Atėnų ir Romėnų Nuosavybės Skirtumai: Istorinis Žvilgsnis

Šiame straipsnyje panagrinėsime atėnų ir romėnų nuosavybės skirtumus, jų istoriją, kultūrą ir kitus aspektus, kurie padėjo formuoti šių civilizacijų identitetą.

Atėnų Akropolis

Rytų Civilizacijos ir Romos Valstybė

Rytų civilizacijos chronologiškai susikūrė žymiai anksčiau nei Romos valstybė. Šumerų civilizacija 4 tūkst. pabaigoje, Egipto irgi panašiai. Tuo tarpu Roma sustiprėjo 3-2a.pr.Kr. Per šį tarpą Rytų civilizacijos galėjo kažką sukurti. Kažką savitą, unikalų. Todėl ir galima teigti, kad šviesa iš Rytų. Per 2,5 tūkst. metų tos valstybės turėjo palankias sąlygas kažką sukurti. Kai Romėnai užkariauja kitas valstybes, ji randa jau klestinčias civilizacijas, kultūras. O romėnams reikėjo patiems kkažką kurti.

Civilizacija - kultūros vystymasis, klestėjimas. Kad išsivystytų į aukštą civilizaciją reikia šimtmečių. Šumerai sukuria pirmą rašto sistemą - dantiraštį. Perima Egiptas, finikiečiai patobulina, galiausiai romėnai. Šumerai pirmieji lydo bronzą (žalvarį). Iš čia metalai paplinta po visą pasaulį. Hetitai pirmieji masiškai naudojo geležį. Čia atsiranda miestai - Jerichonas (Sirija), Šumeruose. Stačiakampiai namai. Mažojoje Azijoje - Jonijjos mmiestas. romėnų. 7 pasaulio stebuklai Rytuose (Romoje nė vieno). Graikai buvo didieji romėnų mokytojai. Graikija į rytus nuo Romos. Klausimą galima suprasti dvejopai - į rytus geografiškai, ar tik nuo Romos.

Europietiškos civilizacijos pagrindus padėjo graikai. Mokslui davė Pitagoro teoremą, Euklido geometriją (pagrindas geometrijos mokslui,dar tebedėstoma aukštosiose mokyklose), atsirado tokie mokslai kaip filosofija, etika, logika, estetika, anatomija. Graikai pirmieji ištyrė kraujotakos ir nervų sistemas, Eratostenas pasakė, kad žemė apvali, Aristarkas, kad žemė sukasi apie saulę, Demokritas teigė, kad daiktai sudaryti iš smulkiausių dalelių - atomų.

Platonas, Aristotelis ieškojo tobuliausios valstybės, didelį poveikį turėjo Sokratas (“Žinau, kad nieko nežinau”), tvirtindamas, jog žmogus žino nedaug, bet trokšta sužinoti. Aleksandrijoje buvo įsteigtas muziejus - mokslo šventovė, kuriame sukaupta milžiniška knygų biblioteka. Į čia iš visos Graikijos vyko mokslininkai tyrinėti. Iš Graikijos buvo filosofai Pitagoras, Talis. Herodotas - istorijos tėvas.

Romėnų Pasiekimai ir Perėmimas

Galima teigti, kad romėnai viską perėmė ir kopijavo, kažkas kažkieno buvo sukurta. Tačiau romėnai žymiai praplėtė ir papildė teisę (dėl privatinės nuosavybės). Romėnų teisė - civilinė ir tautų (paskui susiliejo). Lietė teises prekiauti, tuoktis, turtų turėti. Lyg demokratijos užuomazgos. Ginama žmogaus padėtis ir turtas.

Technikos srityje - išrastas plūgas, garo mašinos prototipas, akviadukai - vandentiekio sistema, šildomos grindys. Kalendorius - Julijaus Cezario - 12 mėn. Lotynų kalba padėjo pagrindus daugeliui kalbų. Romėniški skaičiai. Romėnai, kaip ir visos iki tol buvusios tautos, kurios išpažino politeistinę religiją, nepersekiojo kitų religijų žmonių, nes gyvavo principas: "Tavo dievai turi galią tik tavo teritorijoje." Svetimoje teritorijoje turi gerbti tos vietovės dievą. Todėl vieno dievo iškėlimas žeidė romėnus.

