Nesitikėjome, kad taip „nuskils” - apartamentai už Malagos, ramiame ir nuostabiame rajonėlyje, apsuptame golfo aikštynų, kalvelių, fontanų, kiparisų ir visokio grožio. Su jūra tolumoje ir panoraminiais gamtos vaizdais aplink. Įrengta taip skoningai, kad norėjosi fotografuoti kiekvieną mažiausią detalę. Butas dviejuose aikštuose su didele ir jaukia terasa. Čia norėčiau likti ilgesniam poilsiui, tik būtina turėti automobilį - reiks gi nuvykti iki parduotuvės, paplūdimio ar artimiausio miestelio Mijas. Apartamentams naudotis leidžiama ir baseinu, kuris yra perėjus vietinę gatvelę (čia visuomet rasdavome vietos ir mūsų automobiliui) ir užlipus laiptais aukštėliau: jis apsuptas gėlėse skendinčio mažaaukščio apartamentų pastato su vaizdais į kalvas bei jūrą tolumoje.
Atostogų ritmą pasigavome dar Vilniaus oro uoste su pokšinčiais mažiukais putokšlio butelaičiais ir nuostabiu „Džiugo” sūriu. Po 4 valandų skrydžio su „AirBaltic” tiesiogiai, prie išėjimo susitinkame malonų žmogų, vardu Vaidas, atvykusį į Ispaniją su šeima iš Lietuvos prieš daugiau nei 5 metus - jis mūsų laukia su būsimu kelionės palydovu - didelė juoda nublizginta Toyota Avensis…lietuviškais numeriais! Visam kelionės laikui mašina mums keturiems kainavo 450 eur su visais įmanomais draudimais, neribota rida ir papildomu vairuotoju. Vaidas labai linksmas žmogus - tas linksmumas netrukdė jam ir profesionaliai aptarnauti, tad ramiausiai galiu rekomenduoti! Kelionės metu dar turėjau klausimą dėl Gibraltaro, skambinau, gavau visus atsakymus.
Taigi, iš pirminio ilgo ir judraus dienos maršruto liko nuotrupa „Apartamentai - baseinas - Mijas“. Mijas - pirmasis Andalūzijoje pamatytas baltasis miestelis kalnuose. Rekomenduoju jame pasimesti, nesekti jokio konkretaus plano, nes čia jis nereikalingas. Šalia pagrindinės aikštės yra didelė aikštelė automobiliams (mums pasisekė, nes ir žmonių, ir automobilių buvo mažai) ir galima nesunkiai juos išsikeisti į…asiliukų taksi. Išpuošti gyvūnėliai nuobodžiavo, nes norinčiųjų pasinaudoti jų paslaugomis stigo, nepaisant didelių jų šeimininkų pastangų. Asiliukai miesto aikštėje „kūrė” specifinį kvapą, tokį gamtinį ir tik šiam miesteliui būdingą…Ir jis buvo tikrai geresnis, nei kokio benzino…
Netoliese miesto aikštės susiradome kavinukę ant kalvos šlaito po dideliais medžiais, kuriančiais malonų pavėsį. Tiek tradicinis cortado (espresso su šlakeliu pieno), tiek vaizdai pagaliau leido suprasti, kad jau tikrai esame Ispanijoje. Nuotaikingi ir pilni jėgų patraukėme tyrinėti jaukių Mijas gatvelių, kurios skendėjo gėlėse ir dailiose parduotuvėlėse bei užeigose. Tiek grožio vienoje vietoje! Nėriniuotos staltiesės, daug odinių dalykėlių, daug pintų, rankų darbo daiktelių, nemažai keramikos ir labai daug spalvų, kurios dar ryškiau spindėjo baltame Mijas fone. Kaip netikėta, - netrukus krepšiuose atsidūrė odinės striukės lietuviškam rudeniui pritaikytos (rašau aprašymą rugsėjį ir suprantu, kad tuoj tuoj jas išsitrauksime). Su pardavėju ilgame derybų kelyje beveik tapome draugais: jis buvo laimingas, kad pardavė prekę, o aš - patenkinta nauju gražiu daiktu, kurio kainą pavyko sutarti, o derybos buvo smagios.
