Labūnava, mažas miestelis Kėdainių rajone, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti eiline gyvenviete. Tačiau, anot restauratoriaus, intensyviai besidominčio šio krašto praeitimi, tai ne tik viena seniausių rajono gyvenviečių, bet ir praeityje itin svarbus krašto civilizacijos centras, kadaise pasižymėjęs didesne strategine bei karine reikšme nei Kėdainiai.
Kiekviena vietovė turi savo ypatingą praeitį ir savaip įdomią. Žinoma, didieji miestai kartais turi daugiau ką papasakoti. Tačiau Labūnavos istorija prasideda dar Akmens amžiuje, maždaug prieš 12 tūkst. metų. Kėdainių vietoje tuo metu dar nieko nebuvo, tebuvo dykvietė. Civilizacijos centras kūrėsi Labūnavos apylinkėse. Abipus Nevėžio jau tuomet gyveno žmonės. Labūnava yra gerokai senesnė gyvenvietė nei Kėdainiai. Pagonybės laikais Labūnava buvo didesnė ir svarbesnė nei Kėdainiai.
Knyga "Labuno Terra": Kelionė Per Labūnavos Praeitį
Restauratorius G. Kazlauskas, daugiau nei 20 metų rinkęs faktus apie Labūnavą, įamžino juos knygoje „Labuno terra“. Knygos pavadinimas „Labuno terra“ yra lotyniškas ir lietuviškai skambėtų „Labūnų žemė“. Žodžių junginys „Labuno terra“ ne jo išradimas.
"Labuno Terra" - tai Labūnavos kraštotyros knyga. Terminą kraštotyra autorius vartoja neatsitiktinai. Žodis kraštotyra jam patinka labiau nei žodis istorija. Maždaug 80 proc. knygelės „Labuno terra“ yra paremta prielaida, kad taip galėjo būti, o ar iš tikrųjų taip buvo, galėtų pasakyti tik aprašomo laikotarpio amžininkai. Faktai yra tokie, kokie yra, kraštotyroje nieko neįrodysi, čia tau ne matematika. O štai istorija yra visai kas kita. Istorija buvo, yra ir turbūt visada bus ideologijos „merga“.
Knyga „Labuno terra“ skirta visiems, kam svarbi ir įdomi šalies, krašto praeitis. Joje pateikta daug faktų apie Labūnavos apylinkes. Būtų puiku, jei knyga sudomintų labūnaviečius - juk kiekvienas žemės lopinėlis, kuriuo jie kasdien vaikšto, pastatų liekanos, kurias jie dažnai mato, turi savo praeitį, savo reikšmę.
Daugiausia informacijos savo knygai „Labuno terra“ autorius surinko Mažvydo bibliotekoje. Taip pat medžiaga knygai atėjo ir iš privačiuose archyvuose esančių dokumentų, šiek tiek pagelbėjo Kėdainių M.
Labūnavos Pavadinimo Kilmė ir Reikšmė
Labūnai - tai senoviškas Labūnavos pavadinimas. Vietovės pavadinimas Labūnai greičiausiai yra kilęs nuo jos paskirties. Paskutiniajame pagonystės laikotarpyje Labūnava buvo tam tikra įvairių atsargų, gėrybių slėptuvė. Net ir Labūnavos krašte dažnai sutinkama pavardė Plančiūnas, manau, yra atėjusi iš tų laikų. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne žodis „plančyti“ reiškia sunkiai dirbti, tai greičiausiai tie, kurie į pelkę pernešdavo daiktus, galėjo gauti tokią pavardę.
Suprantama, tokios turto saugyklos privalėjo turėti apsaugą - aplinkui Labūnavą iki šiol išliko vadinami bajorkaimiai - Užumiškiai, Sičioniai, Ansainiai (Hanusievičiai), Spališkės - Šeštokiškės.
Kryžiuočių Žygiai Per Labūnavą
Kelias per Labūnavą yra labai senas, jis mena kalavijuočių ir dar senesnius laikus. Juo kryžiuočiai iš Livonijos ordino Latvijoje žygiuodavo per Labūnavą. Labūnava būdavo nuolat plėšiama.
Archeologiniai Radiniai Labūnavos Apylinkėse
Aplink Labūnavą yra atlikta nemažai archeologinių kasinėjimų ir rasta įvairių daiktų. Daug senkapių. Didelis kapinynas yra Graužiuose, labai rimti senkapiai Pakapiuose. Čia rasta daug arklių palaidojimų, kurie įrodo, kad čia buvo daug karių. Nes pagal pagonišką sampratą, kuo tu buvai šiame pasaulyje, tuo tapsi ir aname, pomirtiniame, tad mirusiuosius laidojo su jų darbo įrankiais ir pan. Kariams aukodavo žirgus. Žirgus aukodavo netgi tiems kariams, kurie negrįždavo iš karo.
