Romuva - senovės baltų religinė bendrija, puoselėjanti prigimtinį baltų tikėjimą ir tradicijas. Ši bendruomenė, turinti gilias istorines šaknis, vaidina svarbų vaidmenį Lietuvos kultūriniame ir dvasiniame gyvenime.
Romuvos šventykla Vilniuje
Romuvos ištakos ir raida
Baltų tautų religinės tradicijos gyvuoja nuo neatmenamų laikų.
Jos yra mūsų indoeuropietiško bendrumo liudininkės.
Nė vienas užkariautojas jų nesugebėjo įveikti ir ištrinti iš mūsų sąmonės, nors ir bandė tai daryti žiauriausiu būdu.
Paradoksas yra tas, kad pačių užkariautojų pasiteisinimai yra geriausias baltų religinės tradicijos senumo ir gyvybingumo įrodymas, nes paneigti ar užkariauti galima tik tai, kas gyvuoja ir atsirado anksčiau.
Mes plėtojame savo religijas remdamiesi iki šių dienų išlikusiomis tradicijomis ir tiesioginiu pasaulio pažinimu.
Prigimtinės religijos išsaugojimą ir perdavą užtikrina mūsų valia, pagarba protėviams ir atsakomybė ateities kartoms“, - sakė Latvijos dievturių sandraugos vadovas (dižvadonis) Andrejus Brokas.
Pasak vokiečių metraštininko Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ (1529 m.) paliudytos legendos, Romuvos šventovė buvo įkurta 521 m. Prūsijoje, Šventapilėje.
Būtent tais metais mes, jaunų humanitarų būrys, nusprendėme, kad reikia atkurti senąsias lietuvių tradicijas su vasaros saulėgrįžos švente.
Ši šventė, lietuvių įprastai vadinama Joninėmis, tuo metu buvo pavirtusi alaus švente kaip, beje, ir dabar.
Todėl mes nuo Joninių atskyrėme Rasos šventę.
Pirmą kartą švenčiant Rasos šventę tarp jos iniciatorių ir gimė mintis atkurti senąjį tikėjimą.
Norėjome eiti tuo pačiu tikėjimo keliu, kaip ir mūsų protėviai.
Tik tuo metu, tarybiniais laikais, jokia religija neturėjo galimybės viešai reikštis.
Ir juo labiau mes, pradėję „Romuvos“ judėjimą, slėpėme senojo lietuvių tikėjimo orientaciją.
Atgavus laisvę Lietuvoje jau galima buvo drąsiai kalbėti, ko mes siekiame.
Tik tada išdrįsome pasiskelbti.
Mes nebuvome nežinia iš kur atsiradusi naujiena.
1967-ieji mums buvo ypatingi tuo, jog tuo metu vyko kraštotyros sąjūdis.
Mes ėjome į ekspedicijas po kaimus, užrašinėjome liaudies dainas, papročius, tikėjimus.
Tame sename, dar gyvame kaime pamatėme tikrąją Lietuvą: ten dar buvo dainuojamos senosios dainos, išsaugotas folkloras, papročiai.
Bendruomenė buvo kuriama gan sudėtingu laikotarpiu.
Sovietmečiu mes buvome kraštotyros arba folkloro, etnokultūrinio judėjimo dalis.
Štai svarbiausi etapai Romuvos istorijoje:
- 521 m. - įkurtas bendras baltų religinis centras Romuva Rikojote.
- XX a. pradžia - Vydūnas iškelia Romuvos ir baltų tikėjimo vertę savo raštuose.
- 1930 m. - įkuriama Romuvos (visuomiečių) bendruomenė, veikusi iki 1940 m.
- 1967 m. - įkuriama bendruomenė Ramuva.
- 1992 m. - pirmą kartą oficialiai įregistruojama Romuva kaip baltų tikėjimo bendruomenė.
- 2001 m. - trys senojo baltų tikėjimo bendruomenės susijungė į Senovės baltų religinę bendriją.
- 2023 m. gruodžio 12 d. - Seimas suteikė valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.
