Būties Trapumas ir Laikinumo Filosofija

Egzistencija (lot. existere - kilti, prasidėti, rastis, tapti) - tai esatis buvimas, tikrovė. Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių - egzistencijos filosofija. Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Egzistencialistai išeities ieškojo paties žmogaus nepakartojamoje individualybėje. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui.

Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstymo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių“ (Maceina A. Raštai, III t. V.,1990, p. 40).

Soren Kierkegaard

Egzistencijos filosofija, žmogiškoji egzistencija

Egzistencijos filosofija - labai skirtingų asmenybių grupės kūryba . Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį. Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats , subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu - jie jį išgyvena.

Žmogiškoji egzistencija - šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Žmogiškoji egzistencija skiriama į du žmogaus egzistavimo būdus: netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas - reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdžiui, materialiems daiktams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo „Aš“ praradimą ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji, autentiška egzistencija - tai orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, virpūlį, siaubą skausmą, kančią, neviltį atsidūręs mirties akivaizdoje. Neautentišką būtį, nuskendimą daiktų pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panašiai. Kiek labiau skiriasi jų autentiškos egzistencijos samprata. Nereliginės egzistencijos šalininkai šią sampratą suvokia kaip žmogiškąją laisvę priešinama sudaiktintam pasauliui, kuriame viešpatauja būtinumas. Laisvas žmogus privalo pripažinti ir kitų žmonių laisvę.

Galima sakyti, kad egzistencinės filosofijos centras yra žmogišoji būtis. Žmogiškoji būtis, arba žmogus nėra ištaršomi ir pasisavinami empirinės būties, nors tas joje ir nesutelpa. Būtent tai, kas nesutelpa empirinėje būtyje, ir sudaro žmogaus egzistenciją. Tokiu atveju egzistencija negali būti mokslinio pažinimo objetu. Skaitydami K.Jasperso kūrybą susiduriame su daugiasluoksne žmogiškąja būtimi. Pirma, žmogus susilieja su empirine būtimi,tampa atskiru jos atveju. Antra, vienam žmogui būdinga sąmonė apskritai. Pats specifiškiausias žmogiškosios būties sluosnis-tai “egzistencijos galimybė”. Būdamas būtyje žmogus pasineria į daiktų pasaulį, paskęsta ir išsiblaško kasdienybėje. Tai ne savo, o pasaulio egzistavimas, nes paprasčiausiai nesugebama buvimo nukreipti į savo vidines galimybes, o tik į kasdienybės daiktų pažinimą.

Egzistencijos negalima tapatinti su empirine žmogaus būtimi, tačiau vėl gi, be jos egzistencija negalima. Kokią gi vietą užima egzistencija egzistencinėje žmogaus koncepcijoje? K.Jasperso žodžiais tariant, “egzistencija-tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija”. Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projetuoti save patį, kaip nepakartojamą individą. Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą taip pat galime vadinti egzistencija. Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę. Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai.

Egzistencializmas, laisvė ir individualizmas

Kaip suprantamas egzistencializmo terminas? Žmoguje egzistencija eina pirma esmės. Žmogus esti vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė. Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas. Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.

Ir vistik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš anksto suteikta pačiu gimimo faktu. Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybe. Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti. Laisvę turime išsikovoti, išsitarnauti savo pačio apsisprendimo būti laisvu. Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę. Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų. Ir vistik žinojime laisvu nebūsi. Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę. Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu. Ir savivalė neturi turinio, tačiau ji nėra laisvė, ji tik priežastis laisvei susikurti.

Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai

Kokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui? Pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės. Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą. Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinėia nuveikti žmogaus vienišumo. Įsigilinę pamatysime, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save. Tai tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę. Susiduriama su ištikimybe sau pačiam. Visuotinių normų suabsoliutinimas kelia nepasitikėjimą ir įtarimą egzistencialistų tarpe. Heidegeriui “mąstymas vertybių terminais yra piktžodžiavimas prieš būtį”, nes kiekvienas vertinimas jau yra subjektyvininmas, ir “tie, kurie stengiasi įrodyti vertybių objektyvumą, patys nežino, ką daro”. Paklusti visuotiniams įstatymams tolygu laisvės išdavimui beasmeninėms vertybėms.

