Pirmosios Respublikos laikotarpiu muziejų kūrimasis buvo ypač svarbus oficialiosios kultūros politikos elementas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose išlikę neįgyvendinti Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmų konkursiniai projektai. Saugomi brėžiniai liudija apie rimtus ketinimus ir šiame mieste tarpukariu statyti oficialiosios kultūros reprezentantą.
Panevėžio herbas
Konkursiniai projektai ir jų vertinimas
Konkursą vertinant pagal išlikusius tris projektus matyti, jog kraštotyros muziejus turėjo tapti viena iš miesto dominančių. Šiam tikslui planuotame įsigyti sklype architekto Jurgio Getnerio siūlymu turėjo stovėti masyvaus tūrio mūrinis pastatas, su arkine kolonada. Inžinierių V. Balsio ir A. Paškevičiaus muziejaus vizija - Lietuvos miestų herbais dekoruotas funkcionalus statinys. Architektai: inžinieriai V. Balsys ir A.
Reprezentacinė statinio funkcija buvo bene svarbiausias kriterijus rengiamiems statyti Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmams. Inžinierių V. Balsio ir A. Paškevičiaus, atstovavusių „Karo butų valdybą“, pateiktame konkursinių planų paaiškinamajame rašte minima, jog pagrindinis muziejaus fasadas suprojektuotas: „[...] paminklinio pobūdžio. Tam padaryta prie iškišto įėjimo betoniniai kaneliūrai ir viršuje pastatyta statula[1]“.
Objekto medžiagiškumas ir išorės dekoro elementai turėjo pabrėžti statinio išskirtinumą: „[...] kaneliūrų viršus yra aptaisytas betono su granito grudelėmis, aštriu plaktuku kapoto. Tinkas balto granito imitacija, cokolis taip pat kaip kaneliūrai[2]“.
Pastato planas asimetriškas, susidedantis iš dviejų dalių. Panevėžio kraštotyros muziejus turėjo būti pastatytas specialiai šiam tikslui planuotame įsigyti P. Puzino ir Respublikos gatvių kampe, esančiame sklype. Kad patekti į muziejaus pastatą, lankytojai būtų turėję praeiti medžiais ir fontanais dekoruotą parką. Pastato išorės dekoras - tai santūrių moderniosios architektūros elementų bei monumentalių detalių derinys.
Kitas svarbus modernizmo elementas pateiktajame projekte - funkcionalūs sprendimai kuriant pastato infrastruktūrą. Pastato dalyje, fasadu atgręžtoje į P. Puzino gatvę, pusrūsio erdvėse išdėstytos pagalbinės patalpos: katilinė, anglinė, sargui skirta erdvė (su visais komunaliniais patogumais).
Ekspozicinių erdvių išdėstymas V. Balsio ir A. Paškevičiaus projekte logiškai apgalvotas: „Muziejaus išplanavimas padarytas, kad muziejaus lankytojai viens kitam netrukdytų ir apžiūrėtų grandies tvarka[3]“.
Taigi, projekto autoriai buvo numatę lankytojų srautų kryptis ir pagal šį sumanymą žymėjo patalpų išdėstymą projekte. Lankytojai ir muziejaus darbuotojai turėjo netrukdyti vieni kitiems, todėl pusrūsyje planuotos įrengti muziejininkų darbui su eksponatais skirtos erdvės: etnografijos (liaudies meno), gamtos, kultūros ir buities eksponatams skirtos sandėliavimo patalpos. Atskirai suprojektuotos erdvės bibliotekai, archyvui, konservavimo dirbtuvėms. Įdomus akcentas - atskira saugykla fotografijos eksponatams laikyti.
Projekto autoriai nuosekliai apmąstė lankytojų komforto zonas. Į muziejų turėjo būti patenkama puošniai dekoruotais laiptais. Tik įėjus pro duris - erdvus tambūras, kertantis drabužinės ir fojė patalpas. Dar vienas funkcionalizmo akcentas V. Balsio ir A. Paškevičiaus projekte - apšvietimo technologija.
Architekto Jurgio Getnerio Panevėžio kraštotyros muziejaus projektas - tai neoklasicistinių formų ir funkcionalių sprendimų derinys. Pastatas suprojektuotas stačiakampio plano, su monumentalaus portiko tūriu, prie pagrindinio įėjimo, bei užapvalinta, laiptinei skirta erdve, galiniame fasade.
Modernizmo architektūros sprendiniai šiame projekte pateikti planuojant pastato infrastruktūrą: „Kolonos - geležbetoninės; Perdengimas - masiv[us] su gelež[inėm] sijom; Normos - tarptautinės; Apšvietimas - Pro langus; Šildymas - Centralinis[5]“.
Antrajame aukšte esančioms ekspozicijų salėms suprojektuota viršutinė šoninė šviesa[6]. Vertinant patalpų išdėstymą įdomu tai, jog J. Getneris buvo numatęs parke, atskirai nuo muziejaus rūmų, įrengti pastatą tualeto reikmėms[7], nors pirmajame muziejaus rūmų aukšte suprojektuota lankytojų komforto zona su fojė, drabužine ir atskirai vyrams bei moterims skirtais tualetais.
