Arklio muziejus - vienintelis tokio tipo muziejus Baltijos šalyse, esantis Niūronių kaime, Anykščių rajone, apie 6,5 km į šiaurę nuo Anykščių, prie kelio 1209 Anykščiai-Niūronys-Stakės . Muziejus įsikūręs rašytojo Jono Biliūno gimtajame kaime. Ši kultūros įstaiga yra A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus padalinys, be to, patenka į Anykščių regioninio parko teritoriją.
Pagrindinis Arklio muziejaus pastatas Niūronyse
Muziejaus Įkūrimo Istorija
Už 8 kilometrų nuo Anykščių esantis unikalus Arklio muziejus - vienintelis Lietuvoje. Jis įkurtas 1978 m. agronomo prof. Petro Vasinausko iniciatyva. 1977 m. atostogaudamas Niūronių kaime, Petras Vasinauskas pasidalino savo sumanymu su tuometiniu Elmininkų eksperimentinio ūkio direktoriumi Antanu Puodžiuku. Anykščių krašte profesoriui rasti pagalbininkų naujam muziejui kurti nebuvo sunku.
1977 m. liepos mėnesį P.Vasinauskas ir A.Puodžiukas Anykščių vykdomajam komitetui pateikė projektą „Dėl Arklio muziejaus įsteigimo Anykščių rajone“. Muziejų atidaryti buvo numatyta 1978 m. birželio mėnesį, kartu surengiant ir liaudišką šventę „Bėk bėk, žirgeli“. Buvo sudaryta muziejaus organizacinė taryba, A.Puodžiuko rūpesčiu sparčiai vyko muziejaus statybos darbai, po visą Lietuvą pradėta rinkti eksponatus.
Sužinoję apie muziejaus steigimą, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos žemdirbiai į Niūronis vežė arklinį inventorių, žemės dirbimo padargus. Muziejaus pradžia - du klojimai ir šalia jų esančios pradinės mokyklos patalpos, kur “apsigyveno“ pirmieji eksponatai: išsirikiavo iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, bričkos, ratai, arklai, plūgai, padargai, pakinktai, balnai, arklių sukamos linaminės, kuliamosios, sėjamosios, bulviakasės, pjaunamosios...
Muziejaus Raida
- 1987 m. buvo pastatyta kalvė.
- 1993 m. duris lankytojams atvėrė aukštaitiška sodyba (vad. Legų sodyba).
- 1996 metais buvusiose Niūronių bendrovės patalpose įsikūrė arklio istorijos ekspozicija, o buvusios mokyklos pastate - J.Gelaževičiaus kolekcija arklininkystės tematika.
- 1998 m. arčiau pagrindinių ekspozicijų atkelta kalvė, stovėjusi kaimo gale.
- 2000 m. iš Paelmio k. atgabentoje klėtyje duris atvėrė J.Kazlausko drožinių ekspozicija.
Iki 1992 m. pavasario Arklio muziejų išlaikė Elmininkų bandymų stoties eksperimentinis ūkis. Muziejui dabar priklauso 11 pastatų. Legų aukštaitiškoje sodyboje pastatytas molinis tvartas, jame laikomi muziejaus arkliai. Kasmet Arklio muziejų aplanko virš 30 tūkst. lankytojų.
Ekspozicijos ir Veiklos
Šiandien muziejuje galima susipažinti su įvairiausiomis Lietuvos arklininkystės istoriją atspindinčiomis ekspozicijomis, pradedant žirgų laidojimo papročiais ir baigiant Vilniaus raitąja policija. Be „klasikinių“ ekspozicijų, Arklio muziejuje eksponuojamos kalvystės, audimo, račdirbystės ir kt. tradicinių amatų kolekcijos. Yra galimybė pamatyti XIX a. pab. buities ekspoziciją.
Pastaraisiais metais atnaujintos muziejaus ekspozicijos, lankytojai gali susipažinti su įvairiais žemės ūkio padargais, transporto priemonėmis, sužinoti apie arklį visokiausių įdomybių. Jau keletą metų moksleiviai dalyvauja edukacinėse programose. Vienintelis toks muziejus Lietuvoje nestokoja lankytojų dėmesio.
Kviečiame susipažinti su arklio evoliucija, pasidomėti, kaip vadinamos arklio kūno dalys, plaukas, sužinoti apie lietuviškas arklių veisles - žemaitukus ir Lietuvos sunkiuosius. Čia pat pateikiami ir arklio dantų muliažai, sena patarlė skelbia. "Dovanotam arkliui į dantis nežiūri". Veterinarijos stenduose eksponuojamos arklio gydymo ir priežiūros priemonės. įrankiai, kuriais žiūrimas arklio sukandimas, tikrinamos kanopos. Jeigu batuotą katiną galima sutikti tik pasakose, tai arklį galima pamatyti batuotą iš tiesų - intrigos daugiau nei pakankamai.
Muziejus neįsivaizduojamas be gyvų "eksponatų" - arklių, čia galėsite pasivažinėti, pajodinėti ar tiesiog paglostyti šį išmintingą ir gražų gyvūną.
