Šiame straipsnyje apžvelgsime baidarių nuomos galimybes Mikionių apylinkėse, taip pat panagrinėsime Inkūnų kaimo istoriją, lankytinus objektus ir kultūrinį paveldą.
Šventosios Upė ir Jos Istorinė Reikšmė
Šventosios upė nuo seno buvo svarbi susisiekimo priemonė vietos gyventojams. Kaimo teritorijoje buvo keletas brastų, per kurias žmonės keliaudavo jodami, taip pat mediniais plaustais ir valtimis. Pavasario potvynio metu bendravimas nutrukdavo arba sutrikdavo, o bendravimas ypač suaktyvėjo 1942 m., pastačius tiltą Anykščių raj. savivaldybės lėšomis, pakeičiant senąjį tiltą.
Iš Iinkūnų k. jaunimo, vestuvininkų susirinkimų, būrimosi vieta. Lankytinas objektas - kabantis tiltas, taip pat kiti objektai esantys Inkūnų k. Dabar keliautojai pradeda arba baigia savo žygius Šventąja, įsirengia stovyklas.
Inkūnų "Atminties" Parkas
Inkūniečių bendrija, pažymėdama Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį, parengė ilgalaikį projektą - Inkūnų kaime, šalia bažnytėlės, sukurti „Atminties“ parką. Parkas skirtas išnykusiems arba apnykusiems Inkūnų parapijos kaimams ir jų gyventojams atminti bei pagerbti. Parko idėja - sukurti ir parke pastatyti medinę skulptūrą ar kryžių, skirtą konkrečiam kaimui.
Skulptūra individualiai pritaikoma kiekvienam kaimui, atsižvelgiant į jo istoriją, kaimo žmonių užsiėmimus, jame vystytus amatus, t.y. į kaimo specifiką. Parkas kuriamas Inkūniečių bendrijos lėšomis.
Parko Skulptūros
Pirmos 5 skulptūros parke pastatytos 2010 m.:
- Šv. Vincento skulptūra, skirta Inkūnų k. (autorius - skulptorius Gintaras Varnas)
- Kryžius, skirtas Legų k. (autorius - skulptorius Vladas Gaidys)
- Skulptūra Rūpintojėlis, skirta Dauneikių k. (autorius - skulptorius Pranas Petronis)
- Šv. Izidoriaus skulptūra, skirta Mičionių k. (autorius - skulptorius Ernestas Galvanauskas)
- Šv. Anėlės skulptūra, skirta Beržoniškio (Smalinos) k. (autorius - a.a.)
2011 m. sukurtos ir pastatytos skulptūros:
- Skulptūra kryžius, skirtas Medinų k. (autorius - skulptorius Vladas Gaidys)
- Skulptūra kryžius-Šv. Barbora, skirtas Lašinių k. (autorius - skulptorius Pranas Petronis)
- Skulptūra kryžius, skirtas Mikierių k. (autorius - skulptorius Vladas Gaidys)
2019 m., pagerbiant 1863/64 m. sukilimo vadą Zigmantą Sierakauską, pastatyta skulptūra Knėbių (Teresboro) k. atminti (kaime buvo įkurta sukilėlių stovykla). Iš viso parke planuojama sukurti ir pastatyti 18 skulptūrų. Centrinėje parko dalyje planuojama pastatyti paminklą Lietuvos laisvės gynėjams - šio krašto partizanams.
Inkūnų Šv. Romos Katalikų Bažnyčia
ROMOS KATALIKŲ INKŪNŲ ŠV. vietinės reikšmės medinės architektūros paminklu. amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. vienkiemių žmonių didelis pamaldumas ir noras turėti savo maldos namus. geografinio trikampio viduryje, iš kur iki artimiausių veikiančių bažnyčių yra apie 15 km. dalyvauti Šv. Mišiose gyventojams tuometinėmis sąlygomis buvo gana sunku.