Pačiame Mijas centre yra ne tik turizmo informacijos centras, bet ir asiliuko skulptūra - geriau nerodysiu, kaip mes, visi tokie rimti žmonės, atrodėme sulipę ant vargšo asilo pozuoti! Tik asmeniniams albumams! Kaip atrinkti nuotraukas ir vietoj šimto pasidalinti dešimt, nežinau. Vakarienei rinkomės „steak house“ (Restaurante La Reja, C. de los Caños, 9, 29650 Mijas), kurį rekomendavo iškalbingasis striukių pardavėjas: fantastiškai kūrybiško interjero restoranas su didele terasa, nuo kurios atsiveria vaizdas į pagrindinę miestelio aikštę, sužavėjo ir aptarnavimu, ir maistu, ir puošniais svečiais (daugiausia pagyvenę bei itin linksmai nusiteikę britai, visai neprimenantys turistų, - pilnas internetas apie tai, kad Mijase savo per visą gyvenimą uždirbtas santaupas mėgsta leisti Didžiosios Britanijos senjorai: Mijas miestelyje iš 85.000 gyventojų - 35.000 yra užsieniečiai!). Skanavome triušieną, jautienos kepsnį, avokado ir krevečių salotas, degustavome stalo vyną - nestabdomai liejosi kalbos, o širdyse šėliojo pirmųjų atostogos dienų kvaitulys. Tikrai solidi ir labai skani vakarienė keturiems pačioje Mijas širdyje - 123 eur su arbatpinigiais.
Malaga: Netikėtas atradimas
Į Malagą atvykome dieną, - nors tikėjomės palikti mašiną prie pat Katedros, nepavyko. Tuomet ignoravome GPS balsą ir tiesiog sekėme P ženklo nuorodas, palei miesto gynybinę sieną nuvedusias iki didelės požeminės aikštelės (šliejasi prie senamiesčio). Pakilome iš parkingo į miesto karštį ir vos perėjus gatvę mus įtraukė Malagos senamiesčio garsai, vaizdai, kvapai. Vos keli žingsniai dešimtmečius žmonių gludintomis plytelėmis ir mes jau prie…Amfiteatro! Vaikščiodami po Malagą, kelkite akis į viršų - koks pastatų grožis su tais ažūriniais, tarytum močiučių nunertais, balkonėlių turėklais, su medinėmis langinėmis ir tokia spalvų įvairove! Taip vaikštinėdami, jei nenusisuksite sprando, pasieksite Malagos Katedrą. Įėjimas mokamas (32 eur dviems), bet negailėkite, - įspūdingas achitektūros paminklas. Pabirome kiekvienas sau, bet šimtus kartų galiu pakartoti - verta pabūti ir užsibūti. Esu didelė mėgėja vis kur nors nosį įkišti, - pats smagumas yra atvertos durys, atrakinti kiemelių varteliai…Žingeidumas leidžia pamatyti gražių dalykų, o iš tų mažų dalelyčių dėliojasi miesto paveikslas, jo spalvos ir nuotaikos. Man Malaga patiko. Nors čia praleidome pusdienį, bet visas išankstinis skeptiškumas išgaravo.
Jei būsite Malagoje ilgiau, būtinai rezervuokite laiką arabiškose pirtyse - atima kvapą šie hamamai jau nuotraukose. Buvome užsukę tik kelis klausimus užduoti…ir jau patiko! Dar vienas didelis atradimas mūsų kompanijai buvo Pablo Pikaso muziejus (Palacio de Buenavista, Calle San Agustín, 8, 29015 Málaga). Net jei save įvertintumėte kaip visiškai nesidominčiu menu, drąsiai pirkite bilietą ir keliaukite pasidairyti - gal būtent Pikaso pakeis jūsų nuostatas. Prie šio muziejaus net ir ne sezono metu driekiasi eilės, tad bilietus verta įsigyti anksčiau. Mes eilutėje pastovėjome apie 30-40 min. Bilietai keturiems kainavo 38 eur. Pasakoti apie muziejų nesistengsiu, nes tai ir neįmanoma. Turtingas savo kolekcija, pilnas mažų atradimų, sužinojau daug dalykų, kurie man nebuvo girdėti.
