietų represinį režimą, smerkdami ir žemindami tuos, kurie jam priešinosi, nors toks nusistatymas ardo nacionalinį tapatumą, o bendruomenę stumia į moralinę amneziją;
4. toliau plėtoja iš sovietinės istoriografijos perimtą negatyvų partizaninio karo vertinimą, nepaisydami, kad tai yra ne tik pavojinga pačiai valstybei, bet ir verčia abejoti lietuvių teise į valstybingumą;
5. niekina ir menkina lietuvių atgimimui nusipelniusias istorines figūras arba abejingai tyli, kai tą daro kiti, todėl bendruomenės nariams ima atrodyti, kad veikti tautos labui yra neracionalu;
6. laikosi nuostatos, esą abejingumas esminiais nacionalinio tapatumo ir istorijos interpretavimo klausimais yra tinkamiausia viešųjų intelektualų laikysena, nors būtent abejingumas naikina bet kokį socialumą;
7. teisingumo nelaiko pagrindiniu elgesio ir sprendimų kriterijumi;
8. rėmėsi ir remiasi ideologijomis, kurios kelia grėsmę valstybei, ypač pradinėje jos kūrimosi stadijoje;
9. sabotuoja (arba leidžia sabotuoti) teisėtas lietuvių bendruomenės pastangas kurti valstybę, paremtą europietiška nacijos samprata ir valstybingumo simbolika, laikydami tai nacionalizmu, radikalizmu, ksenofobija;
10. diegia paviršutinišką supratimą, kaip turėtų būti įamžintas nacizmo aukų - žydų - atminimas, ir tuo spekuliuoja.

Nacionalinės etikos principų nesilaikymas rodo, kad lietuvių inteligentija nėra pilietinės nepriklausomybės kūrėja, nebuvo ji ir politinės nepriklausomybės atrama. Labai nedaug inteligentų šiuo atžvilgiu elgėsi ir elgiasi kitaip. XX-XXI a. sandūroje lietuvių bendruomenė patyrė nemažai tiek pakilimų, tiek nuopuolių. Viena vertus, paprasti žmonės, siekdami kilnaus tikslo, nugalėjo baimę ir tapo tikrais „dvasios aristokratais“, atvedusiais savo bendruomenę į tokias aukštumas, apie kurias iki tol tik svajota. Antra vertus, įvyko ir diametraliai priešingas lūžis - nemaža dalis intelektualų, „pamiršę“ savo kaip nacionalinės etikos sergėtojų vaidmenį, nusirito iki „dvasios proletarų“ lygio.

Kaltindama, kad lietuvių inteligentija skatina bendruomenės irimą, turėjau omeny ne vieną kurį nors sulaužytą nacionalinės etikos principą, o tai, kad atmetama ji kaip visuma. Dar tiksliau tariant, analizavau ne sulaužytus principus, bet pačios inteligentijos vidinį nusiteikimą, kuris vertė ir verčia nepaisyti nacionalinės etikos. Šio teksto pradžioje gal nepakankamai aiškiai tą akcentavau, nes kai kurie komentatoriai, atrodo, neteisingai mane suprato.

Lietuvos bėdų šaltinis, mano įsitikinimu, yra tikrai ne tai, kad intelektualai leido „į valdžią sugužėti“ buvusiai kompartijos grietinėlei, o tai, kad jų pačių mąstymas ir vertybės beveik niekuo nesiskiria nuo tos grietinėlės nuostatų. Svarbu ne tai, kad inteligentija nereikalavo atlikti liustracijos, o tai, kad dauguma pačių inteligentų nejaučia jokio liustracijos trūkumo.

Akivaizdu, kad įvyko gilus lietuvių tapatumo skilimas - sovietų perauklėti „lituanoslaviški“ lietuviai ėmė vertybėmis laikyti tai, kas „lituanobaltiškiems“ lietuviams, išlaikiusiems europietiško pobūdžio nacionalinį tapatumą, be išlygų yra antivertybės. Kitaip tariant, vieniems okupacija buvo tragedija, o kitiems, atrodo, „liaudies“ gimtadienis. Kad nemaža dalis inteligentijos mąsto ir jaučia panašiai kaip komunistų partijos nomenklatūra, nereikia ilgai įrodinėti.

