Frankas Tallisas, rašytojas, klinikinės psichologijos, neuromokslų specialistas, Londono Psichiatrijos instituto ir Karaliaus koledžo dėstytojas, pastebi, kad eilinis žmogus nesunkiai išvardytų penkis filosofus: Platoną, Aristotelį, Descartes'ą, Nietzsche'ę ir Sartre'ą. Tačiau jei to paties žmogaus paprašytume išvardyti penkis žymius psichoterapeutus, ši užduotis pasirodytų kur kas sudėtingesnė, o gal net neįveikiama. Nepaisant to, didieji psichoterapeutai daug kalba apie žmogaus būklę. Psichoterapija, kaip nuosekli žinių visuma, savo ambicija, užmoju ir visuma prilygsta bet kuriai kitai mokslinei tradicijai.
Šiame kontekste kyla klausimas: ar iš tiesų sunku būti žmogumi? Šį klausimą galima perfrazuoti ir paklausti: kas yra tikras filosofas, ką reiškia būti filosofu? Nagrinėjant šį klausimą, būtina atsižvelgti į Platono įžvalgas apie filosofo savybes ir jų ryšį su žmogaus egzistencija.
Jean-Paul Sartre ir egzistencinis pasirinkimas
Platono filosofo idealas
Pradėsime nuo to, kad Platonui žodis „filosofas“ buvo ironiškas. Tai ne išminčius (sophia), o tik tas, kuris norėtų būti išmintingas, ir todėl save vadina „išminties mylėtoju“. Paprastai, žmogus galvoja, kad filosofas šiek tiek atitrūkęs nuo gyvenimo. Ir staiga, Platonas sako: ne, pirmasis ir svarbiausias reikalavimas filosofui - bebaimiškumas. Filosofu gali būti tik tas žmogus, kuris įveikė baimę. Kodėl? Sokratas, kurio burna kalba pats Platonas, aiškina: todėl, kad minčių kelias gali nuvesti prie tokių išvadų, kurios mums nepatiks.
Antrasis - ir taip pat daugumai netikėtas! - reikalavimas - tai gera atmintis, kurią galima išlavinti. Jeigu žmogus sunkiai įsimena, jam sunku būti filosofu, nes filosofui būtina prisiminti savo svarstymus. Jei jis per penkias minutes pamiršta tai, ką prieš tai kalbėjo, jo filosofija - grašio vertės. Jis turi išlaikyti visumą to, ką pats sukuria. Gera atmintis - tai kriterijus išorės stebėtojui: toks filosofas turi sistemą, kurią pats sukuria, ir prisimena, kaip ją sudarė.
Trečioje vietoje, tikrojo filosofo savybė, kuri, mūsų nuomone, gana natūrali tokiam žmogui - tai nuovoka. Negali būti filosofu, būdamas bukas. Beveik visi filosofai mums primena, kad didelis troškimas užsiimti filosofija ir būti filosofu, dažnai rodo kažko svarbaus žmogaus gyvenime stoką. Žinoma Paskalio formulė, kad „dvasinis ribotumas verčia kai kuriuos žmones pasukti išminties keliu“, - padės geriau suprasti, kodėl Platonas visgi primygtinai reikalauja iš filosofo „sveiko proto“ ir „nuovokos“ kaip svarbiausių žmogiškųjų savybių.
Galiausiai, ketvirtoji savybė, ne mažiau svarbi nei pirmoji - tai didžiadvasiškumas. Filosofas negali būti smulkmeniškas žmogus ar niekinti Kitą už tai, kad šis nėra filosofas. Filosofas supranta, kad filosofų yra mažai, todėl jis privalo rūpestingai elgtis su kiekvienu žmogumi. Nepamirškite - Platonas filosofo gerąsias savybes vertina atsižvelgdamas į jo valstybinės veiklos gebėjimus ir didžiadvasiškumas ar jo trūkumas atlieka svarbų vaidmenį.
Žmogiškųjų savybių pusiausvyra
Filosofo žmogiškųjų privalumų politiniame gyvenime praktinį klausimą iškėlė Aristotelis. Faktas, kad tik mokymų ir pasakojimų apie tai, kaip tai ir sako Aristotelis, nepakanka. Protingi žmonės praleidžia dešimtmečius mokslo gyvenime, nelabai protingi žmonės padaro išvadas, kad tai gali būti ir ignoruojama. Kaip taip gali būti?