pasaulinį karą priklausė Svėdasų parapijai, vėliau Andrioniškio parapijai. (bažnyčios statybos iniciatorė buvo Inkūnų k. savo maldos namus, arčiau savo gyvenamosios vietos. gyventojai. skyrė Panevėžio vyskupija. skyrė medienos, rinko akmenis, dirbo statyboje. veiklai paskyrė, padovanojo 12 ha žemės. privatdocentas (1923-41 m.), Pranas (Pranciškus) Markūnas. klaidų, kurias vėliau reikėjo taisyti, be to, buvo labai skubama. tikinčiuosius. okupantas vėl sugrįš ir uždraus bažnyčios statybą.
baigta ir tinkamai nesutvarkyta bei neįrengta buvo konsekruota 1942 metų rudenį. bažnyčią pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas 1942 metų spalio mėn. statybai vadovavo ir buvo pirmuoju parapijos klebonu kunigas Jonas Uogintas. apylinkės kaimai ir vienkiemiai, išsidėstę net 7-9 km atstumu nuo Inkūnų. parapijoje buvo priskaičiuojama per 1000 gyventojų. 1943 m. J. Rasinsko suprojektuota klebonija, ūkiniai pastatai.
darbai sustojo, bet žmonės džiaugėsi tuo ką turi - savo maldos namais. čionykščiai gyventojai tarmiškai vadino ir tebevadina skrebais. dalyvavo ir parapijai vadovavę kunigai, dėl to parapijos klebonai dažnai keitėsi. prasidėjo taip vadinama kolektyvizacija, t.y. jų turėtos nuosavybės atėmimas. Apie tolesnes statybas ar pan. kalbos, bet bažnyčios uždaryti okupantas visgi neišdrįso, ji tebeveikia iki šiol.
Inkūnuose dirbo kun. F. Savčiukas, po jo, 1956-1966 m. kun. E. Vaišnoras. vietiniams (ir ne tik vietiniams) okupanto kolchozinės sistemos prispaustiems gyventojams. Uždaviniui (šiuo metu gyvena Skiemonyse, Anykščių raj. sav.). sienos iškaltos ir padengtos ornamentais), įgytas naujas paveikslas šoniniam Šv. nauji liturginiai drabužiai, įvesta elektra, suburtas parapijiečių choras, patarnaujančių Šv.
parapijiečių gyvenimas. išorę (apkalė dailylentėmis), kun. naujas skardinis stogas, kol ji įgavo dabartinį vaizdą. Šiuo metu (nuo 2019 m. 2012 metais, liepos 15 d. sukaktį. Ta proga šventoriuje pastatyta Šv. Mergelės Marijos skulptūra-kryžius (skulpt. P. bažnyčios viduje mažesnė Dievo Motinos skulptūrėlė (skulpt. V.
Inkūnų Kapinės
Inkūnų kapinės įkurtos (atkurtos) XIX amž. viduryje Pranciškaus Kisieliaus žemėje ir jo šeimos pastangomis. Pasak istorijos šaltinių taip buvo kaime atgaivintas senas paprotys kaimo ir apylinkių gyventojus laidoti vietinėse kapinėse. Žemę kapinėms dovanojo naujasis Inkūnų kaimo gyventojas P. Kapinėse iki šiol laidojami Inkūnų parapijos gyventojai ir išeiviai iš jos.
Inkūnų kapinėse yra palaidota 10 šio krašto partizanų. Jų kapai pažymėti tradiciniais, prieškarinėje Lietuvoje savanorių laidojimui naudotais antkapiais. Partizanai palaidoti pavieniuose kapuose, kai kurie šeimos kapavietėse. Šiose kapinėse palaidotas ir Lietuvos Laisvės Armijos Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio įkūrėjas ir jo vadas, vėliau Jovaro kuopos vadas, dar vėliau Algimanto apygardos štabo narys, Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas Jurgis Urbonas - Lakštutis, buvęs mokytojas iš Stakių kaimo.
Kapinėse taip pat slapčia palaidotas paskutinis šio krašto partizanas, Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas, buvęs Andrioniškio seniūnijos seniūnas Bronius Puodžiūnas - „Garsas“, „Žalgiris“ (išduotas žuvo 1954 m., rugsėjo mėn.).
