Spektaklis „Unė“ - sukurtas pagal pačios Birutės Mar pjesę, kurią inspiravo aktorės Unės Baye-Babickaitės (1897-1961) dienoraščiai. Nuo 2018m. „Unė“ buvo rodoma Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Jos 1930-1932 metais Paryžiuje rašytas dienoraštis tiesiog prašėsi į sceną - Unė mokėjo dramaturgo akimis žvelgti į aplinką - su autoironija, aistra, humoru. Ypač garbino, idealizavo teatrą. Deja, grįžusios prieš karą į Lietuvą, Unės nepripažino Lietuvos kritikai, ji beveik nebevaidino.
Toks spalvingas, turtingas jos gyvenimas - Peterburgas, tarpukario Kaunas, Holivudas, Paryžius, Londonas, tremtis, Sibiras. Tokia ironiška mirtis - kraujo užkrėtimas įsidūrus pirštą.
Spektaklio detalės:
- Trukmė - 1,20 val.
- Premjera - 2010m. Lietuvos Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje.
- Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių.
Pjesė „Unė“ pateko tarp lietuvių šiuolaikinės dramos festivalio „Versmės 2009“ nugalėtojų ir pirmąsyk pristatyta 2009m. lapkritį, Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.
Lietuvos regionų žemėlapis
Įkvėpimas ir paralelės su kūrėjos gyvenimu
Kaip ir aš, ji studijavo Sankt Peterburge, vaidino kine ir teatre. Grįžusi po studijų - dar prieš išvykdama į Ameriką - Kaune režisavo Valstybės teatre (aš taip pat po studijų Sankt Peterburge Kaune stačiau savo diplominį spektaklį „Laimingos dienos“). Iš Unės biografijoje aptikau tiek paralelių su savo gyvenimu!
Atradau Unę prieš keletą metų, kai manęs paprašė paskaityti jos dienoraščius per Lino Brogos sudarytos knygos „Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai” pristatymą. Ji irgi vertė pjeses, domėjosi rytų kultūra, daug keliavo, vaidino keliomis kalbomis (man yra tekę savo monospektaklius vaidinti rusiškai, angliškai, prancūziškai)… Žodžiu, visa tai pasirodė nepaprastai įdomu.
Tuomet pagalvojau, kad per Unės personažą galima būtų apmąstyti ir savas teatrines patirtis, sukurti spektaklį apie TEATRĄ - jo žavingą ir trapią iliuziją. Buvo nepaprastai gražios sielos asmenybė, nuolat ieškojo. Iš pirmo žvilgsnio keista Unės pasaulėjauta, idealizmas. Ir jos dienoraščiai, regis, tiesiog prašėsi į sceną - ji mokėjo dramaturgo akimis žvelgti į aplinką, su autoironija, aistra, humoru.
Spektaklio kūrimo procesas
Labai mėgstu dėlioti dramaturgiją, tai lyg pasirengimas būsimam spektakliui - galimybė pergalvoti, pajausti daugelį dalykų. - Beje, kas sukūrė pjesę? - Pjesę kūriau pati. Ir užvis sunkiausia - sudėlioti medžiagą į racionalią struktūrą.
- Kas padėjo kurti vaidinimą? Papasakokite apie spektaklio scenovaizdį, muziką. - Į Los Andželą vykau viena ir vaidinau tik būsimo spektaklio eskizą - su kompozitoriumi Antanu Kučinsku, choreografe Edita Stundyte ir kitais „Unės” statytojais vis dar mąstome apie scenografiją, muziką.
Panaudojome Unės epochos autentiškus daiktus, baldus - ką pavyko rasti. Los Andžele scenografiją padėjo kurti ten gyvenantis talentingas dailininkas Sigitas Šniras. Pati Los Andžele apėjau daug sendaikčių krautuvėlių. Išties jaučiaus kaip Unė - ji daug laiko praleisdavo ieškodama savo spektakliams daiktų, kostiumų, scenografijos detalių. Gavau net dovanų to meto moterišką geltoną lagaminėlį - su juo vaidinau.
