Šiame straipsnyje nagrinėjama lyderystės ir vadovavimo psichologija, apibrėžiant pagrindines sąvokas, aptariant skirtingas teorijas ir analizuojant šių reiškinių tarpusavio ryšį.
Straipsnis siekia atskleisti lyderystės svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, ypač švietimo sektoriuje, ir padėti geriau suprasti, kaip efektyviai vadovauti ir motyvuoti žmones siekiant bendrų tikslų.
Aristotelis
Įvadas
Globalūs pokyčiai, vykstantys pasaulyje ir Lietuvoje, kelia naujus reikalavimus švietimo sistemai, skatindami jos tobulinimą.
Vis didesnis dėmesys skiriamas iniciatyvumui, išradingumui, kūrybiškumui, gebėjimui spręsti problemas ir bendradarbiauti, pasiruošti mokymuisi visą gyvenimą.
Kiekvienoje organizacijoje už jos tikslų įgyvendinimą atsako vadovai, kurie yra įstaigos administratoriai, o pagrindinė jų veikla yra vadyba.
Veiksmingo vadovavimo svarba pabrėžiama ir Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme, kuriame nurodoma, kad švietimo sistema turi remtis veiksminga vadyba - tinkamai ir laiku priimamais sprendimais, siekiant geros kokybės rezultatų, sumaniai ir taupiai naudojant turimus išteklius, nuolat vertinant, analizuojant ir planuojant savo veiklą.
Lyderystė, kaip ir daugelis kitų socialinių reiškinių, yra analizuojama įvairiais aspektais, todėl sudėtinga apibendrinti ir apibrėžti vienareikšmiškai.
Anot Stogdill (1974), yra beveik tiek pat skirtingų lyderystės apibrėžimų, kiek ir žmonių, mėginusių ją apibrėžti.
Šiame darbe analizuojant įvairių mokslininkų pateiktus lyderystės apibrėžimus pastebėta, kad daugelyje apibrėžimų minimi tie patys komponentai: grupė, įtaka ir tikslas.
Shackletonas ir Wale'as (2005) lyderystę įvardija kaip procesą, kurio metu individualus žmogus daro įtaką grupės nariams, kad būtų įgyvendinti grupės ar organizacijos tikslai.
Zaleznikas (1977) aptardamas lyderystės sampratą išskiria dvi kryptis: lyderiavimą kaip procesą ir lyderiavimą kaip savybę.
Lyderiavimas kaip procesas apibūdinamas kaip nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas.
Lyderiavimą kaip savybę minėtas autorius įvardija kaip rinkinį charakteristikų, priskiriamų tam, kuris suvokia galės tokią įtaką sėkmingai panaudoti.
Northouse'as (2009) remdamasis Basso pasiklysta lyderystės sampratos klasifikavimo schema, taip pat aptaria dvi lyderystės sampratos apibrėžimų grupes:
- Pirmoji grupė: Lyderystė - tai asmens gebėjimas veikti kitą asmenį, skatinant jį būti veiklesniu. Šioje grupėje daugelyje apibrėžimų minimi tie patys komponentai: grupė, įtaka ir tikslas.
- Antroji grupė: Lyderystės samprata formuluojama iš asmenybės perspektyvos ir neatsiejama nuo charakterio. Lyderystė suprantama kaip žmogaus ypatingas bruožas arba savybių derinys, skatinantis kitus paklusti - įvykdyti užduotį.
Apžvelgus skirtingų autorių sampratas pastebėta, kad lyderystė, kaip tam tikros bruožų apibūdinimas, labai skiriasi nuo jos aprašymo kaip proceso.
Lyderystė vs. Vadovavimas
Kalbant apie lyderystės sampratą, svarbu paminėti, kad lyderystės sąvoka dažnai painiojama su vadovavimu.
Vadovavimas, kaip ir lyderystė, turi daug apibrėžimų ir sampratų.
Pasak Dafto (1999), vadovavimas yra pozicija organizacijoje, kuri suteikia teisę vadovauti.
