Lietuvą turėsime prikelti iš griuvėsių. Jau nepriklausomybės metais nesuspėta ir nepajėgta pakeisti visų senųjų lūšnų žmoniškais namais, o po to sekę karai, okupacijos ir skurdas tą uždavinį keleriopai pasunkins. Tik iš anksto apgalvotu planingu darbu galėtume atstatyti išlaisvintos Lietuvos kaimo sodybas ir mieštus tokius, kokių reikia kultūringam žmogui civilizuotame pasaulyje.
Be to, kiekvienam lietuviui rūpi, kad Lietuvos kraštovaizdis išliktų lietuviškas, charakteringas senajai mūsų tautos kultūrai. Tad nusikalstume, jei ir ateityje leistume Lietuvoje sporadiškai dygti bet kokiems trobesiams svetimu pavyzdžiu. Bet negalima stoti prieš laiko reikalavimus ir aklai pamėgdžioti praeities medinę statybą, eikvojant ir taip jau išretintus Lietuvos miškus.
Tautinės architektūros klausimas
Istoriniai architektūros stiliai, pav., klasikinis, gotika, renesansas, susiformavo ant senesniųjų statybos tradicijų, reiškiantis atitinkamo laikotarpio veiksniams, kaip kultūrines sąlygos, pasaulėžiūros kitimas ir kt. Tie stiliai pasklido ir modifikavosi už savo kilmės ribų, tapdami tarptautiniu kultūriniu lobiu.
Jie prigijo miestuose, turtingųjų dvaruose ar pilyse, palikdami nuošalyje liaudies ir kaimo statybą. Liaudies architektūra plėtojasi visose tautose labai iš lėto, veikiant natūralinėms gamtos sąlygoms (klimatas, turimos statyb. medžiagos) ir pagal tautos charakterį (dvasinis mentalitetas, ūkininkavimo būdas).
Praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo speciali tautotyros (etnografijos) mokslų šaka, vad. namotyra, kuri ėmė tirti, aprašinėti, lyginti atskirų tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo įvairių tautų sodybose, bet ir reikšmingų bendrų savybių.
Pav., lietuvių ir latvių, o iš dalies šiaurinių slavų ir skandinavų senieji gyvenamieji namai, klėtys, sodybų planas turi daug ką bendra savo tarpe, bet žymiai skiriasi nuo vakarinių germanų ir Pietų Europos. Kalbant apie įvairias tautines architektūras Europoje, paprastai manoma apie etnografinę, t. y. liaudies statybą, kuri kai kur dar išliko mažai tepaveikta civilizacijos bangų iki pat 20-tojo amžiaus pradžios.
Visiems žinomi charakteringi šveicarų, Tirolio, Švarcvaldo, Žem. Saksų, o taip pat ir rusų kaimai ir bažnytkaimiai. Didesnieji miestai, greičiau pasiduodami moderniajai technikai ir tarptautiniams architektūros stiliams, kartais senamiesčių kvartaluose ilgiau išlaikė etnografiškai būdingą tautinę architektūrą, kurios šaknys glūdi taip pat kaimo statyboje.
Lietuvoje taip pat turim paveldėję seną lietuvišką kaimo liaudies architektūrą, iki šios dienos gyvą senuosiuose kaimuose ir vienkiemiuose. Bet neturime lietuviško stiliaus miestu, dvarų, pilių, bažnyčių architektūroje. Ir nekarta kildavo balsų mūsų visuomenėje, kad reikėtų sukurti "lietuviška stilių".
Tas noras buvo suprantamas, stebint anarchine naujosios Lietuvos kaimo (suprantame ir vienkiemius) ir ypač miestų statybą, palenktą tik atskiru asmenų interesams, nepaisant kraštovaizdžio ir krašto ūkio reikalavimų. Tasai visuomenes pageidavimas lietuviams architektams aktualus ir dabar, besiruošiant Lietuvos atstatymui.
Nežiūrint to, "lietuviškojo stiliaus" neturime. Tam uždaviniui išspręsti dar nebuvo pribrendusių sąlygų. Tyčiomis, pagal užsakymą, architektas gali suproiektuoti pastatą, bet negali sukurti stiliaus.
