Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. keliavo po JAV.
Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Tačiau tuos tikėjimus įkvėpusi gamta - tebegyva. Ji tokia pat didinga ir beveik tokia pat laukinė, kaip prieš 100 ar 500 metų, nes “baltosios Amerikos” dangoraižiai, verslas ir didmiesčiai nuo ten - už šimtų kilometrų. Tai - lyg valstybė valstybėje, kur kultūra ir istorija kitokios nei aplink.
Koks iš tikrųjų yra gyvenimas Amerikos indėnų rezervate
Navahų autonominis kraštas
Saulėlydis indėnų Navahų autonominiame krašte. Tuščia magistralė nešė į rytus, o aplinka vis labiau stokojo augalijos. Saulėlydžio saulė blausiai apšvietė kaktusų ir uolų pilnas plynes. Kaimų reta, o tie, kur buvo, savo esybe kažkiek priminė civilizacijos avanpostus.
Štai Montiselas (Monticello), pagal mormonišką planą išdėstytas namelių rinkinys. Turi savo šventyklą, bet mažytę - tik tolimas atspindys Solt Leik Sičio ar net Provo didybės. Labai monotoniškas vaizdas auksiniam angelui Moroniui nuo bokšto turėtų atsiverti!
Paskui - nakvynė Blandinge, “paindėnės” miestelyje, kur atvykome dar nesutemus. Čia gyvena 3 000 gyv. (mažiau, nei kiekviename iš 54 Lietuvos savivaldybių centrų). Vakarienė “Subway”, kur dirba vietos jaunimas. Dar baltaodžiai, ne indėnai. Net tokie užkampiai JAV turi svarbiausius greito maisto tinklus. Kedrų pakraščio parkas Blandinge pristatė kas laukė: indėnų kultūrą, jų simbolius.
Pagaliau San Chuano upelis skiria amerikiečių žemę nuo navahų. Navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai - Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė.
Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą.
Apsaugoti didelio skaičiaus ir plačios tėvynės, navahai savo kultūrą išsaugojo geriau nei dauguma JAV indėnų, bet ir jiems nelengva: pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų.
Natūralūs tiltai ir Monumentų slėnis
Oras vis prastėjo, vėjas vis labiau gairino. Kiekvienąsyk išlipęs Natūralių tiltų nacionaliniame monumente kiek sušaldavau. “Natūralūs tiltai” nuo labai panašių natūralių arkų skiriasi tuo, kad apačioje teka upelis.
Asfaltuotas 261-asis kelias į pietus keliems kilometrams virsta žvyrkeliu. Tai - legendinis Moki Dugway, nusileidimas nuo didžiulės mesos. Mesomis (isp. “stalas”) čia vadinami plokščiakalniai - kol esi jų viršuj nė neatrodo, kad esi ant kalno, tik staiga privažiuoji kraštą, tarsi bedugnę. Mesa baigiasi stačia uola - žemės lygis staiga krenta.
Apsidairęs išvydau, kad mesos išorinė “siena” tęsėsi iki pat horizonto. Niekur nesimatė nė mažiausio kaimo. Dairytis į tolius darėsi vis sunkiau, nes tūžmingi vėjai vis smarkiau pustė pažeme smėlį ir viskas pagelto. Laimė, kai atvykome į Monumentų slėnį - gigantiškų uolų, tarsi išdygusių kiaurai dykumos paviršių, žemę - dar galėjome regėti tą grožį. Kiekvienas stabtelėjimas čia buvo ne vien šaltas, bet ir skausmingas (smiltys plakėsi į veidą).
Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusiuos milžiniškos uolos džiugina visame indėnų krašte, bet čia jų - itin daug. Be manęs ten, uolos teikiamoje užuovėjoje, stoviniavo būrelis žmonių su racijomis. Kalbėjo apie sraigtasparniu ryte atskrisiantį VIP, apie filmavimo aikštelių aptvėrimą. Vienoje laukymėje vos regima pro smėlio audrą stūksojo jų bazė, į kurią pikapas po pikapo vėžlio greičiu vilko kilnojamąsias studijas, autobusai su vardų lentelėmis gabeno antraplanius aktorius, o ties išvažiavimu susitikome žirgais pakrautų sunkvežimių virtinę. Holivudas ruošėsi filmavimui. Dabar ir man šios žemės juos jau priminė.
