Salvadoras ir Belizas - dvi Centrinės Amerikos šalys, kurios pastaruoju metu sulaukia vis daugiau keliautojų dėmesio. Nors abi šalys turi savitų bruožų, jos abi gali pasiūlyti nepamirštamų įspūdžių ieškantiems nuotykių.
Salvadoras: iš nusikaltimų liūno į saugų rojų
Salvadoro pasikeitimas jau apipintas legendomis - ir pagaliau šią taip bauginusią šalį atranda turistai. Kadaise Salvadoras buvo viena pavojingiausių šalių pasaulyje. Situacija šalyje buvo tiesiog baisi - per metus būdavo išžudoma 0,1% visų žmonių… Tris kartus nesaugiau už ir taip liūdnai pagarsėjusias Meksiką ar Braziliją, pavojingiau net už daugelį karo zonų… Ir čia tik ledkalnio viršūnė - kur dar visas reketas, vagystės, pagrobimai.
Viskas pasikeitė 2022 m.! Po ilgų naivių (ar korupcijos nulemtų) bandymų „derėtis su gaujomis“, prezidentas Najibas Bukelė sudavė joms staigų ir galutinį smūgį - per masinius reidus suėmė visus Salvadorą terorizavusius „Mala Salvatruča“ ir „Barrio 18“ gaujų narius (~60 000!), uždarė į naują didelį kalėjimą - „Pirma visus izoliuokime, o tada tirkime, kas ką padarė“.
Tokia pozicija gąsdino visokius „žmogaus teisių aktyvistus“ iš Vakarų, bet baisėdavosi tik nebuvusieji Salvadore „liūdniausiais laikais“. Vietiniai pasakojo: „Anksčiau niekas nedrįsdavo kreiptis į policiją ar liudyti, nes tai reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį, juk net jei vieną banditą suimdavo, keršydavo jo gaujos sėbrai. Tik kai visi gaujų nariai atsidūrė kalėjimuose, pagaliau aukos prabilo“.
Nusikalstamumas iškart krito 98% ir tai jaučiasi! Tarsi kokioje Europoje žmonės vaikšto vakarais, gatvėse kalba ir susirašinėja telefonais, kuprines nešioja ant nugaros. Anais laikais užrakinti ir sargyba įtvirtinti „viduriniosios ir aukštesnės klasės rajonai“ dabar atidaryti visiems - nebėra ko bijoti (galėjom net „kampą kirsti“ jais)!
Aišku ne viskas pasikeitė staiga: dar daug spygliuotų vielų, ne visi sargai atleisti, gyvenama labiau „su saule“ nei kitur (įstaigos atsidaro ir užsidaro anksčiau), o ginkluoti pareigūnai stebi gatves, kad gaujos vėl nepakeltų galvos - bet kol kas, atrodo, įvyko stebuklas.
Valdžia neužmiega „ant laurų“ - vos kur galvą pakelia kokia gauja, miestas uždaromas, įvedami tūkstančiai karių, banditai sulaikomi. Kad visi suprastų, jog nusikaltimai yra nebe kelias į turtus ar šlovę, o tik į ilgus kalėjimo metus.
Populiariausias Salvadoro kurortų ruožas vadinamas Balzamo krantu. Daugelis „serfina“ ant galingų Salvadoro bangų, taškančių juodo vulkaninio smėlio paplūdimius. Tiesa, kaita jaučiasi. Vienas gretimų viešbučių gali laikyti „senas salvadorietiškas kainas“, o kaimyninis jau būti jas smarkiai iškėlęs. Kiti pakrantės miestai dar „paprastesni“, pigesni - La Libertad labiau primena „vietinį“ miestelį, nei kurortą, El Zonte jauki banguota įlanka, o Sunzal - išvis toks „trečio pasaulio“ restoranėlių ruožas palei negrįstą gatvę.
Nuo Salvadoro pakrantės keliavome „garsiausiu Salvadoro keliu“ Ruta de las Flores - „Gėlių kelias“. Bet istorijos mėgėjus labiau sužavi „majų Pompėja“ Choja de Seren [Joya de Ceren] Šį kaimelį dar ~536 m. po Kr. staiga užliejo ugnikalnio lava - ir nors žmonės išsigelbėjo, paliko viską kaip buvo tą akimirką. Šventei paruošti krabais tapyti indai, šamano namas, tradicinė pirtis temaskalis, gyvenamieji nameliai… Viską atkasė archeologai.
