Bažnyčios turto istorija Lietuvoje: nuo nacionalizacijos iki šių dienų

Bažnyčios Lietuvoje - tai ne tik sakraliniai pastatai, bet ir svarbi kultūros paveldo dalis, liudijanti šalies istoriją ir tradicijas. Įvairių stilių maldos namai akį traukia savo formomis, medžiagomis, įspūdinga ir jų istorija. Kiekvienas senovinis pastatas yra svarbus architektūros palikimas, ryškus mūsų valstybės kultūros pėdsakas, jungiantis praeitį su dabartimi. Pravažiuojant pro miestus ir miestelius, verta stabtelėti jau vien dėl bažnyčių, pasigrožėti jomis, susipažinti su istoriniais faktais, atskleidžiančiais daug įdomių detalių.

Štai keletas įspūdingų pavyzdžių:

• Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, iškilusi XIX amžiaus antroje pusėje, virto nuostabiu neogotikos ansambliu su prancūzų, anglų, belgų ir latvių skulptorių darbais, didžiuoju altoriumi, krištoliniais skliautais, vargonais, varpinės bokštu.
• Baroko bruožų turinti Pasvalio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia iškilo XVIII amžiaus pabaigoje, 1851 metais ją pašventino garsusis vyskupas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Motiejus Valančius, o 1907 metais buvo pastatyta varpinė.
• Švč. Trejybės bažnyčia Panemunio miestelyje (Rokiškio r.) pastatyta 1936 metais iš akmenų ir plytų mūro. Šie neogotikinio ir neoromaninio stilių maldos namai su bokštu ir varpine buvo suprojektuoti vietoje anksčiau stovėjusios bažnyčios, kuri sudegė 1915 metais.
• Seniausia Lietuvoje medinė bažnyčia yra Palūšėje (Ignalinos r.) - ji iškilo XVIII amžiaus viduryje, o 1800 metais buvo pastatyta aštuoniakampė varpinė, kurios forma primena pilies sargybos bokštą - Lietuvoje tokių varpinių daugiau nėra. Palūšės bažnyčia, varpinė, koplytėlė ir tvora - vienas gražiausių medinės architektūros ansamblių mūsų šalyje, traukiantis ir užsienio turistus.
• Kupiškio neogotikinio stiliaus mūrinė bažnyčia pastatyta 1914 metais, o vidus įrengtas tarpukario laikotarpiu - jis buvo papuoštas trimis altoriais, pasirūpinta plieniniais varpais. Įspūdingi du bokštai, kuriuos galima pamatyti iš labai toli. Šiuo metu bažnyčioje yra penki altoriai, joje vienu metu gali sėdėti daugiau nei 700 maldininkų. Dar prieš iškylant šiai bažnyčiai gaisrai sunaikino medinius maldos namus. Kupiškio bažnyčios kunigu buvo paskirtas garsus poetas ir dvasininkas Antanas Strazdas - su pertraukomis nuo 1790 iki 1814 metų.
• 1935 metais pastatyta Andrioniškio miestelio (Anykščių r.) Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia išsiskiria savo įspūdingu akmeniniu fasadu, kurį kartą pamatęs nesupainiosi su jokiais kitais maldos namais.

Iš senesniais laikais iškilusių maldos namų dėmesį traukia ir Anykščių, Molėtų, Birštono, Prienų, Ukmergės, Garliavos (Kauno r.), Pandėlio (Rokiškio r.,), Skapiškio, Adomynės (Kupiškio r.), Daugailių (Utenos r.), Kaltanėnų, Labanoro (Švenčionių r.), Stirnių, Videniškių (Molėtų r.), Ceikinių (Ignalinos r.), Antaliepės (Zarasų r.), Pakražančio (Kelmės r.), Papilio (Biržų r.), Skarulių (Jonava), Kėdainių, Juosvainių (Kėdainių r.), Juodkrantės ir kitos bažnyčios.Didelį įspūdį sukelia ir naujausiais laikais iškilusios moderniosios architektūros bažnyčios - Elektrėnų, Utenos, Domeikavos (Kauno r.).

Bažnyčios turto nacionalizacija sovietmečiu

Sovietų atimtas Bažnyčios turtas pradėtas stichiškai grąžinti 1988 m. pabaigoje. Dar sovietinis parlamentas - Aukščiausioji Taryba - 1990 02 14 įstatymu „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ pradėjo Restitucijos procesą. Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo Atkuriamasis Seimas 1990 06 12 priėmė „Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje Restitucijos aktą“, numatantį kompensuoti okupacijos metais padarytus nuostolius.

