Atskiros patalpos bažnyčiose, skirtos pamaldoms, turi ilgą istoriją ir atlieka svarbų vaidmenį religinėje praktikoje. Šios patalpos, dažnai vadinamos koplyčiomis, yra nedideli krikščionių sakraliniai pastatai, bažnyčios priestatai arba patalpos su altoriumi, skirtos religinėms apeigoms.
Koplyčios turi ribotas teises ir yra skirtos neparapinei bendruomenei. Koplyčioje negali būti atliekamos parapinei bažnyčiai skirtos religinės apeigos. Pradėtos statyti ankstyvaisiais viduriniais amžiais.
Koplyčios interjeras
Marijos reikšmė krikščionybėje
Jau pirmieji krikščionys šlovino Mariją. Lietuvoje pirmieji krikščionybės žingsniai susiję su Marijos vardu. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų katedros savo globėja turėjo ir Dievo Motiną.
1215 m. Lietuva Marijos žemė. Taip mūsų tėvynę pavadino apaštalinis vizitatorius Lietuvai Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijum XI 1922-1939. Marijos žemės arealas išsiplėtė. Dabar prie Marijos žemėje gyvenančių savo gentainių prisijungiame ir mes. Būti Marijos žemės vaiku ne tik garbė, bet ir įpareigojimas dorai, garbingai, skaisčiai gyventi.
„Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“.(Lk. Marija buvo ne tik paimta į dangų, bet ir apvainikuota. Apie vainikavimą rašoma Vilniuje 1906 m. Pirma karūna, kuria buvo apvainikuota mūsų Švč. Motina, Bažnyčios Šv. Tėvų nuomone, yra net būtina kiekvienai sielai dėl Dievo regėjimo.
Marijos karūnavimą vaizduoja Pažaislio didžiojo kupolo sferinį paviršių uždengianti didžiulė freska. Apokrifinėje šv. Jokūbo evangelijoje (II a.) apie Švč. Mergelę Mariją rašoma su didžiausia pagarba. Išlikę Efremo Siriečio himnai Marijos garbei, rašyti 350 m., naudoti to meto liturgijoje. Juose Marija apgiedama kaip gražiausia, skaisčiausia, be dėmės.
Švč. Mergelės Marijos atvaizdai
Priskaičiuojama beveik šimtas išlikusių katakombose Švč. Mergelės atvaizdų. Seniausiuose paveiksluose - Marija su Kūdikiu ar kitais asmenimis. Seniausiu katakombų Marijos paveikslu laikoma Prisėdės katakombų freska. Jis priskiriamas II a. pr. Pavaizduota Madona su Kūdikiu ir Izaijas, rodąs į žvaigždę.
Archeologas de Rossi katakombose priskaičiuoja apie dvidešimt paveikslų, kur Dievo Motina sėdi soste. Marijos šventės, Marijos vardu pavadintos bažnyčios atsirado krikščionims atgavus laisvę - po Milano edikto 313 m. Išlikusios seniausios bazilikos iš IV a. Efeze - Antiqua, Romoje ir Trastevere, Maria Maggiore. Yra išlikę iš IV a.
Pagarba Marijai vis didėjo ir pasiekė, kad šv. Epifanijus IV a. įspėja krikščionis: „Reikia tik garbinti Mariją, bet neteikti jai (dieviškos) adoracijos. Adoruoti galime tik Tėvą, Sūnų ir Šv. Garsas apie Mariją plito ne tik tarp krikščionių. Islamo šv. knygoje Korane Marija minima su didele pagarba.
Šventasis Raštas apie Švč. Mergelę Mariją. Pradžios kn.: Patiriame, kad Marija bus antroji Ieva. Ji taip pat yra „Visų gyvųjų Motija“ ir „Moteris, kuri sutrins žalčio galvą“, „Aš padarysiu nesantaiką tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji sutrins tau galvą, o tu tykosi jos kulnies“. Pr. 3,15 (J. Skvirecko vertimas čia ir toliau).
