Šiame straipsnyje aptariamos totalitarinės sektos, atskleidžiant jų esmę, pavojus ir įtaką visuomenei. Nagrinėjami sektų tipai, narių pritraukimo metodai ir psichologinis poveikis individams. Taip pat atskleidžiamas ryšys tarp totalitarinių sektų ir „Naujojo amžiaus“ judėjimo.
Kas yra sekta?
Žodis „sekta“ žymi organizaciją ir tuo skiriasi nuo žodžio „erezija“, žyminčio mokymą. Etimologiškai jį galima išvesti arba iš lotyniško žodžio „secare“ - „atkirsti“ (dalį nuo visumos), arba iš lotyniško žodžio „sequi“ - „sekti“ (paskui lyderį, kuris savavališkai nurodo kryptį). Kiekviena iš šių etimologijų savaip atskleidžia sektantiškumo esmę.
Klasikinėms sektoms paprastai priskiriami menonitai, kvakeriai, adventistai, sekmininkai, duchoborai, chlysai ir kitos marginalinės (lyginant su krikščionybe) grupės. Tipiškos sinkretinės sektos - bahajai, „Krikščioniškasis mokslas“ („Christian Science“), įvairūs eklektiniai kultai, daugiausia susiformavę XIX-XX a.
Totalitarinės sektos
Totalitarinės sektos naujų narių pritraukimui naudoja apgaulę, nutylėjimus ir įkyrią propagandą, savo nariams patenkančios informacijos cenzūrą, naudojasi kitomis neetiškomis asmenybės kontrolės priemonėmis: psichologiniu spaudimu, gąsdinimu ir kitomis narių išlaikymo organizacijoje formomis.
Žinoma, neretai sunku išvesti ribą tarp dviejų sektų tipų - „istorinių“ ir „totalitarinių“. Sektos gali keistis: savo įsteigimo metu būti griežtomis organizacijomis, o vėliau „surimtėti“ ir įeiti į visuomeninį gyvenimą.
Tačiau kai kurios sektos, kaip atrodo, nepajėgios keistis. Pavyzdžiui, „Jehovos liudytojų“ totalitarizmas bėgant laikui, atrodo, tik auga.
Sektų narių skaičius
Dažnai klausiama apie sektų narių skaičių. Išskiriami trys pagrindiniai ratai:
- Vidinis ratas: „profesionalūs“ „sektvedžiai“, tai yra žmonės, kurie šia veikla užsidirba gyvenimui, vadovai, aukščiausioji grandis, žiniuoniai, ekstrasensai, Rytų kovos menų, jogos metodų dėstytojai ir t. t.
- Sektantai: Sektantai, kurie visą laiką praleidžia sektoje, gyvena joje; jie yra pasišventę sektos veiklai. Skirtingai nei pirmasis ratas, jis yra siauresnis nei galima pamanyti: tokių „etatinių“ sektantų palyginti nėra daug, be to, jie dažnai migruoja iš vienos sektos į kitą.
- Plačiausias ratas: Tai žmonės, iš dalies paliesti sektos. Mūsų šalyje šiam ratui tikriausiai priklauso didžioji gyventojų dalis. Tai tie, kurie retkarčiais užsuka į kokias nors paskaitas apie jogą, o susirgę kreipiasi į ekstrasensus ir žiniuonius, eina pas būrėją, sudarinėja horoskopus, gali lankyti vienos sektos sambūrius, bet užsukti ir į kitos, pasiklausyti ezoterinės paskaitos, paskaityti okultinę knygelę ir t. t.
Beveik visos šiuolaikinės totalitarinės sektos daugiau ar mažiau žaloja žmogaus sąmonę ir žmogus palaipsniui praranda savarankiško gyvenimo įgūdžius. Norint išvesti žmogų iš šios būsenos, išgydyti, grąžinti į normalų gyvenimą, socialiai adaptuoti, reikalingas ilgas reabilitacijos laikotarpis.
Ši psichologinė priklausomybė turi tuos pačius mechanizmus kaip priklausomybė nuo narkotikų, tik narkotinė euforija pasiekiama įšvirkštus į kraują cheminių medžiagų, o čia veikia psichologiniai metodai, tačiau mechanizmas yra tas pats - žmogui sukeliama indukuotoji (t. y. įvarytoji) euforija ir sukuriama stabili psichologinė priklausomybė nuo sektos.
Tačiau nereikia savęs raminti palyginti nedideliu kai kurių sektų narių skaičiumi. Penki tūkstančiai munistų - tai penki tūkstančiai karių. Tai rinktinės pajėgos, elitas, kurį sudaro vien tik karininkai. Jie pasiaukojamai ištikimi sektos lyderiui, neprieštaraudami vykdo jo įsakymus ir 24 valandas per parą atiduoda sektai, paprastai gaudami už tai, švelniai tariant, spartietišką būstą, menką maistą ir padėvėtus drabužius.
Kalbos kontrolė ir sąmonės valdymas
Norint suvokti, kas yra totalitarinis sektantizmas, reikia būtinai perskaityti Džordžo Orvelo (George Orwell) knygą „1984“. Knygoje aprašyta atmosfera - tai iš tiesų sektos vidaus gyvenimo atmosfera. Orvelas atrado tokį dėsnį: tie, kas kontroliuoja žmogaus kalbą, kontroliuoja ir jo sąmonę.