Nacionalizacija vyko chaotiškai ir iki 1948 m. sprendimų, turbūt taip pat ir remiantis tam tikrais „Liaudies Seimo“ ar pirmosios sovietinės Lietuvos vyriausybės priimtais teisės aktais, tačiau tik 1948 m. prezidiumo 1948 m. birželio 19 d. Visų pirma, buvo priimtas įsakas dėl nacionalizavimo (atsisiųsti skenuotą pdf, dokumento šaltinis - Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. R-758, ap. 2, b. 1. a. Iki 1948 m. rugpjūčio 15 d. b. 2. pirmininko pavaduotojas V. reikalų valdytojas V. ________ mėn. ___ d. 1. c) gyvenamuosius pastatus, esančius __(tikslus adresas)__ turinčius ____kv. 2. 3. 4. 5. |Nr. vykdomajam komitetui. 19__ m. ________ mėn.). Vėliau buvo priimtas slaptas LTSR ministrų tarybos nutarimas, numatantis, kaip konkrečiai turi būti vykdoma nacionalizacija (atsisiųsti skenuotą pdf - dokumentas rusų kalba). NUTARIMAS NR. Sutinkamai su Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 96 str. 1. 2. 3. Vilnius, 1948 m.

* Štai vienas iš tų dokumentų, kurio pagrindu buvo nacionalizuojamas turtas pirmosios okupacijos metu: „LTSR Laikinosios aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1940 m. spalio mėn 31 d. 1940 m. Pagal šį įsaką nacionalizuojami buvo tik itin reikšminga bažnyčių nuosavybė, kiek suprantu, ne tiek jau daug ir buvo sunacionalizuota. Nacionalizavus pastatus bažnyčių pastatai būdavo paliekami naudotis religinėms bendruomenėms. Nacionalizuotas turtas buvo apskaitomas pagal LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. lapkričio mėn. 26 d. nutarimą Nr.

todėl 1991 m. santykius pakako atnaujinti, apsikeičiant atitinkamais dokumentais. 1992 m. trims Baltijos kraštams. pradėjo 2000 m. gegužės 5 d. pasirašytos, o rugsėjo 16 d. sutartys tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Šių santykių plotmėje aktualiausios buvo trys - mokyklos, armijos ir nacionalizuoto religinių bendruomenių turto temos.

Valstybinėse mokyklose kunigas ar pasaulietis tikybos mokytojas pasirodė 1989 m. Dabartinė, Konstitucinio teismo 2000 m. patvirtinta Švietimo įstatymo norma numato, jog tikybos mokoma tėvų (ar vaiko globėjų) pageidavimu, o nelankantiems šios disciplinos tuo metu dėstoma etika. Tikybos pamokas renkasi apie 60% mokinių. Kariuomenės kapeliono institucija atsirado 1991 m.

Bažnyčios veikla ir iniciatyvos po nepriklausomybės atkūrimo

1989 m. dėka 1990 m. kovo 11 d. didžia dalimi rėmėsi šiuolaikine žmogaus teisių samprata. „dainuojančios revoliucijos“ motyvu. 1988 m. spalį. Jau 1989 m. Dvasinės, intelektualinės, organizacinės ir medžiaginės Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pastangos posovietinį dešimtmetį skleidėsi trijose plotmėse. Pirmoji - ikikarinių veiklos erdvių, formų, organizacijų atkūrimas. Antroji - sakralinių ir bendruomeninių pastatų tvarkymas bei naujų centrų išsiplėtusiuose miestuose steigimas. Trečioji - nureligėjusios, pomodernios, informacinės visuomenės poreikius atitinkančių šiuolaikiškų sielovados, evangelizacijos, katekizacijos ir šalpos iniciatyvų plėtotė. katalikiškų sambūrių. Po 1990 m. visų Lietuvos gyventojų laiko save katalikais. svyruoja nuo 8 iki 16% katalikų. steigimas ir gausūs pašaukimai leido gerokai atjauninti dvasininkiją. Ryškia XX a. ir visuomeninį gyvenimą. žiniasklaidoje.

Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal tikybą pagal 2001 m. žr.

Katalikų Bažnyčios finansinė padėtis pasaulyje

Nors Bažnyčia ne visada klestėjo, galima drąsiai teigti, kad savo turtu ji turi būti dėkinga tikinčiųjų ir žmonių, suinteresuotų jos politine ir socialine įtaka, aukoms. Šiandien, XXI amžiuje, prie to prisideda jos kultūrinis paveldas, apimantis neįkainojamus meno kūrinius, muziejus, kuriuos kasmet už mokestį aplanko milijonai žmonių, ir investicijos į finansų rinką, sritį, tapusią daugybės didelių skandalų epicentru.