Ugnikalniai - ir Salvadoro rykštė, ir grožis. Žemės drebėjimai palieka šalies miestus be gražių senų namų, bet aukštos vulkanų viršūnės savaime žavios. Tūkstančiai turistų kopia pažiūrėti ežerėlio Santa Anos vulkano krateryje. Užtat didžiausio Salvadoro kraterio nepamatyti tiesiog neįmanoma - tik neiškart apskritai supranti, kad čia vulkanas. Nes jis virtęs Koatepeko ežeru - didžiuliu.
Salvadoro koziris - jo kultūra ir atmosfera. Salvadoras turi savą dvasią. Gera kava (vienu metu kavos eksportas sudarė daugiau nei pusę Salvadoro pajamų, o 14 didžiųjų kavos augintojų dinastijų faktiškai valdė šalį). Pupusos - skanus nacionalinis patiekalas, kurį salvadoriečiai valgo, atrodo, kasdien (daugiau vakarais), ir tikrai nepamirš pasiteirauti ar jau ragavai ir ar tau patiko.
Kelionių vadovų knygose Ambergris Caye ir jo širdis San Pedro kurortas irgi pristatomi kaip tropikų rojus, Madonos “La Isla Bonita”. Bet nusileidus nuo maršrutinio laivo viršutinio denio jausmas laukė visai kitoks. Irgi važinėjama golfo vagonėliais - bet jų tiek daug, kad gatvę sunku pereiti, ant nesamų šaligatviu baisu kad nenutrenktų, o „priparkuotais“ užkištos visos pakelės!
Ir Ambergris Caye pagrindiniam kurorte San Pedre yra smagių „vaikiškai gamtinių“ pramogų, kaip iguanų rezervatas kur gali šerti bananais tuos po visą Belizą išplitusius “milžiniškus driežus” ar krabų lenkynės Nauti Crab bare, kur turistai stato pinigus už krabelius, sugalvoja jiems vardus, iš pinigų lažinasi kuris pirmas išlips iš netikros duobės. Yra dar daugiau suvenyrų, parduotuvių, restoranų nei Caye Caulker.
Matyt ir San Pedro kadais buvo toks rojus. Bet progresas jį „apkandžiojo“. Ten jau mačiau ir didesnius viešbučius su baseinais, tarsi perkeltus iš kokios Meksikos. Masteliai dar ne tie, bet atmosfera iškart kitokia. Tačiau yra kam reikia to. San Pedro - brangesnis už Caye Caulker.
Paskutinė stotelė šalyje - sostinė San Salvadoras - puikus šalies portretas. Aplinkui - gražūs kalnai ir vaizdai žemyn, bet pats miestas - nykokas. Keli gražesni pastatai, kaip Salvadoro katedra ar Nacionaliniai rūmai, apsupti visokių apšepusių - bet labai pigių - turgų-turgelių. San Salvadoro rytuose - rajonai, kur anksčiau visi prigąsdindavo turistus nosies nekišti (dabar jie tik skurdūs).
Salvadoras turi savitą dvasią, kurią verta patirti. Žmonės malonesni, tu jiems esi svečias, o ne tiesiog „pinigų maišas“. Jie džiaugiasi savo šalimi, kai kurie net grįžta iš emigracijos - ir didžiuojasi pagaliau galėdami ją parodyti užsieniečiams be jokios gėdos. Daugelio idealas - JAV, kur emigravo per milijoną tautiečių. Bet tikiu, kad jei viskas eis šituo pačiu keliu, Salvadoro ateitis - didelė.
O su įvaizdžiu Salvadoras irgi moka dirbti. Bukelė - beje, tapęs ir interneto žvaigžde - jau atkreipė viso pasaulio dėmesį paskelbdamas bitkoiną Salvadoro antrąja oficialia valiuta (pagrindinė valiuta, beje - JAV doleris). Bitkoinais dabar gali atsiskaityti net pas paplūdimio pardavėjus. Tiesa, tik mažuma salvadoriečių juos naudoja - daugiausiai tie, kas taip gauna pavedimus iš į JAV emigravusių giminių. Bet „supermodernumo“ įvaizdis kartais net svarbesnis už faktą!
Stipresnė ekonomika perkeis ir pačia šalį. Daugės pasaulinio lygio viešbučių, barų, restoranų - o kartu mažės tų „pigių ir niekam nežinomų atradimų“ bei „smulkių stebuklų“. Bet kol kas Salvadoras yra be reikalo nuvertinta šalis, vienas didesnių atradimų. Mėgstu keliauti ten, kur stiprūs žmonės dar tik pradeda statyti stiprią šalį. Kur, nors būta daug problemų, jos sugadino šalies įvaizdį, bet štai jų jau nebėra, tik ne visas pasaulis dar apie tai žino…
Salvadoras, bent jau mano kelionės metu 2024 m., yra šalis, kurią verta aplankyti.