Norėdamas pabrėžti skirtumą, lyderiavimo teoretikas Bennis (1978) yra pasakęs, jog daugelyje organizacijų per daug vadovaujama ir per mažai lyderiaujama.
Labai vaizdingai skirtumą tarp lyderystės ir vadovavimo aptarė Bennis ir Nanus (1998). Pasak mokslininkų, lyderystė yra tarsi kelio ieškojimas, o vadyba, vadovavimas - ėjimas jau pramintu keliu.
Minėti mokslininkai mano, kad lyderystė yra teisingų dalykų darymas, o vadovavimas - dalykų darymas teisingai.
Iš metaforiškai pateikto Bennio ir Nanus lyderystės ir vadovavimo santykio galime numanyti, kuo skiriasi vadovas nuo lyderio.
Bensonas (2008) taip pat įvardija aiškius skirtumus tarp lyderiavimo ir vadovavimo.
Robertas C. Appleby (2003) teigia, kad lyderiavimas yra vadovavimo būdas, vadovo gebėjimas paveikti darbuotojus entuziastingai ir su pasitikėjimu dirbti grupės tikslams, o P. Robbinsas (2003) apibrėžia, kad vadovavimas yra gebėjimas daryti įtaką grupei, kad ji pasiektų tikslų.
Apibendrinant, galima teigti, kad vadovai stengiasi daryti įtaką grupei, kad būtų įgyvendinti tikslai, jie užsiima lyderyste.
Kai lyderiai planuoja, organizuoja, parenka darbuotojus ir kontroliuoja, jie užsiima vadyba.
Taigi aptarus lyderystės ir vadovavimo sampratas matyti, kad nubrėžti ribą tarp lyderystės ir vadovavimo yra gana sunku.
Lyderystė vs. Vadovavimas
Kotteris (1990) pateikia kiek kitokią lyderystės ir vadovavimo sampratą. Jo nuomone, vadovavimas yra susijęs su sudėtingų sprendimų priėmimu ir kontrole.
Lyderiai organizacijose nustato tik veiklos kryptis, o vadovai planuoja, sudarinėja biudžetus, lyderiai dažniausiai įkvepia žmones, o vadovai kontroliuoja ir sprendžia problemas.
Rostas (1991) nuomone, lyderystė yra įvairiapusis įtakos darymas santykiams, o vadovavimas yra vienpusiai valdžios santykiai.
Palujanskienės (1996) lyderiavimą įvardindama kaip efektyvaus vadovavimo sąlygą teigia, kad vadovavimas dažniausiai atspindi vadovo formalaus statuso nusakomas funkcijas, o lyderiavimas išreiškia lyderio veiklą telkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti.
Apibendrinant minėtos autorės nuomonę, galime teigti, kad vadovavimas būtų neefektyvus, jei nesiremtų lyderiavimu - vadovo sugebėjimu sutelkti žmones užsibrėžtiems tikslams pasiekti.
Aptarus tiek užsienio, tiek lietuvių autorių išsakytas mintis vadovavimo ir lyderiavimo tema galime teigti, kad vis dar yra sunku nubrėžti aiškią ribą tarp vadovavimo ir lyderiavimo.
Skirtingi autoriai pateikia skirtingas sampratas, o bendros nuomonės, kas yra vadovavimas ir kas yra lyderiavimas iki šiol nėra priimta.
Lyderystės teorijos
Nuo seniausių laikų buvo bandoma išskirti savybes, kurios yra būdingos vadovams.
Pirmieji rašytiniai duomenys apie vadovo savybes randami Konfucijaus filosofijoje (VI-V a. pr. Kr.).
Konfucijus įvardijo 4 būdingas ir nuo vadovavimo neatsiejamas savybes - meilę, teisingumą, vadovavimą, pagarbą vyresniajam ir doktrinos suvokimą.
Senovės Kinijos mąstytojas Lao Tzu pabrėžė, kad vadovas neturėtų būti šiurkštus, o siekdamas pagarbos - nežiaurus.
