Etgaras Keretas - vienas žinomiausių Izraelio rašytojų, garsėjantis savo tragikomiškomis, siurrealistinėmis istorijomis, kurios dažnai netiesiogiai nagrinėja tokias temas kaip skausmas ir modernaus Izraelio gyvenimo prieštaravimai. Jo kūryba išversta į daugelį pasaulio kalbų, o pagal jo scenarijus sukurta per 50 filmų.
Etgar Keret
Naujausia Etgaro Kereto rinktinė, pasirodysianti angliškai - „Staiga - beldimas į duris“. Į lietuvių kalbą išverstos dvi E. Kereto apsakymų knygos - „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas” ir „Ilgintis Kisindžerio”. Rinktinę sudaro viena apysaka ir 21 apsakymas iš populiariausių E. Kereto apsakymų rinkinių.
Trumpa proza - rašytojo stilius
E. Keretas vadinamas trumposios prozos meistru. Pasak paties rašytojo, taip veikia jo smegenys, taip jis suvokia realybę. Kadaise manęs klausė, kodėl nerašau romanų. Atsakiau, kad rašymas man yra kaip sprogimas, o aš nemoku sprogti iš lėto, pamažu. Apsakymo forma man yra kažkas labai intuityvaus. Mūsų pasaulis darosi vis fragmentiškesnis ir konfliktiškesnis - turiu omeny, kad tikro pasakojimo jame vis mažiau.
Trumpų, su videoklipais lyginamų E. Kereto apsakymų personažai - šiuolaikiniai jaunuoliai, stovintys ant suaugusiųjų pasaulio slenksčio ir pirmąkart dramatiškai susidūrę su mirtimi, teisingumu, meile, išdavyste. Tačiau liūdni ir tragiški įvykiai apsakymuose vaizduojami šviesiomis spalvomis, o kasdienybės realizmas susipina s fantazija ir groteskiško absurdo elementais. Tragikomiškose E. Kereto istorijose paprastiems žmonėms nutinka nepaprasti dalykai: juos apsėda keistos manijos, apninka užsimaskavę angelai, samdomi žudikai susidraugauja su savo aukomis, o stiuardesės įsimyli keleivius.
Karo įtaka kūrybai
Gimęs 1967 m. rugpjūtį, tepraėjus kiek daugiau nei mėnesiui po Šešių dienų karo, E. Keretas teigia, kad karo tema iš tiesų labai susijusi su mano vaikyste - galvodamas apie ją visuomet bandau prisiminti, vienas ar kitas įvykis buvo prieš ar po karo. Karas buvo kaip žemės drebėjimas, privertęs suprasti, kad tai, kuo tikima ir kas suprantama kaip tam tikra pasaulio tvarka, tėra iliuzija. Tačiau pats faktas, jog ši patirtis viena esminių mano gyvenime, tikrai nereiškia, kad to linkėčiau kam nors kitam.
Mano motina, išgyvenusi Holokaustą, perdavė mums supratimą, kad visuomeninė tvarka labai trapi. Prisimenu, kaip vaikystėje eidavome į restoraną švęsti gimtadienių. Kartą - atrodo, buvo mano brolio gimimo diena - sėdėjome restorane ir aš motinai pasakiau, kad maistas neskanus. Mama pažiūrėjo į mane ir atsakė: „Pažvelk į visus tuos žmones: jie visi sėdi prie stalų, kiekvienas turi savo peilį ir šakutę, kiekvienas valgo iš savo lėkštės ir nė vienas iš tavęs nebando atimti maisto. Visi turi po peilį, bet niekas nebando tavęs subadyti. Pagyvenęs karo sąlygomis kitaip matai ir vertini visuomeninės tvarkos iliuziją.
Paprasti dalykai: nestatyk mašinos neleistinose vietose, nes gausi baudą, nevok svetimų piniginių, nes atsidursi kalėjime. Ir jei žmonės staiga nuspręstų, kad statyti mašinas bet kur yra priimtina, o vogti vienam iš kito normalu, iš tikrųjų visuomenė neturėtų jėgų pasipriešinti. Viskas grįsta tam tikru susitarimu neperžengti nustatytų ribų, tačiau karo sąlygomis greitai pamatai, kad jų gali nepaisyti. Štai koks skirtumas.
Izraelyje dažnai kažkas užima tavo parkavimo vietą, pasitaiko, tas kažkas vėliau randa savo padangas peršautas. Taip daro turintys karo patirties, galbūt jie jau taip elgėsi, pvz., okupuotose teritorijose. Šie žmonės nesuvokia, kas yra socialumo jausmas.
