Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus išdėstyti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis, želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, aviliai ir kita). Pirmykštį šios erdvės vaizdą sunku įsivaizduoti dabar, žvalgantis iki menkiausios detalės apgalvotuose namuose.
Lietuviška sodyba su kiemu
Gyvenamųjų Namų Istorija ir Raida
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas.
Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.
Žemaitiška troba Rumšiškėse
Sodybos elementai: Tvoros, Vartai, Šuliniai ir Kita
Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus išdėstyti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis, želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, aviliai ir kita).
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Koplytstulpis su Rūpintojėliu Šiluvoje
XVIII Amžiaus Pastatų Ypatumai
Šiame straipsnyje nagrinėjami XVIII amžiaus pastatų ypatumai, jų architektūra ir interjeras, ypatingą dėmesį skiriant gyvenamiesiems namams ir virtuvių raidai.
Virtuvės Raida XVIII Amžiuje
XIX a. Lietuvoje dvarams atnešė daug permainų. Tačiau pasislėpti nuo naujovių ir Europos madų tendencijų jiems nepavyko - kelią skynėsi masinė fabrikų, lentpjūvių produkcija, virtuvės funkcionavimą pakeitusi saugesnės ir švaresnės maisto gamybos priežastis - angliško tipo lieto ketaus viryklė.
Pagrindinės priežastys, kodėl plačiai naudota tokia sąlygiškai neilgaamžė medžiaga - mažesnė dirbinio kaina, galimybė nesudėtingai išgauti įvairiausias formas ir - tai ypač aktualu - mediniuose statiniuose, lengvumas.
Bene moderniausia namų dalis - virtuvė: ją šeimininkai projektavo atsižvelgdami į savo įpročius ir poreikius, todėl stalviršiai čia 10 centimetrų aukštesni už standartinius. Virtuvės baldus, kaip ir dvivėres medines duris bei dalį korpusinių baldų, pagal I. Folk brėžinius pagamino meistras. „Virtuvė maža, bet atitinkanti mano poreikius.
Pasižvalgius po vilniečių namus nekyla klausimų, kuo jie gyvena ar ką veikia laisvalaikiu. Tapybos ir grafikos darbams rasta vietos visuose namuose, netgi virtuvėje.
ARCHITEKTŪRA ir INTERJERAS #4 // Pasakoja architektė ir interjero dizainerė Elvina Varnauskienė
Architektūriniai Sprendimai ir Interjero Detalės
Senoviniuose interjeruose matomos medinės grindys, dvivėrės durys, subtilios ir saikingos gipso dekoro detalės, netgi senoviniai jungikliai gali suklaidinti: atrodo, kad naujakuriams šią erdvę tereikėjo užpildyti baldais. Iš tiesų buvo priešingai: visos šios detalės apgalvotos ir sukurtos arba įlietos į interjerą naujai, pavyzdžiui, senovinių jungiklių įsigyti šeimininkai intensyviai ieškojo maždaug porą mėnesių.
Stilingos spintelės aukštomis kojomis, ant kurios stovi patefonas, įsigijimo istorija šeimininkams ir šiandien kelia šypseną. Tai - buvusi sovietinio baldų komplekto patalynės dėžė, kurią jie pusvelčiui įsigijo sendaikčių turguje. „Baldą pardavę žmonės negalėjo patikėti, kad man jo tikrai reikia“, - juokiasi I. Folk.
Minėtam laikotarpiui atstovauja ir dauguma bute esančių apšvietimo šaltinių. Susidaręs įspūdis, kad jai rasti baldų ir interjero detalių yra lengviau nei mums, nes mus domina vėlesni dešimtmečiai.
Minėtos eklektikos šiek tiek įlieja prieškambaris: jo stilistika ir detalės, pavyzdžiui, tarpukariu gaminta drabužių kabykla, lyg grąžina į dar puse amžiaus ankstesnę praeitį nei likęs interjeras.
Netipiniai vilniečių lūkesčiai nustebino net daug ko mačiusią nekilnojamojo turto agentę - ji abejojo, ar ras jiems ką pasiūlyti. Vis dėlto butas 1913 m. Statytas kaip gyvenamasis pastatas žydų pirkliams, vėliau daugybę metų šis šimtametis namas priklausė kolegijai. Ten, kur dabar buto šeimininkai rengia vakarienes, klausosi plokštelių ar varto gausią meno leidinių kolekciją, anksčiau buvo auditorija.