Tautines architektūros stilius, kaip ir kiekviena tautinės kultūros apraiška, turi būti natūraliai, iš lėto iš gyvenimo išplaukės, atremtas į tautos tradicijas, būdą ir išorines krašto sąlygas, gyvenime bandomas, tobulinamas, kol pagaliau tampa mėgstama, gyvenimiškai suprantama tradicija.
Kaip dvasinė lietuvių tautos kultūra (kalba, tautosaka, papročiai), taip ir materialinė, klestėjo ir užsikonservavo kaimo liaudyje. Miestų ir dvarų diduomenė seniai pasidavė svetimų kultūrų įtakoms, nusigręždama nuo savosios. Tik tvirtai įsirėmus į praeitį ir dabartį, galimas sėkmingas šuolis į ateitį.
Senojoje liaudies architektūroje: ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse ir tegalime ieškoti ir būsimosios lietuviškosios architektūros pradų. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkanti naujos tautinės architektūros versmė.
Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą. Ją pažinę, galėtume bandyti spręsti, kas iš to tautinio palikimo yra jau atgyvenęs praeities paminklas ir ką vertėtų gaivinti ateičiai.
Senosios lietuvių liaudies architektūros bruožai
Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų technikos pažangos. Tokiu būdu Lietuvoje iš dalies iki mūsų dienų išsilaikė "medžio amžius".
Bandydami duoti suglaustą etnografinės lietuvių liaudies architektūros vaizdą, pradėsime nuo bendro žvilgsnio į kaimą ir atskirą sodybą ir pereisime prie charakteringų trobesių. Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešablo-niškas trobesių išdėstymas.
Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę pirtį.
Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų).
Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių, priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis.
Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namo-tyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Lietuvių gyv. namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus.
Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Visi prisimename ją nelyginant puošnų sodybos brangakmenį. Ten sukrautos ūkininko gėrybės, aruodai.
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti.
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas).
Aukštaitiško namo bruožai
Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką.
Gyvenamojo namo galinis fasadas dažnai būdavo atsuktas į gatvę, todėl puošnus. Aukštaitijoje namų apkalimas lentomis paplito tik XX a.
Kaip ir kituose aukštaitiškuose namuose, čia namo skliautą nuo sienos skiria apie 1 m pločio stogelis (stoginukas). Langai naujesni, nebe tradicinių šešių dalių, o trijų. Langų rėmai įstatomi į staktas, plyšiai užkalami apvadais, vadintais „lamperijomis“.
Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę.
Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai.
Štai keletas esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:
| Ypatybė | Rytų Lietuva (Aukštaitija) | Vakarų Lietuva (Žemaitija) |
|---|---|---|
| Langai | Siauresni ir aukštesni, gausiai dekoruoti viršlangiai | Žemi ir platūs, viršlangiai beveik nepuošiami |
| Stogo užlaidos | Nedidelės | Plačios |
| Prieangiai | Plačiai paplitę, dekoratyvūs | Nebūtini dėl plačių stogo užlaidų |
Langų montavimo variantai. Kaip statyti langus? Ar į mūrą ar išnešti.
Langinės: ne tik apsauga, bet ir puošmena
Langinės atsirado XVIII-XIX a. Tada Lietuvoje vyko nemažai karų ir reikėjo apsaugoti būstą nuo įsilaužimo, ilgapirščių ir slėptis. Tuo metu jas buvo sunku atidaryti, todėl turtas būdavo saugesnis.
Langinės buvo kaip namo akys, užsidarydavo. Kai name būdavo užveriamos langinės, namuose“, - langinių istoriją primena tapytojas.
Lietuvoje žmonės puošė savo langus. Tai buvo bene puošniausia namo dalis. Puošė savo sodybas. Neturtingi žmonės neturėjo daug galimybių, bet puošyba sodiečiams buvo labai reikšminga.
Nuo seno langinės atliko ne tik apsauginę funkciją nuo lietaus, ilgapirščių, bet ir svarbią estetinę funkciją. Tvirtinti langines niekur nedingo.