Šiandien Romuva yra daugiau nei religija. Jos svarba Lietuvai peržengia religinių praktikų ribas - ji stiprina nacionalinę savimonę ir padeda žmonėms jaustis susietiems su savo istorija.
Valstybės pripažinimas - tai simbolinis ir istorinis valstybės atsigręžimas į mūsų senąją, savitą lietuvišką dvasinę tradiciją.
Tai pripažinimas, kad baltų kultūros paveldas, mūsų protėvių pasaulėžiūra ir tautinės kultūros vertybės yra neatskiriama tautos istorijos ir tapatybės dalis, verta pagarbos ir oficialaus valstybės palaikymo.
Krivė I. teigimu, senoji lietuvių dvasinė tradicija visada buvo mūsų tautos savitumo šaltinis, tačiau ilgus amžius ji buvo kalinama šešėlyje.
„Romuvos” pripažinimas, pasak I., po 34 metų nepriklausomybės pagaliau paskelbta ne tik politinė, bet ir dvasinė Lietuvos laisvė - teisė būti savimi, teisė į lietuvišką tapatybę.
Tai anaiptol ne vien „Romuvos“ džiaugsmas - tai kiekvienam lietuviui svarbus laimėjimas.
Baltų vienybės diena ir Romuvos vaidmuo
Baltų vienybės dienos proga bus paminėta svarbi data: pusantro tūkstančio metų, kai Prūsijoje 521 m. buvo įkurta svarbiausioji baltų šventovė - Romuva.
Ta proga Lietuvos romuvos ir Latvijos dievturių dvasiniai vadovai kreipėsi į visus baltus ragindami šią svarbią sukaktį paminėti būtent Baltų vienybės dieną - rugsėjo 22-ąją.
„Latvijos ir Lietuvos baltų religinių tradicijų tęsėjai kviečia paminėti baltų Romuvos šventvietės įkūrimą, kaip seniausią mūsų tautų istorijoje liudijimą apie religinių tradicijų buvimą centralizuotu ir organizuotu pavidalu baltų kultūrinėje erdvėje.
Jos buvimas ir nuolatinis kilnojimas į šiaurės rytus Lietuvos teritorijoje dėl popiežiaus atstovų vyskupų bei Europos kryžiuočių karinės ekspansijos liudija tradicijos paveldimumą baltų kultūrinės erdvės plačiame regione ir tos tradicijos reikšmingumą baltų tautų dvasinei savimonei“, - rašoma Lietuvos ir Latvijos prigimtinio tikėjimo bendrijų vadovų pareiškime ir primenamos XiV-XVI a. metraščių paliudytos žinios apie šią šventovę.
Šių metų rugsėjo pradžioje dviejų prigimtinio tikėjimo bendrijų - latvių Dievturių ir lietuvių Romuvos dvasiniai vadovai pakvietė visus baltus šią svarbią sukaktį pažymėti būtent Baltų vienybės dieną.
„Mes, lietuviai didžiuojamės turėdami tokį stiprų istorinį ir dvasinį paveldą.
Džiaugiamės galėdami tęsti savo prigimtinį tikėjimą, kuris mus pasiekė nuo neatmenamų laikų ir lydi bei stiprina iki šiol.
Uždekime aukurų ugnis ant piliakalnių, lai jos sujungia mus su mūsų didingais protėviais ir vienus su kitais!“, - sako senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ Krivė Inija Trinkūnienė.
Rugsėjo 22 dieną 20-21 valandą ugnys degs visose baltų žemėse.
Romuvos apeigos ir šventės
Romuviai organizuoja įvairias šventes, kurios atspindi senąsias baltų tradicijas ir papročius.
Visos šventės išliko, tik daugumą jų „užgrobė“ Bažnyčia, uždėdama savo „etiketę“.
Pavyzdžiui, imkim Jonines - tai sena saulės, kupolinių, gamtos šventė.
Bažnyčia, norėdama įsitvirtinti, pradėjo šventes kontroliuoti, jas pervadinti.
Taip atsirado Šv. Jono diena.
Žmonės sako, kad Kūčios - tikrai katalikiška šventė.
