Janina Pečiukienė (Mameniškytė), vaikystėje patyrusi daug vargo ir nuoskaudų, į Vilnių išlėkė kaip kulka, tačiau jos požiūrį gana greitai pakeitė miškingu ir kalvotu Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžiu susižavėjęs sutuoktinis iš Joniškio lygumų, kuris visada noriai važiuodavo į žmonos tėviškę.
Moteris džiaugiasi, kad ne tik jos dukra, gyvenanti Vokietijoje, bet ir anūkas yra už prosenelių bei proprosenelių žemės išlaikymą.
J. Pečiukienės atmintyje yra išlikęs Pašilių kaimas, kuris tebesiglaudžia prie Sprakšių. Iki melioracijos sodybų buvo gal septynios, dabar liko tik viena. „Kai dabar nuvažiuoju ar nueinu grybauti, pakraštyje matau vienintelę išlikusią Vaičiūno trobą. Daugiau nieko nebėra. Man labai keista…“ - apgailestavo moteris.
Tuometinis kolektyvizacijos vajus neaplenkė ir jos kaimynų Bartašių, Kaulinių. Jos motinos nelietė, nors laukus suardavo vos ne iki slenksčio. Tiesa, pasėt pasėdavo, bet „niekada neatvažiavo kulti“, nes nederlinga Mameniškių žemė buvo vadinama nabašnikų žeme ir, nors vėliau melioruota, derlingumu negali pasigirti ir šiandien.
Kaimo tradicijos ir papročiai
Anot J. Pečiukienės, ji su mama, kuri didžiavosi savo balsu (giedodavo pagrabuose), į majavą eidavo pas Šilaikius (Juozapą) - ten maldininkų laukdavo gražiai papuoštas altorius. Taip pat moteris atsiminė, kaip kaimo žmonės gal lapkričio pradžioje susinešdavo maistą į Trainių sodybą ir melsdavosi už mirusiuosius. Kaip vaikui, pašnekovei labiausiai įsiminė Pečiūrų vaišės, obuoliai ir medus, nes tokių dalykų paprastai negaudavo.
Nors J. Pečiukienės vaikystėje jaunimo kaime buvo nedaug, kartas nuo karto (dažniau jaunimas traukdavo į Vyžuonas ant Kartuvių kalno) jie organizuodavo gegužines prie Lukno ežero (palei Malinauską). Šokius skirtingu metu, kad nepritrūktų šokėjų ir muzikantų, ruošdavo tai Sprakšiuose, tai už ežero esančiuose Galeliuose.
Pasak J. Pečiukienės, jiems, vaikams, mama liepdavo, jei vaikščiodami po mišką užtiktų gyvatę, prispausti ją pagaliu. Tada vienas parbėgdavo namo ir atsivesdavo gimdytoją, kuri gyvatę arba įleisdavo į butelį, arba kitokiu būdu vis tiek sugebėdavo parsinešti namo.
Žinojo Stefanija Mameniškienė ir tokią žolę varinčių (tam tikra pataiso atmaina), kurios nuovire maudydavo turinčius išgąsčio ar nuomaru sergančius vaikus. Svarbu buvo jo nepadauginti. Beje, kai vieną kartą S. Mameniškienė taip apsirgo, kad negalėjo pasiekti nei vaistinės, nei parduotuvės (vaikai jau buvo išėję iš namų), parišo laiškelį šuniukui po kaklu, o šis nubėgo pas artimiausius kaimynus Šilaikius.
Vietovardžiai ir gamta
J. Pečiukienė pateikė ir keletą gimtųjų vietų vardų. Ažubrastis - tai vietovė netoli Mameniškių, kur melioratoriai iškasė tokį didžiulį melioracijos griovį, kad vaikai, eidami į mokyklą, negalėjo per jį perlipti. Keletą kartų ekskavatorininkas mažuosius per griovį perkėlė kaušu.
Šeškaraistis - netoli Mameniškių esantis neužšąlantis šaltinėlis (ir vietovė aplink), kuriame S. Mameniškienė laikydavo pieną, sviestą. Kaimo žmonės stebėdavosi, kaip žvėrys nesusmaguriauja pieno gaminių ar grybautojai jų nenugvelbia. „Pavasarį visada nueinu prie Šeškaraisčio ir galvoju: vaikas buvau, Šeškaraistis niekada neužšalo ir nepakeitė vagos.
Sodybos išsaugojimas ir šeimos vertybės
Nors vaikystėje J. Pečiukienė norėjo pabėgti iš Sprakšių, kur patyrė tiek patyčių ir vargų, ištekėjus tėviškės vertinimas pasikeitė. Ir už tai, kad namai išliko, ji dėkinga savo joniškiečiui vyrui, kurį sužavėjo sutuoktinės gimtasis kraštas: „Ot čia tai vieta!“ „Jis labai daug įdėjo savo sumanumo, rūpesčio, kad kaimas išliktų, daug dirbo, niekada nesibodėjo, motinai padėdavom“, - sakė pašnekovė.
Anot jos, nors jau dešimt metų gyvena nuosavame name, tai neprilygsta sodybai, kurioje vyrauja išskirtinė dvasia, o tas ypatingas kvapas tiesiog pribloškia, nesvarbu, kad nebėra tiek jėgų dirbti, kiek anksčiau. „Atsimenu, mano amžiną- jį atilsį teta atvažiuodavo ir sakydavo: „Kaip čia kvepia! Kaip čia gerai!“ Galvodavau, ką ji čia suokia, koks čia kvapas?.. Dabar, kai atvažiuojam, mane paleidžia prie Ažubrasčio.
J. Pečiukienės dukra gyvena Vokietijoje, tačiau kartą per metus atvažiuoja į Sprakšius, jos šeimai labai patinka kaimas, ypač vertinama pirtis. Ir jei mama užsimena, kad jau sunku sodybą išlaikyti, dukra prašyte prašo namų neparduoti. Būdama maža ji neįvertino pušų ošimo ir ant šieno sėdėdama laukdavo nesulaukdavo, kada baigsis lietus. Gyvendama svetimoje šalyje, ji prabilo visai priešingai: „Kad man dabar kas leistų pagulėti ant šieno su knyga rankoje lietui lyjant!..“
Neabejingas lietuviškam kaimo grožiui ir anūkas, studijuojantis mediciną Diuseldorfe (Vokietija), jis kviečia savo draugus į pirtį. Beje, dukra, studijuodama Vokietijoje, susidraugavo ir iš- tekėjo už vyro, kurio tėvas fizikas Klausas fon Klitcingas yra Nobelio premijos laureatas. 2000 m. jis lankėsi Sprakšiuose. Ne tik šis garbus svečias, bet ir kiti, kurie apsilankydavo sodyboje, svečių knygoje palikdavo savo atsiliepimus.
Doc. Dr. Birutė Rūta Vitkauskienė I Vilniaus katedros karališkosios įkapės. Istorija ir tyrimai.
| Vietovė | Aprašymas |
|---|---|
| Ažubrastis | Vietovė netoli Mameniškių, kur melioratoriai iškasė didelį griovį. |
| Šeškaraistis | Netoli Mameniškių esantis neužšąlantis šaltinėlis. |
| Pašilių kaimas | Kaimas, besiglaudžiantis prie Sprakšių, kuriame po melioracijos liko tik viena sodyba. |