Išimtį darė tik žydams, nes šie jau nuo seno buvo atsisakę garbinti romėnų imperatorių kaip dievą. Judėjoje buvo net kalamos monetos be imperatoriaus atvaizdo. Krikščionys buvo kaltinami kanibalizmu ir kraujomaiša. Kaltinimas kanibalizmu kilo iš sakymo “kraujas ir duona”, o kraujomaiša, kad ankstyvieji krikščionys vadino vieni kitus broliais ir seserimis, o tai pagal juos buvo kraujomaiša. Visa tai jiems kėlė pasibjaurėjimą. Taip pat kaltino krikščionis, jog šie valgo savo vaikus (tiesteiškumas kilo iš mito apie Tiestą, kuris susimaišęs patiekė svečiams pietums savo vaikus).

Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos Imperijos Žlugimo

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo iki X a. ženkliai pasikeitė Europa. Tais laikais pagrindinis turtas buvo žemė. Karalius pavaldiniams už tarnybą duodavo žemės. Vėliau feodalai ėmė dalinti ją žemiau stovintiems. Kai kurie vasalai žemę ėmė iš kelių sinjorų. Už žemę turėdavo vasalai eeiti į karą. Tai nevyko prievarta, o dėl objektyvių (nuo žmogaus nepriklausančių) ir subjektyvių (žmogaus noras) priežasčių.

Jei valstiečiai nusigyvendavo ir prašydavo turtingesnio pagalbos, būdavo sudaromas prekariumas, pagal kurį valstietis gaudavo žemės ar grūdų, bet netekdavo teisių į žemę, tapdavo žemės laikytoju. Iš pradžių baudžiava buvo progresas. Įvestas trilaukis žemės dirbimas, progresavo valstiečių sutelkimas. Plinta krikščionybė, prie vienuolynų steigiasi mokyklos.

Europa X amžiuje

Katalikų Bažnyčios Įtaka Viduramžių Europai

Žlugus Vakarų Romos imperijai 476m., krikščionių bažnyčia liko vienintelė gija jungianti to meto pasaulį su antika. Antikinė kultūra žlunga kartu su Romos bažnyčia. Iki pat universiteto atsiradimo vienuoliai buvo beveik vieninteliai raštingi žmonės. Visa kultūra, švietimas vystėsi vienuolynuose. Vienuoliai dirbo raštininkais prie valdovų, rašydavo įsakymus. Vakarų valdovai nelabai buvo raštingi (99% kad Jogaila nemokėjo skaityt ir rašyt). Vienuolynuose rašomos kronikos, metraščiai, analai (kasmetiniai įvykių fiksavimai, kaip istorijos). Prie vienuolynų kūrėsi pirmosios mokyklos.

Vienuoliai pirmieji stodavo į kovą, padėdavo epidemijų atveju, rūpindavosi ligoniais patys rizikuodami apsikrėsti, rūpinosi laidojant. Atliko gydytojų, sanitarų vaidmenį. Vienuolynai buvo kaip ir prieglaudos namai keliaujantiems žmonėms - pernakvot, pavalgydindavo. Krikščionių bažnyčia atliko visuomenės konsolidavimo (vienijimo) vaidmenį. Neramiame pasaulyje, kur viską lėmė jėga, vyskupas pirmasis derėdavosi ir išpirkdavo miestą nuo žudymo, niokojimo, atiduodamas dalį turtų. Bažnyčia skelbė Dievo laiką nuo 1016m. gelbėti žmones nuo žudynių, tarpusavio kovų (nuo trečiadienio vakaro iki pirmadienio ryto negalima kariauti). Tuo saugojo žmones nuo nelaimių.

Katalikų bažnyčia pati buvo stambus feodalas, valdė dideles žemes. Popiežius gauna iš Pipino Trumpojo 756m. valdyti popiežiaus sritį. Tampa ne tik dvasiniu valdovu. Iki 1870m. Karolis Didysis įteisisno, kad pasaulietinė valdžia gali išreikalauti bažnytinę dešimtinę. Tačiau turtai buvo sukaupti ne jos, o dovanojomų dėka. Atsiradus gotikos stiliui (13-14a., pakeičia romaninį), bažnyčių statyba skatino mokslo, ypač architektūros, vystymąsi, reikalavo architektūros žinių. Bažnyčiose vykdavo ne tik maldos, bet jos atlikdavo ir vieną iš visuomeninių funkcijų (kaip kultūros namai).