Per geltoną pūgą matomumas buvo itin prastas, dangus su žeme maišėsi. Kajentoje, pakelės miestelyje, nebuvo elektros - neveikė nei “McDonald’s”, nei degalinės. Gerai, kad turėjome kuro, mat laukė 120 km kelionė į Tuba City, didžiausią navahų miestelį.
Tuba City ir Hopių žemės
Tuba City (9000 gyv.), kur nakvojome, nedaug skyrėsi nuo kokio Blandingo. Gatvėse pasitiko Amerikai būdingų verslo tinklų reklamos - ir pas indėnus jie yra. Tik kainos didesnės - romantiškai nusiteikę turistai turbūt ir šiaip važiuoja, tad galima užsidirbti.
Kiekviename viešbučio kambaryje ant lovos laukia vietinio augalo lapai. Alkoholis neparduodamas - Navahų Tautoje, kaip ir daugelyje kitų rezervatų - absoliuti prohibicija. Su girtuoklyste kova nelengva, kaip rodo klestintys “paindėnės” kaimų barai. Gyvenimas čia nykus, bedarbystė - 50 procentų.
Greta viešbučio stovėjo peraugusį tradicinį navahų tipį primenantis namas. Tai - muziejus, įvardijamas kaip modernus. Iki JAV standartų jam toli, bet nedidelėje patalpėlėje galima sužinoti apie navahus, paklausyti jų pasaulio sutvėrimo mito. Paslaugi jauna darbuotoja bendravo atvirai ir labai skyrėsi nuo šiaip tylių, nesišypsančių indėnų.
Tuba City. Tuose kraštuose keliaudamas laikrodžio rodykles vos spėji sukinėti - jei susigaudai, kad laikas keičiasi. Ten susiduria dvi JAV laiko juostos - Ramiojo Vandenyno (Nevada, Juta) ir Kalnų (Koloradas, Naujoji Meksika). Maža to, Arizona nuolat migruoja iš vienos laiko juostos į kitą, nes nesukinėja vasaros/žiemos laiko. Bet Navahų Tauta, nors yra Arizonoje, laikrodžius suka.
Hopiai, nors yra navahų apsuptyje, nuo jų skiriasi iš esmės. Straipsnis navahų laikraštyje rašė net apie rezervatų teritorinį ginčą. Navahai buvo klajokliai, o hopiai - sėslūs. Gidė sakė, kad hopių būdas primena pueblų indėnų Naujojoje Meksikoje (irgi sėslių). Sutampa ir jų tradiciniai klanai (man paklausus, ar sutampa hopių ir navahų klanai, gidės veidas persimainė, bet ji atsakė, kad navahai irgi turi klanus, bet jie kitokie).
JAV indėnai-žemdirbiai - unikalus šitų teritorijų reiškinys. Navahai, tik XX a. Tiesa man jis labiau priminė trečiojo pasaulio lūšnyną. Namai šiuolaikiškai nuobodūs ir aplūžę, tik viename jų įsikūrusi parduotuvė turistams, prekiaujanti tradicine duona su pelenais.
Įdomesnis buvo Valpis, kaimas ant antrosios iš trijų hopių šalį sudarančių mesų. Įspūdingiausia čia pati vieta, kurioje jis stovi, į plynas apylinkes atsiveriantys vaizdai. Tūkstantmetį skaičiuojantis Valpio senamiestis apleistas, tik apeigoms vietiniai dar grįžta į jo kivas (turistams uždaras). Vaikščioti ten galima tik su vietine gide. Ji pasakoja, kaip seniau moterys tįsdavo vandenį ant mesos iš papėdės, kad visi “Senamiesčio” namai čia paveldimi, nors ir nenaudojami.