Daug užsakymų Prienų krašte, aplink Uteną. Meistrai papuošia šoninėmis lentomis, vėjalentėmis su vėjo, bangelių elementais. Dažnai jų apačios baigiamos drožiniais, raštais, tradicijomis. Viršuje nuo senų laikų dedamas karnizas (antlangis, ryškiai išsikišantis iš sienos, dar vadinamas „karūna“). Šis dekoro elementas itin puošnus drožinys.
Dažniausiai daromos įsprūdinės formos, t. y. apvado centre montuojamos profiliuotos lentos. Viršų, o centre - į apačią užsukamos jų „uodegos“. Trilapių lelijų žiedų, pumpurėlių motyvai.
Kai kurie meistrai galėjo daryti patys vėjalentėmis, tapo dailininkai profesionalai. „To pageidavo namo šeimininkė, kad būtų įrašyti dainos žodžiai. Šeimininkai išreiškia tai, kas jiems artima - šeimininkų profesiją ar pomėgius.
Lietuvos etnokultūriniai regionai
Sodybos atgimimas: nuo istorijos iki šių dienų
Vis dažniau tenka girdėti apie mylimas, puoselėjamas senelių, protėvių sodybas, į kurias dedama tiek širdies, tiek rankų darbo, ir, be abejo, pinigų. Senelių namas taip pat tebestovi, tik išgražintas spalvingomis langinėmis. Kiekvienos langinės skirtos konkrečiam žmogui, atspindi jo charakterį, pomėgius, perduoda jam linkėjimus.
Langines tapė menininkė Aurika Brasiūnienė iš Vilniaus. Yra langinė, skirta močiutei Uršulei, yra vienai jos anūkei, dar - Henritai, po to - jos sesei Lilijai, jos tėčiui, prieangis yra skirtas proanūkiams.
Mozūriškių kaimas
„Sodybą atsiėmėme ir nusprendėme išlaikyti ją tokią, kokia ir buvo“, - sako V. Kontrauskas. Net ir naujasis namas pastatytas ant dviejų galų jaujos pamatų.
Prie sodybos grožio prisideda Henritos sesuo Lilija, kuri yra profesorė mikrobiologė. Ji labai myli augalus. Jeigu randa, prisodina jų unikalių, retų, mažai žinomų.
Visada sodyboje lieka tik mama, kuriai beveik 91-eri, bet ji - šviesaus proto ir be galo mėgsta skaityti knygas. Nors ir garbaus amžiaus, senjorė vis dar nori dirbti ir mielai naudojasi kompiuteriu.
Sodyboje - 4 tvenkiniai. Viename jų - keletas varlių rūšių, iš kurių kai kurios - itin retos. Čia - virš 60 inkilų. Anksčiau čia kasmet Vaclovas, Henrita ir Lilija pasodindavo virš 100 medelių.
Taip pat kieme - keletas senų ir naujesnių pastatų, kuriuose galima rasti senovę menančių daiktų. Pasak V. Kontrausko, jeigu tai būtų muziejus, jis galėtų turėti tautodailės ir liaudies buities muziejaus statusą.
Po to - kalvystės dirbiniai, priemonės, staliaus įrankiai, batsiuvio priemonės, žemės ūkio padargai - vežimai, arklai, akėčios, plūgai, vežimaičiai, važiai, rogės, koros (vežimai šienui vežti), dalgiai, spragilai.
Vis tik tikrą muziejų ši šeima turi Vilniuje. Tai - Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. Muziejaus paskirtis yra rinkti, kaupti, studijuoti, restauruoti, eksponuoti ir populiarinti materialines ir dvasines vertybes, susijusias su skirtingų laikotarpių bei kultūrų kulinarijos istorija ir stalo reikmenimis.
Po to iš tų pačių indų valgė Japonijos imperatorius Akihito su žmona Mičiko, Belgijos karalius Albertas 2-asis ir kiti.