Pasidavėme kitų keliautojų nuomonei ir užsukome į restoraną „El Pimpi“ - visai netoli Pikaso muziejaus. Interjeras kūrybiškas, jaukus, margas, bet rinkomės pasisėdėjimą lauke, kur skambėjo melodingos, gyvai atliekamos ispaniškos dainos. Apetito negadino! Maistas brangus nebuvo, gana skanu, bet porcijos per mažos, - norint pavalgyti, reikia užsakinėti daugiau, nei po vieną patiekalą arba bent jau rinktis ne iš salotų ar užkandžių meniu. Dar Lietuvoje buvau pasidariusi tokį planelį Malagai - ne visur buvome, bet pagrindinius objektus pamatėme, nors esmė - ne objektai, o atmosfera ir įspūdis.
Pagrindiniai Malagos objektai:
- Malagos Katedra (Cathedral of Málaga, C.
- Pikaso muziejus (Picasso Museum Málaga, Palacio de Buenavista, C.
- Pikaso gimimo vietos muziejus (Museo Casa Natal de Picasso, Pl.
- Alcazaba di Malaga (XI a), šalia yra Gibraltaro pilis, XIV a. (čia kiek palipti reikia, tad galima sėsti į #35 autobusą nuo Avenida de Cervante - bilietas į Alcazabą ir Gibraltaro pilį kartu - 5,5 eur/asm.) (Alcazabas: Alcazaba de Málaga, Málaga, Spain; Gibraltaro pilis: Castillo de Gibralfaro, Cam. Gibralfaro, 11, 29016 Málaga, Spain).
Iš Malagos sukome Cabopino paplūdimio link. Kodėl? Negaliu atsakyti, - kažkur buvau skaičiusi, kad ten gražu ir ispanai labai giriasi ten esančiomis kopomis - Dunas de Artola nature preserve. Kopos gražios ir vieta graži. Šimtus kartų sumažintos Kuršių Nerijos kopos, - atvykite nesusikūrę galvoje jokių vaizdinių. Cabopino paplūdimyje nuo automobilių aikštelės kairėn - smagūs bariukai, taip reikalingas pavėsis, energinga muzika, na, ir gultai po 8 eur. Šaltas alus ir nuostabiausios salotos su pomidorais ir tunu jūros žydrynės fone - tikra pasaka po miesto! Žmonių nebuvo daug, tad malonumas dar didesnis. Paėjus dešiniau - laukiniai paplūdimiai: tuščia, kur akys mato. Tik smėlis tiesiog padus svilinantis! Neįsivaizduoju, kaip išbūti laukinėje pusėje be skėčio.
Pakvėpavę tikruoju atostoginiu jūriniu oru vakarėjant sukome Marbelos link. Nuo Cabopino vos 16 km. Automobilį palikome arčiausia centro - P ženklas nuvedė mus į požeminę aikštelę. Marbela kiek kitokia - pakvipo kokia nors Ibiza, nors nesu ten buvusi. Visa pakrantė - didžiuliai pastatai, viešbučiai, barai, kuriuos nuo smėlėto kranto skiria tik siaura gatvė. Palei visą Marbelą uosto link - playa (paplūdimiai) skirtingais pavadinimais. Manau, tikrai galima rasti, kur praleisti kelias valandas ir pasimaudyti: net Playa Casablanca yra!
Avenida del Mar - garsusis Marbelos bulvaras, jungiantis Alamedos parką ir La Venus paplūdimį. Pagrindinis bulvaro akcentas - penkių bronzinių skulptūrų kolekcija, kurią sukūrė Salvadoro Dali. Apsidairę promenados atkarpoje sukome Centro Historico pusėn. Štai čia atrasite tai, dėl ko ir mes atvykome į Marbelą. Miniatiūrinis jaukus senamiestis, - puošnus kaip jaunutė nuotaka baltu nuometu. Čiurlenantis gyvybe, pasipuošęs svyrančiomis gėlėmis iš spalvingų keramikinių vazonų, puošiančių baltutėles nameliukų terakotiniais stogais sienas. Tradicinis europietiškas kaimelis - susiraskite Plaza de los Naranjos.