Bažnyčios skilimas išėjo į naudą. Tuo metu joje pačioje buvo negerovių: simonija - bažnytinių vietų pirkimas ir pardavimas; vietas užimdavo visiškai tam nepasiruošę žmonės, tuo mažindami bažnyčios populiarumą; kunigų santuokos. Iniciatyvą kovoti parodė Kliuni vienuolynas. Tai parėmė popiežiai Grigalius VII (1075-1083m.valdė) ir InocentasIII (1198-1216). Jie kovojo dėl bažnyčios vidinio sustiprinimo.

Grigalius - kad popiežių rinktų tik kardinolai, vyskupus tik popiežius, o ne pasaulietinė; patvirtino celibatą. Ne tik sutvirtino bažnyčią iš vidaus, bet įtvirtino bažnyčios viršenybę prieš pasaulietinę valdžią (kaip siela aukščiau už kūną, taip ir karaliai turi paklusti popiežiui - varžybos, ir vienas ir kitas norėjo būti aukščiausias. Ypač InocentoIII laikais bažnyčia pasiekė valdymo viršūnę, po to jos galia sumažėjo. Jis atskyrė Europos karalius nuo bažnyčios ir privertė paklusti savo valiai. Jei atskiria, tai kartu ir pavaldiniai atleidžiami nuo priesaikos karaliui ir karalius jau nebe karalius.

Bažnyčia politiniam gyvenime vaidino didelį vaidmenį, kišosi į politiką (varžybos, atskyrimai nuo bažnyčios). Kryžiaus žygiai - praplėsti įtaką, žemes. Kryžiaus žygiai Pabaltijy - kova tarp Ordino ir bažnyčios, kas daugiau žemės. Popiežiai iki šių dienų vaidina svarbų politinį vaidmenį, priiminėja aukščiausius pareigūnus. Bažnyčia kišdavosi į valstybių reikalus. Tik bažnyčia turėjo teisę skirti imperatoriumi. Karaliumi galėjo skirti tik imperatorius arba popiežius. Išlaikyti ekonominę, kultūrinę įtaką padėjo griežta centralizacija (paklusnumas). Kiekviena bažnyčia tarsi centras.

Lietuva - Paskutiniai Europos Pagonys

Lietuva - Europos užkampis. Negalėjo priimti krikščionybės kai buvo Romos imperija, nes nepapuolė net į jos akiratį. Tacitas pamini aisčius, tačiau tuo ir užsibaigia. Krikščionybę priėmė Lietuva žymiai vėliau. Tie kraštai, kurie buvo arčiau Romos imperijos priėmė krikščionybę. Lietuvą tai pasiekė žymiai vėliau. 9-10a. eina misijonieriai. Jų veikla nesėkminga. Jie keldavo nepasitikėjimą ir jei neišeidavo, juos nužudydavo. 1009m. Kvedlinburgo metraščiuose Lietuva paminima pirmą kartą.

Iš pradžių (jau po Romos žlugimo) krikštas buvo kaip ir sandėris tarp karaliaus ir katalikų bažnyčios. Kai katalikų bažnyčia sustiprėja (18-19a.), krikštas iš Lenkijos, Čekijos irgi buvo nelygiateisis sandėris su popiežium ar imperatorium, nes tik krikščioniški valdovai buvo pripažįstami. Tuo metu dar krikštas nešamas be kraujo. 11a.pab. taktika pasikeitė. Kryžiaus žygiai. Prieš musulmonus. Juos reikėjo nukariauti. Kryžiaus žygiai persikelia ir į pabaltijį. 12-13a. į Pabaltijį žiūrima kaip į niekieno žemę (nes pagonys) ir reikia juos nukariauti. Krikščionybė į čia nešama krauju ir jėga.

Iššaukė neigiamą vietinių gyventojų ir diduomenės reakciją. Krikščionybė skelbė, kad visa valdžia iš dievo. Karaliams tai būtų patikę, bet kad reikia kariauti, o tai neatitiko besiformuojančios feodalinės klasės interesų. Frankai žymiai anksčiau priėmė krikštą. Tuo metu tai buvo naudinga ir karaliui, ir bažnyčiai. O dabar Vokietijoje buvo žemės badas (majorato teisė - žemė vyriausiam sūnui). Užkariavimas pridengiamas krikščionybės platinimu. Niekas nenorėjo tikėjimo, kuris asocijavosi su krauju ir žudymais. Tai nepriimtina ir atsirandančiai feodalų klasei.