Turbūt paradoksalu, kad „Unę” pirmąsyk parodžiau Los Andželo lietuviams. Juk Unė pati ten pradėjo savo tarptautinę karjerą - filmavosi keliuose Holivudo filmuose. O kai skrisdama namo susikroviau į jį savo daiktus, lėktuve ne vienas klausinėjo, iš kur toks nuostabus senas daiktas?
Unės asmenybės atspindžiai spektaklyje
Išgirstame apie jos kambarį Teatro, muzikos ir kino muziejuje bei išsamiausią vidinio pasaulio liudininką - Paryžiuje 1930-1932m. Rašytus asmeninius dienoraščius. Kuo įdomi nūdienos žiūrovams prieškario artistė Unė? Tuo, kad stebime gyvą, nenuglaistytą, kartais - miesčioniškai pasipūtusią, o kartais naiviai idealistinę asmenybę.
Žiūrovui telieka konstatuoti, kad žmonių santykiai teatro pasaulėlyje per šimtmetį menkai tepasikeitė. Štai F.Komisarževskis, palikęs Paryžių iškart po premjeros, Unės be kompromisų išvadinamas „kiaule“, o užkulisiuose prieš pasirodymą švilpaujantis scenos partneris - „nusikaltėliu“. Dar gražesnių „komplimentų“ pelno lietuvių bendruomenės Paryžiuje atstovai, ir, žinoma, teatro kritikai.
Pasak jos - gyventi juokaujant, kad neapsunkintum kitų savimi. Juoką kelia Unės gyvenimo kredo: geriau jau viską taip gyvenime „apžaisti”, kad neliktų liūdesio. Ji nuolat kūrė teatrą aplink save: rengė arbatos vakarėlius, deklamavo eiles, pozavo dailininkams, fechtavosi, mokėsi deklamacijų, mokė jaunas Paryžiaus aktores mimikos ekspresijos.
Prieš kelionę pati mokiausi špaguotis - spektaklyje bus fechtuotės scena. Laimė, spektaklio rytą atradome tikrą špagą Holivudo krautuvėlėje… Tačiau špagos ir kaukės į Ameriką nesivežiau, maniau, ten lengvai rasime. Su Amandu apvažinėjome daugybę parduotuvių, tačiau nieko nepešėme. Galiausiai paskutinį vakarą jis pasiryžo špagą padaryti pats. Taip pat, Unės įkvėpta, Los Andžele išbandžiau amerikietišką manikiūrą, masažą - kad pasijusčiau visai kaip ji. Buvo linksma ir žaisminga visa tai daryti.
Spektaklio pradžioje aktorė primena patrauklią mokytoją, stojančią priešais klasę ir ramiai klausiančią, ką auditorija žino apie lietuvių išeivijos artistę Unę Babickaitę.
Tremties tema spektaklyje
Devyni iš dešimties lietuvių režisierių, statydami spektaklį apie Sibiro lagerio neišvengiamą likimą, nepraleistų progos jį patriotiškai apraudoti. Iš visos tremties istorijos scenoje telieka keli Aleksandro Puškino posmeliai, kuriuos, mūvėdama baltomis darbininkės pirštinėmis, aktorė deklamuoja likimo draugėms. B.Mar „Unė“ irgi logiškai slenka šia linkme, tačiau, o stebukle, staiga pasirenka kitą finalo variantą.
Tačiau būtent daugiakalbė (anglų, prancūzų, rusų kalbų) teksto mišrainė kuria originalią išeivijos dvasia alsuojančios „Unės“ atmosferą. B.Mar gali sulaukti jaunuolių, nebesuprantančių rusų kalbos, priekaištų, kad nei šis, nei kiti rusiški tekstai spektaklyje neverčiami. Pagaliau juk spektaklis - iš retro teritorijos, o joje žiūrovai premjeromis dažnai nelepinami.
Spektaklis „Unė” premjera Lietuvoje įvyks spalį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje.
tags: #atsisiusti #kucinskas #turtingas