Todėl noriu dar kartą pabrėžti: nei profesinio inteligentijos indėlio į bendruomenės švietimą, nei emocinio santykio su tėvyne nebandžiau ir nebandau paneigti. Aptariau tik ideologinę dalies intelektualų laikyseną ir pilietiškumo stoką. Profesinis ir pilietinis indėlis - tai du skirtingi dalykai.

Būtent todėl svarbu, kad ir Lietuvos piliečiai pagaliau išmoktų atsargiau, labiau diferencijuotai vertinti savo inteligentiją, kaip tą jau daro vakariečiai, gavę ne vieną skaudžią pamoką. Tėvynės meilė, kaip ir profesinis ar kultūrinis indėlis į šalies raidą, irgi nebūtinai lemia, kad ideologinė laikysena mylimos bendruomenės atžvilgiu yra etiška.

Vis dėlto net ir tuo atveju, jeigu bendruomenė byra dėl grynai ekonominių priežasčių, reikėtų klausti: kas darytina, kad situacija pagerėtų? Dažnas ekonomistas aiškina, esą materialinė sėkmė labai priklauso nuo to, kiek kūrybingų ir darbščių žmonių esama konkrečioje šalyje. Jeigu tai tiesa, tada ypač vertėtų prisiminti, kad kūrybingumą ir darbštumą skatina, dvasinės energijos suteikia tikėjimas savo bendruomenės ateitimi. Bet čia ir vėl bėda: negi galima (pasi)tikėti bendruomene, kuri elgiasi fundamentaliai neteisingai?

Išskyriau liberaliąją inteligentiją, ypač tą jos sluoksnį, kuris buvo ir yra susijęs su „Santaros-Šviesos“ veikla. Net pats santarinės ideologijos gynėjas Darius Kuolys pripažįsta, kad jos skleistas liberalizmas jau „susidėvėjo“, „neteko turinio“. Šiai visuomeninei federacijai iš kultūrinės veiklos perėjus į politinę, „liberalų ryžtą kreipti aštriausias kritikos strėles patiems į save bei stengtis garbingai jas atlaikyti išstūmė kritikos baimė ir neapykanta kitaminčiams“. Sunku būtų su šiais teiginiais nesutikti. Neapykanta kitaminčiams, kritikos baimė ir turinio stoka - tai bruožai, būdingi kone visų „Santaros-Šviesos“ lyderių dabartinei „pilietinei“ veiklai.

Iš tikrųjų dėl to „suvedžiojimo“ kalta ideologinė santarininkų nuostata, lėmusi, kad jie, gavę politinę valdžią ir institucinę įtaką, užuot ėmę keisti ydingą sistemą, skirtą galios santykiams pridengti, tapo klusniais jos varžteliais. Laimei, „santarietiškas“ liberalizmas niekada nebuvo vienintelė lietuviškojo liberalizmo atmaina. Per visą XX a. mūsų šalyje būta asmenų, kurie gerbė kito laisves ir asmeniškai susikurtą individo laimės koncepciją, bet tuo pat metu išliko etiški savo bendruomenės atžvilgiu.

Naujoji Lietuvos Užsienio Politika: Vertybės, Interesai ir Subjektiškumas

Šio teksto tikslas yra išryškinti tas prielaidas ir principus, kuriais grindžiama ir kuriama pastarojo meto Lietuvos užsienio politika. Turbūt nekyla ginčų dėl to, kad egzistuoja tam tikras kokybinis skirtumas tarp ankstesnės Lietuvos užsienio politikos ir tos, kuri buvo vykdoma nuo 2021 m. pradžios. Todėl pagrįstai galima kalbėti apie naująją Lietuvos užsienio politiką, prasidėjusią sulig 2021 m.

Lietuvos užsienio politika buvo kuriama situaciškai - atsakant į vis iškylančius naujus ir dažnai nenumatytus iššūkius. Tačiau „situaciškai“ nereiškia, kad neegzistavo tam tikri principai ir strateginės prielaidos, kurios buvo išankstinės, aprioriškos pačios užsienio politikos kūrimo atžvilgiu.