Tačiau negalime manyti šį visuotinių vertybių nusistatymą esant moralės paneigimu. Tai galėtume laikyti asmeniniu apsisprendimu konkrečioje situacijoje. Taigi žmogus tampa atsiskyrėliu, tampa vienišu pakeleiviu, svetimu gamtai, svetimu pasaulietinių vertybių pasauliui. Kuo gi tampa žmogus šioje savo vienišumoje? Vienas vieningas atsakymas skamba egzistencialistų lūpose:žmogus-tai laisvė. Žmogus pačiame savo pagrinde yra laisvės pamatas, neduotas, kaip visi kiti daiktai, o pats sau patikėtas. Visa esmė glūdi egzistencializmo susikūrime, o ne apsprendime iš anksto duotai esmei. Šiuolaikinės filosofijos ir socialogijos keliamas problemas K.Jaspersas išsprendžia pasitelkęs egzistencinį mąstymą. Šioje plotmėje, kur akcentuojamas žmogaus nusistatymo bei apsisprendimo požiūris.

Paprasėiausi klausimai apie mus supantį pasaulį paverčiami į asmenybę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę apibūdinančiais klausinėjimais. Egzistenciniam mąstymui būdingas daugiau atskleidimas to, ką svarstomos problemos reiškia man pačiam ir kaip aš turiu jo atžvilgiu nusistatyti.

Truputis egzistencializmo istorijos

Jau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo Šv. Augustinas ir Šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą ir čia žmogus susiduria vienas prieš savąjį absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų. Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu.

Kaip ir daugelis iškilių asmenybių, Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjūdis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu. Šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo F.Nietssche (1844-1900) antžmogio filosofija. Valia tapo pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Galbūt tai atrodytų moralės paneigimu, tačiau iš tiesų imta ieškoti žmogaus prasmės. Tiesą pasakius, ir kitos to laiko filosofijos kreipė žmogaus dėmesį į vertybių pasaulį, į žmogaus ryšį su gamta, kėlė reikalą žmogų pažinti pačiame savyje.

Filosofinė egzistencijos plotmė, jos atsiradimas

Dėsniai ir kategorijos absoliučiai nepritinka žmogaus individualumui ir subjektyvumui apibrėžti. Žmogaus sąmonės kuryba negali būti įrėminta griežtuose formalios logikos taisyklių rėmuose. Mokslinis determinavimas ir bendrosios sąvokos nedera egzistencijai. Ją galima tik aprašyti ar pavaizduoti. Bet juk tokios išraiškos priemonės žodinėje kūryboje neįmanomos be sąvokų. Egzistencialistai buvo priversti sukurti naujas, dirbtinai nukaltas sąvokas, bei kategorijas. Be jų negali išsiversti net egzistencija aprašanti filosofija.

Filosofijos uždavinys-žmogišąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiog paversti jį egzistencija. Filosofija turi būti vadovu žmogaus kelyje į save patį. Todėl gi egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus. Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs. Paskendęs pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo. Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam. Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje: būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas.

Egzistencializmo priešybės ir įvairovė

Nei pasaulėžiuriniu, nei specialiai filosofiniu atžvilgiu negalime manyti egzistencializmą esant vieningą srove. Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu. Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais. Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui. Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją. Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu. Ir pagaliau egzistencializmas dar pagrindžiamas katalikybe.

Turint prieš akis toią egzistencializmo kelių įvairovę, nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu. Belieka suteikti atskiriems filosofams kiekvienam savitą filosofavimo pobūdį, ir apsiriboti formaliomis egzistencializmo bendrybėmis ir bendra priešprieša likusioms filosofijos srovėms.