Tačiau paskaitykime apie Kūčių šventės papročius.
Juk tai - seniausia tradicinė lietuvių šventė - protėvių vėlių minėjimo vakaras.
Tą vakarą susėdama prie stalo, ant kurio sudėtas ypatingas, vėlinėms skirtas maistas.
Prie stalo tą vakarą prisimenami visi mirę artimieji, protėviai.
Po vakarienės valgis nenuimamas, paliekamas, nes tikima, kad tą vakarą namus aplanko protėviai ir vėlės vaišinasi.
Kalėdos. Pasižiūrėkim į mūsų liaudies dainas, ypač dzūkų - visur kalbama apie saulę: „…atvažiuoj kalėdos kalėdėlės…“, „…atbėga elnias devyniaragis…“.
Visur čia kalbama apie saulę ateinančią, grįžtančią, nes saulė, iki tol buvusi mirties taške, nusileidus visai pažeme, pajuda, pradeda kilti.
Jau galime pradėti laukti pavasario.
Vėlinės - mirusiųjų minėjimo diena.
Anksčiau per metus būdavo 5-6 vėlinės, nes senojoj tradicijoj svarbiausia buvo protėvių minėjimas.
Stengiantis „subažnytinti“ vėlines buvo paskelbta Visų Šventųjų diena.
Dar galima paminėti Velykas.
Jos dar buvo vadinamos vėlių Velykomis.
Rudens lygiadienis yra labai įdomus, kaip ir pavasario.
Tada pasikeičia dienos ir nakties santykis: jei iki rudens lygiadienio viešpatauja diena, daugiau šviesos, tai dabar atvirkščiai - po rudens lygiadienio viskas ima temti.
Žalčiai tuo metu jau ima slėptis po žeme, visi gyviai slepiasi nuo artėjančios žiemos.
Ugnis uždegama trobose.
Perkūnas tuo metu gamtoje baigia savo aktyvų veikimą.
Jis nuo lygiadienio pradeda naikinti piktas jėgas.
Vasaros Perkūnas daugiau judina žemę, leidžia lietų ar jį stabdo - tada jis veikia daugiau kaip gamtos dievas.
O rudenį vyksta tarsi koks gamtos apvalymas nuo piktų dvasių.
Štai keletas svarbiausių Romuvos švenčių:
- Rasos šventė (Joninės): Vasaros saulėgrįžos šventė, skirta Saulei ir gamtai.
- Kūčios: Protėvių vėlių minėjimo vakaras.
- Kalėdos: Saulės grįžimo šventė.
- Vėlinės: Mirusiųjų minėjimo diena.
- Velykos: Pavasario šventė.
- Rudens lygiadienis: Gamtos virsmo šventė.
- Jorė: pavasario žalumos šventė.
Jorės šventė
Romuvos vadovai ir struktūra
Kai ėmėme vienytis, jungtis, iškilo klausimas - kaip mums formuoti dvasinio vadovo organizaciją, kokia turi būti bendrijos struktūra.
Aš visada buvau tokios nuomonės, kad visa tai turi būti pagrįsta demokratija.
Čia negali būti tokios hierarchijos, kaip katalikų Bažnyčioje, kur popiežius yra aukščiausioji valdžia, o kiti paskui jį seka hierarchiniais laipteliais žemyn, kur visi yra labai paklusnūs tai hierarchijai ir niekas neskelbs to, ko neaprobavo vyresnieji.
Tuomet pasikalbėjau su organizatoriais sakydamas, jog jie gali švęsti kokias tik nori šventes, bet nereikia skelbti, kad tai senovės baltų šventė.
Šiuo atveju mano vaidmuo buvo tik kaip fakto autoriteto.
Aš, kaip sakiau, buvau už demokratiją (kiekviena bendruomenė gali turėti savą organizacija ir net šeimos apeigas gali atlikti šeimos tėvas ar motina), bet vėliau priėjome prie tos nuomonės, kad kiekvienoje bendruomenėje turi būti 1-3 apeigų žinovai, kurie gerai išmano tradiciją, etnografiją, žino senojo tikėjimo faktus.
