Nesusituokusių Asmenų Jungtinės Veiklos Nuosavybės Padalijimas: Teisiniai Aspektai

Pastaraisiais dešimtmečiais tradicinės šeimos samprata Lietuvoje stipriai pakito. Nesusituokusių porų bendras gyvenimas kartu praktiškai niekuo nesiskiria nuo santuoką sudariusių porų.

Jos lygiai taip pat, kaip ir susituokusios poros, susilaukia bendrų vaikų, ima bendras paskolas, įsigija nekilnojamojo turto (butą, sodybą ir kt.), ar kito materialaus ir nematerialaus turto (akcijų, reikalavimo teisių ir kt.).

Įprastai visas nesusituokusių porų įgytas turtas, arba bent jau didžioji jo dalis, yra įregistruojamas tik vieno iš jų vardu kaip asmeninė vieno sugyventinio nuosavybė, nors turtas ir būna įgytas bendromis lėšomis (pavyzdžiui, automobilis, namas, butas ir kt.). Todėl tais atvejais, kai nesusituokusios poros nusprendžia skirtis, neretai tenka spręsti klausimą, kaip reikėtų padalinti tokį bendro gyvenimo metu įgyta turtą?

Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) šeimos teisės normos reglamentuoja tik sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius. Tuo tarpu kartu gyvenančių ir santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.

Dar 2000 m. priimto CK trečiojoje knygoje buvo įtvirtintas partnerystės (bendro gyvenimo kartu nesusituokus) institutas, o šios CK normos turėjo įsigalioti priėmus įstatymą, reguliuojantį partnerystės įregistravimo tvarką.

Tikėtina, kad įstatymo leidėjo nenorą reglamentuoti partnerystės teisinių santykių nulėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) sprendimas byloje Oliari ir kiti prieš Italiją, kuris galutinai parodė Europos valstybių kryptį reglamentuojant partnerystės institutą.

Todėl galima teigti, kad Lietuvoje vis dar esant konservatyviam požiūriui į tos pačios lyties asmenų santykius, įstatymų leidėjas baiminasi sureguliuoti skirtingų lyčių partnerystės institutą, kadangi priėmus tokį teisinį reguliavimą, tarptautinėse institucijose prieš Lietuvą gali būti pateikti skundai, grindžiami nediskriminavimo principu tos pačios lyties asmenims, nurodant, jog Lietuvoje nustatytas teisinis reguliavimas suteikia teisinę apsaugą tik skirtingų lyčių asmenims ir leidžia jiems įregistruoti savo partnerystę, kai tuo tarpu tos pačios lyties asmenims jokia teisinė apsauga nėra suteikta.

Pagal formuojama teismų praktiką, nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai yra vertinami remiantis prievolių teisės normomis, o tiksliau, CK šeštoje knygoje įtvirtintu jungtinės veiklos (partnerystės) institutu.

Teismų praktikoje vertinant susiklosčiusius nesusituokusių asmenų turtinius santykius per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, buvo modifikuota CK 6.969 str. 4 d., kurioje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos.

Šiame straipsnyje taip pat nurodoma, kad minėtų sutarties formų nesilaikymas daro jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negaliojančią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas nesusituokusių asmenų tarpusavio faktinius santykius, nurodė, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą dar turėtų sudaryti tarpusavio rašytinius susitarimus, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 str2.

Taigi, nepaisant CK 6.969 str. 4 d. esančios normos imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami per jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį, ar ne.

Taigi, nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu įgytas turtas, kuris, nors ir yra įregistruotas tik vieno sugyventinio vardu, ir (ar) nesant sugyventinių rašytinio susitarimo dėl šio turto įgyjimo jų bendrojon nuosavybėn, gali būti teismo tvarka pripažintas sugyventinių bendrąja daline nuosavybe.

Šios dvi aplinkybės yra kumuliatyvios. Todėl sugyventinis, siekdamas konkretaus turto objekto nuosavybės pripažinimo, pirmiausia turi įrodyti, kad jį sugyventiniai buvo sutarę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, t.y. jog tarp sugyventinių buvo susitarimas, kad įgyjamas turtinis objektas bus bendras, nors jis ir bus įregistruotas tik vieno iš jų vardu.