Marijos sielos grožis: „Visa graži įeina karaliaus duktė, jos apdarai išmegzti auksu“ (Ps.44,14). „Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą ir duok mums savo išgelbėjimą“ (Ps.84,8). „Savo pastatą šventuose kalnuose myli Viešpats: Siono vartus labiau kaip visas Jokūbo padangtes“ (Ps.86,1 - 2). „Garbingi dalykai skelbiami apie tave, Dievo mieste!“ (Ps.86,3). „Tikrai teisieji šlovins tavo vardą“ (Ps.
Patarlių kn. „Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje, pirma negu yra ką nors padaręs nuo pat pradžios. Aš esu įstatyta nuo amžių ir nuo senovės laikų, pirma negu buvo padaryta žemė. Dar nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta, dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai“ (Pat.8,22 - 24).
Giesmių giesmė tęsia Marijos simbolių ir figūrų šlovinimo giesmę: kalba apie ją kaip „laukų gėlę“, „slėnių leliją“, „leliją tarp spyglių“, vadina „gyvųjų vandenų šaltiniu“, „saule“, „vynuogynu“, „Dovydo bokštu“ (G.Koheleto kn.: „pirmagimė visų sutvėrimų“, „niekada neužgesianti šviesa“, „Siono kalno kiparisas“, „Kadešo palmė“, „gražusis alyvmedis“, „Ryto žvaigždė vidury debesų“; „Aš išėjau iš Aukščiausiojo burnos pirmagimė anksčiau už visus kūrinius“ (Ekl.25,5), „Tuomet visų Sutvėrėjas davė įsakymą ir man kalbėjo, ir kursai mane sutvėrė davė man ilsėtis mano padangtėje“ (Koh.24,12).
Religinės bendruomenės Tilžėje
Iki Reformacijos vienintele konfesija laikytini katalikai, jų maldos namų funkciją atliko Tilžės pilyje buvusi koplyčia, G. Mortensen teigimu, veikusi nuo 1416. Tilžės gyvenvietėje prie pilies 1515-1524 veikė pranciškonų vienuolynas.
Tilžės gyvenvietė aktyviau formavosi tuo metu, kai kunigaikštis Albrechtas Martyno Liuterio mokymą jau vertė valstybine religija, išstūmusia katalikybę. Reformuotos Bažnyčios tiesų sklaidai Tilžės gyvenvietėje ir apylinkėse XVI a. I pusėje iš pradžių pakako vienos bažnyčios, kurioje pamaldos turėjo vykti tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbomis.
Pirmuoju pamaldas lietuvių kalba galėjusiu laikyti kunigu laikytinas Jonas Tartyla, prieš 1536 gegužės mėn. pabaigą iš Žemaitijos atvykęs į Tilžę ir čia kurį laiką pasilikęs pas pirmąjį Tilžės evangelikų kunigą Simoną Alectorą (Tilžėje kunigavo 1534-1538). Tilžės gyvenvietei XVI a. viduryje virstant miestu ir tuo pat metu stiprinant M. Liuterio mokymo sklaidą tarp baltų kilmės Prūsijos gyventojų, apylinkių gyventojams turėjo būti skirti atskiri maldos namai.
Dar 1541 XII 4 kunigaikštis Albrechtas įsakė statyti lietuviams atskirą bažnyčią bei būstą diakonui Lange Gasse gale. Tačiau bažnyčia XVI a. viduryje buvo pastatyta ne ten, o priešais miestiečių bažnyčią, šalia malkų prekyvietės. 1598-1610 buvo nugriauta senoji miestiečių evangelikų liuteronų bažnyčia ir jos vietoje pastatyta nauja; ji, pašventinta 1610 per 3-ąjį advento sekmadienį, vadinta Deutsche Kirche [Vokiečių bažnyčia], Stadtkirche [Miestiečių bažnyčia], o po 1933 - Deutschordenskirche [Vokiečių ordino bažnyčia].
Statant naują miestiečių bažnyčią Tilžės gyventojai naudojosi lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčia. Be to, nuo 1645 Tilžėje veikė atskira evangelikų koplyčia (1771 sugriauta, 1774 atstatyta; nuo 1896 tarnavo miesto bendruomenei kaip pagalbinė bažnyčia). Nuo XVII a. vidurio pasienyje buvusią Tilžę iš Žemaitijos, jau patyrusios Katalikų Bažnyčios reformos pasėkmes, ėmė vėl pasiekti katalikybė.