Iškilus klausimui, kaipgi juos vadinti, atgaivinome ir įvedėme terminą „Vaidila“ ir iš visų bendruomenių vaidilų sukūrėme „Vaidilų Ratą“, kuris susirinkęs svarsto bendrus aktualius klausimus.
Taip buvo nutarta, jog iš „Vaidilų Rato“ turėtų būti išrinktas žmogus, kaip judėjimo atstovas visuomenei.
Krivė - vyriausias dvasinis vadovas, renkamas iš Vaidilų Rato.
Nuo 2014 m. Krivė yra Inija Trinkūnienė.
Romuva ir šiuolaikinis pasaulis
Dažnai kalbama apie vis didėjantį Vakarų Europos susidomėjimą senosiomis ikikrikščioniškosiomis religijomis.
Kai 1967 metais prasidėjo mūsų judėjimas, apie pasaulį dar nieko nežinojome.
Atėjus nepriklausomybės laikams, atsivėrus informacijos „langams į pasaulį“, pamatėme, kad mes nesame kažkokie unikumai - panašūs procesai vyko beveik visose Europos šalyse.
Pamatėme, jog 1972-siais Islandijoje buvo įregistruota senojo, atgaivinto tikėjimo bendrija.
1997 metais Vilniuje mūsų iniciatyva buvo sušauktas senųjų Europos religijų atstovų suvažiavimas.
Tada įkūrėme organizaciją „Pasaulio Etninių Religijų Kongresas“ (angl. k.„World Congress of Ethnic Religions“).
Šie judėjimai vyksta absoliučiai visur.
Sunkiausiai, žinoma, sekasi ten, kur yra viešpataujanti religija.
Romuva aktyviai dalyvauja tarptautiniuose renginiuose ir bendradarbiauja su kitomis etninėmis religinėmis bendruomenėmis.
2025 m. spalio 3-5 dienomis Atėnuose įvyko Europos etninių religijų kongreso (ECER) susitikimas.
Dievturība pripažinta tradicine religija Latvijoje. Sveikiname brolius ir seseris latvius!
Kokie žmonės dažniausiai prisijungia prie bendruomenės?
Pradininkai arba kūrėjai daugiausia buvo susiję su folkloru, kraštotyra.
O paskui pradėjo masiškai jungtis jaunimas.
Kasmet, balandžio pabaigoje, švenčiam Jorės, pavasario žalumos, šventę.
Į Molėtų etnokosmologijos centrą, kuriame yra Jono Vaiškūno gyvenvietė su šventykla, suvažiuoja apie 400-500 žmonių, kurių daugumą sudaro jaunimas.
Dvi dienas čia vyksta didžiulė šventė, apeigos.
Dažnai per Jorės šventę jaunimas nori būti įšventinti į romuvius.
Nors mes nesame tokių didelių formalumų mėgėjai, tačiau, jei jaunas žmogus nori tai patirti - įšventinam.
Įšventinimas vyksta prie ugnies aukuro, kur atliekamos apeigos, visus pagal tradiciją palaiminu.
Šiais ir praėjusiais metais įsišventino maždaug po 50 jaunuolių.
Romuvos pripažinimo kelias
Senąjį baltų tikėjimą išpažįstanti bendrija „Romuva“ siekia tapti valstybės pripažinta religine bendruomene.
Ji jau antrą kartą skundžia Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT).
2021 m. birželio 8 d. EŽTT nusprendė, jog Lietuvos Seimas, nesuteikdamas „Romuvai“ valstybinio pripažinimo statuso, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas.
Beje, išvadą, kad „Romuva“ atitinka religinės bendruomenės kriterijus, yra pateikusi net ir Teisingumo ministerija.
„Romuva“, kaip etninę kultūrą puoselėjanti religinė bendrija, anot ministerijos, yra reikšminga Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo dalis.
Štai svarbiausi etapai Romuvos pripažinimo kelyje:
- 2017 m. - Bendrija pirmą kartą kreipėsi į Seimą dėl valstybės pripažinimo.
