Baltų Gyvenamųjų Teritorijų Archeologija

Archeologija atskleidžia įdomių detalių apie baltų gyvenimą, religiją, verslus ir kultūrą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip archeologiniai radiniai padeda suprasti baltų istoriją ir papročius.

Baltų genčių žemėlapis XIII amžiuje.

Religija ir Mitologija

Senovės baltų religija buvo politeistinė. Kaip rašė M. Gimbutienė, senovėje mitinių būtybių turėta beveik nesuskaičiuojama daugybė, ne mažiau negu graikų ar romėnų religijoje.

Baltai tikėjo daug dievų ir deivių, kurių kiekviena buvo atsakinga už tam tikrą gyvenimo sritį (pavyzdžiui, už gimimą ir laimingą gyvenimą buvo atsakinga Laima, už mirtį - Giltinė, už medžius ir miškus - Medeinė ir t. t.). Mokslininkai mano, kad baltų religija ir mitologija buvo paveikta senosios Europos paveldo, kuriam ypač būdingas totemizmas ir moteriškosios giminės dievybių (Laima, Ragana, Žemyna) kultai, taip pat ir indoeuropietiško laikotarpio, kuriuo vyravo vyriškos dievybės ir dievų trejybė (Dievas, Perkūnas, Velinas). Visa aplinka, supanti baltus, buvo sudievinta.

Jie tikėjo, kad dievai gyvena gamtoje, todėl ypač garbino medžius, miškus ir giraites, ežerus, akmenis ir kalvas. Baltų tikėjime labai svarbi buvo ugnis. Tikėta, kad šventoji ugnis apsaugo žmones nuo visų blogybių. Pirmosios žinomos baltų šventyklos buvo paprasti statiniai piliakalniuose.

Laidojimo Papročiai

Skirtingais laikotarpiais mirusiųjų laidojimo papročiai ir kapai keitėsi. II tūkstm. pr. Kr. vakarų baltų žemėse mirusiojo palaikus pradėta deginti. Atsirado mirusiųjų laidojimai pilkapiuose, kur į išlygintą aikštelę sudėdavo mirusiojo palaikus ir įkapes, o vėliau visa tai apdėdavo akmenimis ir supildavo žemės kauburį. Vėliau pilkapiuose atsirado laidojimai su sudeginto mirusiojo palaikais urnose. Tokias urnas apdėdavo akmenimis.

Dabartinės Vakarų Lietuvos teritorijoje III a. kapuose aptinkama laidojimų su žirgais. Laidotas visas žirgas arba tik atskiros jo kūno dalys kartu su įkapėmis, o kartais vyrų kapuose randama pentinų arba žirgo aprangos reikmenų. Paprotys laidoti mirusįjį žmogų su žirgu išnyko XIV a. Senovės pasaulio nekropoliai, kuriuose žmonės laidojo prieš tūkstančius metų savo artimuosius, žavi mus iki šiol. Tačiau mažai kas žino, jog ir mes turime milžinišką nekropolį, kuriame lietuviai savo protėvius laidojo ištisą tūkstantį metų.

Aukuro akmuo Kretingos rajone.

Ūkis ir Prekyba

Žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo pagrindiniai baltų verslai. I tūkstm. pr. Kr. Pagrindiniai darbo įrankiai buvo: kirviai, kuriais paruošdavo lydimą, kapliai - žemei purenti, rankiniai, o vėliau ir gyvulių traukiami arklai - žemei suarti, pjautuvai - derliui nuimti. Miltus ir kruopas malė trinamosiomis girnomis. Gyvulininkystėje bandos pagrindą sudarė stambūs raguočiai.

Vienas iš pagalbinių verslų buvo bitininkystė, kurios produktas - vaškas - buvo kaip vienas iš svarbiausių mainų ir prekybos objektų. Puodus lipdėsi kiekviena šeima savo reikmėms. Iš ankstyvojo geležies amžiaus paveldėtos pagrindinės lipdytos keramikos rūšys - brūkšniuotoji, grublėtoji ir keramika lygiu paviršiumi. Buvo vartojami ne tik moliniai puodai, bet ir mediniai indai. Puodai buvo gaminami ir pomirtiniam gyvenimui.

Pirmieji negausūs metalo dirbiniai iš vario ir alavo mišinio dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė XVIII-XVI a. pr. Kr. Bronzinių dirbinių ir žaliavos baltai įsigydavo mainais iš kitų kraštų. Pirmieji geležiniai dirbiniai buvo atvežtiniai ir pasirodė I tūkstm. pr. Kr. viduryje, o jau ankstyvajame geležies amžiuje baltai pardėjo gaminti geležinius dirbinius iš vietinės žaliavos - balų rūdos. Geležį gaminosi bendruomenė. Tai buvo sunkus ir ilgai trunkantis darbas.

Mainų prekyba ypač suaktyvėjo pirmaisiais amžiais po Kristaus. Pagrindiniu sausumos keliu, jungusiu Romos imperiją su Baltijos pajūriu, vadinamuoju ,,gintaro keliu“, plačiausiai naudotasi I amžiuje. Baltijos pakrančių gyventojams svarbus buvo ir jūros kelias. I-IV a. mūsų protėviai plėtojo prekybos ryšius su Pabaltijo finougrais, Skandinavija, kai kuriomis Vidurio Europos sritimis. Po Romos imperijos žlugimo, jau V-VI a. pasikeitė ir prekybos kryptis - iš pietų ir pietvakarių ji pasuko šiaurės, šiaurės vakarų kryptimi.

Romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas savo veikale “Germania”, parašytame apie 98 m. po Kristaus gimimo, minėdamas aisčius rašė: “… Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačioje jos pakrantėje vieninteliai iš visų renka gintarą, jų pačių vadinamą glesum.

Dr. Sigitos Bagužaitės-Talačkienės paskaita “Gintaras tarp vakarinių baltų: romėniškasis laikotarpis”. Jau kitą mėnesį Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) gali skelbti gintaro klodų žvalgybos Kuršių mariose ties Juodkrante viešą konkursą.

Ginkluotė

Ilgą laiką baltų ginklai buvo gaminami iš akmens ir kaulo. Iš akmens ir rago daryti kirviai, iš kaulo - strėlių antgaliai, ietigaliai, durklai. Baltams pradėjus naudoti balų rūdą, palaipsniui tvirtesni ir pigesni geležiniai ginklai išstūmė akmeninius ir kaulinius ginklus.

Simonas Bendžius// Nors Jano Matejkos paveiksle „Žalgirio mūšis“, žemaičiai vaizduojami su kailiais, iš tikrųjų taip nebuvo - XIII-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karių ginkluotė buvo gera, sako Klaipėdos universiteto archeologas Paulius Bugys. „Šarvai tikrai nebuvo prasti: plokštelinių buvo ir paauksuotų, ir ornamentuotų. Tai rodo, kad juos dėvėjo ne tik paprasti kariai.

Piliakalniai

Piliakalniai - tai vieni iš svarbiausių archeologinių paminklų ir senosios Lietuvos istorijos liudytojų. Lietuvos teritorijoje jų būta apie 1000. Daugiausiai piliakalnių išliko Lietuvos rytuose ir Užnemunėje, mažiau - Žemaičių aukštumoje, mažiausiai Lietuvos šiaurėje ir Vidurio lygumoje. Lietuvoje piliakalniai atsirado bronzos amžiuje ir buvo naudojami apie 2000 metų.

Daugelis piliakalnių įrengti ant aukštos kalvos, prie vandens. Apsigyvenę kalvose, gyventojai pirmiausia jas sustiprindavo: apjuosdavo medinių kuolų tvora, iškasdavo gilius griovius, o šalia jų supildavo iki 10 m aukščio pylimus. Jų viršuje statė medines sienas ir įrengdavo bokštus. Bronzos amžiaus piliakalniuose gyveno vos kelios šeimos, bet kai gyventojų padaugėjo ir visi nebetilpo piliakalnio aikštelėje, o dėl didelio žmonių kiekio, esančio vienoje vietoje, pradėjo plisti ligos, gyvenvietes imta statyti piliakalnio papėdėje. Ilgainiui piliakalniai tapo didelėmis tvirtovėmis, ant kurių IX-X a.

Kultūros paveldo departamentas patvirtino, kad pernai Žemaitijos nacionaliniame parke atrasta kalva iš tiesų yra piliakalnis, ir suteikė jam Medsėdžio vardą. Jei skaitytojai tikisi, kad paskelbsiu apie naujai atrastą piliakalnį, tai tokius smalsuolius nuvilsiu. Palikime atradimus archeologams! Tačiau noriu suabejoti, ar nereikėtų griauti kai kuriuos iš inercijos kartojamus istorinius turiniu „įkrautus“ stereotipus, neturinčius jokio pagrindimo nei mokslu, nei blaiviu protu. Ano amžiaus pabaigoje suaktyvėjo piliakalnio, iki šiol vadinamo Meškučių vardu, tyrinėjimai.

Pilkapių radiniai.

Eksperimentinė Archeologija

Eksperimentinė archeologija, arba rekonstrukcinė archeologija, - archeologijos pagalbinė šaka, mokslas, rekonstruojantis įvairias praeities laikų žmonių bendruomenių ir individų veiklos sritis, testų ir bandymų būdu revizuojantis archeologinių tyrimų išvadas. Lietuvoje gausiausiai eksperimentinės archeologijos pavyzdžių pateikia nuo 1999 m. Martyno Liudviko Rėzos premija - habil. dr. Sigitą Lasavicką prisimenant.

Kiti Archeologiniai Radiniai ir Įvykiai

• Biržų rajono Parupės kaime atrastas 13 000 m.
• Kauno Senamiestyje kasinėjantys archeologai džiaugiasi gausiais ir vertingais radiniais. Jie skaičiuojami tūkstančiais. Daugiausiai tai yra XVII a. istoriją atskleidžiančios liekanos.
• Vilniuje susirinko Europos archeologai. Pusantro tūkstančio specialistų per keturias dienas Lietuvoje bus supažindinti su baltų kultūros radiniais.
• Archeologai nenustoja stebėtis vis naujais, unikaliais priešistorės radiniais Klaipėdos rajono Kvietinių kaime tiesiamo dujotiekio trasoje. Vos prieš kelias dienas rasta ypač gerai išsilaikiusi iki 2,5 tūkst. metų senumo urna su sudegintais žmogaus kaulais, ji buvo įkasta tarp suardytų pilkapių. Toje pačioje vietoje aptikti ir dar senesni istoriniai klodai: iki 5 tūkst.
• Vilniaus Senamiestyje, adresu Subačiaus g. 19 esančiame sklype, kuriame statomas daugiabutis, rastas auksinių monetų lobis. Lobį sudaro auksiniai rubliai ir amerikietiški doleriai, jo vertė gali siekti 80 tūkst.

tags: #baltu #gyvenamosios #teritorijos