Katalikų koplyčia XVII a. II pusėje buvo pastatyta ant vadinamosios Drangowskio kalvos, prie Santainių, 3 km piečiau Tilžės; 1700 ji buvo perduota jėzuitams. XIX a. koplyčia nugriauta. Nauja Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų neogotikinė katalikų bažnyčia pastatyta pačiame mieste 1851. Evangelikai reformatai, nuo 1679 didžiojo kunigaikščio leidimu pamaldas laikę Tilžės pilies salėje, 1707 įrengė patalpas pamaldoms savo mokykloje. 1898 jie pradėjo statyti savo bažnyčią, kuri buvo pašventinta 1900 V 18.
Be šių maldos namų, 1785 dar minima Tilžėje veikusi ligoninės bažnyčia. Naujoji evangelikų bažnyčia, dar vadinta Kryžiaus bažnyčia (Kreuzkirche), buvo pašventinta 1911 II 6. XIX a. Tilžėje atsirado naujų konfesijų maldos namų: 1842 paminėtas sinagogos įrengimas, evangelikai baptistai į naujus maldos namus įsikėlė 1876 X 8, 1905 X 15 pašventinta savarankiškos evangelikų bendruomenės (Evangelische Gemeinschaft) vadinamoji Immanuelio bažnyčia. XX a.
Tilžės Kryžiaus bažnyčios interjeras, iki 1944 m.
Ortodoksinė krikščionybė Lietuvoje
Ortodoksų maldos namai yra vadinami šventyklomis arba bažnyčiomis, lietuvių kalboje paplitęs skolinys iš rusų kalbos „cerkvė“ (rus. церковь - bažnyčia). Didesni pastatai yra vadinami katedromis arba soborais (gr. καθεδρικός ναός, rus. Pasak ortodoksų teologijos, Bažnyčia kaip šventas, visuotinis ir apaštališkas darinys įkurta Švč. Trejybės sekminių, (gr. πεντηκοστή) dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų (Apd 2, 41-47).
Nuo to laiko egzistuoja apaštališkos tradicijos perėmimas, realizuojamas per rankos pridėjimo (chirontijos) slėpinį: vykdyti slėpinių (sakramentų) ir Eucharistijos šventimą gali tik žmogus, priėmęs chirontiją. Pirmąją chirontiją galėjo vykdyti tik apaštalai, o po apaštalų - tik vyskupai, priėmę chirontiją iš apaštalų, po to - tik vyskupai, priėmę chirontiją iš vyskupų, priėmusių chirontiją iš apaštalų ir t. t.
Apaštalų ir jų pasekėjų skelbiama krikščionybė iš Palestinos išplito visoje Romos Imperijoje. Ortodoksinis mokymas buvo tikslinamas Visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Istoriškai iškilo penki krikščionybės sklaidos centrai: Roma, Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija, Jeruzalė. Jie IV Visuotiniame susirinkime sudarė vadinamąją pentarchiją, penkių patriarchų valdžią, kurioje kaip pirmas tarp lygių svarbiausias buvo Romos vyskupas, popiežius, šv. Petro įpėdinis.
Skirtingai nei katalikybėje, Ortodoksų Bažnyčioje nėra vienos bažnyčios galvos (gr. κεφαλή), kuri galėtų kalbėti visos bažnyčios vardu (plg. popiežiaus kalbėjimas ex cathedra). Bažnyčios katalikiškumas yra suvokiamas kaip visuotinumas ir vienybė bendrame eucharistijos šventime, t. y. katalikiškumas realizuojamas ne tiek per hierarchiją, o eucharistijos šventimo metu.
Kiekviena tikinčiųjų bendrija, galinti būti savarankiška, yra skelbiama autokefaline, t. y. visiškai savarankiška ir neatskaitinga jokiai aukštesnei hierarchijai (autokefaliją suteikia jau egzistuojančios autokefalinės Bažnyčios). Šventieji Vilniaus kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus, nužudyti 1347 m.