Gan paplitęs stereotipas yra tas, kad tai esanti į įvaizdį - į paviršių, į komunikacinį efektą - orientuota politika. Vienas nedraugiškesnių stereotipų yra tas, kad naujoji užsienio politika esanti labai konfrontacinė. Su šiuo iš dalies susijęs ir trečias stereotipas - kad Lietuva esą vykdanti izoliacinę politiką: priimanti sprendimus, po kurių ji lieka vienui viena, izoliuota, „niekas mūsų nepalaiko“, niekas neseka Lietuvos pavyzdžiu.

Vertybės vs. Interesai

Pradėsiu nuo paskutinio stereotipo: vertybinė versus interesų politika. Jis grindžiamas, mano nuomone, kiek klaidinančia perskyra. Ji dažnai formuluojama taip, tarsi vertybės ir interesai yra kažin kokie iš prigimties priešingi, nesuderinami dalykai. Tai svarbus dalykas: juk vis dėlto kai kalbame apie „interesų“ priešpriešą „vertybėms“ politikoje, intuityviai suvokiame, kad gyvenime tarp jų kažkoks skirtumas yra.

Perskyrą tarp interesų ir vertybių politikoje tikriausiai reikėtų versti kaip kontrastą tarp siaurai ir pilnai suprasto politinio intereso. Juk žmonėms, besivadovaujantiems vertybėmis, interesai anaiptol nėra svetimi - jie suinteresuoti tų vertybių įgyvendinimu. Tuo tarpu kalbant apie „interesų politiką“, paprastai kalbama apie intereso redukciją į tam tikrą siaurą interesų skalės dalį, dažniausiai - į ekonominius išskaičiavimus, kartais galbūt į kažkokius trumpalaikėje perspektyvoje suvokiamus politinius interesus (pavyzdžiui, išlaikyti galią ir įtaką, laimėti ateinančius rinkimus ar pan.).

„Interesų politika“ kalba apie pasaulį, kuriame moralinės, teisinės ir politinės sąvokos - tokios kaip teisingumas, drąsa, solidarumas, orumas, - neegzistuoja ar bent jau nesuvokiamos kaip turinčios motyvuojančios galios. Juk žmonėms, besivadovaujantiems vertybėmis, interesai anaiptol nėra svetimi - jie suinteresuoti tų vertybių įgyvendinimu. Taigi veikiau turėtume kalbėti apie tam tikrą holistinį intereso politikoje supratimą, kuris remiasi neredukcionistiniu požiūriu į žmogų, žmogaus tikslus, valstybės tikslus, ir apie tai, kas ir kam yra visuomenė.

Mano įsitikinimu, esminis procesas, kuris užsienio politikoje vyko pastaruosius pora metų, buvo būtent esminių Lietuvos interesų išsigryninimas.

Pagrindinės Sąlygos ir Tikslai

Iš šio kertinio apibrėžimo kyla daug išvestinių sąlygų, kurios reikalingos, kad tas pamatinis Lietuvos interesas galėtų būti įgyvendintas, ir kurie yra jos užsienio politikos tikslai. Tai tokie dalykai kaip globali sąranga, kuri yra grįsta tarptautine teise, arba teisės viršenybės principas, konfliktų sprendimas taikiu būdu, pagarba tautų apsisprendimo teisei kaip viena esminių tos sąrangos atramų.

Taip pat - žmogaus teisių, laisvių ir demokratijos primatas, demokratija ir laisva visuomenė kaip politinės santvarkos raidos ar apskritai žmonijos raidos matas. Būtent todėl galima teigti, kad Lietuvos užsienio politika yra, viena vertus, pamatinio Lietuvos intereso politika, o kartu ir vertybinė politika. Tokioje šviesoje pažvelgę į ekonominių interesų vaidmenį politikoje suprantame, kad jie irgi yra svarbi interesų spektro dalis. Pilnesnis intereso suvokimas leidžia ir ekonominį interesą patalpinti į jo prigimtinę nišą, nes niekas negalėtų paneigti ekonomikos svarbos. Galų gale, visi aiškiai suprantame, kad be jos valstybė neturėtų nei raumenų gintis, nei galios ir resursų vykdyti savarankišką politiką.

Kitaip tariant, ekonomika yra būtinoji, bet ne pakankama valstybingumo sąlyga, todėl ji pati savaime nepajėgi paaiškinti, kas yra valstybės interesas.