Keturios savybės viena su kita tarpusavyje susijusios panašiai kaip nosinės, kuria žmogus apsisaugo nuo saulės, mazgeliai. Šie mazgai turėtų būti surišti vienodais intervalais, taip, kad nosinė laikytųsi. Kai atmintis ir nuovoka randasi įstrižai viena priešais kitą, viena kitai gali ir trukdyti. Pas daugelį žmonių neįprastai gerai išsivysčiusi atmintis: jie gali iš jos ištraukti milijoną įvairių įvykių ir vardų. Bet kiekvieną kartą Jūs nustembate: jei jie taip gerai viską prisimena, kodėl taip blogai įsisavina? Kodėl nepadaro protingų išvadų iš atmintyje saugomų lobių? Atsakymas paprastas: nes atmintis nugalėjo nuovoką. Filosofas turi atrasti pusiausvyrą tarp šių savybių.
Nereikia savęs versti prisiminti viską, jei tai gali pakenkti mūsų nuovokai. Kita vertus, bebaimis dažnai nelinkęs į didžiadvasišką elgesį, juk jis pasirengęs niekinti tuos, kurie bijo ar baiminasi. Todėl, drąsa, taip pat turėtų turėti ribas. Ji būtina, kad nebijotum pats, bet filosofas negali reikalauti drąsos iš Kitų: „Ir Jūs visi būkite bebaimiai!“ Tai ne tavo reikalas; bebaimis turi būti Tu, o kiti laisvai nuspręs už save. Galbūt jie nenori būti filosofais, kam jiems tuomet bebaimiškumas?
Mes žinome daug pavyzdžių, filosofų, kurie labai drąsūs, bet stokoja didžiadvasiškumo. Keturios savybės kaip keturios stalo ar lovos kojos - jei viena yra aukštesnė už kitas, tai jūs negalite gulėti tokioje lovoje ar sėdėti prie tokio stalo. Pas Platoną gana daug tokių loginių- filosofinių kvadratų.
Platono biustas
Psichoterapijos indėlis
Frankas Tallisas teigia: „Jei psichoterapija yra tradicija, galinti pateikti naudingos informacijos ir patarimų ne tik medicinos srityje, kodėl gi mes, visuomenė, dažniau nepažvelgiame į psichoterapijos literatūrą, grumdamiesi su gyvenimo problemomis? Šiaip ar taip gyvenimo problemos yra svarbiausias jos rūpestis. Pagrindinė priežastis ta, kad susidomėjęs neprofesionalas tuojau susiduria su nesuprantama kalba.“
Puikiai suprasdamas menkesnio susidomėjimo psichoterapijos knygomis problemas, Frankas Tallisas iš esmės pateikia puikų sprendimą šiai kliūčiai įveikti - skaitytojams dovanoja „Patį gyvenimą“. Autoriaus tekste akademinė psichoterapijos disciplina įgauna pavidalą, kuris yra suprantamas profesionalams, bet sykiu paprastai ir aiškiai supažindina bet kurį skaitytoją su psichologija ir pagrindiniu jos objektu - žmogaus gyvenimu. Trylikoje knygos skyrių neuromokslų specialistas pristato prigimtinius ir svarbiausius žmogaus tapatybės poreikius tokius kaip saugumas, meilė, harmoninga savastis, seksas, savirealizacijos siekis. Kalbėdamas apie esminius poreikius, rašytojas mini svarbiausius psichoterapeutus, analizavusius žmogaus tapatybės reiškinius.
Pasitelkdamas mokslininkų atliktus bandymus ir tyrimus, Frankas Tallisas atskleidžia visa, kas kelia pavojų žmogaus pilnatvei, kokį neigiamą poveikį daro sutrikdyta savastis ir psichologinė pusiausvyra: „Pagrindinis visų didžiųjų psichoterapijos mokyklų principas tas, kad psichologinės problemos kyla, atsiribojus nuo tikrovės. Tačiau tam tikra prasme ši būsena yra įprastinė. „Buvimas“ visada skiriasi nuo tikrovės. Mūsų suvokimas, mintys nėra patikimi, o sprendimus grindžiant nepatikima informacija, tikrovė dar labiau išslysta iš rankų. Tokios asmenybės kaip Dubuois, Ellisas ir Beckas ragina mums būti racionalesniems. Turime tikrinti savo suvokimą ir įsitikinimus. Privalome atsargiai žvelgti į jausmus. Apmąstymai nėra pasirinkimas, kurį galime atidėti neribotam laikui ar nukelti kitam kartui, kai pasitaikys proga atsisėdus paplūdimyje stebėti saulėlydį. Jie yra nuolatinė būtinybė.