Istoriškai ortodoksų krikščionybė Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei katalikybė. X amžiaus pabaigoje tuomet dar nesusiformavusios Lietuvos valstybės teritorijoje Konstantinopolio patriarchatas įsteigė Polocko ir Mozyrės vyskupijas, pavaldžias Kijevo metropolijai. Archeologiniai duomenys rodo, jog XII a. XII-XIII amžiuje nemažai lietuvių kunigaikščių buvo priėmę ortodoksiją, tarp jų paminėtini vyriausias Mindaugo sūnus Vaišelga, įsteigęs Laurušavo vienuolyną, Pskovo kunigaikštis Daumantas (galimai irgi Mindaugo sūnus žr. Apie 1291-1300 m. Konstantinopolio patriarchato pavedimu įkurta Lietuvos Metropolija.
XIV amžiujе didėjo konkurencija tarp Maskvos kunigaikštystės ir LDK dėl rusų žemių suvienytojos statuso. 1375 m. Kiprianas paskelbtas metropolitu Kijevo, Lietuvių ir Rusų, atsirado įtampa tarp Maskvos ir Vilniaus, abi kunigaikštystės norėjo turėti atskirą metropoliją. Nuo 1378 iki 1458 m. abi valstybės priklausė Kijevo ir Visos Rusios metropolijai, su centru Lietuvoje, toliau Lietuvos metropolitai titulavosi Kijevo, Galicijos ir Visosios Rusios metropolitais, o 1461 m. Kijevo (LDK) metropolija buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchatui.
1054 m. įvykusi schizma tarp katalikų ir ortodoksų juos supriešino. Santykiai ypač pablogėjo po IV Kyžiaus žygio 1204 m., kai kryžiuočiai užėmė ir nusiaubė Konstantinopolį. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas siekė suvienyti krikščionių jėgas kovoje su musulmonais, skatino derybas. 1438 m. Bažnyčios pasirašė Florencijos uniją, tačiau katalikai Konstantinopolio karine jėga neparėmė ir 1453 m. Daugelis Rytų Bažnyčios hierarchų tvirtino, esą unija pasirašyta vykdant spaudimą ir neigė jos legitimumą.
1589 m. Konstantinopolio patriarchatas suteikė Maskvos metropolijai autokefaliją. 1596 m. Kijevo, Galicijos ir Visos Rusios metropolitas, pavaldus Konstantinopolio patriarchui, pasirašė Bresto uniją ir prisijungė prie Katalikų Bažnyčios, o su tuo nesutikę tikintieji 24 metams liko be metropolito. 1620 m. vėl paskirtas Konstantinopoliui pavaldus metropolitas. 1686 m. Dalis buvusios Lietuvos metropolijos teritorijos 1923 m. buvo gražinta Konstantinopoliui kaip Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia ir 1924 m. jai suteikta autokefalija.
2019 m. Lietuvoje yra daugiau nei 55 cerkvės (žr. Lietuvos cerkvės). Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos centras Lietuvoje yra Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra, kurioje palaidoti šventųjų Vilniaus kankinių palaikai. Ypač vertinga laikoma Dievo Motinos ikona, beveik 400 metų (apie 1530-1915) gerbta Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolyne, dabar esanti Pskovo (Rusija) Šv.
Daugumoje Maskvos patriarchato parapijų Lietuvoje liturgijoje naudojama bažnytinė slavų kalba. Nuo 2005 m. Ortodoksų Bažnyčios mokymas turi du šaltinius - Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją. Šventoji Tradicija - tai „Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje“[8]. Todėl ortodoksų Šventosios Tradicijos samprata yra gana apibrėžta ir nekintanti, ji, visų pirma, apima Kristaus, Apaštalų, Bažnyčios Tėvų ir Visuotinių Susirinkimų mokymą.
Ortodoksų tradicijos
Nemažiau svarbus mokymas apie mistinį Kristaus pribuvimą (gr. παρουσία) šiame pasaulyje. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Bažnyčia yra pats Kristus šiame pasaulyje. Bažnyčia - tai bendruomenė, susidedanti iš ištikimųjų tikinčiųjų ir dvasininkų, kurie kartu sudaro Kristaus kūną.