Vaclovas sako, kad jie su žmona stengiasi dalyvauti Rokiškio krašto visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo jie ir „Rokiture“ - per dvi dienas sodyboje apsilankė virš 500 žmonių.
Sodyboje - daugybė darbų, nes čia - didelis plotas (12 ha žemės ir 5 ha miško priklauso Janinai Pautienienei) - nuo vieno darbo pradedi, o kol jį užbaigi, reikia pradėti iš naujo.
Moderni sodyba Aukštaitijoje
Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą.
Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos. Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame.
Pagrindinės apdailos medžiagos natūralios -fasadai rąstiniai, stogas-nendrių, cokolis, kaminai - skalūno apdaila.
Dažnam sodyba tampa galvos skausmu, nes, norint ją įrengti, reikia nemažų pinigų. Tačiau šio rašinio herojė įsitikinusi, kad ją galima sutvarkyti įdomiai ir kūrybingai ir be didelių investicijų.
Sukūrusi šeimą savo idėja užkrėtė ir sutuoktinį. Pradėję ieškoti sodybos, susižavėjo kalvotu Ignalinos rajonu. „Myliu kalvas, kalnus, todėl atvykusi čia ir pamačiusi kraštovaizdį netekau žado, - pasakojo šeimininkė. - Šis kraštas ne veltui vadinamas mažąja Lietuvos Šveicarija. Slėniai, miškai,ežerai man priminė Tatrus. O svarbiausia - nustebino subtili sodybos energija, joje tvyranti šioms vietoms būdinga aura.“
Senos lietuvių sodybos interjere surado vietą ir močiutės palikta autentiška spinta su dvigalvio erelio herbu, pagaminta 1837 m., ir senos skrynios, vadinamieji kuparai.
Sodybos interjeras
Pasirinko paprastumą. „Norėjosi laukinės gamtos, o ne alpinariumų, ne standartinių„išcackinimų“, todėl ir pasirinkau paprastumą. Ištapyta langinė panaudota kaip interjero detalė.
Audronė savo gėles vadina močiučių augalais, be jų neįsivaizduoja senos lietuviško kaimo sodybos. Piliarožės - vienos gražiausių sodybos gėlių.
Miestietės neišgąsdino net tualetas lauke. „Toks ir turi būti kaimas, turi pajausti malonumą semdamas vandenį iš šulinio, plaudamas indus bliūde, - juokėsi šeimininkė. - Čia savotišką komfortą teikia nuostabi kaimiška aplinka.“
„Man labai gaila griūvančių sodybų. Manau, tokie miestiečiai kaip mes šiek tiek gelbėjame jas nuo visiško išnykimo. Taip norisi,kad išliktų senasis lietuviškas kaimas.“
Pati taip pat kibo į darbus - senas langines ištapė neužmirštuolėmis, dabar jos tapo tikru tapybos šedevru. Pati restauravo kuparus, švitriniu popieriumi nušveitė senuosius dažus ir ištapė iš naujo. „Kaip savo sodybos simbolį pasirinkau tulpę, todėl ši gėlė atsirado ir ant kėdės, skrynios, netgi ant tualeto durų. Pasiskaičiau apie lietuvių liaudies ornamentiką, būdingą tam kraštui, ir ištapiau pagal tai skrynias aliejiniais dažais.“
Šeimininkė neišmetė nė vieno seno rakando, visus panaudojo kaip interjero detales: sename kiaulių lovyje susodino gėles, statinė tapo puikiu vazonu ir pan. Gyvenimą tokioje aplinkoje ji vadina pačia geriausia terapija.
„Vienkiemio ramybė visai negąsdina. Negalėčiau gyventi kaimo gyvenvietėje, kur visi norom ar nenorom vienas kitą stebi ir paskui komentuoja“,- toks buvo menininkės, suradusios erdvę kūrybai, verdiktas.
Dauguma lietuvių, įsigijusių išsvajotą sodybą, skuba susikurti komfortą, ir taip sugadina gerus senus namus. Dingsta harmonija, išgrynintos ir nusistovėjusios proporcijos, būdingos senajai lietuvių architektūrai.
tags: #autentiska #sodyba #langine