1999 m. Arklio muziejuje iškepamas pirmas duonos kepalas, neilgai trukus, nuaudžiama pirma lovatiesė ir nukalama pirma pasaga, o visai neseniai čia pragydo molinės švilpynės, sutvisko žalvariniai papuošalai ir prabilo senieji lietuvių muzikos instrumentai. Yra trys būdai praturtinti savo žinias, ar pagerinti amato įgūdžius. Audimo, kalvystės, keramikos amatai muziejuje demonstruojami nuolat, lankytojai čia pat mato vieną ar kitą procesą. Jei manote, kad minėtos pažinties Jums gali neužtekti, kviečiame užsisakyti vieną iš mūsų edukacinių programų. Na, o jei ir tai nenumalšins žinių troškulio, kviečiame atvykti dažniau, ir pasirinkto amato mokytis nuolat. Kol kas daugiausia pasekėjų susibūrė į audimo būrelį.
Tradicinių Amatų Demonstravimas
- Audimas
- Kalvystė
- Keramika
Jono Biliūno Sodyba-Muziejus
Čia pat galima aplankyti rašytojo Jono Biliūno sodybą-muziejų, pasigrožėti medžio drožėjų skulptūromis ir sūpynėmis, netoliese veikia du žirginio sporto klubai, kavinė. Nuošaliau, Variaus upelio atodanga ir kt.
Jono Biliūno gimtoji sodyba
Senoji Biliūnų sodyba pastatyta dar gerokai prieš rašytojo Jono Biliūno gimimą. Ją sudarė vienoje keliuko pusėje stovėjęs gyvenamasis namas bei dvi klėtys, o kitoje - klojimas ir tvartas. Netoliese buvęs rūsys. Gerokai toliau, už gyvenamojo namo, stovėjusi daržinė, už kalno - pirtelė. Aplink sodybą augęs didelis sodas.
Iš Biliūnų sodybos pastatų Niūronių kaime teišlikusi gryčia, menanti Joniuko kūdikystę ir vaikystę, taip pat jo sugrįžimus vasaromis į tėviškę iš Liepojos, Dorpato, Leipcigo, Ciuricho, Zakopanės. Priešais gryčią, už senojo šulinio, kyšo dienadaržio-tvarto pamatų akmenys. Kažkada prie dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos gulėjęs senas apžabalęs šuo Brisius, J. Biliūno aprašytas novelėje „Brisiaus galas“.
Už atstatyto ūkinio pastato patvoryje auga šermukšnių, vyšnelių atžalos. Kažkur netoliese Joniukas, vaikščiodamas su lanku ir strėlėmis, atradęs baltą katytę ir ją nušovęs. Tą skaudų prisiminimą nešiojosi savo krūtinėje ir vėliau sukūrė novelę „Kliudžiau“.
Ekspozicija J. Biliūno Gimtojoje Sodyboje
Gimtoji J. Biliūno troba - dviejų galų: gryčios ir stancijos. Troba perstatyta apie 1906-1909-uosius metus. Po rašytojo brolio Mykolo mirties sodyboje gyveno du jo sūnūs - Jonas ir Juozas. Apie 1932 m., kai buvo skirstomasi į vienkiemius, jie atsidalijo.
Senojoje (kairiojoje) J. Biliūno gimtosios sodybos namo pusėje, buvusioje stancijoje, dabar įrengta nedidelė ekspozicija, kur eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai - kuklūs baldai bei namų apyvokos reikmenys, buvę Biliūnų sodyboje: senas stalas, lova, dar baudžiavos laikų indauja, žibinčius, ilgi suolai pasieniais, rankšluostinė su lino rankšluosčiu. Baldai priklausė J. Biliūno giminėms - broliams Mykolui, Juozapui, Antanui, seserims Anelei, Julijai. Dalis eksponatų į muziejų pateko jam kuriantis 1960 m.
Paskutiniaisiais metais ekspozicija pasipildė giminei priklausančia kraičio skrynia, spinta, vaikų lopšio linge, verpimo rateliu, nerta staltiese, senovinėmis skaromis, rašytojo žmonos Julijos giminėms dovanota kėde. Ypač brangus eksponatas yra mažas, kirvarpų pagraužtas staliukas su stalčiuku. Kaip spėja giminės, tai yra J. Biliūno apsakyme „Lazda“ aprašyto prievaizdo Dumbraucko (tikroji pavardė Kučauskas) staliukas, dovanotas Joniukui.
Kitame kambarėlyje - stendai su nuotraukomis, atspindinčiomis svarbesnius J. Biliūno gyvenimo momentus. 1989 m., minint J. Biliūno 110-ąsias gimimo metines, prie namo pastatytas koplytstulpis rašytojui (autorius A. Patamsis).
Kelią iki rašytojo tėviškės Niūronyse lydi upeliai: Anykšta, Piestupys, Elma, Varius ir pro tėviškę tekantis bevardis upelis, prie jų nuo 1990 metų rymantys Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Nepomuko koplytstulpiai. Greta namų iškilęs kalnelis su beržynėliu, Beržų kalneliu vadinamas.
Prie muziejaus prasideda 1988 m. įkurtas Anykščių regioninis parkas.