Savybes, kuriomis turėtų pasižymėti vadovai, savo veikaluose aptarė ir daugelis kitų mąstytojų. Aristotelis pabrėžė vadovo asmenines savybes.
Anot jo, vadovas turi būti protingas, sąžiningas, nesavanaudiškas, mokantis spręsti konfliktus, sugebantis sutelkti žmones siekti bendrų tikslų.
Iš pateiktų pavyzdžių, kuriuose buvo apžvelgtos vadovams būdingos savybės matyti, kad nuo pat seniausių laikų vadovams buvo keliami tam tikri reikalavimai, vadovai turėjo turėti tokias savybes, kurios paprastiems žmonėms - ne vadovams buvo nebūtinos.
Taigi apibendrinant minėtus autorius išsakytas mintis galima teigti, kad lyderystė yra būdinga tik išrinktiesiems, ir lyderiais gali būti tik tie, kurie turi ypatingų, įgimtų talentų.
Šiais seniausiais laikais įvardintos geriems vadovams būdingos savybės yra išlikę ir yra minimos iki šių dienų.
Nors keitėsi visuomenė ir vadovais šiuo metu vadinami ne tik valstybės vadovai, bet ir įmonių ar kitų organizacijų vadovai, kai kurios vadovams būdingos savybės vertinamos taip pat, kaip ir prieš daugelį šimtų metų.
Vienas iš garsiausių vadybos pradininkų Lietuvoje P. Lešauskis (1936) išskyrė šešis pagrindinius vadovų bruožus:
- Kūno ir dvasios energija.
- Tikslo ir krypties nujautimas. Vadovas turi aiškiai žinoti tikslą ir būdus jam pasiekti.
- Entuziazmas. Aiškų tikslą turėti dar nereiškia jo pasiekti. Reikalingas visų. Kitaip sakant, jis turi būti lydimas dinamiaško jausmo, pasitikėjimo, pasiryžimo laimėti ir pasitenkinimo, džiaugsmo siekiant jo. Tai vadinama maždaug entuziazmu. Jis, yra jausmingas, turi galios sužadinti kitų jausmus. Geras vadas yra entuziastas. Jis tampa įrankiu to tikslo ar jėgos, kuri juomi naudojasi. Jisai valdomas jėgos ir galios, kurias savo ruožtu jisai patsai valdo.
- Techninis sugebėjimas. Lesauskio (1936) nuomone, vadovavimas reikalauja specialaus pasiruošimo, kuris nėra įgyjamas aukštesniosiose arba aukštosiose mokyklose.
- Ryžtingumas. Vadovas turi pasižymėti entuziazmu, ryžtu, aktyvumu įgyvendinant organizacijos tikslus, t.y. siekiant rezultato.
- Tikėjimas. Vadovas turi tvirtai tikėti tai, ką daro.
Apibendrinus nuo pat seniausių laikų iki XX a. įvardintas vadovams būdingas savybes, galima teigti, kad sėkmingam vadovui yra būtinos ne tik profesinės žinios ir gebėjimai, bet ir tam tikros asmeninės savybės, tokios kaip atsakomybė, ryžtingumas, entuziazmas ir gebėjimas įkvėpti kitus.
Lyderystės Stiliai
Northouse'o (2009) teigimu, šiuolaikinėse organizacijose paprastai sutinkami du lyderių tipai: paskirtieji ir iškilusieji lyderiai.
Vieni žmonės yra lyderiai dėl savo formalių pareigų organizacijoje - paskirtieji, kiti jais tampa dėl grupės narių požiūrio į juos - iškilusieji.
Lyderystės Įgimtas Dalykas ar Dalykas, Kurį Galima Išvystyti?
Pirmieji tyrėjai, bandę išsiaiškinti lyderystės reiškinį, laikėsi nuostatos, kad lyderio savybės yra prigimtinės ir jų išsiugdyti negalima.