Belizas: gamtos stebuklai ir karibiška dvasia
Į mažytį Belizą telpa tiek daug! Bet veidų Belizas turi daug… Čia - ir skurdūs miestai, nusikaltimai, ištisoms valandoms dingstanti elektra.
Džeržgiantis mažas laivelis iš Meksikos į Belizą net skausmingai šokinėjo per bangas. Menkos trobelės krantuose nežadėjo nieko gero. Tačiau išlipant Caye Caulker ištiko malonus šokas! Ten - toks tropinis rojus, kokio ir Meksikoj neradom! Iš visų pusių paplūdimiai, žydras vanduo. Salelė tokia siaura, kad stovėdamas vienam krante kartais gali matyti kitą. Bet joje nieko netrūksta: kavinės, viešbučiai - ir vietiniai „ant polių“, ir ir šiuolaikiški. Gyva afrikietiškai-karibiška muzika vakarais.
Jokių automobilių: leidžiama važinėti nebent golfo vežimėliais, bet šiaip trumpesnis ar ilgesnis žygis ir visur pateksi pėsčias. Sala mažytė: net kapinaitės - beveik vieno viešbučio kieme. Visur aplinkui vietinė dvasia - bet švaru, tvarkinga. O vandenyne - antras pagal dydį pasaulyje barjerinis rifas (po Australijos)!
O ir kiekviena salelės gamtos grožio „smulkmena“ išnaudota su kaupu. Štai „jūros arkliukų rezervatas“ kur nuo kranto matai kaip tie keisti gyvūnėliai šmirinėja tarp jūros augalų. Štai „rajų paplūdimys“ (ir tikrai atplaukė raja!), štai vieta kur šėrėme tarpūnus: šios žuvys griebdavo žuveles tiesiog ore iš mūsų rankų, jei laikydavome jas taip, kaip patardavo visą dieną toje pakrantėje tarpūnus stebintis belizietis. Užverti galvą ir ore - milžiniški paukščiai, o vandenyno spalvos tarsi iš paveikslo.
Kitam Caye Caulker krante gali gerti ar valgyti staleliuose, kurie stovi tiesiog vandenyne, dar kiti siūlo „island tubing“ - per saulėlydį atsisėsi ant gelbėjimo rato ir tave temps laiveliu, kol gersi kokteilį. Nespėjom išbandyti: nykštukinė sala gigantiškai užverčia galimybėmis, ypač jei persismelki lėtu vietiniu gyvenimo tempu.
Caye Caulker širdis - The Split. Siauras, bet gilus kanalas, kurį „prakirto“ 1961 m. uraganas. Dabar ten vieni maudosi, šokinėja į vandenį, kiti tiesiog gerdami šaltus gėrimus ant gulto žiūri į nuostabius vandenis ir kitą salos pusę. Caye Caulker salą „The Split“ dalina į dvi dalis, o į šiaurinę dalį reikia plaukti lėtu keltu.
Ten - daug tuščios erdvės, beveik jokių restoranų ar parduotuvių, bet tai šen, tai ten, vyksta statybos. Štai vienas pasistatė ananaso formos namą, kitas namą su bokštu, bet daug ir daugiabučių, kurių butus išperka rojaus ištroškę amerikiečiai ir kiti. Ir patys sutikome kanadiečius, kurie butą įsigijo vos po antro apsilankymo Belize.
Apskritai Belizas nėra pigus, bent jau Centrinės Amerikos masteliais. Taip jau yra su stebuklingais rifais garsėjančiomis pasaulio tolybėmis - nardymas brangus malonumas, tad ir paslaugos krante siūlomos brangiau. Bet porcijos restoranuose buvo didelės, o skanius vietinius „Jack Fry“ (primena čeburekus) turguose pusryčiams gaudavome visai pigiai. Pusryčiai čia ankstyvi ir einama miegot anksti: yra, kas atsidaro 6:30, o jau 20 val. pradeda užsidarinėti restoranai, 22 val. barai.
Nesame nardytojai, bet didžiausią Belizo gamtos stebuklą - Žydrąją duobę (Blue Hole) pamatėme. Iš dangaus: iš apžvalginio skrydžio matai ir spalvingus koralinius vandenis, staiga virstančius tamsiai mėlyna duobe, ir išmestus ant rifų sudužusius laivus. Mūsų skrydis buvo iš San Pedro - bet kiekviena sala ir net miestelis žemyne turi savo oro uostą ir daugybę skrydžių!