Mindaugas 1251m. apsikrikštija. Tai kompromisas. Livonijos ordino magistras pasiūlo apsikrikštyti. ordino magistrą. Kad galėtų sudaryti sutartį - būtinai turėjo apsikrikštyti. Livonijos ordinas siekė užkariauti visą Lietuvą baltus užkariaujant po vieną gentim. Kai juos sumuš, tada galės ir visą Lietuvą užimti. Mindaugas norėjo plėsti savo valdas, todėl prieš jį susidarė koalicija. Livonijos ordinas - platinti krikščionybę ir užkariauti Lietuvą, kuri buvo stipriausias priešas. Nes gentys, tai ne valstybė. Lietuva - jėga, galėjusi sutrukdyti šiems kėslams. Livonijos ordinas ir Mindė kaip draugai. Krikštas buvo kompromisas.

Žemaičiai pasiūlo Mindei tapti karaliumi, nes suprato, kad ordinas nori po vieną sumušti baltus. Mindei atsimetus nuo krikšto, Lietuva vėl tampa pagonišku kraštu (valdovo krikštas - valstybės krikštas), puolimo objektu. Pirmieji Lietuvos bandymai krikštytis buvo jau ir Gedimino laikais. Ne per įtakingiausius, bet per artimiausius punktus. Per Livonijos ordiną, kuris neturėjo didelės galios. Tačiau jam pačiam Lietuvos krikštas nebuvo naudingas. Nulupa Gedimino laiško popiežiui antspaudą. (Nenaudinga, nes neturės tuomet preteksto pulti Lietuvą).

Kitas kelias per Čekija. Lietuva į Europą būtų ėjusi per ją, bet tapusi jos vasale. Bandomos vesti derybos su galingesnėm jėgom nei ordinas. Algirdas ir Kęstutis - užkietėję krienai pagonys. Atmeta pasiūlymus krikštytis. Jogaila pamato, kad Lietuva anachronizmas, neturi ateities, negli atsilaikyti prieš krikščionišką Europą. Trys keliai- Maskva, Lenkija, ordinas. Iš ordino nenaudinga, be to ir žmonėms tai siejosi su krauju, Jogala bijojo iš lietuvių senelio likimo; Maskva būtų reikalavusi paklusnumo; Lenkija nebuvo Lietuvos priešas, jai artima, kalba panaši į baltarusių.

Todėl ir sugebėjo Lietuva išlikti iki 14a. pab.

XV-XVI a. Esminiai Pokyčiai Europoje

XV-XVI a. Europoje įvyko esminių pasikeitimų, pakeitusių viduramžių visuomenę.

• Renesansas (16a.) - naujos meno kryptys, kitaip vaizduojamas žmogus.
• Knygų spausdinimas.
• Makiavelis - visos priemonės išlaikyti valdžią yra geros.
• Antras bažnyčios skilimas.
• Protestantizmas skatina kapitalizmą, nes aukštinamas darbas, taupumas.
• Naujas požiūris į darbą.
• Pasibaigia šimtametis karas.
• Panaikinti valdžios apribojimus.
• Pirmoji buržuazinė revoliucija.

Liublino Unija ir Žalgirio Mūšis

Liublino unija 1569m. Lietuvai neigiami padariniai - kultūrine prasme, nutautėjimas, susiliejimas, mažėja valstybingumas. Žalgirio mūšis 1410m. Suduodamas ordinui smūgis, pasikeičia jėgų santykis. Žemaitijos krikštas - Lietuva galutinai apsikrikštija. 1480m. IvanasIII galutinai nusimeta mongolų totorių jungą. Atsisako mokėti jiems duoklę. Susikuria stipri Rusija. Pradžia jos iškilimo.

XV-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Aukso Amžius

Kai kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytojai XV-XVI šimtmetį vadino „Aukso amžiumi“. Tokią amžininkų nuomonę lėmė šios aplinkybės:

