Knyga „Magija ir raganavimas“ (angl. „Magic and Witchcraft“) - tai škotų teisininko George Moir (1800-1870) kūrinys, pirmą kartą išleistas 1852 metais Londone. Šioje knygoje autorius trumpai, bet aiškiai perpasakoja magijos ir raganavimo istoriją nuo seniausių laikų iki maždaug XVII a. pabaigos.
Raganų sabatas. Francisco Goya paveikslas.
Magijos ištakos: nuo senovės Egipto iki Romos
George Moir pradeda nuo senovės Egipto, Graikijos ir Romos, kur magija buvo kasdienis dalykas: užkalbėjimai, amuletai, gydymas žolelėmis, meilės burtai, kerštingi prakeiksmai. Autorius mini Apulėjaus „Aukso asilą“ ir kitus senovinius tekstus, kur žmonės virsdavo gyvūnais ar skraidė naktimis.
Raganų teismai Škotijoje ir Anglijoje
Daugiausia vietos knygoje skirta Škotijos ir Anglijos raganų teismams - aprašomi garsieji North Berwicko, Auldearno, Fian ir Gowdie bylos. Pasakojama, kaip karalius Jokūbas VI (vėliau Jokūbas I Anglijos) pats tikėjo raganomis ir rašė knygą „Demonology“. Autorius mini konkrečias istorijas: kaip moterys prisipažindavo šokti su velniu, kaip skraidė pro kaminus, kaip siuntė audras prieš karaliaus laivą.
Štai viena iš istorijų: Isobel Gowdie buvo paprasta moteris iš Auldearno kaimo Škotijoje, gyvenusi XVII a. viduryje, bet 1662 metais ji pati atėjo pas valdžią ir prisipažino esanti ragana - be jokių kankinimų, tarsi norėdama išsikalbėti. Per kelis mėnesius ji davė keturis išsamius parodymus, kurie tapo vienu garsiausių raganavimo liudijimų istorijoje. Ji pasakojo, kad velnias atėjo pas ją vyro pavidalu su pilkomis kojomis ir kanopomis, kad ji tapo jo meiluže, gavo naują vardą Janet ir prisijungė prie raganų coven’o iš trylikos narių. Gowdie tvirtino, kad jos coven’as susitikdavo naktimis bažnyčioje, šaudydavo elfų strėlėmis į žmones, kad tie susirgtų ar numirtų, keldavo audras, gadindavo derlių, gamindavo vaškines figūrėles ir badydavo jas adatomis, kad pakenktų konkretiems asmenims. Ji aprašė, kaip skrisdavo ant šiaudų ar žolės stiebo, virsdavo kiškiu ar kate, šokdavo su velniu po mėnuliu ir net valgydavo žmogieną. Jos pasakojimai buvo tokie detalūs ir vaizdingi - su eilėmis, dainomis ir konkrečiais vardais - kad teisėjai negalėjo patikėti, jog tai išgalvota, nors vėlesni istorikai mano, kad ji galėjo būti psichiškai nesveika ar veikiama haliucinogeninių grybų.
Knyga baigiasi tuo, kaip XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje tikėjimas raganomis ėmė blėsti. Paminėta, kad 1735 m. Škotijoje panaikinti paskutiniai įstatymai prieš raganavimą, o Prancūzijoje Liudvikas XIV 1682 m. įsakė bausti tik apsimetėlius burtininkus.
Autoriaus požiūris į magiją ir raganavimą
Svarbiausia mintis labai aiški ir kartojama visoje knygoje: magija ir raganavimas - tai iškreipta žmonių religingumo forma. Žmonės visada norėjo turėti galią gamtai, mirčiai, meilei - ir kai tikroji religija to neduodavo, jie sukurdavo tamsią, iškreiptą jos versiją. Tai ne velnio išradimas, o žmogiškos silpnybės vaisius: baimė, godumas, kerštas, troškimas keršyti. Moir rašo, kad tokie dalykai egzistavo visur - nuo Azijos iki Amerikos indėnų, nuo senovės iki jo paties laikų.
Autorius dažnai ironizuoja - stebisi, kokie kvaili buvo kaltinimai, kaip žmonės kankindami prisipažindavo neįmanomus dalykus. Šis kūrinys - tai XIX a. vidurio protingo teisininko žvilgsnis į tamsiausią žmonijos istorijos dalį.
Knyga skaitosi lengvai, nes trumpa (vos apie 100 puslapių), pilna konkrečių istorijų ir šiek tiek pašaipaus humoro.
Noras pakilti virš matomo pasaulio ir susisieti su būtybėmis, tariamai užimančiomis aukštesnę vietą kūrinijoje, iš pradžių atrodė skirtas tik gerai įtakai protui. Žmonės žiūrėjo į tai kaip į Jokūbo kopėčias, kuriomis užmegztų ryšį tarp žemės ir dangaus, ir kuriomis angeliškos įtakos nuolat kiltų ir leistųsi į žmogaus širdį. Kai tik buvo tyliai priimta ir visiems pripažinta pagrindinė prielaida apie tiesioginį velnio veikimą, prie jos lengvai prigijo bet kokia nesąmonė. Šėtonas atsidūrė tarsi žmonių namuose ir širdyse, kiekvienas pagal savo supratimą spėliojo apie jo įpročius ir elgesį; netrukus beprotiškos natūraliai, ligos ar nelaimių pakrikusios protų fantazijos, aidėdamos ir kartojamos iš visų pusių, susibūrė į tikėjimo kodą ar sistemą, kuri, įdiega nuo pirmųjų mokymo pradmenų, sukaustė net stipriausius intelektus savo pražūtinga įtaka.
| Šalis | Metai | Įvykis |
|---|---|---|
| Škotija | 1735 | Panaikinti paskutiniai įstatymai prieš raganavimą |
| Prancūzija | 1682 | Liudvikas XIV įsakė bausti tik apsimetėlius burtininkus |
tags: #as #noriu #buti #tikras #logoritmas