Daug radinių iš akmens, pagonybės amžiaus. Trečias senkapis buvo atrastas netyčia, sovietmečiu pradėjus kasti Labūnavos tvenkinius. Čia buvo atkastos labai turtingos įkapės, aristokratų. Archeologinių kasinėjimų aplink Labūnavą metu buvo rasta daug viduramžių ginklų liekanų - ietgalių, kirvių, dalis jų yra Labūnavos muziejėlyje, aš juos, jų darymo būdus esu aprašęs.
Kai labūnaviečiai rinkdavo akmenis iš laukų, autorius pasiknaisiodavo jų krūvose ir esu radęs keletą senovę menančių daiktų. Radau nemažai gargažių - tai liekanos iš geležies liejybos, šlakas. Labūnavoje buvo populiaru iš geležies rūdos daryti geležį, kaldintis ginklus ir kitus dalykus. Dar radau ir titnago gabalų, greičiausiai dar nuo akmens amžiaus. Dar gali būti liekanos nuo liejimo krosnelių balų rūdos, gabalas tyglio - puodas, kuris nebijo ugnies, kuriame galima lydyti bronzą, varį ir kt.
Knygos Turinys
Knygoje aprašoma Labūnavos praeitis nuo Akmens amžiaus, pagonybės laikotarpis, gyvenvietės bajorija, Labūnavos aplinkinių gyvenviečių atsiradimas, vietovardžių kilmė, aprašomi Labūnavos grafai Zabielos, jų nuopelnai kraštui, nepamiršti ir valstiečių, kurių nei vardai, nei kapai iki šiol nėra išlikę, nuopelnai.
Tie, kam įdomi Labūnavos krašto praeitis, manau, plačiau apie ją galės sužinoti pasiskaitę knygą „Labuno terra“.
Jaunpilio pilis (Latvija) - teatralizuota ekskursija ir istorija - 2026
Autorius apie save:
Autorius yra kėdainietis, gimęs Kėdainiuose, dar senojoje grafienės ligoninėje. Et, gaila pastato, nyksta dabar, labai norėčiau, kad jis būtų atgaivintas, pritaikytas visuomenės reikmėms. Kėdainiuose baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar J. Paukštelio progimnazija - aut. past).
Prie meno mane traukė nuo vaikystės. Mokykloje nieko daugiau neveikiau, tik piešiau (šypsosi). Mokytojai man už visus dalykus dvejetus rašė. O kaip kitaip? Juk aš nieko nesimokiau, man neįdomu buvo (juokiasi). Mokykloje buvo nelengva. Net ir piešimo, dabar tai dailės, pamokose normalaus mokytojo dažniausiai nebūdavo.
Baigęs mokslus Telšiuose truputį pasitryniau Kėdainiuose, dirbau piešimo mokytoju. O vėliau išvykau į Vilnių, ten gyvenau 18 metų. Dirbau respublikiniame restauravimo treste. Šioje įstaigoje buvo daug skyrių - vitražo, freskų, tapybos, baldų, akmens ir t.t. Aš dirbau metalo skyriuje, čia mūsų, metalo restauratorių, iš viso buvo 18 žmonių.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo restauravimo trestas žlugo ir likau aš ant gatvės. Nusprendžiau kurti savo metalo gaminių restauravimo įmonę. Kadangi sostinėje patalpų nuoma buvo žymiai brangesnė nei provincijoje, pamaniau, koks skirtumas kur ją steigti, tad grįžau į gimtąjį kraštą. Žinote, yra tokia patarlė - devynis kartus pamatuok ir dešimtą pjauk, mano tėvas sakydavo „žinai vaikeli, aš visą gyvenimą devyniskart matuodavau, o kai jau reikėdavo pjauti nebūdavo ko pjauti“ (juokiasi). Ilgai dairiausi vietos dirbtuvėms, svarsčiau įvairius Lietuvos miestus.
Nepriklausomybės pradžioje ekonominė situacija šalyje buvo ne iš lengvųjų.
Užsakymų pakako, tad ir verslas ėjosi. Atkūrus nepriklausomybę pasipylė nemažai bažnyčių užsakymų atnaujinti įvairias metalines relikvijas. Aišku, tai nebuvo labai didelis verslas, visada dirbau vienas, neturėjau samdinių ir turtuoliu niekada nebuvau.
Radvilų sarkofagus restauravau, Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčioje esantį Radvilų žirandolį (sietyną - aut. past.). Daugiausia tai valstybiniai ir bažnyčių užsakymai. Taip pat buvo įdomu restauruoti kitų garsių Lietuvos didikų, Chodkevičių, Oginskių, Tiškevičių sarkofagus. Iš tikrųjų įdomus mano darbas, čia galiu suderinti du didžiausius savo pomėgius - meną ir kraštotyrą.