Iš tiesų, nuo savo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus, miręs balandžio 21 d., dėjo pastangas, kad Vatikano sąskaitos taptų skaidresnės. Jis ėmėsi priemonių, kurios pakeitė ir sutvarkė Vatikano aparatą ir turėjo įtakos visai Bažnyčiai, rašoma BBC. Viena iš šių priemonių - 2021 m. paskelbta Šventojo Sosto turto administracijos (APSA) viešoji finansinė ataskaita už praėjusius metus. Ši praktika tęsiama iki šiol. APSA buvo įkurta 1967 m. Šventojo Sosto turtui ir investicijoms valdyti. Iki 2021 m. tokios ataskaitos nebuvo skelbiamos.

Pagal paskutinę 2023 m. ataskaitą, paskelbtą praėjusiais metais, bendras Bažnyčios pelnas siekė daugiau nei 48 mln. eurų, o jos turto vertė padidėjo beveik 7,3 mln. eurų. Grynoji šių turtų vertė neatskleidžiama, bet pagal paskutinę mums žinomą informaciją ji siekia beveik 920 mln. eurų. Į šią sumą įeina visas Vatikano banko valdomas turtas, išskyrus nekilnojamąjį turtą, žemės sklypus ir kitą turtą. Bažnyčia taip pat gauna pajamų iš daugiau nei 5 tūkst. nekilnojamojo turto objektų, iš kurių 20 proc. yra nuomojami. Pajamos iš nuomos sudaro 77 mln. eurų, grynasis pelnas - beveik 37 mln. eurų per metus.

Svarbu pažymėti, kad visi šie skaičiai susiję tik su Vatikano ekonomika. Bažnyčios finansai yra decentralizuoti, ir kiekviena pasaulio vyskupija savarankiškai tvarko savo biudžetą. Praktikoje tai reiškia, kad bendra suma yra dar didesnė ir, galbūt, apskritai jos neįmanoma apskaičiuoti.

„Įvertinti visos Katalikų Bažnyčios turtą praktiškai neįmanoma“, - teigia Fernando Altmeyeris jaunesnysis, San Paulo Popiežiškojo Katalikų universiteto (PUC-SP) socialinių mokslų fakulteto profesorius. Bet kuriuo atveju, ekspertai jos turtą vertina milijardais. Pavyzdžiui, Bažnyčia laikoma viena didžiausių žemės savininkių pasaulyje. Paryžiaus Religijų ir sekuliarizmo tyrimo instituto (IREL) vertinimu, jai priklauso nuo 71 iki 81 milijono hektarų teritorijos. Tai apima tokius objektus kaip bažnyčios, mokyklos, ligoninės, vienuolynai, taip pat kaimo ir miesto nekilnojamasis turtas.

Vatikanas egzistuoja dėka finansinės paramos iš visų pasaulio vyskupijų, ypač amerikiečių ir vokiečių. Kitas pajamų šaltinis - turizmas. Vatikanas kasmet parduoda savo turtą Šiuo metu dalis nekilnojamojo turto, kartu su investicijų portfelio valdymu - apie 1,7 mlrd. eurų - duoda pajamų, kurios skiriamos Romos kurijų, Vatikano administracinio organo, išlaikymui. Tai pagrindinė Vatikano finansų funkcija: išlaikyti Šventojo Sosto aparatą, nunciatūras, popiežiaus keliones ir labdaros akcijas.

2019 m., atsakydamas į klausimą apie finansus, popiežius Pranciškus sakė, kad investicijos reikalingos ne spekuliacijai, o kapitalo devalvacijai išvengti. „Kad jis išliktų arba duotų nedidelį pelną“, - sakė jis. Tai svarbu, nes Šventasis Sostas, nepaisant Vatikano paramos, pats savaime nėra valstybė, Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“ sakė italų istorikas Andrea Riccardi. Vatikane nėra mokesčių ir valstybės skolos. Jis egzistuoja iš savo turto pajamų ir, visų pirma, tikinčiųjų aukų. Ši tendencija susijusi su būtinybe bendradarbiauti su katalikų visuomene, teigė A. Riccardi. „Dėl šios ir kitų priežasčių būtinas biudžeto skaidrumas ir tvarkinga vadyba“, - pridūrė jis.