- 2019 m. - Seimas nesuteikė valstybinio pripažinimo.
- 2021 m. - EŽTT pripažino, kad Lietuva pažeidė Romuvos teises.
- 2023 m. gruodžio 12 d. - Seimas suteikė valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.
2023 m. gruodžio 12 d. Seimas suteikė valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.
Valstybei pripažinus šią religiją, „Romuva“ įgytų teisę į žemės mokesčio lengvatą, jos kriviai būtų privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, sudarytos santuokos būtų prilygintos sudarytoms civilinės metrikacijos įstaigoje.
Šiandien „Romuva“ yra daugiau nei religija. Jos svarba Lietuvai peržengia religinių praktikų ribas - ji stiprina nacionalinę savimonę ir padeda žmonėms jaustis susietiems su savo istorija.
Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimas atiteko senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“.
Birželio 4 d. Valdovų rūmuose Senojo baltų tikėjimo religinei bendruomenei „Romuva“, už ryžtą ginti savo religinės bendrijos teises ir siekti valstybės pripažinimo, buvo įteiktas Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimas.
Romuvos judėjimo vadovai nesusitaikė su Lietuvos visuomenę papiktinusiu 2019 m. Seimo sprendimu - nesuteikti Romuvai valstybės pripažintos religinės bendrijos teisių.
„Lietuvos piliečiai pasisakydami už Romuvą aiškiai parodė, kad Romuvos judėjimas turi tvirtą atramą Lietuvos visuomenėje.
O juk būtent užtikrinta atrama visuomenėje ir yra pagrindinė sąlygą užtikrinanti teisę į valstybės pripažinimą.
Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ įsitikinimu, yra akivaizdu, kad religinei bendrijai dabar prireiks net 35 metų nuo jos pirminio įregistravimo Lietuvoje tam, kad ji galėtų pakartotinai bandyti siekti įgyti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą.
Toks reguliavimas, kada numatomas 25 plius dar 10 metų laukimo laikotarpis, ypač turint omenyje aplinkybę, jog SSRS okupacijos metu Lietuvoje religinė bendrija „Romuva“ dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių negalėjo teisėtai veikti kaip juridinis asmuo, ne tik kad nepagrįstai ir neproporcingai apsunkina religinės bendrijos bei jos išpažinėjų veiklą (apribojimus taiko ištisai tikinčiųjų kartai), bet ir negali būti pripažįstamas būtinu demokratinėje visuomenėje EŽTK 9 straipsnio 2 dalies prasme.
„Romuva“ tikisi jai palankaus EŽTT sprendimo.
EŽTT jau turėjęs panašaus pobūdžio bylų.
Trumpai apie tai, ką reiškia valstybės pripažinimas Romuvai:
- Teisė į žemės mokesčio lengvatą.
- Kriviui privalomas valstybės socialinis draudimas.
- Romuvos sudarytos santuokos prilyginamos civilinėms.
Patys romuviečiai teigia, kad pagrindiniai baltų religinės doktrinos istoriniai pokyčiai išsamiausiai išdėstyti G. Beresnevičiaus veikale „Baltų religinės reformos“ (1995 m.) ir N. Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983 m.).
Senojo baltų tikėjimo bendruomenių egzistavimą per ilgus amžius stengtasi visaip nuslopinti, o jų veiklą nutraukti.
Prieškario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Romuvos kaip institucijos pripažinimą sustabdė tuo metu didelę įtaką politiniame gyvenime ir Valstybės valdyme turėjusi Katalikų bažnyčia.
Tarybiniu laikotarpiu Romuva turėjo slėpti savo religinius siekius.
Nežiūrint slėpimosi, aktyvesni Romuvos dalyviai patyrė represijas.
Tik nepriklausomoje Lietuvoje Romuvos bendruomenės susilaukė juridinio pripažinimo kaip religinės bendruomenės.
Tačiau iki šiol neskubama pripažinti 2001 m. lapkričio 11 d.
Senovės baltų religija yra gyva ir aktualius bendruomenių narių poreikius tenkinanti dvasinių patirčių ir žinių visuma.