Parapijoje dirbant kun. Sigitui Uždaviniui (1967-1973) kapinės buvo praplėstos, iškirsti jose esantys medžiai. 2003 m. Inkūniečių bendrijos lėšomis ir pastangomis šalia kapinių buvo iškastas ir įrengtas šulinys. Kapinėse yra išlikę senieji vartai, keletas senovinių kryžių, antkapių, taip pat ir kapinių įkūrėjo P. Lankytini objektai - partizanų kapai, kapinių įkūrėjo P.
Knėbių Kaimas (Teresboras) ir 1863-1864 m. Sukilimas
Paminklinis akmuo 1863/64 m. Buvęs vienkiemių tipo kaimas (kitaip dar Teresboras) priklausantis Debeikių seniūnijai, primenantis 1863-1864 m. Lietuvos sukilimą. Kaimo pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Yra kelios šio pavadinimo kilmės versijos. Manoma, kad pavadinimas galėjo kilti nuo žodžių „knebus, knebti“, nes aplinkui yra žemos, pelkėtos vietos, šiaurine kaimo dalimi teka upelis Taurožė. 7-ame dešimtmetyje atliekant krašto melioraciją šios pelkės buvo gerokai nusausintos.
Pavadinimas Teresboras yra vėlesnis, naujas, matyt atsiradęs XIX amž., lenkmečiu, kada nuskurdusių bajorų, nenorint atsilikti nuo turtingesnės bajorijos, tarpe plito lenkų kalba. Iš greta esančio Bronislavos k. kilusio Vytauto Pečiūros teigimu Teresboro pavadinimas liko nuo 1863/64 m. sukilimo, jis pareina nuo lenkiškų žodžių „teras sbor“, t.y. „renkamės čia“, kuriuos tardavo sukilėliai.
Iš istorijos šaltinių ir iš senolių pasakojimų žinoma, kad kaime nuo seno buvo palivarkas (dvarelis, priklausęs stambesniam dvarui). XIX a. Knėbių palivarką nusipirko bajorų kilmės palikuonys Strumylos, kurie visą laiką jį ir valdė. Po II-jo pasaulinio karo jų šeima sovietinių okupantų buvo išvežta į Sibirą.
Kaimo palivarke, kurį valdė Strumylos, 1863 m. balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje, prasidėjus visuotiniam Lietuvos-Lenkijos sukilimui prieš Rusijos imperijos okupacinę valdžią, buvo įkurta sukilėlių stovykla. Iš to galima spręsti, kad kaimo žmonės ir dvarelio šeimininkai bei aplinkinių kaimų gyventojai palaikė sukilimo idėją ir visapusiškai jį rėmė. Kai kurių šaltinių teigimu ši sukilėlių stovykla buvo pati didžiausia tuometinėje Lietuvoje. Šaltinių teigimu joje buvo susirinkę ir 8-10 d. stovyklavo apie 2500-3000 sukilėlių.
Į stovyklą buvo atvykęs ir pats vyr. sukilėlių vadas Zigmantas Sierakauskas, kuris sukilėlius mokė kovos meno ir taktikos, kartu su jais svajojo apie laisvą Lietuvą. Stovykloje karinės komandos buvo duodamos lietuvių kalba.
Iš Knėbių stovyklos kun. A. Mackevičius pasiėmęs maždaug 200 sukilėlių būrį nužygiavo į Anykščius, dalyvavo Šv. Mišiose, klebonui atsisakius, jį nušalino ir pats po Šv. Mišių maldininkams iš sakyklos perskaitė sukilėlių manifestą, miestelėnus ir apylinkių gyventojus kvietė bei ragino stoti į sukilėlių gretas.
Pastovyklavę Knėbiuose, atgavę jėgas, sutaisę ir pasigaminę naujus ginklus, sutvarkę savo karinę struktūrą sukilėliai patraukė į šiaurės Lietuvą - Kupiškio, Biržų, Rokiškio link. Sukilėliams žygyje vadovavo Boleslovas Kajetonas Koliška, kunigas Antanas Mackevičius ir Zigmantas Sierakauskas.
Paminklinis akmuo 1863/64 m. A. Baranausko ir A.