Prieš kelis dešimtmečius kolegijos dėstytojai šiame name įsirengė butus - pagal to laikotarpio galimybes ir supratimą daug erdvės skyrė ilgiems koridoriams, suvalgantiems nemažai gyvenamojo ploto. Būstą įsigijusi pora, kaip ir ketino, išgriovė visas pertvaras ir būsimus namus suplanavo pagal savo poreikius. „Nepalikome nieko: įėjęs iš laiptinės iš karto patekdavai į didžiulę atvirą salę“, - mosteli ranka I. Folk.
Nuo pašalinių akių sumaniai paslėptas sandėliukas - svarbus dėmuo kiekvienuose namuose: architektės nuomone, bute sandėliukui būtina skirti 10, name - 15 proc. viso ploto. „Kitaip kur viską susidėsi?“ - šypteli I. Folk.
Rūmų fasadams, išskyrus puošnų prieangį, būdingas kuklus dekoras - jie apkalti vertikaliomis lentomis, kurių tarpai uždengti lentjuosčių antdėklais. Viršutinė fasadų apkalo dalis dekoruota pusapskričių arkų formos, primenančios romantizmo architektūros įtaką, ornamentu. Po restauracijos atkurta medinė stogo danga su virš jos iškylančiais pusapskričiais tūriniais stoglangiais. Akmens mūro cokolis papuoštas tamsia skalda.
Išskirtinis reprezentacinio, šiaurės vakarų, fasado tūrinis elementas - itin puošnus atviras prieangis. Jis sudarytas iš keturių profiliuotų kolonėlių, remiančių sudėtingos konstrukcijos stogelį. Apatinė prieangio dalis apjuosta kiaurapjūvio pjaustiniais dekoruota tvorele.
Rūmų interjere sienos buvo tinkuotos kalkiniu tinku. Patalpoje, į kurią pirmąją patenkame iš pagrindinio prieangio, rasti popierinių tapetų fragmentai. Po restauracijos dvaro sodybos savininko pastangomis į autentiškas vietas sugrįžo papjė mašė lubų rozetė ir glazūruotų koklių krosnies medalionas su angelo figūra.
Europos Madų Vėjai Kaune
Tarpukario Kaunas, tapęs laikinąja sostine, galima sakyti, sužydėjo iš mokslų Europos šalyse sugrįžusių ir modernizmo idėjomis užsidegusių jaunųjų architektų kūryba. Tą laikotarpį reprezentuojančius pastatus nesunku ir šiandien atpažinti - greta vertikalių buvo naudojama daug lenktų, iki tol neįprastų formų. Gyvenamieji šio stiliaus namai išsiskyrė apvaliais išsikišusiais balkonais, apvaliais langais. Pabrėžiant inovatyvumą, buvo išmokta naudoti lenktą stiklą.
Sovietmečiu šiame name buvo įsikūrę įvairios įstaigos, jos pastato nerenovavo, todėl išliko daug autentikos. „Autentika buvo matoma iškart. Čia niekas nepameluota“ Menu, architektūra besidomintis namo savininkas Z.Dargevičius prisipažino, kad jis ypač neabejingas senoviniams baldams, modernizmo stiliaus architektūrai.
Architektas A.Funkas didelį dėmesį skyrė savo projektuotų namų interjerams, pats juos kūrė ir fotografavo. Šiame name atsiskleidė jo, kaip funkcionalisto (modernizmo pakraipa), kūrybinės idėjos. Iš istorinių išlikusių nuotraukų, kurios, kaip spėjama, darytos paties A.Funko, galima susidaryti vaizdą, kaip atrodė šis butas.
Kaip prisimena R.Palytė-Biliūnienė, pirmą kartą atėjus į pastatą, nors buvo pojūtis, kad čia nepaprastas, žadą atimantis architektūros kūrinys, tačiau vaizdas buvo apgailėtinas: avarinės būklės pastato stogas buvo kiauras, ankstesnių šeimininkų lopytas keliais betono sluoksniais. „Nepamirškite, kad namas karą atlaikė, radom tokių vietų, kur per plyšius matėsi kiemas, - pasakojo architektė. - Pirmiausia gelbėjom stogą, sutvarkėme pagal šiuolaikinius reikalavimus.
Restauruojant autentiškų elektros jungiklių nebuvo išlikę, tačiau architektė buvo įsitikinusi, kad jie čia turėjo būti juodi, tokie, kokie ir jos vaikystės namuose Kaune buvo. „Užsisakėm Vokietijoje, kur dalis tokių senų buvo surinkta iš žmonių, atnaujinta ir paleista į prekybą. Kiek trūko, nusipirkom naujų, dabar tokie vėl madingi ir gaminami, - pasakojo R.Palytė-Biliūnienė.