Tačiau metinės Vatikano pajamos ir išlaidos pasirodė esą gerokai mažesnės nei buvo deklaruotos, o jo bendras turtas - dvigubai didesnis nei anksčiau deklaruotas. Apie tai liudija ispanų jėzuitas kunigas Juanas Antonio Guerrero Alvesas, Ekonomikos sekretoriato, įsteigto popiežiaus Pranciškaus 2014 m. pradžioje, kai jis pradėjo ekonomines reformas, vadovas. Siekiant kontroliuoti pernelyg dideles išlaidas, Vatikanas pradėjo kasmet parduoti savo turtą už 19-23 mln. eurų.

„Šias problemas būtina spręsti, ir neaišku, kaip bažnyčia, kuri mato tikinčiųjų skaičiaus mažėjimą šalyse su labiausiai išsivysčiusia ekonomika, gali generuoti savo egzistavimui reikalingus išteklius“, - sakė Vatikano ekspertas Johnas Allenas. Tačiau net ir mažėjant dosnių parapijiečių skaičiui labiausiai išsivysčiusiose šalyse, ypač Europoje ir JAV, kur tikinčiųjų mažėjimas yra labiausiai pastebimas, yra šalių, kuriose Katalikų Bažnyčia yra nepaprastai turtinga.

Katalikų Bažnyčia Vokietijoje - vyskupo vonia siekia kone 16 tūkst. eurų

Labiausiai pastebima šio milijonierių sąrašo narė yra Vokietija. Ten klesti gerovė dėl „kirchensteuer“ - bažnyčios mokesčio, kuris renkamas tiesiogiai iš valstybės pripažintų religinių bendruomenių, tokių kaip Katalikų Bažnyčia, narių. Savivaldybės mokestis sudaromas iš procentų nuo apmokestinamojo piliečio pajamų, kuris svyruoja nuo 8 proc. iki 9 proc., priklausomai nuo federalinės žemės. 2023 m. Bažnyčia iš šio mokesčio gavo apie 6,8 mlrd. eurų, tai yra 5 proc. mažiau nei praėjusiais metais, kai buvo surinkta 7 mlrd. eurų. Nepaisant šių įspūdingų skaičių, pajamų sumažėjimas kelia nerimą katalikų hierarchams, nes jis yra tiesiogiai susijęs su tikinčiųjų skaičiaus mažėjimu.

Iš dalies tikinčiųjų skaičiaus mažėjimą Vokietijoje lėmė ne kartą kilusios krizės, kurios pakenkė Bažnyčios įvaizdžiui šalyje. 2013 m. paaiškėjo skandalas, į kurį buvo įtrauktas tuometinis Limburgo vyskupas Franzas-Peteris Tebartz-van Elstas. Jo vyskupo rūmų statybos kaina per penkerius metus išaugo nuo 5 mln. eurų iki mažiausiai 32 mln. eurų, o tai sukėlė krizę, kuri palietė visą Vokietijos Katalikų Bažnyčią. Tokios išlaidos privertė daugelį vokiečių suabejoti Bažnyčios turtu.

Spaudos spaudimu pusė iš 27 Vokietijos vyskupijų paskelbė savo turto sumą. Tada piliečiai sužinojo, kad jiems žinomi toli gražu ne visi skaičiai. Iš tiesų, nors vyskupai privalo skelbti savo ataskaitas, Bažnyčios finansai lieka konfidencialūs. Be įprasto nekilnojamojo turto, ji turėjo dešimt bankų, keletą draudimo bendrovių, 70 viešbučių, dideles nekilnojamojo turto valdymo bendroves ir keletą žiniasklaidos priemonių. Tik Kelno vyskupija, viena turtingiausių pasaulyje, 2023 m. savo grynąjį kapitalą įvertino beveik 4,6 mlrd. eurų. Tais pačiais metais ji surinko 684 mln. eurų bažnyčios mokesčių, o tai sudarė 70 proc. jos bendrų metinių pajamų.

Ši skaidrumo užtikrinimo operacija leido gyventojams, nors ir ribotai, šiek tiek sužinoti apie Vokietijos katalikų dvasininkų privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, vyskupas F. Tebartzas van Elstas turėjo 15,6 tūkst. eurų vertės vonią, o Miuncheno arkivyskupas kardinolas Reinhardas Marxas gyvena didinguose baroko stiliaus rūmuose, kurių restauracija kainavo apie 9 mlrd. eurų. R. Marxas, be kita ko, turi BMW 730 automobilį su asmeniniu vairuotoju. Todėl daugeliui Vokietijos katalikų buvo sunku susitaikyti su tuo, kad jų pinigai skiriami tokiems prabangiems pirkiniams.