Pakeliui į senąjį Valpį ėjome per šiuolaikinę gyvenvietę, kur prekijai iš tarpdurio siūlo didžiules lėles kačinas (vietos religijoje tai - įvairių reiškinių personifikacijos, kurių yra 400 rūšių). Dabar nebe visi hopiai gyvena ant mesų, papdėse mačiau ir įvairių krikščionybės atmainų bažnytėles, mormonų susitikimų namus.
Pravažiavę per niekuo neišsiskiriančią hopių sostinę trečiojoje mesoje grįžome pas navahus. Palyginus su hopiais Navahų Tauta - eilinė JAV provincija. Jos sostinėje Vindau Roke (Window Rock) - kompaktiškas, gamtos neužgožiantis valdžios namų kompleksėlis natūralios arkos papėdėje (yra net savas prezidentas). Ir už Ameriką paguldžiusių galvas navahų kapinaitės, kur prie kiekvieno antkapio plaikstosi vėjo nudrengta vėliava.
Navahų indėlis į Antrąjį pasaulinį karą
Navahai itin pasižymėjo per Antrąjį pasaulinį karą kuomet tarnavo vietoj šifravimo mašinų: kiekvienas dalinys turėdavo po savo navahą ir jie per radiją tiesiog kalbėdavosi savo kalba, kurios nei japonai, nei vokiečiai nesuprato.
Įsivaizduokite: XX a. pirmojoje pusėje, kai pasaulis su pasimėgavimu rijo “knygas apie indėnus”, visoje Europoje ir Azijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris bent kiek suprastų populiariausią JAV indėnų kalbą. Eilinis įrodymas, kad užsieniečiai domėdavosi ne tikraisiais indėnais, o kažkokia įsivaizduojama mitologine civilizacija, sukurta XIX a.
Autonomija ir kazino
Indėnų rezervatai turi didelę autonomiją, o navahai dėl savo dydžio yra lyg valstybė valstybėje. Už dar 200 km, jau Kolorado valstijoje, indėnų šalis su mumis atsisveikino ryškiais kazino žiburiais. JAV aukščiausiasis teismas 1986 m. sprendimu leido rezervatams legalizuoti lošimus net kai aplinkinėje valstijoje jie uždrausti. Šitaip indėnams duota ilga meškerė lošėjų pinigams surinkti.
Mesa Verdė
Pažintis su indėnais nesibaigė, nes dar laukė Mesa Verdė - bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko - it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo hopių ir pueblų protėviai, apie 1200 m. apleido šias vietas.
Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose. Mesa Verdė ispaniškai - “Žalias stalas”. Vietoj dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Gyvenimas kadais čia virdavo olose - mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus.
Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Kivos neleidžia suabejoti, kad tai - pueblų-hopių kultūra, o šių požeminių šventyklų vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis.
Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos.
Jei į Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose - todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko.
Kelionė tęsiasi
Vaikštinėjant po Durango miestą - kažkuo priminusį kaubojų postą miškuose - pamažėle sutemo. Pasukome į pietus - į Naująją Meksiką. Indėnai nesibaigė, bet ten viskas jau vėl kitaip. Labai meksikietiški nedegto molio miestai supa savavaldžius indėnų kaimus “pueblus”, o ispanų kalba girdisi nuolat.
Vakarų JAV gamtos grožis
Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto).
Mormonų įsikūrimas Jutoje
JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas.
Visų Jungtinių Valstijų žmonės plūste plūsta grožėtis Jutos kanjonais, natūraliomis arkomis ir beribiais toliais. Ne ką mažiau keliauja čia atlikti religinės piligrimystės. Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasaulyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių - mormonai.
Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Juta - tai JAV, bet dar kitokia. Su baltomis šventyklomis ir puošniais tabernakuliais, keistais religiniais vietovardžiais ir unikaliomis tradicijomis. Tai - didžiausios Vakarų pasaulyje užgimusios religijos šventi namai.
Gal dėl savo vakarietiškumo mormonybė mažiau vilioja žingeidžius nuotykių ieškotojus nei Tibeto budizmas, judaizmas ar Islamo sufijai, todėl yra savaip neatrasta. Jutos pasienio miestas Sent Džordžas (reikšmė: Šv. Jurgis) mane pasitiko iščiustytomis pievomis ir tvarkingais nameliais, pilnais naujakurių pensininkų iš šiaurinių valstijų. “15000 vakarai” - skelbė lentelės. Centras dar toli.