Restauruojant atradome įrodymų, kad būta jaukių, audeklą primenančių tapetų. Pamenu, įėjau į vieną parduotuvę ieškoti, o prieš akis - beveik tokie patys. Lydėjo sėkmė. Ventiliacijos grotelės kai kur liko autentiškos, kur trūko, radome įmonę, kuri padarė panašias“, - kūrybinėmis paieškomis džiaugėsi architektė.
Pasak architektės, tuo metu rytietiški inkliuzai buvo labai madingi. Šis nišos pavidalo kampas vadinasi alkova, joje stovėjo minkšta tachta. Jau beveik buvome suradę panašią antikvarinę, bet keliais centimetrais buvo per ilga, netilpo. Todėl pastatėme senovinę sofutę su pufais. Anksčiau alkovoje stovėjo modernus tiems laikams muzikos centras - lempinis radijas „Mende“ su patefonu.
Kaip matyti iš senos nuotraukos, ponios kambaryje buvo didelis apvalus veidrodis. Dabar šioje patalpoje dirba dizainerės, tai jų darbo kabinetas. Tačiau apvalus veidrodis jau kabo. Iš šio ponios miegamojo veda durys į vonią, iš vonios - į kambarį-drabužinę. Iš drabužinės galima patekti į darbo kabinetą.
Statybinės Medžiagos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas).
Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos.
Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis. 19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba.
Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai.
Stogo Svarba
Stogo, penktojo fasado, svarbą liudija iki šiol išlikusi tradicija kelti vainiką aukščiausioje namo dalyje - ant kraigo, informuojant stebėtojus, kad statybos jau įpusėjo ir artėja prie pabaigos. Stogas - ne tik pagrindinė pastato konstrukcija, sauganti jį ir jame esančius žmones ar daiktus nuo kritulių, bet ir dažnu atveju - statinio puošmena. Be šių pagrindinių stogo savybių, pastaruoju metu ryškėja ir tendencija sukurti kuo didesnį stogo funkcionalumą, pritaikant jį viešosioms, daugiafunkcėms erdvėms.
Jau Mesopotamijoje (dabartiniame Irake), Bizantijoje, atsirado kupolo formos stogai, o kiek vėliau jie tapo ir iki šių dienų išlikusių Panteono, Šv. Petro bazilikos Romoje pagrindiniais išraiškos elementais. Unikalūs stogai atspindėjo to laikotarpio pažangiausią inžinerinę mintį, liudijo nepriekaištingą meistrystę. Ir, be abejo, aukštas statytojų ambicijas.
Šv. Petro bazilikos statybas XV a. inicijavęs popiežius Julijus II, sumanęs senosios bazilikos vietoje pastatyti naują didžiulę šventovę, didesnę už visas žinomas stabmeldžių šventyklas, sukvietė į Romą žymiausius Italijos architektus.
Milžiniška kulto pastatų vidaus erdvė ne tik įgalino rengti masinius susibūrimus, bet ir bylojo apie pasaulio Kūrėjo didybę. Todėl viena pagrindinių užduočių to meto architektams buvo perdengti kuo didesnę erdvę, paliekant ją neužgriozdintą kolonų tarp laikančiųjų sienų. Tam labiausiai tiko kupolo konstrukcija, kurios pavyzdžių nemažai matome ir Lietuvoje.
Svarbaus visuomenei pastato stogas gali praturtinti miesto urbanistinį peizažą, deramai jį reprezentuoti ar net tapti šalies vizitine kortele. Todėl jis neretai tampa pagrindiniu architektūrinės išraiškos elementu. Dažniausiai sudėtingos struktūros stogai puošia visuomeninius pastatus - teatrus, koncertų sales (Sidnėjaus operos pastatas Australijoje). Pastaruoju metu penktasis fasadas itin svarbus ir kaip visuomeninė erdvė.
Nuo karščio dūstančiuose megapoliuose, vadinamuose betono džiunglėmis, jaučiamas didžiulis poreikis turėti žaliųjų erdvių. Tankiai užstatytose miestų teritorijose tam puikiai pasitarnauja žalieji stogai, padedantys sumažinti klimato kaitą, reguliuojantys temperatūrą pastato viduje ir aplink jį.
Pasivaikščiojimas stogais suteikia naujų patirčių ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Sumaniai sukurtos bendruomenės erdvės. Studijos „MAD“ (Kinija) sukurtas vaikų darželis (Courtyard Kindergarten) pasižymi dinamišku stogu, supančiu istorinį kiemą. Tradicinis kiemas (Siheyuan) datuojamas 1725 m., o įterpiamas naujas pastatas apsaugo šalia esančius senuosius rekonstruotus namus. Skirtas vietovės kultūros paveldui pagerbti, projektas formuoja daugiasluoksnį miesto naratyvą, kuriame kartu egzistuoja sena ir nauja. Žemai ir švelniai tarp įvairių pastatų išsiskleidžiantis stogas paverčia erdvę spalvinga žaidimų aikštele. Stogo takas ir gretimos erdvės yra pagrindinė vieta vaikams užsiimti lauko sportu ir kita veikla.