Aukščiausias krikščionių ortodoksų tikslas - dievėjimas (gr. Teozė yra pasiekiama per šventą gyvenimą Kristuje, t. y. dalyvavimą Slėpiniuose (arba Paslaptysе, gr. Tai, kas Vakaruose tradiciškai vadinama „sakramentais“, Ortodoksų Bažnyčioje yra vadinama „Šventaisiais Slėpiniais“ (gr. mysterion). Slėpiniai laikomi Dievo įsteigta priemone, padedančia siekti teozės. Tikslus Slėpinių skaičius nenustatytas bei neapribotas, tačiau dėl protestantizmo plitimo Vakarų Europoje, ortodoksų katekizmuose nuo XVII amžiaus išskiriami septyni slėpiniai: krikštas, patepimas mira (sutvirtinimas), atgaila, ligonių patepimas, eucharistija, santuoka, kunigystė (chirontija).
Skirtingai nei katalikybėje, vienas ir tas pats tikintis turi galimybę priimti visus Slėpinius, nes kunigystė yra suderinama su santuoka. Kitas skirtumas - patepimas mira (sutvirtinimas) teikiamas iškarto po krikšto (praktiškai tėra daroma kelių minučių pertrauka). Krikščionių ortodoksų gyvenimo centre - Eucharistijos (gr. eucharistia - dėkojimas), arba švč. Komunijos Slėpinys, įsteigtas paties Jėzaus Kristaus. Eucharistija yra Dieviškosios Liturgijos proceso kulminacija. Komunijai yra ruošiamasi pasninkavimu, maldomis bei išpažintimi (prieš komuniją reikia atlikti atgailą).
Jėzaus Kristaus Atsimainymas (metamorfozė, transfigūracija) Taboro kalne, XV a.
Pasak ortodoksų, vien dalyvauti slėpiniuose šventumui nepakanka, nors tai ir yra viena iš būtinų sąlygų. Šv. Ortodoksų asketizmas - žmogaus valios siekis žygdarbiais artėti dieviškosios malonės įgijimo link [10]. Dieviškoji malonė yra išgelbėjanti, išgydanti, perkeičianti bei atnaujinanti žmogaus prigimtį, paveiktą nuodėmingojo nuopuolio.
Gavęs Šventosios Dvasios malonę ir jos perkeistas krikščionis tampa palaimingu (palaimingumas - gr. μακαρισμός, slav. блаженство)[11]. Dėl šio gyvo santykio su Dievu ir tiesioginio Dievo patyrimo akcentavimo krikščionių ortodoksų teologijai būdingas neigiamas nusistatymas kraštutinio racionalizmo, scholastikos, bandymų racionaliai išaiškinti tikėjimą atžvilgiu.
Šv. Jokūbo liturgija švenčiama Jeruzalėje per šventes, kitur dažniausiai naudojama šv. Liturgija - 3 dalių (pasiruošimo liturgija; katechumenų; ištikimųjų). Liturginė kalba priklauso nuo regiono. Graikijoje naudojama koinė graikų kalba, Gruzijoje - senoji gruzinų kalba, slavų kraštuose naudojama bažnytinė slavų kalba ir t. Svarbų vaidmenį liturgijoje užima giedojimas.
Dauguma autokefalinių Bažnyčių naudoja vadinamąjį mišrų kalendorių, kurio nekintamų švenčių datos sutampa su Grigaliaus kalendoriumi, o Velykų data tebeskaičiuojama pagal senąjį kalendorių (žr. Julijaus kalendorius). Dalis autokefalinių bažnyčių (Maskvos, Serbijos, Gruzijos, Jeruzalės) atmeta katalikų popiežiaus Grigaliaus XIII inicijuotą kalendoriaus reformą ir tebenaudoja tik Julijaus kalendorių. Dėl to šių stačiatikių religinių švenčių datos, lyginant su naujuoju kalendoriumi, atsilieka 13 dienų.
Palyginus su kitomis krikščionybės kryptimis, ortodoksai daug laiko praleidžia pasninkaudami. Reguliariai pasninko laikomasi kiekvieną trečiadienį ir penktadienį (išskyrus šventes), taip pat yra 4 ilgi pasninkų laikotarpiai. Šis pasninko režimas yra išlikęs nuo apaštalų laikų. Bizantiškai misiologijai būdingas „trikalbės erezijos“ smerkimas, pasak kurios Šventasis Raštas ir Liturgija gali būti tik lotynų, graikų ir hebrajų kalbomis.