Apie 120 m nuo aikštės yra barokinė bažnyčia Iglesia de Nuestra Señora de la Encarnación (Pl. de la Iglesia, 29601 Marbella), kiek į kitą pusę - apie 200 m nuo Los Naranjos yra gražus Alameda parkas (Parque de la Alameda, Av. Ramón y Cajal, s/n, 29602 Marbella). Pasivaikščioti jame ir suvalgyti tradicinių spurgyčių churros dar karštas jas mirkant skystame šokolade (rasite ten Churrerijų!) tiesiog neišvengiama ir labai malonu. Pabuvome Marbeloje iki sutemų, o grįžę namo Mijas vakarojome iki vėlumos terasoje, kur pokalbiai pasiekė ekstremalias aukštumas, - tik seni draugai gali būti tokie atviri. Mums pritrūko šioje kelionėje laiko, bet gal Jūs kitaip pasiplanuosite, - nors labai labai turistinė vieta, bet atrodo įdomi: 72 km (1 h 8 min) km nuo Marbelos į kalnus yra vieta kelių valandų žygiui - Caminito del Ray. Rašo ir buvauten.lt.
Keliaujame toliau: Olvera, Zahara de la Sierra ir Setenil de las Bodegas
Keliavimui diena pasitaikė nuostabi - tvenkėsi debesys, karts nuo karto griausmingai sugriaudėdavo dangus, bet masyvi skirtingiausių atspalvių debesija tik dar gražiau papuošdavo kalvas, ant jų įsikūrusius miestelius, apglėbdavo bažnyčias ir pilis. Nesustojome pyškinti telefonų kameromis. Vos 8500 gyventojų turinti Olvera patraukė mano dėmesį, kaip vienas gražiausių baltųjų kaimelių Andalūzijoje, - ant aukštos kalvos, su puošnia bažnyčia užkopus. Tą dieną turistų sutikome vos vieną kitą. Automobilį palikę žemutinėje miesto dalyje (ieškokite pilies nuorodų - šalia yra du nemaži parkingai) kilome suktais takeliais vis grasinant lietui aukštyn, - iki bažnyčios centrinėje miesto aikštėje. Pakeliui susigundėme minatiūrine kavinuke „Amaranta. Wine and tapas”, kur be espresso dar paragavome gardžiųjų ančiuvių (boquerones en vinagre). Vaizdas nuo kavinukės atsiveria pritrenkiantis, - tiesiog trūksta žodžių. Beje, joje - gražiausias mano kelionėse matytas WC!
Apie 30 km nuo Olveiros yra Zahara de la Sierra, apsupta žmonių pastatytos užtvankos ir smaragdinės spalvos ežero, kalvų bei slėnių. Vėlgi, teks pasivaikščioti. Automobiliu kilome viršun siauromis gatvelėmis tiek, kiek leido ženklai, - ne sezono metu lengvai radome, kur palikti mašiną. Jei keliausite kitu metu, rekomenduoju automobilį palikti žemutinėje dalyje ir duoti darbo kojoms. Vaizdai tokie gražūs, kad kojos labai nepyks. Viršuje tradiciškai rasite nedidukę miesto aikštę su aikštele panoraminėms nuotraukoms pasidaryti į pasakiškos spalvos ežerą. Miestelis nedidelis, bet mums labai patiko.
Nuo Zaharos apie 45 min vingiuoto važiavimo iki Setenil de las Bodegas. Viena šio kaimelio vieta yra tiek fotografuojama, kad lengvai sugriauna visą „wow“. Viskas būtų gerai, jei ne turistų mėgstamas nuotraukų koregavimas - tikrąjį vaizdą pamatysite atvykę. Į šitą nediduką miestuką atvažiuoti verta dėl jo unikalumo - nameliukai iškalti olose ir tai tikrai nedažnas dalykas. Bet tai vienas tokių atvejų, kai nuotraukos gražesnės, nei realybė. Toks jausmas, kad vietiniai visais būdais bando prisivilioti turistus, bet pamiršta, kad svarbiausias dalykas yra jausmas, emocija - čia ramybės nedavė mintis, kad vieta pervertinta, kad ji galėtų būti tokia, kokią ją pristato kelionių svetainės, jei vietiniai susirinktų šiukšles, pasirūpintų apleistais namais, pradėtomis ir nebaigtomis renovacijomis, apaugusia upės vaga…Pridėjus šiek tiek darbščiųjų rankų ir fantazijos, nuotraukų koreguoti nebereiktų. Jau vien ta masyvi pakibusi ola, po kuria turistai vaikšto nepaleisdami iš rankų foto kamerų, ko verta. Automobilį paliksite milžiniškoje aikštelėje šalia miesto, o toliau jau tik pėsčiomis, - iki instagraminės miestelio dalies netoli ir pakilimai nėra aukšti, tad įveikiama kiekvienam.
tags: #baltieji #senamiescio #apartamentai