Ekonominio Naratyvo Dominavimo Pavojus

Vienas dalykas, kurį teisingai suvoktas interesas leidžia mums atmesti, tai yra ekonominio naratyvo dominavimo pavojus, kai ekonominiai interesai pradeda apibrėžti politikos tikslus. Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai kartojo sau mitą, kad pasaulio ekonominė integracija atneš naują globalią santykių būseną, kurioje karas darysis mažiau ir mažiau įmanomas.

Kodėl tai pavojinga? Ką mes pamatėme dabar ir ką turėjome suvokti anksčiau ir aiškiau - tai, kad skirtingos santvarkos naudojasi ekonomine integracija asimetriškai. Ekonominė integracija anaiptol nesumažina autoritarinių režimų galimybės kariauti karus, engti ir persekioti žmones, tačiau sumažina demokratinio pasaulio galimybę jiems priešintis. Lygiai taip pat demokratiniam pasauliui ekonominė integracija su autoritariniais režimais kelia priklausomybės grėsmę.

Tačiau kai tame pačiame integracijos santykyje atsiduria nesąžiningas žaidėjas, kaip Rusija, Kinija ar kuris kitas iš daugybės dabartinių autoritarinių režimų, santykis suvokiamas parazitiškai. Juo naudojamasi eksploataciniais tikslais, nepaisant taisyklių, kurias apibrėžia geranoriškai ir gan naiviai tą santykį kuriančios demokratinio Vakarų pasaulio valstybės. Ekonominė integracija panaudojama kaip terpė ekonominiam špionažui, perimant ir pavagiant strateginių sektorių know-how (pavyzdžiui, saulės energetikoje), dempingo būdais perviliojant pas save ištisas pramonės sritis ir sunaikinant jų prielaidas Vakarų valstybėse (pavyzdžiui, greitųjų traukinių pramonė ir ta pati fotovoltika), ekonominiam šantažui (energetika) ir t. t.

Ekonominės integracijos režimas, naiviai ir trumparegiškai sukurtas be vidinių saugiklių, leido ir netgi skatino tokį parazitinį santykį. Tai įgalino geopolitinius oponentus, kaip kad Kinija, pasinaudoti Vakarų technologijomis ir inovacijomis savo technologiniam ir kariniam pranašumui kurti.

Dar daugiau - per pastaruosius metus matėme, kaip bet kokia priklausomybė, bet kokia sąsaja su autoritariniu režimu gali būti pastarojo išnaudota kaip įrankis šantažui ir politiniam spaudimui: nuo Kinijos ekonominio spaudimo Australijai arba Lietuvai naudojantis dominuojančia padėtimi globaliose tiekimo grandinėse iki Rusijos energetinio šantažo Europai. Gyvename vis augančio civilinių institucijų „suginklinimo“ (weaponization) laikais, ir kiekvienas atsivėrimas autoritariniams, tarptautinių normų ir taisykle grįstos pasaulio tvarkos nepripažįstantiems režimams gali tapti demokratinių valstybių Achilo kulnu.

Todėl pastaruosius keletą metų ir yra diskutuojama apie „atsikabinimo“ ir ekonominės autonomijos poreikį. Čia reikalingas realizmas, kuris labai aiškiai regi geo­politines, lygiai kaip ir ekonomines, karines, technologines grėsmes, kylančias iš abipusės priklausomybės.

Esminis Iššūkis: Iš Objekto Tapti Subjektu

Esminis, giliausias iššūkis Lietuvos užsienio politikai yra ne Rusija ar Kinija, ne autoritarizmo keliamos grėsmės, ne vertybės vs. Kodėl tai yra esminis klausimas? Praeitame amžiuje mes pernelyg daug kartų buvome kitų valstybių strateginių planų objektu be galimybės pareikšti savo sub­jektiškumą, agency. Ir žinome, kuo tai baigėsi, kiek tai kainavo ir ką tai reiškė.

Savo ruožtu, XXI a. iškyla pavojus, kad susiklostys tam tikra „galių hierarchijos“ samp­rata: kad yra didžiosios valstybės, kurios yra svarbios kuriant politiką ir ją lemia, ir kitos, kurios yra ne tokios svarbios ir į kurių balsą galima įsiklausyti mažiau. Pasak galių hierarchijos naratyvo, kai kurios šalys neturi tokio subjektiškumo ir suverenumo laipsnio kaip, pavyzdžiui, didžiosios galybės: JAV, Kinija, Rusija, Vokietija, Indija, Brazilija ar pan.