„Nė vienas Katalikų Bažnyčios turtas nėra registruotas fizinio asmens, t. y. kunigo, vyskupo, kardinolo ar bet kurio kito dvasininko vardu“, - teigia teologijos profesorius ir religijos tyrinėtojas Antonio Lustosa.

Bažnyčia Jungtinėse Valstijose, dar vienoje šalyje, kuri žymiai prisideda prie Vatikano biudžeto, neatsilieka. Ten katalikų hierarchija turi didžiulį turtą. Nors privalomo bažnyčios mokesčio šalyje nėra, ji gauna dideles privačias aukas. Amerikos religiniai lyderiai kasmet surenka apie 10 mlrd. JAV dolerių (apie 8,8 mlrd. eurų) vertės aukų. Verta paminėti, kad JAV bažnyčioje yra daugiausia konservatyvių katalikų tikinčiųjų, kurie tebėra glaudžiai susiję su radikaliais dešiniaisiais.

Brazilijoje, šalyje, kurioje gyvena daugiausiai katalikų iš viso pasaulio, bažnyčia taip pat turi didelę įtaką ir gausų turtą. Tikslių finansinių duomenų nėra, nes nėra bendros šalies finansinės ataskaitos, todėl sunku susidaryti išsamų vaizdą apie bažnyčios finansus. Tačiau žinoma, kad Brazilijos vyskupijos valdo platų parapijų, mokyklų, ligoninių ir universitetų tinklą. Be to, jos gauna tikinčiųjų aukas ir naudojasi mokesčių lengvatomis. Per popiežiaus Benedikto XVI vizitą Brazilijoje 2007 m., pagal tuo metu arkivyskupijos paskelbtą informaciją, bazilikos mėnesinės pajamos svyravo nuo 70 iki 90 mln. JAV dolerių (nuo 62 iki 80 mln. eurų), daugiausia dėl aukų rinkimo kampanijos.

Katalikų Bažnyčios turto kilmė Bažnyčia pradėjo kaupti turtus nuo IV a., kai imperatorius Konstantinas (272-337 m. po Kr.) krikščionybę paskelbė oficialia Romos imperijos religija. Anksčiau, kaip pažymi istorikai, krikščionys gyveno kukliai ir pamaldas laikė savo namuose, daugiausia gana skurdžiuose. Tačiau, kaip rašė bažnyčios istorijos profesorius ir religijos bei politikos specialistas Ney de Souza, galiausiai „pasaulietinis ir dvasinis likimai susipynė“, o krikščioniškasis pasaulis pasuko link Reformacijos. Persekiojama Bažnyčia tapo privilegijuota ir turtinga. Jos pasekėjų paprastumas, kuris iš pradžių juos skyrė nuo kitų religijų, užleido vietą statusui ir turtui. Katalikams tokie žmonės kaip Šventasis Pranciškus Asyžietis ar pats popiežius Pranciškus laikomi šio pirminio paprastumo saugotojais. Jų priešingybę sudaro tokios figūros kaip popiežius Benediktas IX (1012-1055), pardavęs popiežiaus sostą, ir kardinolas Giovanni Angelo Becciu, valstybės sekretoriato vadovo pavaduotojas per paskutinį pontifikatą, nušalintas iš pareigų, kai apie 184 mln. eurų, skirtų labdarai, panaudojo butui Londone įsigyti.

Neįsivaizduojamas Bažnyčios turtas Konstantinas ir daugelis kitų Romos imperijos valdovų Bažnyčiai paaukojo rūmus, dvarus, nusidriekiančius iki horizonto bei neįsivaizduojamą kiekį aukso ir sidabro. Tuomet buvo įtvirtintas mechanizmas, pagal kurį aukos buvo teikiamos mainais už kokią nors prekę ar sąlygą, įskaitant Bažnyčios įsitvirtinimą tam tikroje teritorijoje. Tai tęsėsi iki XVIII a., kol atsirado Popiežiaus valdos - teritorija Apeninų pusiasalyje, kuri funkcionavo kaip politinis ir religinis darinys, pavaldus Romos popiežiui, o katalikų hierarchija virto civiline valdžia, tapusi visuotinai pripažinta turtingiausių Europos šeimų sąjungininke.

tags: #baznycios #turtas #lat