Unikaliame gamtiniame kraštovaizdyje architektai pasirenka sprendimą pastatus tarsi ištirpdyti aplinkoje, sulieti su ja. Moesgaardo muziejus Danijoje (projekto autoriai - studija „Henning Larsen“) išsiskiria nuožulnaus žolės, samanų ir gėlių stogo vaizdu - pastatas atrodo kaip galingas vizualinis orientyras, matomas net iš jūros. Įsikūręs kalvotame Skåde kraštovaizdyje į pietus nuo Orhuso miesto, muziejus suformuoja unikalią gamtos, kultūros ir istorijos trejybę. Stačiakampio formos stogo plokštuma tarsi išauga iš kraštovaizdžio ir vasarą tampa erdve piknikams, paskaitoms, tradiciniams Joninių laužams.
Analogiškų sprendimų daugėja ir Lietuvoje. Vienas pirmųjų - daugiafunkcis vandens sporto centras, suprojektuotas kaip esamų Kauno miesto pramogų ir sporto rūmų „Žalgirio“ arenos rekonstrukcija, jos išplėtimas. „Pastato koncepciją ir architektūrinę išraišką padiktavo salos urbanistinis kontekstas: sala yra žalia, joje vystomas parkas. Todėl siekiama išsaugoti jos kraštovaizdį, vietovės charakterį, kuris atsiskleidžia žvelgiant į salą nuo Karaliaus Mindaugo prospekto. Tai parko statinys, nekartojantis gretimai esančių pastatų formų, o priešingai, išnaudojant reljefą, jo stogas tampa penktuoju fasadu - saulėtų pievų mišiniu želdintu stogu. Žaliasis stogas kartu mažina miesto šiluminio efekto poveikį, gerina oro kokybę, taip pat mažinamas energijos kiekis, reikalingas pastato vidaus temperatūroms sureguliuoti tiek žiemą, tiek vasarą. Tai ypač aktualu baseino pastatui, kur reikalinga aukšta vidaus patalpų temperatūra reikiamam mikroklimatui palaikyti. Funkcionalus, tvarus ir estetiškai originalus pastatas.
Projektuojant pastatą pagal esamą situaciją, teko maksimaliai derintis prie reljefo aukščių ir tai turėjo didelę įtaką vidaus erdvių proporcijoms, pastato ryšių funkciniams ir kartu inžineriniams sprendiniams. Pastato tektonikoje dominuoja du lygiai arba dvi plokštumos: išorinis želdintas stogas ir vidinis, vadinamasis šlapiasis horizontalus lygis su įvairios geometrijos ir dydžių baseinais, o visos vertikalios išorinės plokštumos ir didžioji dalis vidinių, kiek leidžia funkcija, yra skaidrios stiklo aliuminio konstrukcijų pertvaros. Tokiu būdu siekiama persiliejančio vidaus ir išorės erdvių santykio, tarsi vizualiai įtraukiant esamą gamtinę aplinką į pastato vidų. Pastato laikančiosios konstrukcijos - gelžbetonio monolito. Virš plaukimo baseinų zonos, ant stogo, suprojektuotos kombinuotos metalo ir betono laikančiosios sijos.
Lietuvoje jau turime įkvepiančių ne tik visuomeninės, bet ir privačios architektūros pavyzdžių. Gabrielės Ubarevičiūtės ir Giedriaus Mamavičiaus („After party“) projektuotas namas šalia upės patraukė tiek praeivių, tiek architektūros profesionalų dėmesį - projektas kartu su keliais kitais pretendentais buvo atrinktas atstovauti Lietuvos architektūrai tarptautiniame 2021 m. „Mies van der Rohe“ konkurse.
„Fish-Joy Bamboo Pavilion“, suprojektuota Kinijoje studijos „SUP Atelier of THAD“, yra atvira parodų salė, kurios plotas - apie 280 kv. metrų. Bambuko savybės, kurias kinai dažnai apibūdina kaip aukso spalvą ir nefrito švelnumą, atsispindi pastato struktūroje, primenančioje milžinišką palapinę, kurioje net galima pastebėti stilizuotus žuvies kontūrus. Paviljonas, nuolat naudojamas parodoms, taip pat pasitarnavo Tarptautinės bambuko ir rotango organizacijos (INBAR) renginiams.