Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nesukeltų žalos kitiems. Jei žala vis dėlto atsiranda, nukentėjusysis, patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę reikalauti, kad jo patirti nuostoliai būtų atlyginami, o ją padaręs asmuo privalo už ją atsakyti.
Tačiau realybė tokia, kad kaltajam asmeniui atrodo, jog nukentėjusysis nepagrįstai daug reikalauja, o nukentėjusiajam atrodo, kad kaltininko padaryta žala yra daug didesnė nei vertina pats kaltininkas. Tad pasiekti kompromisą be teismo yra itin sunku.
⚖️ Teisminis procesas, priklausomai nuo bylos sudėtingumo ir pobūdžio, vyksta nuo 2 mėnesių iki kelerių metų. Nukentėjusiajam teismo priteista skola iš kaltininko niekur nedingsta, net jei jis (kaltininkas) tuo metu visiškai neturi jokių pajamų ar turto.
Jei kaltininkas geranoriškai nesumoka teismo priteistos sumos, nukentėjusysis, turintis įsiteisėjusį teismo sprendimą, bet nesulaukęs geranoriško skolininko sumokėjimo, kreipiasi į pirmosios instancijos teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, kuris yra pagrindas skolos išieškojimui.
Teismas išduoda nukentėjusiojo prašomą vykdomąjį raštą. Su gautu vykdomuoju raštu, nukentėjusysis kreipiasi į antstolį. Antstolis, gavęs vykdomąjį dokumentą, pradeda jo vykdymo procesą. Antstolis sulaukęs, kada kaltininkas įsidarbina, paveldi kokį turtą, galbūt gauna dovanų ar laimi loterijoje, iškart "prisistato" dėl žalos atlyginimo.
Civilinė atsakomybė (CK) remiasi šiais principais:
- Neteisėti veiksmai ⚠️❌ (veikimas ar neveikimas) - kai pažeidžiama įstatyme, sutartyje nustatyta ar bendro pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai (CK).
- Žala ir nuostoliai 💶❤️🩹- turtinis netekimas, patirtos išlaidos, negautos pajamos, taip pat neturtinė žala (skausmas, reputacijos pablogėjimas ir pan.) (CK. 6.249 straipsnis, CK).
💔 Turtinė žala: patirtos išlaidos, negautos pajamos, žalos prevencijos bei bylinėjimosi išlaidos, taip pat reali ar tikėtina būsima žala (CK. 💶 Neturtinė žala: kai ji padaryta nusikaltimu, asmens sveikatai ar gyvybei, reputacijai, orumui, emocinei būsenai ir kitais įstatyme nustatytais atvejais (CK.
👉 Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju (CK). Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios.
Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.).
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai.
👉 Šalių susitarimai dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar jos apribojimo (CK). Šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja.
Žalos atlyginimas darbo santykiuose
Darbas užima didelę dalį dirbančiųjų gyvenimo. Ir kaip bet kurioje gyvenimo srityje, darbe gali būti tiek malonių, tiek nepageidaujamų patirčių. Kraštutiniais atvejais pastarosios tampa streso ir įtampos šaltiniu, gali sukelti turtinę ar neturtinę žalą.
Tais atvejais, kai dėl darbo pareigų pažeidimo padaroma žala, Darbo kodeksas numato, jog atsakinga darbo sutarties šalis privalo ją atlyginti - nesvarbu, ar kalbama apie turtinę, ar neturtinę žalą.
Turtinę žalą ganėtinai nesunkiai įsivaizduojame - tai sugadinti ar prarasti daiktai, technika, piniginiai nuostoliai ir panašiai. Tačiau neturtinę žalą, dažnai šnekamojoje kalboje vadinamą „moraline žala“, ne visada taip paprasta apibrėžti.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnis neturtinę žalą apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintą pinigais.
Dažniausiai darbo bylose darbuotojams neturtinė žala yra atlyginama neteisėto atleidimo ir nelaimingų atsitikimų darbe atvejais. Neteisėto atleidimo iš darbo atvejais, priklausomai nuo atleidimo iš darbo pagrindo bei atleidimo aplinkybių, darbuotojui priteisiama nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Vis dažniau skambant psichologinio smurto ir mobingo sąvokoms, darbuotojai aktyviau reikalauja atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamu darbdavio bendravimu sukelto streso.
Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e2A-205-524/2024 priteista 2 000 Eur neturtinė žala darbuotojai, kurios nėštumo metu buvo neteisėtai pakeistos jos darbo sąlygos, paimtos darbo priemonės ir darbuotoja nebuvo tinkamai apmokyta atlikti naujas darbo funkcijas. Be kita ko, šioje nutartyje vadovautasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.
Štai civilinėje byloje Nr. 2A-174-910/2021 darbuotojai priteista 1 000 Eur neturtinė žala už tai, kad restorano vadovas kitų darbuotojų ir lankytojo akivaizdoje su darbuotoja kalbėjo itin nepagarbiai. Šiuo atveju buvo vartoti akivaizdžiai įžeidžiantys, necenzūriniai žodžiai bei keletą kartų spjauta.
Naujesnėje nutartyje, civilinėje byloje Nr. Šiuo atveju darbdavys neteikė darbuotojai informacijos apie sukauptas atostogų dienas, nesuteikė informacijos apie jos darbo funkcijas, prieš išėjimą iš darbo atjungė darbuotojos el. paštą ir ji negalėjo gauti ar išsiųsti jokios informacijos, nors oficialiai dar buvo įstaigos darbuotoja.
Štai civilinėje byloje Nr. e2A-1408-587/2024 darbuotojui priteista kelių šimtų eurų neturtinė žala, kurią jis patyrė, kai darbdavio siųstas į komandiruotę, atvyko į nesutvarkytą butą.
Žalos atlyginimas eismo įvykių atvejais ir draudimo aspektas
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį.
Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d.
Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.
Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai.
Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.
Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.
Administracinė atsakomybė ir žalos atlyginimas
664 straipsnis. 2021 12 16 įstatymu Nr. (TAR, 2021, Nr. 1. Administraciniu nusižengimu padarytą žalą administracinį nusižengimą padaręs asmuo gali atlyginti savo noru. 2. 3. Kai administraciniu nusižengimu padaryta fizinė ar neturtinė žala ir jos neatlygino administracinį nusižengimą padaręs asmuo, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) nutarime konstatuoja, kad buvo padaryta fizinė ar neturtinė žala, ir klausimas dėl šios žalos dydžio nagrinėjamas civilinio proceso tvarka.
tags: #atlyginimas #uz #nuosavybes #zala