Psichologijos istorijos esė Aristotelis.
Ištrauka Įdomi buvo filosofo pasaulio samprata.
Viena labiausiai Aristotelį išgarsinusių jo minčių „Platonas mano draugas,bet tiesa man brangesnė“.
Jis teigė, kad realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime, be jokio pagrindo.
Tai vėliau pradėta vadinti substancija.
Bendros daikto savybės yra forma, o kitos, individualios savybės - materija - beformė, neapibrėžta, tai reiškia, kad individualios savybės yra kintančios.
Aristotelis paneigė visų ankstesnių filosofų mintis, kurie manė, kad materija yra apibrėžta ir turi tam tikrų bendrų savybių, o pasak Aristotelio ji neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, yra tiesiog visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas.
Materija - žemiausioje padėtyje Aristotelio būties struktūroje, virš jos - negyvi organizmai, dar aukščiau - gyvi organizmai, po to siela, ir aukščiausiame lygmenyje - Dievas.
Taip pat jo manymu pasaulyje viskas juda, kol pasiekia natūralią kūno būseną - ramybę, išskyrus dangaus šviesulius, nes jų judėjimo trajektorijos yra tobulos, judinamos Dievo.
Peržvelgiant Aristotelio kosmologiją, jis teigė, kad žemė - visatos centras, todėl judėjimas turi tik dvi kryptis: aukštyn ir žemyn, tai kas aukščiau - tobula.
Žiūrint iš medicininės pusės, filosofas teigė, kad ji turi būti pagrįsta ir mokslu, ir praktika.
Aristotelio filosofija buvo paremta konkretybėmis, akcentavo realiai egzistuojančius daiktus, mąstė vertybiškai, bet visus mąstymų rezultatus bandė formuoti sąvokomis.
Jo filosofija buvo susieta su teiginių ir sprendimų analize, to pasekoje jis akcentuoja daiktų tikrovės neprieštaringumą, jis įgauna principo statusą.
Aristotelį būtų galima pavadinti Graikijos kulminacija, kadangi jis sukuria filosofijos visumą, akcentuoja juslinį suvokimą, jo dėka išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė.
Taip jis išryškina norą filosofiją paversti argumentuotu dėstymu.
Aristotelis įveikė Platono sukurtą dualizmą.
Aukso vidurys
Jo kūrinys „Apie sielą“ paliko didelį pėdsaką psichologijos raidoje.
Jis teigė, kad psichologija yra glaudžiai susijusi su gamtos ir medicinos mokslais, pasak jo, siela yra neatskiriamas dalykas nuo kūno, siela - gyvybė, nedalomas jos principas.
Sielą filosofas skirsto į: mąstančiąją- žmogaus siela, ir maitinančioji siela.
Jis griežtai teigia, kad pažinimas prasideda nuo patyrimo, pojūčiai psichikoje išlieka, bet tai neatstoja to tikrojo, jutiminio jausmo.
Aristotelis buvo svarbus, nes dėl jo pažiūros įvyko nemažai reikšmingų dalykų, pavyzdžiui, gydytojas K.Galenas atrado, kad nervai atlieja juntamąsias ir judinamąsias funkcijas, psichikos buveinė yra smegenys.
Aristotelio pažiūros apie psichologiją buvo aktualios ir XVI-XVIIa.
Aristotelio etika ir "aukso vidurio" principas
Aristotelis pataria laikytis „aukso vidurio“.
Pateiksiu keletą pavyzdžių. Tarkim, drąsa. Vienas kraštutinumas - nutrūktgalviškumas, kitas kraštutinumas - baimė. Būtent vadovo darbe šis vidurys labai aktualus.
Pavyzdžiui, darbe su pavaldiniais emocijos yra svarbios.
Kartais įsivaizduojame, kad vadovas darbe negali rodyti pykčio. Vienas kraštutinumas būti perdėm pozityviu, kitas kraštutinumas - taškytis pykčiu į kairę ir į dešinę.