Balbieriškio koplyčios istorija
Lankydami Lietuvos ir Europos šalių miestų bei miestelių kapines girdime istorijas apie praeities didikams ir bažnyčioms priklausiusias koplyčias. Balbieriškio dvaro savininkai ir parapijos klebonai buvo laidojami bažnyčios šventoriuje.
Prie didžiųjų Nemuno kilpų kairiojo intako Peršėkės ir jos intako Ringio 1502 m. įkuriant miškakirčių gyvenvietę, dvaro savininkas vokietis Ganusas Sudormanas organizavo katalikų bažnyčios statybą, kuri pabaigta apie 1520 m. Po šimto metų kitas Balbieriškio savininkas Jaroslavas Holovčinskis (1570-1622), perėjęs į reformatų tikėjimą, pastatęs antrąją bažnyčią (vietoje sunykusios senosios), ją atidavė kalvinams, taip pat bažnyčiai priskyrė jurisdiką, Nešeikų kaimą ir Putrišių dvarelį - apie 27 valakus žemės.
Tris dešimtmečius (1614-1644 m.) bažnyčia priklausė kalvinams, o katalikai meldėsi miestelio kapinėse už Peršėkės upės pasistatytoje medinėje koplyčioje. Rašytinės (1957 m.) Balbieriškio parapijos istorijos autorius kun. Jonas Reitelaitis mini, jog tuometis klebonas Stanislovas Vitkevičius pamaldas rengė kapinių koplyčioje.
Teismų keliu 1644 m. Balbieriškio bažnyčios Nešeikų palivarke naują pušinių rąstų koplyčią ir patogią rezidenciją sau 1776 m. pastatė klebonas Pranciškus Liudvikas de Mestdakas, su Balbieriškio savininko Liudviko Chelchovskio rekomendacija (kvietimu) parapijai vadovavęs 1767-1785 m.
Tačiau 1779 m. lapkričio 19 d. Balbieriškio parapiją administravęs Trakų oficiolas prelatas Franckevičius įsako klebonui P. L. de Mestdakui uždaryti Nešeikų koplyčią. Priežastis tokiam sprendimui - Balbieriškio savininkės Liudvikos Petravičiūtės-Chelchovskienės (1763 m. balandžio 15 d. nusipirkusios Balbieriškį iš Mykolo Sapiegos) skundas Trakų konsistorijos dvasiniam teismui.
Naujas Balbieriškio parapijos klebonas Domininkas Januškevičius, dirbęs 1785-1813 m., pušinių rąstų Nešeikų koplyčią išardė 1797 m. ir perkėlė į senąsias kapines už Peršėkės. Po Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo 1795 m. Kai beveik po šimtmečio, jau pasikeitus politinei situacijai,1886 m. Kun. Baltramiejus Žukauskas (gimė 1835 m., parapijai vadovavo nuo 1858 m. iki mirties 1881 m.) remonto reikalavusią kapinių koplyčią perstatė, stogą uždengė medinėmis lentelėmis (gontais), bokštelyje įkabino nedidelį varpą, po grindimis (šiaurinėje pusėje) išmūrijo rūsį, šią vietą pasiskirdamas palaidojimui.
Kun. B. Žukauskui 1881 m. mirus, jo palaikai kapinių koplyčios rūsyje ilsėjosi ir po gaisro 1916 m. Balbieriškio senolių prisiminimais, klebono karstas buvo padėtas ant katafalko („morų“). Velionio ramybę sudrumstė turtingo Balbieriškio vaistinės savininko provizoriaus Antano Radzinsko laidotuvės 1932 m.
Po Antrojo pasaulinio karo kapinių koplyčios vietoje augo krūmai, vaikai landžiojo į rūsį pro angą vakarinėje (upės link) pamatų pusėje. Sovietmečiu kolūkio laukus Nešeikų kaime dirbęs traktorininkas Albinas Petraška prisimena vietomis plūgais užkabindavęs ir išversdavęs nemažai akmenų ir plytų. Tarsi būta grindinio, pastatų pamatų. Apie Norkūnų koplyčią ir bažnyčios palivarką sužinota tik rengiantis Balbieriškio įkūrimo 500 metų minėjimui.
Katedrų konkursas – gotikos laikotarpis | DW dokumentinis filmas
tags: #atskira #patalpa #baznycioje #pamaldoms