• Kultūrine prasme.
• Pranciškus Skorina įsteigia pirmą spaustuvę Lietuvos valstybėje 1519m. Išleidžia dvi knygeles „Mažoji kelionių knygelė“, „Apaštalas“.
• Plinta reformacija. Dėl šios kovos laimi lietuvių kultūra. Ir vieni, ir kiti leidžia knygas. 1563m. Radvila Juodasis išleidžia Brastoje Bibliją.
• 1547m. Mažvydo „Katekizmas“ - pirmoji lietuviška knyga (išleista Karaliaučiuje).
• Daukšos „Postilė“ 1599m.
• Mykolas Lietuvis „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ apie 1550m. Smerkia visuomenės ydas.
• Bajorai smuklėse sėdi, o ne į karą eina - primena apie Vytautą. Vyrauja štvirkavimas, neištikimybė. Tai silpnina valstybę. Dedikuojama Žygimantui Augustui, kad atkreiptų dėmesį į pašlijusią tautos moralę.
• Strijkovskis 1582m. „Kronika“.
• Trys Lietuvos statutai - 1529, 1566, 1588. Teisinės minties viršūnė. Neturintis analogo visoje Europoje.
• Valakų reforma 1557m. sustiprino valstybę, ekonomiką.
• 1570 - kolegija, 1579 - universitetas. Uždarytas 1831m.
• Albrachto Goštauto ir Žygimanto augusto bibliotekos.
• M.Husovianas „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Apdainuojama Lietuvos gamta. Papročiai, medžioklės tradicijos.
• „Radviliada“.
• Jonas Lasickis „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“.
• Metraščiai. Trys metraščiai: 15a. siaurasis(trumpasis), 16a. platesnysis ir Bychovo „Kronika“. Tai Lietuvos istorijos, apipintos legendom.
• Kulvietis, Zablockis, Rapalionis - 16a. pirmos pusės patys mokyčiausi žmonės. Kulvietis įsteigia bajorų mokyklą.

Lietuva XV amžiuje

LDK ir Lenkijos Unijos: Krėvos ir Liublino

Abi buvo pats blogiausias Lietuvos pasirinkimas, bet geresnio nebuvo. Krėvos - Lietuva nepajėgė atsilaikyti prieš kryžiuočius. Krikštas kartu buvo ir ėjimas į Europą ir Lenkija kaip vedlys buvo blogiausias. ir krikščionybės būtų nepripažinę). Taigi, kito varianto nebuvo. Mokyklas kūrė prasigėrę studentai Lenkijoje, o dabar tie prasigėrusių mokytojų mokiniai mokė lietuvius. Liublino unija - Livonijos karas.Abi unijos Lietuvai buvo nenaudingos. Lietuva prarado valdovą. Grėsė tapti provincija. Liublino tas pats, tik skyrėsi sąlygos. Krėvos unijos metu Jogaila išvyko …

Senovės Graikijos Filosofų Mintys Apie Moteris

Moteris buvo įsivaizduojama kaip netobulas vyras; moteris neegzistavo kaip savarankiška būtybė, o vien kaip žmogiškosios būtybės, kurios modelis buvo vyras, variantas. Ir Aristotelis, kurdamas savo biologines teorijas, ir IIa.pr.Kr. gyvenęs anatomas Galenas išpažino šį vienos lyties modelį, pasak kurio „moteris yra tuščia kategorija“. Tik atrodo, kad žmogus turi „lytį“, kadangi pačią kategoriją apibrėžia toks socialinių santykių aspektas, kuris nurodo lyčių skirtumą, o matas visada buvo vyras. Geriausiai tai, jog senovės Graikijoje susiformavusi žemesnė moterų padėtis buvo institucionalizuota, įrodo jų padėtis polyje.

Formuojantis ankstyvosioms politinėms visuomenėms, moterims niekur nebuvo suteiktos pilietinės teisės ir apskritai jos teisių turėjo ne ką daugiau nei vergai. Moterų nuosavybės teisės įvairiuose Graikijos miestuose - valstybėse buvo skirtingos. Antai Kretoje moteris pati viena galėjo valdyti savo nuosavybę, o Atėnuose nuosavybė priklausė tik vyrams. Bet niekur ji neturėjo tiesės apsispręsti savo santuokos klausimu - sprendimą priimdavo jos tėvas. Ištekėjusios moters gyvenimas buvo griežtai įspraustas į privačią namų sritį.

Vaikai. Mergaičių Auklėjimas

Graikų moterys gimdydavo namie. Atėnuose į gimdyvės namus paprastai ateidavo trejetas kaimynių ir pribuvėja. Pastaroji išmanė, kokiomis apeigomis maldauti deivės gimdyvių globėjos palankumo, bet ne ką tegelbėdavo, kai gimdymas būdavo sunkus. Bene kas penkta moteris gimdydama mirdavo. Kai vaikutis gimdavo, padėjėjos sušukdavo tradicinę Oliogilę („kūdikio riksmas“). Dauguma tėvų norėdavo sūnaus: Atėnuose berniukai buvo mylimi ir puoselėjami, net jei gimdavo silpni ar liguisti.