Tai yra kintantis ir prie naujų aplinkybių prisitaikantis darinys.
Religinės įvairovės augimas Lietuvoje visų pirma siejamas su Nepriklausomybės atgavimu ir sovietinių religijos suvaržymų panaikinimu.
Įdėmesnis žvilgsnis į vėlyvojo sovietmečio alternatyvaus religingumo lauką atskleidžia, kad sovietinėje Lietuvoje atsirado kelios susipynusios grupės, puoselėjusios įvairius lietuvių / baltų ikikrikščioniškos religijos įkvėptus mokymus ir praktikas.
Sovietmečiu buvo pavienių su ikikrikščioniška religija besitapatinusių žmonių, kurie nesišliejo prie jokių grupių.
Vis dėlto daugelis palaikė ryšius su keliais savitas vizijas siūliusiais lyderiais.
Matomiausia Lietuvos šiuolaikinių pagonių grupė yra rekonstrukcinė bendruomenė, susitelkusi aplink Joną Trinkūną (1939-2014) ir 1992 m. užsiregistravusi kaip senojo baltų tikėjimo bendruomenė Romuva.
Trinkūno vizija aprėpė įvairius istorinius ikikrikščioniškos religijos raidos laikotarpius, bet bene svarbiausias jos elementas buvo kaimo kultūra, dar XX a. užrašytas folkloras ir papročiai bei juose slypinčios simbolikos interpretacija.
Būtent jie sudarė mokymo ir praktikų pagrindą ir grindė grupės teiginius, kad ji tęsia nepertrūkusią tradiciją.
Šiuo požiūriu būsimieji romuviai rėmėsi idėjomis, kurias plėtojo ankstyvieji folkloristai ir mitologai, folklore ieškoję archajiškosios gelmės ir autentiškumą tapatinę su archajiškumu.
Romuviai linksta savo bendruomenę sovietmečiu tapatinti su etnokultūriniu lauku.
Daugelis mano, kad Romuva buvo įkurta - ar atkurta - 1967 m., kai pirmą kartą atgaivinta Rasų šventė švęsta Kernavėje.
Jos metu keli dalyviai pasinėrė į Neries vandenis, kad nusiplautų krikščionišką krikštą, aiškiai paliudydami savo tapatinimąsi su ikikrikščioniška religija.
Iš tiesų, būsimuosius romuvius su etnokultūriniu lauku siejo daugelis veiklos sričių ir idėjų: pavyzdžiui, gaivinamos liaudies muzikos archajiškumo ir autentiškumo vertinimas, idėja apie senosios baltų pasaulėžiūros tąsą dar šių laikų kaime randamame lietuvių folklore ir papročiuose, pagonybės kaip įpaveldintos, liaudies kultūroje įkūnytos Lietuvos religijos vizija, susijęs požiūris į liaudies kultūrą kaip nacionalinio atgimimo pagrindą, opozicinė savimonė ir sovietų persekiojimo pojūtis.
Vis dėlto pagonybė kaip religija, kurią reikia atgaivinti ir praktikuoti kaip alternatyvą krikščionybei, nebuvo etnokultūrinį lauką vienijusi idėja.
Šiame lauke koegzistavo įvairios religijos ir pasaulėžiūros: jame dalyvavo pagonys, katalikai, žmonės, tapatinęsi su kitomis religijomis ar nesitapatinę su jokiomis.
Čia painiavos galėjo kelti ar religinių tapatybių konflikto galimybę mažino sovietmečio kultūroje ir etnologijoje įsitvirtinę terminai „dvasingumas“, „dvasinė kultūra“ ir baltų ikikrikščioniškos religijos suvokimas jų kontekste.
"Paveldo sargai": Dabar senovės baltų tikėjime tarp svarbiausių dievų dominuoja moterys
Šis straipsnis suteikia išsamų žvilgsnį į baltų bendruomenės Romuva istoriją, tradicijas ir šiuolaikinį vaidmenį. Nuo senovės šventviečių iki šių dienų Romuva išlieka svarbiu baltų kultūros ir dvasinio paveldo puoselėtoju.