Krikštas - pirmasis sakramentas, kurį Kristus įsteigė visiems žmonėms, kad jie galėtų pasiekti dangų - amžiną vienybę su Dievu. Krikšto sakramentu Dievas atsigręžia į mane, dovanodamas savo besąlygišką meilę. Jis man patvirtina: esi mano mylima dukra, mano mylimas sūnus! Kad ir kas nutiktų, būsiu su tavimi. Dievas suteikia dieviško orumo, kurio iš manęs niekas nebegali atimti ir kuris pagrindžia visą tolesnį mano gyvenimą.
Krikštu mano gyvenimas susiejamas su Jėzumi Kristumi. Jėzus nuolat vedė žmones į gyvenimą, teikė jiems orumą ir viltį. Prisikeldamas iš numirusiųjų, jis pats įveikė mirtį. Jis ir man dovanoja gyvenimą, įveikiantį mirtį! Krikštu man padovanojamas naujas gyvenimas. Esu įtraukiamas į santykį su Dievu, kuris jį kuria. Užmezgus bendrystę su Jėzumi, gyvenimas įgyja prasmę.
Krikštu esu priimamas į Bažnyčią, t. y. į bendriją visų tų, kurie tiki į Jėzų Kristų. Kadangi Krikštas yra ryšys su Dievu, žmogus turi duoti savo sutikimą - pasakyti „taip“. Kūdikių krikštas yra sena Bažnyčios tradicija, gerai žinoma nuo II amžiaus. Labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“, t. y. visi šeimos nariai, būdavo krikštijami ir kūdikiai.
Svarbu suvokti, kad Krikštas yra ne vienkartinis gražus įvykis, bet krikščioniško gyvenimo pradžia. Pakrikštytam vaikui reikia žmonių, galinčių papasakoti apie Dievą, padedančių jam rasti kelią link jo. Pirmiausia tai yra tėvai. Kreipkitės telefonu arba nueikite į parapijos raštinę. Paprastai vaikas krikštijamas ten, kur gyvena jo tėvai.
Pirmiausia kunigas pakvies pasikalbėti. Krikštui atsineškite žvakę. Būtų gražu, jei kas nors iš šeimos ar draugų galėtų tą žvakę papuošti, pvz., krikštijamojo vardu ir krikšto data. Krikšto žvakė yra „gyvenimo žvakė“, kurią galima uždegti per gimtadienius, vardadienius ar minint krikšto dieną. Krikšto ceremonijos pradžioje tėvams ir krikštatėviams išsakius pasirengimą vaiką auklėti krikščioniškai, jis pažymimas kryžiaus ženklu ir patepamas katechumenų aliejumi - taip pasveikinamas Bažnyčios bendrijoje.
Krikšto apeigos vyksta po Žodžio liturgijos. Pašventinus vandenį, tėvai ir krikštatėviai išsižada bet kokio blogio ir išpažįsta savo tikėjimą į Triasmenį Dievą. Šiuo tikėjimu vaikas ir gauna krikštą. Žmogui, norinčiam tapti krikščioniu, reikia kito žmogus, kuris lydėtų jį tikėjimo keliu. Pirmiausia tokie palydovai yra tėvai. Tačiau tikėjimo ir gyvenimo kelyje svarbi ir krikštatėvių parama. Jie turi paremti vaiką, sustiprinti tikėjimą, įvesti jį į Bažnyčios gyvenimą.
Krikšto paaiškinimas, 6 vaizdo įrašas: Krikšto simbolika
Sąlygos Krikštatėviams
Norintiems prisiimti krikštatėvių pareigas keliamos tam tikros sąlygos. Reikia:
- būti kataliku;
- turėti mažiausiai 16 metų amžius;
- būti priėmusiam Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus;
- dalyvauti Bažnyčios gyvenime, sekmadieniais švęsti šv. Mišias.
Krikštatėviai negali būti krikštijamojo tėvai.
Kreipkitės tiesiai į savo parapijos kunigą. Suaugusieji krikštui paprastai rengiasi ilgesnį laiką, vadinamą katechumenatu. Tuo metu nuodugniau susipažįstama su krikščionių tikėjimu, šv. Mišių liturgija ir krikščioniškų liturginių metų šventėmis. Kaip konkrečiai vyksta katechumenatas, galėsite aptarti su kunigu.
Pasirengus krikštui, kunigas rašo prašymą vyskupui, kuris yra atsakingas už suaugusiojo priėmimą į Bažnyčią, prašydamas leisti asmenį pakrikštyti. Jei tik įmanoma, paprastai suaugusieji krikštijami Velyknaktį. Tose pačiose šv. Mišiose jie priima ir Pirmąją Komuniją.
Krikštas yra pirmasis žmogaus sakramentas, įvedantis jį į Bažnyčios gretas. Po šio sakramento žmogus tampa pilnateisis katalikas. Jis turi galimybę ruoštis ir priimti kitus sakramentus. Krikštas nuplauna gimtąją nuodėmę, įjungia žmogų į Bažnyčią bei duoda jam naująjį vardą - katalikas. Taip pat įpareigoja žmogų laikytis Bažnyčios ir Dievo mokymo.
Vaiką krikštyti reikia kuo anksčiau nuo jo gimimo. Seniau, kaip ir dabar, gali įvykti visokių nelaimių, todėl reikia vaikelį krikštyti kuo anksčiau. Tuomet jis nuo mažų dienų gyvens kitokį gyvenimą ir turės Dievo globą. Nėra kažkokių ypatingų sąlygų vaikui gauti Krikšto sakramentą.
| Klausimas | Atsakymas |
|---|---|
| Ar abu tėvai privalo būti katalikais? | Užtenka vieno. |
| Ar norėdami pakrikštyti vaiką tėvai turi būti susituokę bažnyčioje? | Ne, tai nėra privaloma. |
| Kokius reikalavimus turi atitikti krikštatėviai? | Krikšto tėvais gali būti katalikai, sulaukę 16 metų. Jie privalo būti pakrikštyti ir priėmę Pirmąją Komuniją, gerai būtų, jeigu jie turėtų priėmę dar ir Sutvirtinimo sakramentą. Jei krikštatėviai yra pora, rekomenduojama jiems būti susituokus Bažnyčioje, tačiau tai nėra privaloma. |
| Kam reikalingi krikštatėviai? | O krikštatėviai reikalingi dėl to, kad padėtų tėvams auklėti ir auginti vaikus. |
Tėvai ir krikštatėviai Krikšto apeigų metu atstovauja vaikelį, už jį atsakinėja į kunigo klausimus taip įsipareigodami vaiką to išmokyti ir toje dvasioje ugdyti. Baltas drabužis yra atėjęs iš pirmųjų amžių, kai būdavo krikštijami tik suaugę ir tam pasiruošę žmonės. Jie po Krikšto kurį laiką turėdavo vaikščioti baltais rūbais, kad visa bendruomenė matytų juos esant pakrikštytus.
Krikšto žvakė simbolizuoja Kristų, visų mūsų šviesą, kuri naikina tamsumą ir blogį. Iš tėvų ir krikštatėvių pusės reikalinga tik žvakė. Kunigas ar diakonas naudoja šventintą vandenį, kuriuo nuplaunamos nuodėmės. Kalbama velnio ir blogio atsižadėjimo malda, po kurios vaiko krūtinė tepama Katechumenu aliejumi, tai simbolizuoja patvirtinimą, jog žmogus išsižadėjo velnio. Vaiko kakta yra tepama šventu Krizmos aliejumi.