Kaip būtį suvokia atskiri egzistencialistai

Filosofai, kurie iškelia naują egzistencijos matmenį filosofijoje, vadinami egzistencialistais. Egzistencializmo filosofijos pradininkas buvo Kierkegaard’as. Jo filosofija sukasi apie subjektą, nors jis pats yra nepažįstamas, nes jis nėra pažinimo objektas. Kierkegaard’o filosofines diskusijos objektas yra būtent egzistencija. Tai tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. Jeigu atskiras egzistuojantis žmogus nėra idėja, tai jo egzistencija turi būti kažkas daugiau, negu tiktai mintinė jo idėjos egzistencija. Nors egzistavimas (t.y. būvimas šiuo atsikru žmogumi) ir nėra toks tobulas bruožas palyginti su amžinuoju idėjos gyvenimu, vis dėlto visiško nebūvimo atžvilgiu t.y. tobulybė. Tokia tarpinė būsena, be abejones yra egzistavimas. Egzistencija Kierkegaard‘ui - tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o svarbiausia ir veikimo vienovė. Kiek vieną akimirką tą vienovė turi būti vis iš naujo kuriama, todėl egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu ir Dievu. Kierkegaard‘as žmogų apibūdina kaip begalybės ir baigtinumo, kaip laikinumo ir amžinumo, kaip laisvės ir būtinumo sintezę. Žmogus savo egzistenciją išsaugo kasdien veikdamas praktiškai. Pagal Kierkegaard‘ą asmens pagrindas yra Dieve. savo egzistenciją. Be ryšio su Dievu egzistavimas ankščiau ar vėliau tampa beprasmis.

Pagal tai kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kierkegaard‘as išskiria tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji, estetinė stadija yra grinai juslinė egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis, estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą patenkindami savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos. Kiti atsisako to kas yra jusliška, renkasi etinę egzistenciją. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo: arba - arba! Etikos srityje negali būti jokių kompromisų. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Kuo daugiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo „Aš“ baigtinumą ir ribotumą. Iš baigtinumo ir begalybės pačiame žmoguje dialektikos atsiranda trečioji - religinės egzistencijos stadija, kurios šaknys Dieve. Šioje egzistencijos stadijoje žmogaus „Aš“, kiek santykiauja su savimi pačiu, santykiauja su kitu, būtent su Dievu. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, kad visa žmogiškoji ir gamtiškoji tvarka yra ne amžinos, kad žmogus būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi. Žmogui būdingas veržimasis į begalinumą, į amžinybę, žmogui pasiekiamas deja tik kaip tolima žvaigždžių šviesa.

Egzistencializmo santykis su visuomene

Nulatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis-dažnas reiškinys.Juk žmogus atsisleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais. Be viso kito egzistencija nėra pastovus reiškinys, ji istoriška, nuolat nesikeičianti, tai pranykstanti, tai atsirandanti….Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška. Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai .Tai kintantis, momentinis reiškinys. Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte. Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę. Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas. Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė. Kaltė neišvengiama egzistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė. Laisvė ir kaltė - tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai.

Kaltė, kova , kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose. O kuo gi jos įdomios egzistencinėje žmogaus koncepcijoje? Šios situacijos yra savotiškos psichologinės būsenos, lydinčios arba ribojančios žmogiškosios būties atsiradimą. Situacijos baigiasi: jas įveikiame arba apeiname, tačiau visuomet senas situacijas keičia naujos. Žmogus susidorojęs su viena situacija vis patenka į kitą. Kasdienis žmogaus egzistavimas, vykstąs paprastose situacijose, kurias įveikiame arba apeiname ir kurios neproblematizuojame mūsų būties. Tačiau be šių paprastų kasdienių situacijų dar egzistuoja tokios, kurios pačios savaime nesikeičia, į kurias mes atsitrenkiame lyg į sieną. Jos riboja žmogų ir jam tenka šias situacijas priimti kaip savo lemties dalyką. Tokių ribinių situacijų įveikimas neįmanomas net išsaiškinus jų esmę. Jas galime tik išgyventi. Ribinese situacijose akivaizdžiai išnyra žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Pajutęs pralaimėjimą, žmogus pabunda egzistencija.

tags: #buties #trapumas #ir #laikinumas #mintys