Atikoje buvo paprotys pranešti draugams ir kaimynams apie kūdikio gimimą. Jei gimdavo sūnus aukščiau namų durų pakabindavo alyvos šakelę ar laurų vainiką, jei gimdavo duktė - kuokštą vilnų, simbolizuojantį būdingą moterų darbą, t.y. verpimą ir audimą. Naujagimio likimą, būtent ar jį priimti ar ne, suaugusieji spręsdavo nedelsdami. Tėvai galėdavo daryti su vaikais, ką norėdavo, nebuvo įstatymo, kuris būtų draudęs pamesti vaikus.

Graikų šeimos galva neturėjo tokios absoliučios valdžios šeimoje kaip romėnų pater familias, bet vis vien galėdavo neauginti vaiko. Tokiu atveju naujagimis beveik visose graikų valstybėse būdavo be gailesčio išmetamas: padedamas kur nors gatvėje ar nuošalioje vietoje, suvystytas vystyklais su kokiu nors atpažinimo ženklu - papuošalu, siuvinėtu rūbeliu ar vokeliu. Nelaimingasis vaikas mirdavo, jei niekas jo nerasdavo arba neapsiimdavo; arba jį užaugindavo svetimi, ir tada prireikdavo atpažinimo ženklo, kad, nustatę vaiko kilmę, tėvai vėliau galėtų išvengti galimų keblumų, pavyzdžiui, brolio ir sesers santuokos. Svetimieji vaiką išgelbėdavo ir užaugindavo irgi tikėdamiesi materialinės naudos.

Vestuvės

Graikijoje buvo žilos senovės įprotis parduoti mergaitę vyrui, jei tik tėvas nepasiūlydavo savo mergaitės dovanai. Parduodamas mergaitę, tėvas duodavo jai dalį, kurios vertė buvo proporcinga gautai už mergaitę sumai. Taip mergaitės pereidavo iš vienos globos į kitą, iš tėvo valdžios sferos į vyro. Vėliau šis įprotis išnyko ir užleido vietą visai kitam: vyras jau nepirkdavo žmonos, o žmona tekėdama turėdavo atnešti dalį, kuri būdavo paverčiama susijungusių vyro ir moters bendra nuosavybe.

Jei jie persiskirdavo, tai vyras turėdavo grąžinti žmonos dalį jos tėvui; Atėnuose vyras turėdavo mokėt baudą, jei jis negreit grąžindavo žmonos dalį. Įprotis grąžinti dalį turėjo būti įgyvendintas su tikslu daryti kliūtis persiskyrimams, kurie be tos priemonės būtų buvę labai dažni, nes turtingos įpėdinės dažnai didžiuodavosi prieš savo vyrus, o tasai dalykas darydavo jas nepakenčiamas; dėl to vaikinus atkalbinėdavo vesti žmonas turingesnes už juos; kaip tik jiems patardavo vesti dukteris neturtingo piliečio.

Daugumai nuotakų santuoka kėlė tikrą siaubą. Viena moteris rašė: „Mus išmeta, parduoda, atskirai nuo gimtinės dievų ir tėvų. Mes atitenkame vyrams, kartais visai nepažįstamiems, svetimšaliams, paniurėliams ar žiauruoliams. Vyrai vesdavo palyginti vėlai, o merginos tekėdavo anksti. Tokį paprotį vėliau buvo bandoma teoriškai pagrįsti šitaip: didžiausią gyvybingumą abi lytys pasiekiančios skirtingame amžiuje. Vyrai, nevedę visai jauni, o palaukę Aristotelio rekomenduojamo amžiaus, galėdavo pasirinkti moterį pagal norą - tinkamą savo visuomenei ir finansinei padėčiai. Moterys tokios teisės laisvai rinktis partnerį neturėjo - jos klausydavo tėvų valios.

Teisės požiūriu didžiausią svarbą turėjo vedybų sutartis. Bigamijos (dvipatystės) Graikijoje nebuvo. Graikai laikė santuoką civiliniu aktu, padarytu su tikslu įkurti šeimą, auklėti piliečius, turėjusius tarnaut tėvynei. Bet susijungimas visada būdavo palaiminimas, atliekant tikybinę ceremoniją, kuri buvo laikoma reikalinga dėl santuokos svarbios reikšmės. Šita ceremonija būdavo atliekama be dvasininko; ji susidėdavo iš maldų ir aukų dievams pirmininka

Šiame straipsnyje apžvelgėme atėnų ir romėnų visuomenių nuosavybės skirtumus, istoriją ir kitus svarbius aspektus. Šis palyginimas leidžia geriau suprasti šių civilizacijų raidą ir jų indėlį į pasaulio istoriją.

tags: #atenu #ir #romenu #nuosavybes #skirtumai