Freudo įžvalgos apie laikinumą
Freudas dažnai laikomas pesimistu. Nuotraukose matome žmogų, kurio intensyvi veido išraiška atrodo gana pikta. Jis nemėgo būti fotografuojamas. Freudo gerbėjų užrašyti jo kandūs komentarai dažnai sustiprina šią karikatūrą. Paklaustas, ar kada nors geidė amžinojo gyvenimo, psichoanalitikas atsakė, kad tokį norą greitai išblaškydavo peršalimas. Tai atskleidžia įdomų faktą - Freudas amžinąjį gyvenimą įsivaizdavo tik kaip egzistavimą kūne.
Dažnai klystame susiedami jaunimą su fizinėmis savybėmis, o senimą - su intelektu. Tačiau jaunystėje kūnas netrukdo. Jis nesiskųsdamas nešioja protą. Tiesą sakant, paradoksalu, kad sveikos ir tvirtos jaunystės patyrimas šiek tiek primena bekūnę egzaltaciją. Vasarą prieš Pirmąjį pasaulinį karą prie šešiasdešimtmečio artėjantis Freudas atostogavo Dolomitinėse Alpėse. Esė „Apie laikinumą“ jis aprašo, kaip ėjo pasivaikščioti su dviem kompanionais - tyliu draugu ir jaunu poetu. Deja, jaunuolio mintys dažnai būdavo niūrios. Atėjus žiemai, „besišypsančios apylinkės“ taps šaltos ir plynos. Joks grožis nėra amžinas. Žmogaus grožis nublunka ir visa praeina. Galiausiai visos civilizacijos pavirsta dulkėmis. Jo liūdnumą supo kosminis siaubas, universalios tuštumos vizija - niekis. Kaip įmanoma mėgautis grynu oru, saulės šviesa, kai viskas laikina? Ties horizontu pakibo baisi lemtis.
Freudo požiūris į žmones buvo visai nepagražintas - jį tuoj patvirtins prasidėsiantis karas. Mąstytojas turėjo pritarti savo jaunajam kompanionui. Sunku mėgautis grožiu žinant, kad viskas suirs. Laikinumas viską paverčia beprasmybe. Gyvenimą nustelbia pražūtis, tuštuma, mirtis. Tačiau Freudas nieko panašaus nesakė. Nors pripažino, kad tiesa dažnai būna skausminga ir kad viskas, ką vertiname, galiausiai pranyks, jis jautė pareigą prieštarauti poetui. Dėl laikinumo grožis netampa mažiau vertingu, veikiau atvirkščiai - būtent grožio laikinumas suteikia jam vertę. Toliau taikydami šį principą, galime teigti, kad dėl gyvenimo trumpumo jis yra žymiai brangesnis.
Sigmund Freud
Žmogaus stiprybės dvasinėje kelionėje
Dvasinėje kelionėje labai svarbu nuoširdumas, teisingas savęs analizavimas (pamatymas), pažinimo ir mokymosi narsa. Be abejo, mes visi esame nevienodi, unikalūs, ir mūsų gebėjimai taip pat. Dvasinių studijų kelyje narsa reiškiasi kiek kitaip negu pasaulietinėje veikloje (fizinių kliūčių nugalėjimas ar net idėjų batalijos). Gana svarbu yra užmiršti nemalonius dalykus, paleisti tai, kas slegia, atleisti Kitam. Dažnam žmogui kyla išganinga mintis panaikinti skaudžius, žeidžiančius, sukrėtusius jo gyvenimą įvykius, galbūt net žmones. Tačiau prisiminimai yra kartu ir mūsų patirtis. Jei fiziškai galime permesti kitam tai, ką galėtume ir patys padaryti, tai dvasiškai - nepavyks. Tiesiog nieko neįvyks, nebus sukurta tavyje. Neatsiras tavasis atsparumas. Kitam galima padėti atsipalaiduoti ar padėti pamiršti kažką, bet (!) tik su to kito dalyvavimu. Be to, kas gi bus tas nustatantis, kiek ištrinti ir ką ištrinti.