Šis iššūkis yra labai rimtas. Mintis, kad yra tokia kategorija kaip „sezoninės valstybės“, kurios tai atsiranda žemėlapyje, tai atplaukus naujai istorinės lemties bangai, vėl iš jo pranyksta, nėra tik XX a. pradžios vokiečių geopolitikos teoretiko pastebėjimas. Tas pats mąstymas gyvas ir „galių hierarchijos“ sampratoje, kuri labai gaji šių dienų geopolitikoje.

Todėl esminis Lietuvos užsienio politikai kylantis klausimas išlieka nepaprastai rimtas ir svarus: kaip iš politinio objekto tapti subjektu? Ir kaip tą savo subjektiškumą įgyvendinti?

Svertai ir Veikimo Plotmės

Siekiant atsakyti į esminį užsienio politikos klausimą, pirmiausia dera ieškoti svertų ir veikimo plotmių, kuriems valstybės dydis nėra taip tiesiogiai svarbu. Labai svarbu nenurašyti veikimo galimybių iš anksto, sakant: „mes maža valstybė“ ir „nieko negalim padaryti“.

Galima pradėti nuo to, kad daugiašaliuose formatuose - kaip kad Jungtinės Tautos, ESBO, Europos Taryba ir pan. - šalys turi vienodą balso teisę nepriklausomai nuo savo dydžio. Čia remiamasi savotiška metafizine prielaida, kad suverenumas yra nedalomas vienetas, ir kiekviena valstybė turi lygų balsą - abiem reikšmėm, tiek vote, tiek voice prasme - nesvarbu, ar tai būtų Kinija, Indija ir JAV, ar Lietuva, Malta ir Sent Kitsas ir Nevis.

Todėl pirmasis uždavinys - išnaudoti tas sritis, kur Lietuvos subjektiškumą ir suverenumą galima pareikšti nepriklausomai nuo dydžio, masės ir resursų, prisiimant aktyvų vaidmenį daugiašaliuose formatuose. Kažkada Lietuvai pavyko aktyviai veikti Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, o nuo šių metų pradžios tą darome JTO Žmogaus teisių taryboje. Galima suprasti visą skepticizmą dėl Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų veiksnumo - nepaisant to, tai yra viena iš sričių, kur maža valstybė gali ryškiai veikti nepriklausomai nuo savo dydžio.

Angažuotas veikimas daugiašaliuose formatuose kelia ir savo specifinių sunkumų. Nedviprasmiška, be rezervacijų parama Ukrainai, principingas pasipriešinimas Rusijos siekiams ir jos nusikaltimų įvardijimas daro Lietuvą poliarizuojančiu veikėju tarptautinėse organizacijose. Tai reiškia, kad kai kuriuos rinkimus laimėti tampa sunkiau, balsavimas už Lietuvos atstovus ir pozicijas tampa politizuotas, reikalauja išeiti iš neut­ralumo zonos, kuri paranki daugeliui toliau nuo Ukrainos karo teatro esančių šalių.

Įsitinklinimas: Sąjungininkų Tinklų Kūrimas

Antras būdas įgyvendinti Lietuvos subjektiškumą yra įsitinklinimas - sąjungininkų, bendraminčių tinklų kūrimas, buvimas tam tikro didesnio dialogo dalimi. Įsitinklinimas pirmiausia remiasi ir naudojasi tomis sąjungomis, kurių dalimi Lietuva jau yra. Visų pirma - Europos Sąjunga ir NATO.

Tačiau neužtenka vien būti šių sąjungų ar tinklų dalimi ir pasyviai naudotis jų teikiamu solidarumo bei paramos resursu. Jeigu ankstyvesnę Lietuvos užsienio politikos stadiją būtų galima apibūdinti kaip savo tiesos - tiesos apie save ir savo artimiausią aplinką - kartojimo paradigmą, tai naujoji Lietuvos užsienio politika paremta labai aiškiu politiniu apsisprendimu eiti į kuo platesnį dialogą su toliau esančiomis šalimis, kurios iš pažiūros galbūt neatrodo natūralios Lietuvos sąjungininkės.