Juk pakliuvusi į bet kurią sektą auka pradeda kalbėti jos kalba. Mūsų atveju tai gali būti rusų kalba, tačiau joje vyksta subtilus sąvokų sukeitimas, kai pagrindiniai žodžiai įgyja kitą reikšmę, o adeptas nenoromis pradeda mąstyti sektos kategorijomis.
Daugelis sektų sukuria sudėtingą savąją kalbą. Net ir ne tokios akivaizdžiai „lingvistinės“ pakraipos sektose yra tam tikrų terminų rusų kalba (jie vadinami „įkrautaisiais terminais“), kuriems suteikiamas visiškai kitoks prasminis ir emocinis turinys, nei jie turėjo pradžioje. Taigi tas, kas kontroliuoja žmogaus kalbą, kontroliuoja ir jo sąmonę.
Iš tikrųjų, sektantai mus aplenkė - jie kalba daugumai suprantama kalba. Žmonės dabar arba iš viso nesupranta tokių paprastų žodžių kaip, pavyzdžiui, atgaila, nuodėmė, erezija, atsakomybė, malonė, dogma, šventumas, sakramentas, malda, išganymas ir t.t. Todėl, kai ateina koks nors Šoko Asahara ir sako, kad jis atvers jūsų čakras, pažadins kundalinį ir išmokys efektyviausios meditacijos technikos, šie žodžiai krenta į gerai patręštą dirvą.
Vienas grandiozinis bandymas pakeisti kalbą mums visiems tikrai gerai žinomas - tai bolševikai iš esmės perdirbo ir pakeitė rusų kalbą. Nors daug kas jiems nusisekė.
Sektos ir "Naujasis amžius"
Neopagoniškas okultinis judėjimas anglišku pavadinimu „Nju eidž“ („New age“) vienu ar kitu būdu apima visas šiuolaikines totalitarines sektas. Egzistuoja tam tikra „Naujojo amžiaus“ leksika, kurią vartoja visos mūsų žiniasklaidos priemonės: „globalinis kaimas“, „erdvėlaivis Žemė“, „naujasis mąstymas“ - visa tai „Naujojo amžiaus“ terminai, kuriuos girdėdami žmones pradeda mąstyti tokiomis kategorijomis.
Sektų istorija
Sektos egzistuoja tiek pat, kiek egzistuoja krikščionybė. Iš krikščionybės istorijos žinome, kad nuo pat krikščionių Bažnyčios gyvavimo pradžios pradėjo kurtis gnostinės sektos, vėliau montanizmas, manichėizmas ir t. t. XX amžiuje atsirado tokia anksčiau neegzistavusi sąvoka kaip totalitarizmas. Pirmiausia jis pasireiškė politinėje plotmėje, vėliau atsirado ir religinės sektos, kurias dabar vadiname totalitarinėmis.
Šiuolaikinių totalitarinių sektų pirmtakėmis, matyt, reikėtų laikyti mormonų ir jehovistų sektas. Tai ilgaamžės sektos, veikiančios iki šiol (ir mūsų šalyje taip pat). Šiuolaikinių totalitarinių sektų atsiradimą daugeliu atžvilgių nulėmė nesibaigiantis postprotestantiškų denominacijų ir sektų skaidymosi procesas, kuris pasiekė apogėjų XIX amžiuje.
Taip sektos, atsiradusios kurio nors žmogaus regėjimų ir apreiškimų pagrindu, tapo suvokiamos kaip normalus, dėsningas, pakenčiamas ar net teigiamas reiškinys. Monoreligiškumą pradėta suvokti kaip gėdingą tamsios praeities reiškinį.
Kita svarbia šiuolaikinio populiaraus religinio mąstymo atsiradimo gaire galima laikyti Čikagos Pasaulinį Religijų Parlamentą, įsteigtą 1893 m. Atitiko amžiaus dvasią ir įvairių religijų suvienijimo idėja. Pasaulio vienovės reikalavimas buvo susijęs su religine ir kultūrine unifikacija.
Okultinė teosofinė ideologija ir yra ta sintezė, kurią Vakarų intelektualai mėgino sukurti tarp Rytų ir Vakarų. Ji ir davė gyvybę vieningai okultinei sistemai, su kuria, kaip manoma, daugiau ar mažiau siejasi beveik visos šiuolaikinės totalitarinės sektos.
Kaip galima kalbėti (bent jau kultūrologine prasme) apie krikščioniškąjį pasaulį, krikščioniškąją kultūrą, krikščioniškąją civilizaciją, taip pat galima kalbėti ir apie okultinį pasaulį, okultinę religiją („religio occulta“), kuriai priklauso beveik visos šiuolaikinės totalitarinės sektos. Viena jos pirmtakių tapo Jelena Petrovna Blavatskaja.
Seniai sklandžiusi ore pasaulio vienovės idėja, prie kurios palaipsniui artėjo Vakarai tobulėjant technikai ir plečiantis nacionalinių kultūrų integracijai į vieningą civilizaciją, geriausiai buvo suformuluota Rytuose. Būtent ten idėja apie visos esamybės vienovę neišvengiamai kėlė mintį apie vidinį visų religijų tapatumą.
Visų pasaulio religijų vienovės principą vienas pirmųjų suformulavo indų deivės Kali šventikas Ramakrišna (1836-1886). Šią mintį Religijų Parlamente paskelbė Ramakrišnos mokinys Svami Vivekananda.