Prisitaikymas, kaip ir tolerancija, dažniausiai pasaulyje traktuojami kaip susitaikymas dėl kažkokių galimybių stokos (“o kur besidėsi”), bet ne iš vidinio pasirinkimo, t.y.
Bendradarbiavimą minite kaip vieną svarbiausių procesų. Tas pats Aristotelis dar Antikos laikais teigė, jog žmogus - socialinė būtybė ir skirtas bendruomenei. Ar pritartumėte jam, sakiusiam, kad neturintis draugų, turto, politinės galios žmogaus gyvenimas yra blankus? Reiktų gal kiek peržiūrėti Aristotelio paminėtus ,,neblankaus” gyvenimo požymius, ypač pastabą dėl pageidautinos politinės galios. Taip pat ir dėl kitų nurodytų komponentų. Tiesiog persukčiau antraip: nei draugai ar bendraminčiai, nei turtai ir net politinė galia nepadarys tavęs ilgam saugiu ir laimingu. Nors visa tai gali būti gera ir įdomu.
Vertimo problema filosofijoje
Didžiulis ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto (1883-1955) intelektualinis palikimas aprėpė daugybę sričių - estetiką, filosofiją, istoriosofiją, kultūrologiją, politiką, sociologiją. Žvelgiant nūdienos požiūriu, svarbiausiu jo indėliu į Vakarų Europos minties raidą laikytina garsioji estetinė esė „Meno dehumanizavimas” („La deshumanización del Arte“, 1925) ir filosofinė studija „Masių sukilimas“ („La rebelión de las masas“, 1930). Plėtodamas savo filosofines koncepcijas ir teorijas, ilgainiui J. Ortega y Gassetas atsigręžė į kalbą kaip į esminį filosofinio tyrimo įrankį, o susidurdamas su savo darbų vertimais į europines kalbas (daugiausia į vokiečių), ėmė gilintis ir į kalbos bei vertimo problemas.
Šių apmąstymų rezultatas ir buvo vertimo tematikai skirta esė „Vertimo skurdas ir spindesys („Miseria y esplendor de la traducción“, parašyta 1939 m.). J. Ortega y Gassetas teigia: „I. - Ar tai nėra iliuzija? - suabejojau aš. - Ar vertimas nėra beviltiškai utopinis dalykas? Tiesą pasakius, kasdien aš vis labiau linkstu prie minties, kad visi žmogaus darbai yra utopija. Nors jis stengiasi pažinti, bet jam nieko nesiseka pažinti iki galo. Žmogus nori būti teisingas ir neišvengiamai padaro kažką nedora. Tiki, jog myli, o paskui suvokia, kad visa tai tebuvo pažadas mylėti.“
Filosofas pabrėžia, kad kalba yra žodinių ženklų sistema individams be išankstinio sutarimo suprasti vienas kitą, o terminija suprantama tik tuomet, kai rašantysis ar kalbantysis ir klausantysis ar skaitantysis asmeniškai susitarė dėl ženklų reikšmės. Todėl ją vadinu pseudokalba ir teigiu, kad mokslininkas turi pradėti nuo savo minčių vertimo į tą kalbą. Ji yra volapiukas, esperanto kalba, kurią išankstiniu sutarimu sukūrė šios disciplinos kultivuotojai. Štai kodėl šias knygas lengviau išversti iš vienos kalbos į kitą. Faktiškai visose šalyse knygos rašomos bemaž ta pačia kalba.
Iš esmės vertimo problema veda mus į nuostabiausius reiškinio, vardu „kalba“, slėpinius. Kiekviena kalba, lyginama su kita, pasižymi savitu lingvistiniu stiliumi, kurį Humboldtas įvardijo kaip „vidinę formą“. Taigi utopiška tikėti, kad du skirtingų kalbų žodžiai, kuriuos žodynas pateikia kaip vienas kito vertimą, žymi tuos pačius dalykus. Kadangi kalbos susiformuoja skirtingoje aplinkoje, o jų patirtys netapačios, jos natūraliai nesutampa.
Apibendrinant galima teigti, jog būti žmogumi - tai nuolatinis iššūkis, reikalaujantis pusiausvyros tarp įvairių savybių, nuolatinio savęs pažinimo ir atvirumo pasauliui. Tai kelias, kupinas sunkumų, bet kartu ir galimybių augti ir tobulėti.