E. Kereto kūriniuose gana dažnas ginklo motyvas, neretai aprašomas smurtas. Pasak rašytojo, šiuo atžvilgiu 22-ejų Izraelio, Lenkijos ar Lietuvos jaunimas tikrai skiriasi. Izraelyje visi tokio amžiaus vaikinai ir merginos jau yra 3 metus tarnavę kariuomenėje, išmokę naudotis ginklu, treniravosi pagal „Krav Maga“ sistemą, galbūt jau matė, kaip kažkas buvo nušautas, ar netgi patys kažką nukovė. Po viso to jie toliau gyvena normalų gyvenimą (stovi eilėse, eina į koncertus, filharmoniją), bet jų smegenys jau veikia kitaip, todėl smurto proveržis galimas.
Izraelio kariai Hebrone, Vakarų Krante
Apie literatūrą ir politiką
Bet kurios šalies literatūra turi tam tikrą politinį elementą, nes kalbėdami apie politikus visada susiduriame su emocijomis. Negalime kalbėti apie dešiniuosius ir neminėti baimės jausmo, negalime kalbėti apie kairiuosius ir neminėti kaltės jausmo. Savo istorijas rašau ne norėdamas perteikti tam tikrą politinę žinią, nes politinės žinios visuomet redukcinės. Esu įsitikinęs, kad negalėčiau parašyti nieko, kas susiję su mūsų realybe ir neturėtų jokių politinių elementų.
Vienas kritikas jus apibūdino kaip asmenį, „svajojusį verčiau tapti išprotėjusiu mokslininku nei rašytoju“. Kita vertus, jūsų hebrajų kalbos stilius laikomas gana inovatyviu. Jūsų mama sakydavo, kad esate lenkų išeivijos rašytojas, taip pabrėždama tam tikras jūsų stiliaus sąsajas su lenkų literatūra. Ko gero, nė su vienu. Stengiuosi, kad rašymas būtų daugiau nei tik istorijų pasakojimas. Esu tikras, mama, sakydama, jog esu lenkų išeivijos rašytojas, iš tiesų omeny turėjo ką kita. Dabar nesigilinsiu į lenkiškosios tapatybės detales...
Stipriai jaučiu priklausomybę išeivijai. Būdamas išeivis į supančius žmones gali žvelgti, tarkim, su meile ar gailestingumu, bet kartu galėtum pasakyti, kad šių žmonių elgesys yra ne toks, kurį apibūdintum kaip esminę normą. Jie elgiasi „užsienietiškai“ - yra daug dalykų, kurių gyvendamas Izraelyje nesuprantu.
Izraelio literatūra hebrajų kalba - viena jauniausių pasaulyje, nors turi, ko gero, giliausias šaknis. Naujus šekelius puošia žinomiausi šiuolaikinės Izraelio prozos ir poezijos veidai: Rachelė Bluvštein, Šaulis Černihovskis, Lėja Goldberg. Priklausote, ko gero, jau trečiajai rašytojų kartai, gyvenančiai ir kuriančiai Eretz Israel. „Jaunas“ Izraelio literatūroje - tai polinkis į inovatyvumą. Kalbu apie visus čia kūrusius nuostabius žmones. Neturime galimybės pažvelgti į savo tėvus-įkūrėjus. Mūsų karta paveikta įvairių kultūrų ir sudaro tam tikrą mišinį - beveik visi yra emigrantų vaikai, geriausiu atveju tai trečioji karta, gyvenanti Izraelyje.
Tarkim, į Prancūzijos ar netgi JAV literatūrą galima pažvelgti iš šimtmečių perspektyvos. Neseniai Lenkijoje išleistoje Karolinos Przewrockos-Aderet knygoje „Polanim“, kurioje pasakojamos iš Lenkijos kilusių izraeliečių istorijos, yra ir jūsų šeimos istorija.
Sugrįžimas į Varšuvą
2012-aisiais simboliškai su šiuo projektu grįžote į Varšuvą - jūsų mamos gimtąjį miestą. Instaliacija Żelaznos ir Chłodnos gatvių sankryžoje (tarpukario Varšuvoje čia buvo žydų rajonas, per Antrąjį pasaulinį karą - getas) dar vadinama siauriausiu namu pasaulyje.
Turiu prisipažinti, mano vaidmuo labiau pasyvus, nes idėja kilo architektui Jakubui Szczęsny - jis šį namą suprojektavo ir pastatė. Tiesiog vieną dieną Jakubas man paskambino ir pasakė, kad vaikščiodamas pastebėjo gražų tarpukario laikų pastatą ir visai šalia - komunistinių laikų blokinį namą. Žiūrėdamas į šiuos šalia esančius namus, jis padarė išvadą, kad spraga tarp jų simbolizuoja žydų kultūrinį palikimą, kurio pokario Lenkijoje nebeliko. Jakubas turėjo omenyje, kad, Lenkijoje nebelikus žydų, pasikeitė lenkų identitetas, lenkų menas ir t. t. Ir kaip apie šiuolaikinį žydų menininką pirmiausia jis pagalvojo apie mane.