Oro uostai „atsipūtę“ kaip ir visa šalis. Nereikėjo praeiti jokios saugumo kontrolės, metalo detektoriaus. Tiems, kas nebuvo Caye Caulker, ir San Pedro - tingus rojus…
Belizo miestas (Belize City), kuriame išlipome, didžiausias šalyje. Tas „didžiausias“ tėra ~70 000 gyventojų, bet po visų salelių atrodo it didmiestis. Liūdnas didmiestis. Zonoje prie uosto, kur sezono metu priimami ir kruiziniai laivai, dar yra įprastesnių kavinių ar parduotuvių, bet vos kirtome Haulover upelį miesto „simboliu“ Pasukamu tiltu (Swing Bridge) ir pasukome į šoną, atmosfera spėriai nusirito dar žemiau: bolavo išklypę tušti mediniai namai, purvinas kanalas sruvo tiesiog gatvės vidury.
Ten - liūdnai pagarsėjęs “pietinis rajonas”, nesaugesnis net už Meksiką, kur „miniatiūrinės“ (Amerikos mastais) gaujos šaudosi ir net kandžiojasi (yra tokia gauja, pravardžiuojama „šunim“) dėl to, kas valdys kurį skersgatvį… Nejauku, kažkas „užkabinėja“, voliojasi šiukšlės, žiurkių lavonai…
Pagrindinis tikslas - senieji majų „piramidžių miestai“. Labiausiai saviškius išreklamavusi Meksika, kažkiek Gvatemala, bet vienos aukščiausių Amerikos piramidžių laukia Belize! Tiesą pasakius, aukščiausias Belizo pastatas iki šiol yra prieš ~1200 metų pastatyta majų piramidė (43 m). Majų laikais Belizo žemėse gyveno net daugiau žmonių, nei dabar. Ta aukščiausia Belizo piramidė (ir aštuntoji Amerikoje) stūkso Karakolyje, džiunglių vidury, kur nė vandens nebuvo pirkti, kur nuo artimiausio miesto San Ignacijaus keliavome porą valandų, o viešbučio šeimininkas siūlė nevažiuoti išvis nes “taip toli”.
Užtat ten viskas - tavo! Būdavo, kad nuo „trigubos“ piramidės viršūnės nė vieno kito žmogaus nematydavau - tik džiungles, prieš 1000 metų mistiškai apleistų majų pastatų liekanas, akmeninius jų dievų veidus. Klausiausi beždžionių-staugūnų siaubingų balsų. Šunantuničas (Xunantunich) (irgi prie San Ignacijaus) pasirodė dar įspūdingesnis. Jo pagrindinė piramidė kiek žemesnė, bet masyvesnė. Kaip dirbtinis kalnas, kurio viršūnėje stovi šventyklos, išpuoštos milžiniškais majų dievų veidais.
Belizas - tai šalis, kurioje galima pasinerti į gamtos stebuklus, atrasti senovės majų civilizacijos paslaptis ir pajusti Karibų jūros dvelksmą.
Pagrindiniai skirtumai tarp Salvadoro ir Belizo
| Šalis | Saugumas | Kultūra | Gamtos stebuklai | Kainos |
|---|---|---|---|---|
| Salvadoras | Saugumas gerokai pagerėjo nuo 2022 m. | Savita kultūra, gera kava, pupusos | Ugnikalniai, ežerai, vulkaninio smėlio paplūdimiai | Pigesnis nei Belizas |
| Belizas | Kai kuriuose rajonuose (pvz., Belize City) vis dar nesaugu | Afrikietiškai-karibiška dvasia | Barjerinis rifas, Žydroji duobė, majų piramidės | Brangesnis nei Salvadoras |
Abi šalys turi ką pasiūlyti skirtingų interesų keliautojams. Jei ieškote saugumo ir norite susipažinti su autentiška Lotynų Amerikos kultūra, Salvadoras gali būti puikus pasirinkimas. Jei esate gamtos mylėtojas ir norite nardyti prie barjerinio rifo, Belizas yra vieta, kurią turėtumėte aplankyti.
GALUTINIS Belizo kelionių vadovas – ką pamatyti ir kur keliauti
Tikimės, kad šis straipsnis padės jums geriau pažinti Salvadorą ir Belizą ir nuspręsti, kuri šalis labiausiai atitinka jūsų kelionės tikslus.