Šią aplinkybę, kaip ir bendro gyvenimo kartu faktą, galima įrodinėti visais leistinais įrodymais, t.y. Teismui įsitikinus, kad sugyventinių susitarimas dėl konkretaus turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavės teise buvo, toliau yra sprendžiama dėl kiekvienam iš sugyventinių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.

Ji yra nustatoma pagal kiekvieno iš sugyventinio įnašus į turtinį objektą, kurie gali būti piniginiai (pavyzdžiui, asmeninės sugyventinio santaupos, dovanotos lėšos, ar kitos pajamos), kitas turimas sugyventinio turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 str. 1 d.).

Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad bendroji nuosavybė gali būti kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, ar kitu turtu, bet ir sugyventiniui dalyvaujant savo darbu kuriant bendro turto objektą.

Dalyvavimas savo darbu gali būti įvairus. Jis iš esmės priklauso nuo įgyjamojo turto objekto pobūdžio. Pavyzdžiui, vienoje iš kasacine tvarka nagrinėtų bylų, kasacinis teismas sugyventinei pripažino 1/3 dalies nuosavybės į gyvenamąjį namą, nurodydamas, kad ji prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos prisidėjo savo darbu planuodama statybos darbų organizavimą, parūpindama statybines medžiagas, užtikrindama statybininkų priežiūrą darbų metų, jų maitinimą ir kt., nors sugyventinės bendras piniginis įnašas į gyvenamojo namo rekonstrukciją viso labo sudarė tik 2201,11 EUR iš 57924 EUR sąmatos sumos .

Atkreiptinas dėmesys, kad yra tam tikrų turtinių objektų, prie kūrių sukūrimo (įsigyjimo) nėra galimybės prisidėti savo darbu.

Apžvelgus aukščiau nurodytą teismų praktiką, galima daryti išvadą, jog šiai dienai nesusituokusių asmenų turtinių interesų teisinė apsauga yra vertinama tik per sugyventinio turtinį įnašą ar jo indėlį į bendro gyvenimo metu įgyto turtinio objekto sukūrimą (įsigyjimą).

Suprantama, kad aukščiau nurodytos teismų praktikos taisyklės, reguliuojant nesusituokusių asmenų tarpusavio turtinius santykius, nėra ir negali būti pripažintomis visuotinai taikytomis teisės normomis, kurios būtų prilyginamos įstatymų leidėjo įtvirtintomis įstatyme.

Šiuo metu visuomenėje daug diskusijų sukėlė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad tos pačios lyties poros šeimos vaikas turi ne vieną, o dvi mamas.

Kaip ir motinystės pripažinimo atveju, Lietuvoje šiuo metu nėra priimti įstatymai, būtini įteisinti tos pačios lyties porų santykius.

Tačiau, skirtingai nei motinystės pripažinimo atveju, teismai nebuvo linkę pripažinti tos pačios lyties asmenų partnerystės ar santuokos. Šio komentaro tikslas - išanalizuoti šiuos motyvus ir įvertinti jų pagrįstumą.

Pirma, reikėtų priminti, kad, kaip yra nurodęs EŽTT, valstybė turi pozityvią pareigą numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius,[2] o šios pareigos neįvykdymas gali būti pagrindu konstatuoti EŽTK 8 str. (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą.

Tokiu atveju teismas, įvertinęs dėl įstatymų leidėjo neveikimo susidariusią situaciją ir atitinkamą teisės spragą, gali taikyti Konstituciją siekdamas pašalinti susidariusį pažeidimą.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors Konstitucijoje expressis verbis nėra numatyta atitinkamų nuostatų, kurios tiesiogiai paminėtų partnerystės institutą, tai nereiškia, kad, vadovaujantis Konstitucija, negalima būtų ginti teisių dėl partnerystės pripažinimo.

Žinoma, nepaisant minėto, teismui sutikus tenkinti reikalavimus dėl partnerystės registravimo, savaime galėtų kilti klausimas, kokia būtų tokių reikalavimų tenkinimo prasmė?

Kokias pasekmes sukeltų partnerystės registravimas nesant priimto Partnerystės įstatymo? Arba, kitais žodžiais, koks galėtų būti partnerystės teisinis turinys?

Šis argumentas nėra visiškai pagrįstas, kadangi jau dabar partnerystės juridinis faktas galėtų sukelti tam tikrus padarinius partnerystę sudariusiems asmenims. Išorinis aspektas apima teisės normas, nustatančias partnerių santykius su trečiaisiais asmenimis, įskaitant valstybę.