Mormonišką matematinę adresų sistemą (pagrįstą pranašo Džozefo Smito utopiniu “Siono miesto planu”) lengva perprasti, bet sunku išaiškinti. Pagrindinė gyvenvietės sankryža tarsi žymima nuliu, o gatvės - skaičiaus 100 kartotiniais. Plaukiant laivu Antilopių kanjonu Pauelio ežere.
Šalia centrinės sankryžos ant suolelio sėdėjo metalinis Brihamas Jangas, kadaise ir atvedęs Juton mormonus, o viršum fontanuose žaidusių vaikų stūgsojo 1876 m. tabernakulis. Taip vadinasi mormonų renginių namai. Pensininkas misionierius lėtai pravedė nemokamą ekskursiją, rodė simbolinius laiptus, statytus tuometinio kandidato į prezidentus Mito Romnio senelio ir minėjo, kad esą tapčiau geru mormonu.
Jutos gamtos parkai
Į Jutą turistus ypač traukia jos gamta. Didžiuliai ir didingi nacionaliniai parkai. Siono parkas medžiais apaugusiame kanjone. Tas tarpkelis vis siaurėja: aklakelio pradžioje dar išsitenka ištisos poilsiavietės, o gale išgirdus tolimą audrą geriau apsisukti, nes siaurutė upės vaga aukštais šlaitais tuoj virs pavojinga, viską plaunančia srove. Siono slėnio apačioje driekiasi kelias, kur retkarčiais pravažiuoja maršrutiniai elektrobusai (automobiliai draudžiami). Nuo daugumos stotelių prasideda vaizdingi takeliai - dėl žygių jais amerikiečiai ir myli savo nacionalinius parkus.
Religinių vietovardžių gausa neleidžia pamiršti, kur esi. Greta Izaoko, Jokūbo ir Abraomo kalvų yra ir Moronio - angelo, pranašui Džozefui Smitui davusio auskines lenteles (“Mormono knygą”, esą aprašančią prieš Kristaus gimimą iš Izraelio į JAV perplaukusių žmonių istorijas ir svarba prilygstančią Biblijai).
Paskui laukė Braiso kanjonas, atšiauresnis ir šaltesnis, ne be reikalo lyginamas su Didžiuoju kanjonu. Kai 1862 m. čia atvyko mormono Ebenzerio Braiso šeima tai buvo viena paskutinių neištirtų JAV vietų.
JAV nacionaliniai parkai subtiliai derina gamtos viršenybę (ten negyvena joks žmogus) su civilizuotomis pažinimo programomis. Braiso kanjono nacionalinio parko platėjančios uolos vadinasi hūdū.
Toliau - Pauelo ežeras. Hidroelektrinės paskandintas tarpeklis, toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Čia plukdomos ekskursijos, o amerikiečiai polsiauja gyvenamuosiuose laivuose: ištisi jų miesteliai plūduriuoja ežere su kopetėlėm ir “drambliukais” į vandenį. Pauelo ežeras prasideda ties šia hidroelektrine.
Ir toliausiai rytuose - Arkų nacionalinis parkas. Arkos čia ne pastatai, o gamtos tvariniai, gimstantys pamažu dūlant apatinėms uolienoms. Juta gyvenama retai, maži kaimeliai pabirę jos slėniuose. Dalis, kaip Tintiko slėnis, pusiau apleisti, suręsti kadaise sidabro kasėjų. Gyventojų valstijoje mažiau nei Lietuvoje (2,8 mln.), o plotas - keturis kartus didenis. Bet Jutos galva ir širdis šiaurėje, Solt Leik Sitis - kitoks.
Ant kalvos viršum Solt Leik Sičio stūkso didingas Kapitolijus (valstijos vyriausybė ir parlamentas), bet miesto “nulinė sankryža” - ne ten. Ji - ties Šventyklos aikšte. Nuo baltos 1893 m. Šventyklos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi - net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje, atitinkančioje Saliamono Šventyklą Izraelyje, jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o m...