Kad toks dialogas galėtų vykti, reikia įeiti į kitos pusės „kailį“. Kad galėtume prancūzus sudominti, kuo mums svarbi Baltarusijos situacija, turime suprasti jų interesus ir gebėti padėti Sahelyje, kuris yra Prancūzijos kertinio intereso sritis. Būtent toks sąjungininkų interesų „įsisavinimas“, padarymas jų savais įgalina būti autentiško dialogo dalimi.

Įsitinklinimas - reikia aiškiai suprasti - nėra tik apsimainymas interesais, tai yra gebėjimas dalyvauti pokalbyje ne tik apie savo betarpišką kaimynystę. Geru tokios laikysenos pavyzdžiu gali būti santykiai su Iraku. Niekada nemaniau, kad darbas su Baltarusija gali nuvesti į Bagdadą. Tačiau po to, kai Aliaksandras Lukašenka 2021 m. pradėjo hibridinę ataką prieš Lietuvą panaudodamas migrantų srautus, organizuotai suvežtus daugiausia iš Irako, paaiškėjo, kad Lietuva su Iraku ne tik neturi jokio pastovaus politinio dialogo, bet neturėjo netgi akreditavusi ambasadoriaus. Tą dia­logą teko skubiai užmegzti - tačiau dar svarbiau tai, kad dialogas tarp Vilniaus ir Bagdado nebuvo vien apie migrantus. Mėginome suprasti, kas Irakui yra svarbu ir užmegzti ilgalaikį, tvarų ryšį. Tai lėmė, kad ne tik pavyko efektyviai pradėti stabdyti naujų potencialių migrantų gabenimą į Baltarusiją ir kad tarp visų ES šalių Lietuva pajėgė proporcingai daugiausia nelegalių migrantų grąžinti atgal į tėvynę, bet ir tai, kad dabar tarptautiniuose forumuose Irakas pabrėžia, kaip gerai jiems sekasi dirbti su Lietuva įvairiais klausimais. Taip įvyko todėl, kad savo dialogą su Bagdadu grindėme ne tik tuo, kas įdomu mums patiems, bet klaũsėme ir kláusėme irakiečių, kaip mes jiems galime būti naudingi ir ant kokių pagrindų galime kurti ilgalaikį politinį santykį.

Kitas, turbūt reikšmingiausias tokio dialogo pavyzdys būtų Lietuvos, JAV ir Taivano „trikampis“. Būtent čia strateginio sąjungininkų intereso suvokimas ir Lietuvos politikos fokusavimas į Rytų Aziją, konkrečiai į Taivano sąsiaurį, įgalino Lietuvai tapti relevantiškai JAV užsienio politikoje tokiu mastu, kokio anksčiau jokia proga, netgi stojimo į NATO metu, Lietuva nebuvo pasiekusi. Anksčiau Lietuva turėdavo svarbos JAV tik kaip tam tikro kolektyvinio vieneto dalis. Savo ruožtu tapdama matoma šiame dialoge dėl Rytų Azijos politikos, Lietuva tampa įdomi ir tokioms valstybėms kaip Australija ir Japonija. Būtent todėl Lietuvos Taivano politika yra geras pavyzdys, kaip galima įsitinklinti ir išnaudoti solidarumo mechanizmus maksimizuojant (leverage) savo santykinę galią.

Kita konkreti politinė tokio įsitinklinimo išraiška yra precedento neturintis atvejis, įvykęs Kinijos ekonominio spaudimo akivaizdoje, kai Lietuvos pusėje į Pasaulio prekybos organizacijos bylą įstojo ne tik Europos Sąjunga (kas yra natūralu - ES yra tiesiogiai paveikta ginčo šalis), bet ir JAV, Jungtinė Karalystė, Japonija, Kanada, Australija bei Taivanas. Tokios „paramos grupės“ Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį nėra turėjusi.

Esminis veiksmas, kurį mažos valstybės gali atlikti ir kur dydis vėlgi nėra toks svarbus - tai kurti naratyvą ir keisti vyraujantį diskursą. Naratyvo kūrimo svarba Lietuvos politikoje - ne tik užsienio - nebūdavo pakankamai suvokiama.

Lietuvos užsienio politika: svarbiausi partneriai

tags: #kokia #turi #buti #tikro #lietuvio #laikysena