Paprastai tokios normos lemia teisių ir pareigų prieš valstybe atsiradimą. Monografijoje „Socialinės, ekonominės ir teisinės priemonės siekiant šeimų stabilumo ir plėtros“ teigiama, kad šeimos santykius reglamentuoja daugiau nei 200 teisės aktų.[14] Mūsų turimais duomenimis, partnerių ir (ar) sugyventinių teises ir pareigas prieš valstybę reglamentuoja apie 60 nacionalinių teisės aktų.

Nepaisant to, kad šios teisės ir pareigos jau dabar įtvirtintos Lietuvos teisės aktuose, neturint galimybės registruoti partnerystės juridinio fakto, jų įgyvendinimas yra keblus.

Nesant tokių santykių pripažinimo ir išviešinimo prieš trečiuosius asmenis (valstybę), partneriai(-ės) yra priversti(-os) šį santykį įrodinėti.

Šią problemą iliustruoja situacija, susiklosčiusi 2015 m., kai Baltarusijos pilietis kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu (nurodytas asmuo buvo sudaręs santuoką su tos pačios lyties sutuoktiniu, Lietuvos piliečiu).

Departamentas atmetė prašymą, motyvuodamas tuo, kad Lietuvoje tos pačios lyties santuokos nėra pripažįstamos. Po ketverių metų bylinėjimosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė Baltarusijos piliečiui palankų sprendimą.[20]

Tačiau ši byla atskleidė, kad tos pačios lyties partnerių teisių įgyvendinimas praktikoje tebėra sudėtingas ir ilgas procesas.

Partnerystės turinys gali būti apibūdinamas ir vidiniu aspektu, apimančiu tarpasmeninius turtinius ir neturinius partnerių santykius.

Pripažįstama, kad šiuos santykius, net ir nepriėmus Partnerystės įstatymo ar nesudarius tokių santykių turinį detalizuojančios sutarties, šiandien iš dalies reglamentuoja jungtinės veiklos nuostatos.

Jungtinės veiklos pagrindu, teismai yra sprendę, kad bendras gyvenimas kartu ir bendro ūkio tvarkymas nesusituokus gali sukurti bendrą dalinę nuosavybę (CK 6.969 str.).[21]

Taigi, tarpasmeninius teisinius padarinius gali sukelti ir pats tokio bendro gyvenimo kartu faktas. Tačiau, verta pastebėti, kad toks šeimos santykių prilyginimas jungtinei veiklai - konceptualiai netinkamas civilinės teisės požiūriu, nes iškreipia jungtinės veiklos esmę.

Jungtinė veikla grindžiama bendra veikla, aiškiai apibrėžtais tikslais ir įnašų individualizavimu, o gyvenimas kartu nėra veikla, nukreipta į konkretų bendrą tikslą.

Vadovaujantis sutarčių laisvės principu, vidinį partnerių santykių turinį gali sulygti ir patys partneriai. Pavyzdžiui, sutartimi pripažinti, kad partnerius sieja ilgalaikiai tarpusavio santykiai, aptarti nekilnojamojo turto ar bendrų išlaidų (pvz., nuomos, maisto produktų, komunalinių paslaugų) klausimus, pajamų tvarkymą, įnašus į bendrą biudžetą ar namų ūkį, skolas ir įsipareigojimus.

Šiuo metu ne viena Lietuvoje gyvenanti tos pačios lyties pora yra sudariusi partnerystę ar santuoką užsienyje, todėl vidinį partnerių santykių turinį galėtų apibrėžti ir užsienio teisė. Vis dėlto, manytina, kad toks užsienio teisės taikymas nebūtų automatinis.

Tos pačios lyties sudarytos partnerystės jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimai nesprendžiami nei supranacionalinės teisės, kaip kad Romos III ar Briuselio II reglamentais, nei tarptautinėmis sutartimis.[22]

Todėl atsakymų dėl tokių santykių turinio ir jiems taikytinos teisės derėtų ieškoti nacionalinėse taisyklėse. Šios taisyklės (CPK 787 str.) numato, kad tokie ginčai turėtų būti nagrinėjami Lietuvoje, o sprendžiant ginčus taikytina nacionalinė teisė, nebent šalys susitartų kitaip (CPK 808 str. 1-2 d., taip pat žr. CK 1.10 str. 1 d.).