Keret House Varšuvoje
Litvakiškos šaknys
Lankiausi Lietuvoje 2012 m., kai buvo išleista mano knyga. Vizitas buvo labai įdomus ir džiaugsmingas, man patiko žmonės, su kuriais bendravau, susitikimai. Mano tėvas yra kilęs iš Baranovičių (jie dabartinėje Baltarusijoje, bet istoriškai priklausė LDK), tad, galima sakyti, kažkiek turiu litvakų kraujo. Prisiminimai, kuriuos žmonės dažniausiai sieja su Lita, visų pirma yra tam tikras kompleksas, nes susiję su štetlais, jidiš kultūra ir viso to aura. Deja, jie stipriai susiję ir su antisemitizmu: kadaise ten gyvenę žmonės kartu atsinešė ir baimę, kad gali būti kažkieno nekenčiami, nes skiriasi nuo kitų.
Elito nuovargis
Esama nuomonių, kad dabar Izraelyje susiduriama su aškenazių elito nuovargiu. Izraelį kūrę žmonės rėmėsi Europos kultūros pradu ir, pavadinkime, vakarietiška šalies vizija. Paradoksalu, bet daugelis mūsų dešiniųjų lyderių stengiasi atsiriboti nuo to, ką pavadinote iš Europos kilusiu elitu. Tai gana keista, bet, tarkim, mūsų ministras pirmininkas, irgi turintis europietiškų šaknų, neseniai paskelbė: DNR testas parodė, jog jis turi 2,5 proc. jemeniečių kraujo (šypsosi). Turėčiau sutikti, kad reiškinys, apie kurį kalbame, egzistuoja - tai jau kurį laiką trunkanti tam tikra revoliucija.
Iššūkių laikai
Apsakyme „Paskutinis apsakymas, ir tai viskas“ pasakojate apie velnią, kuris ateina iš menininko atimti talento. „Ar žinai, ką dabar veiksi?“ - paklausė susirūpinęs velnias, jau išeidamas ir stovėdamas tarpdury. „Nelabai, galbūt dažniau vaikščiosiu pajūryje, susitiksiu su draugais, tokie dalykai - žinai. O tu?“ - „Aš dirbsiu savo darbą“, - atsakė velnias.
Vieną dieną lankiausi bare netoli savo namų. Priėjo didelis vyras, uždėjo man ranką ant peties ir pasakė: „Einam, išgersi kartu su manim.“ Atsakiau: „Ačiū, bet ne, man jau užtenka.“ Tuomet jis pažvelgė į mane ir tarė: „Aš pakviečiau tave išgerti, nejaugi nori mane įžeisti?“ Pažiūrėjau į jį - didelis vyras, ir sutikau. Pradėjome gerti ir kalbėtis, jis papasakojo, kad dirba antstoliu. Bandė įtikinti, kad myli savo darbą, nes netūno biure ir turi daug laisvo laiko - tiesiog kartais nueina į įsiskolinusių žmonių butus ir paima tam tikrus daiktus. Bet pajutau: iš tikrųjų jis to darbo nekenčia.
Papasakojo, kad nuėjęs į kažkieno namus visuomet žaidžia savotišką žaidimą - bando suprasti, kurie daiktai šeimininkams vertingiausi. „Kartais, - sako, - paimu papuošalus, bet vieną kartą paėmiau džiazo diskų kolekciją. Ir, patikėk, vyras verkė prašydamas juos palikti. Buvau apgirtęs, o grįžusį namo apėmė paranoja, ėmiau galvoti, ką turiu tokio svarbaus, kad bijočiau prarasti. Pradėjau dairytis, bet taip nieko ir neradau. Tai tik patvirtino: nesu prisirišęs prie daiktų. Pavargęs atsisėdau ir parašiau istoriją, liudijančią, jog labiausiai bijau, kad iš manęs kas nors neatimtų gebėjimo rašyti.
Rašymas man - puikus būdas kažką sukurti, sutaisyti tai, kas sugedo. Jei kada nors ateis tokia diena, kai nieko nereikės aprašyti, nes viskas bus tiesiog tobula, tuomet gal ir pasakysiu - velniop tą rašymą.
Bibliografija
E. Kereto kūryba lietuvių kalba:
- Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas : [apsakymai] / Etgar Keret ; iš anglų kalbos vertė Laurynas Katkus. - Vilnius : Alma littera, [2006]
Kitos knygos, minimos straipsnyje:
- Ilgintis Kisindžerio
- Polanim (Karolinos Przewrockos-Aderet)