Dažnai tam tikrą siekiamybę mes irgi įsivaizduojame kaip tobulą paveikslą. Žiūrime į jį ir atrodo - taip tolima, vargiai pasiekiama.
Pavyzdžiui, individualus laikas darbuotojui. Norėtume jo skirti tiesioginiams pavaldiniams po valandą per mėnesį. Spiginame akimis į darbotvarkę bandydami rasti laiko skylę, jokių galimybių… Tiesiog neįmanoma - padarome išvadą.
Kitas pavyzdys - norime sportuoti. Užsibrėžiame maksimumą - kas dieną mankštai skiriu po pusvalandį ar einu į sporto klubą 4 kartus per savaitę.
Arba: visiškai atsisakau kavos. Nepavyksta sportuoti kas dieną arba visiškai atsisakyti kavos, prieiname išvados - tai ne man, nepajėgiu. O gi nebūtina taip drastiškai.
Dar vienas dažnas kraštutinumų pavyzdys - pasitikėjimas. Paskaičiau, kad vadovas turi pasitikėti darbuotoju, einu į darbą pasiryžęs: nuo šiol pasitikėsiu.
Kažkas nepateisino lūkesčių: darbuotojais pasitikėti negalima - prieinu kategoriškos išvados.
Didžiausia dorybė Aristoteliui buvo teisingumas. Vienas kraštutinumas - nesąžiningumas, o kitas - būti teisėju kietai sučiauptomis lūpomis, visur įžvelgiant neteisybę, teisiant.
XX amžiaus viduryje būtent tokius tyrimus vykdė profesorius Ralfas Stogdilas, kuris sugriovė daugybę šimtmečių gyvavusį mitą, kad lyderiais gimstama ir kad šansų turi tik išrinktieji.
Jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus netampa geru vadovu tik todėl, kad turi tam tikrų savybių, ir lyderystę labiau siejo su konkrečių aplinkybių reikalavimais.
Kaip pastebi dr. R. Paulienė, „įsivyravus idėjai, kad lyderystės įgūdžių gali turėti kiekvienas žmogus (ši teorija nėra paneigta iki šiol), nuo praėjusio amžiaus pabaigos viena po kitos steigiamos lyderystės mokyklos, akademijos ir kompetencijų ugdymo centrai užsimojo padėti esamiems ir būsimiems organizacijų vadovams tapti lyderiais ar bent jau pramokti lyderystės kompetencijų ir patirčių“.
Pastaraisiais dešimtmečiais domėjimasis lyderystės teorijomis itin išaugo.
Lyderystė nagrinėjama daugelyje kontekstų, jai tyrinėti taikomi kokybiniai ir kiekybiniai metodai bei jų deriniai.
Šiandien jau sutinkama, kad vystantis cikliškai ekonomikai bei didėjant aplinkos dinamiškumui, nė viena mokslo šaka nebegali išsamiai apibrėžti visų pasekmių, susijusių su mokslo pažangos ir verslo idėjų praktiniu įgyvendinimu: siekiant susidaryti pilną vaizdą - šis reiškinys turi būti tyrinėjamas įvairių disciplinų požiūriu ir ieškant naujų kompleksinio tyrimo metodologijos sudarymo atspirčių.
Šiandieninis mokslo ir verslo pažangos suvokimas turi kilti iš vakarykščių nesėkmių ir būti nuolat papildomas rytojaus inovacijų ir naujų idėjų kombinacijomis, ir būtent iš jų turi būti nenutrūkstamai mokomasi - teigia docentė R.
Atsižvelgiant į šiandienines aktualijas, švietimo srities kompleksiškumą bei nūdienos iššūkius, renkantis profesiją, universitetai ir kitos švietimo įstaigos turi padėti būsimam specialistui ne tik suderinti studijų lūkesčius ir būsimos profesijos pasirinkimus ar suteikti žinių, bet ir šviesti bei ugdyti besimokančius prisiimti tam tikrą atsakomybę tomis žiniomis disponuojant.