Taigi, kaip matyti, partnerystė nėra „beorė“ - ji sukuria teises ir pareigas. Išorinių santykių kontekste partnerystės registravimas padėtų spręsti teisių ir pareigų įgyvendinimo problemą.

Tačiau vidinių santykių kontekste registracija tik iš dalies palengvintų tarpusavio teisių ir pareigų įgyvendinimą. Viena vertus, registracija suteiktų partneriams oficialų teisinį statusą, dėl kurio tokių santykių faktas negalėtų būti lengvai ginčijamas.

Tai lemtų tvirtesnę tos pačios lyties partnerių santykių apsaugą. Juk jei valstybė pripažįsta tokį teisinį statusą, ji kartu sukuria pagrįstą lūkestį, kad partnerystės turinys, net ir grįstas sutartimis, turėtų būti teisiškai saugomas.

Kita vertus, nesant aiškaus teisinio reglamentavimo, susitarimo sąlygos vis tiek galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, jei jos prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, moralei ar viešajai tvarkai.

Be to, jei būtų taikoma užsienio teisė, tačiau jos turinys nebūtų įrodytas, teisėjas galėtų taikyti Lietuvos teisę (CPK 808 str. 3 d.; CK 1.12 str. 3 d.), nors Lietuvoje partnerystės reglamentavimo apskritai nėra.

Užsienio teisė taip pat galėtų būti netaikoma, jei ji būtų pripažinta prieštaraujančia viešajai tvarkai (CK 1.11 str. 1 d.).

Nors Lietuvos registrai nesuteikia galimybės registruoti su (tos pačios lyties) partneryste susijusių juridinių faktų, tą padaryti galėtų įpareigoti ir teismai. Tokio įrašo pagrindas galėtų būti teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas ieškovų reikalavimas pripažinti partnerystės juridinį faktą ir įtraukti jį į civilinės metrikacijos apskaitą.

Atskaitos tašku tokiam teismo įpareigojimui įtraukti partnerystę į metrikacijos apvartą galėtų tapti EŽTT L prieš Lietuvą bylos atvejis. Šioje byloje EŽTT nusprendė, kad Lietuva pažeidė L teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir įpareigojo priimti pažeidimą ištaisantį įstatymą.

Šia prasme aktualūs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) išaiškinimai. Ar nepriėmus Partnerystės įstatymo, tačiau teismui įpareigojus registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, būtų pažeistas valdžių padalijimo principas?

Kaip ir minėta, teismas, tenkindamas reikalavimus dėl partnerystės registravimo, nesukurtų naujo partnerystės turinio ir pats „neišrastų“ pagrindo partnerystės registravimui. Su partneryste susijusių teisių (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) gynimo galimybė jau yra numatyta Konstitucijoje.

Tokiu atveju teismai vykdytų ne teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taikytų teisės aktų straipsnius (jų dalis), žala konstitucinėms vertybėms, inter alia, asmens teisėms ir laisvėms galėtų būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai).[29] T. y. Įvertinus nurodytus argumentus, nei vienas iš jų, autorių nuomone, neatlaiko kritikos.

Šiuo požiūriu sutiktina, kad, dėl Partnerystės įstatymo nebuvimo, teisėjas, gavęs nagrinėti ieškinį su reikalavimu įpareigoti registruoti partnerystę, atsiduria kiek didesnio teisinio neaiškumo akivaizdoje, nei kad įprasta. Tuo atveju, jei šis įstatymas atsirastų, teisėjų darbas tik palengvėtų.

Teismų praktikos pavyzdžiai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Partnerių teisių ir pareigų prieš valstybę reglamentuojantys teisės aktai

LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas: 2 str. 4 d.; 2 str. 11 d.; 13 str. 8 d.

LR valstybės tarnybos įstatymas: 3 str. 1 d. 7 p.; 9 str. 2 d. 3 p.; 49 str. 2 d., 3 d.

LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymas: 2 str. 5 d.; 6 str.

LR labdaros ir paramos įstatymas:, 91 str.

LR valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, taip pat Valstybės politikų elgesio kodeksas: 2 str.

tags: #bendra #jungtine #veikla #nuosavybes #padalijimas #nesusituokus