Pirmajame aukšte turėjo būti įrengti etnografijos, liaudies meno, gamtos ir numizmatikos skyriai, o taip pat erdvės muziejininkų kabinetams ir muziejaus raštinė. Antrasis pastato aukštas skirtas meno skyriui ir parodų rengimo reikmėms: čia suprojektuota patalpa eksponuoti Lietuvos meno kūrinius, reprezentacinė salė, bei kabinetas parodų rengėjams.
Pastatas simetriškų formų. Pagrindinis įėjimas (iš Respublikos g. pusės), o kartu ir portikas, dekoruoti pusapvalėmis arkomis puošta kolonada. Centrinis fasadas skaidomas ritmišku pirmojo aukšto langų išdėstymu, dekoruotas rozetėmis.
Lyginant J. Getnerio projektą su kitais konkursui pateiktais autorių darbais, tenka pastebėti, jog šio objekto estetika ir kompozicija yra mažiausiai modernizuotų formų. Statinio eksterjeras ne tiek liudija tautiniu pagrindu XX a. pradžioje susikūrusią jau modernią Lietuvos valstybę, tačiau kelia asociacijas su dvarų kultūra, istoriniais LDK laikais. Matyt neatsitiktinai J.
Paskutinysis Panevėžio kraštotyros muziejaus projektas - tai Mikalojus Ivanauskas darbas, pavadinimu „Nevėžis“, kuriame autorius konkurso komisijai pateikė ne tik naujo muziejaus pastato, bet ir viso sklypo (parko) naują viziją: „[...] reikėtų daugiau gazonų (vejos) ir dekoratyvių krūmokšnių bei medelių. Nekuriose vietose yra projektuojamos pusapvalės aikštelės. Ten galima įrengti ir vaikams smėlio dėžes, fontanėlius, suolus ir kt.[10]“.
Pastato plano kontūras taisyklingas, nors dominuojantis stačiakampio formos masyvas yra asimetriškų tūrių[11]. Projekto autorius funkcionaliai išsprendė muziejinių erdvių išplanavimą: eksponatams saugoti skirtos erdvės turėjo būti įrengtos rūsyje.
Pirmasis aukštas suprojektuotas taip, jog tik įėjus pro duris, abipusiai erdvaus tambūro, lankytojų patogumui būtų įrengtos rūbinės, kurias praėjus patenkama į erdvią fojė, už kurios lankytojų tualetai, turėję būti įrengti juos „[...] centralizuojant: muziejaus ir miesto prie vienos vietos[12]“.
Projekto autorius funkcionalų sprendimą pateikė ir planuojant pastato apšvietimą - atsižvelgta į kultūros vertybių saugojimo ir eksponavimo sąlygas. „Apšvietimas ir jo normos taikintos pagal patalpų paskyrimą. Pav.: smulkiems etn. eksponatams ir numizmatikai normos yra didesnės. II-o aukšto patalpos - meno skyrius turi viršutinę šoninę šviesą. Bet nėra kliūties įrengti viršutinę lubų šviesą.
Pagal šį projektą pastatytas muziejus būtų galėjęs tapti ypač įdomiu modernizmo architektūros pavyzdžiu to meto Lietuvoje. Statinio kompozicijos akcentai - medžiagiškumas, taisyklingos geometrinės struktūros, simetriškos tūrinės kombinacijos. Muziejaus pagrindiniame ir šoniniuose fasaduose ritmiškai išdėstyti langai.
Jei prieš tai aptartuose konkursiniuose projektuose muziejaus reprezentacinė funkcija išreikšta heraldine simbolika, neoklasicistinėmis formomis, kaip aliuzija į menamą Lietuvos praeities didybę, tai šio muziejaus projekto monumentalumas kuriamas objekto tūrių, medžiagiškumo bei stilizuotų formų derme.
Tokia architekto suprojektuota kraštotyros muziejaus vizija liudija, jog muziejus buvo kuriamas ne kaip praeities kultūros paminklas, tačiau kaip būsimos, vis besikeičiančios, taigi ir modernėjančios lietuvių kultūros dalis. Todėl apibendrinant Panevėžio kraštotyros muziejaus konkursinio projekto architektūrinius sprendinius galima konstatuoti, jog M.
[1] Balsys V., Paškevičius A. Konkursinio projekto aprašymas. ČDM. Fds.
[5] Getneris J. Aiškinamasis raštas. ČDM. Fds.
[6] Getneris J. Patalpų aprašymas. ČDM. Fds.
[7] Getneris J. Išvietės pastato eskizas. ČDM. Fds.
[10] Ivanauskas M. Aiškinamasis raštas. ČDM. Fds. Ivanauskas M. Situacijos planas. ČDM. Fds.
[11] Ivanauskas M. Rūsio, I ir II aukšto planai. ČDM. Fds. Ivanauskas M. Vaizdas iš šono. ČDM. Fds.
[12] Ivanauskas M. Aiškinamasis raštas. ČDM. Fds.
tags: #arhitekturos #paminklas #gyvenamas #namas