Bendros Nuosavybės Prievartavimas: Teisiniai Aspektai Lietuvoje

Nuosavybės teisė - vienas pagrindinių civilinės teisės institutų, kurio reglamentavimas ir vieta civilinės teisės sistemoje lemia visą civilinės teisės struktūrą. Šis institutas glaudžiai susijęs su kitomis civilinės teisės pošakomis bei institutais, tokiais kaip prievolių, šeimos ir paveldėjimo teisė. Todėl nuosavybės teisė turi būti aiškiai ir visapusiškai reglamentuojama, be jokių teisinių spragų, ypač aktualu tai tapo atkūrus Lietuvos Respublikai nepriklausomybę ir pereinant nuo socializmo prie kapitalizmo.

Šiame straipsnyje nagrinėjami nuosavybės teisės objekto problemos, skirtingas nuosavybės teisės objekto supratimas skirtingose doktrinose ir teismų praktikoje. Darbo tyrimo objektas - nuosavybės teisės objektas, siekiant rasti šios problemos sprendimus, o ne tik atkartoti jau pasikartojančius sprendimus. Darbas pradedamas nuo nuosavybės teise susijusių sąvokų ir jų reikšmės paaiškinimo. Tolesnėje dalyje nuosavybės teisės objektą bandoma apibrėžti per jo santykį su kitomis teisinėmis kategorijomis, išskiriant šių kategorijų sisteminius ryšius.

Nuosavybės Teisės Samprata ir Terminologija

Teisinėje, ekonominėje ir kitoje literatūroje bei teisės aktuose dažnai naudojami terminai "nuosavybės teisė", "nuosavybės teisės objektas" ir "nuosavybė". Todėl svarbu išsiaiškinti, ką šie terminai reiškia ir koks yra jų tarpusavio santykis.

"Nuosavybės Teisė"

Šį terminą galima suprasti dvejomis prasmėmis: subjektyviąja ir objektyviąja. Subjektyviąja prasme tai yra konkrečiam asmeniui priklausanti subjektinė teisė. Objektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip teisinis institutas - teisės normų visuma, skirta reguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius. LR CK 4.37 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymo leidėjas įtvirtina būtent subjektyviosios nuosavybės teisės sąvoką.

"Nuosavybės Teisės Objektas"

Objektas filosofiniu požiūriu suprantamas kaip visa tai, kas yra priešinama subjektui, į ką nukreipta pažintinė ir kitokia žmogaus veikla. Todėl nuosavybės teisės objektą reikėtų aiškinti kaip "kažką", į ką nukreipta nuosavybės teisė.

"Nuosavybė"

Daugiausiai problemų sukelia terminas "nuosavybė". Įstatymo leidėjas šį terminą vartoja skirtingomis prasmėmis: kaip nuosavybės teisės sinonimą ir kaip nuosavybės teisės objekto sinonimą. Pavyzdžiui, LR CK 4.93 straipsnis nurodo: "Nuosavybės teises saugo įstatymas. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas "nuosavybę" aiškina kaip: "1. kam nors priklausantis turtas [...] 2. priklausymas kam nors su teise valdyti, tvarkyti". Žodis "priklausyti" aiškinamas kaip: "1. būti nuosavybe, priderėti [...] 3. būti valdžioje".

Mkės manymu, terminą "nuosavybė" reikėtų aiškinti remiantis tam tikra analogija su terminu "prievolė". Nuosavybė yra teisinis santykis tarp savininko ir visų kitų asmenų dėl daikto. Russų mokslininkas E.A.Suchanov nuosavybę siūlo suprasti dviem prasmėmis: ekonomine ir teisine. Jis nurodo, kad nuosavybė - tai teisės reguliuojamas ekonominis (faktinis) santykis. Su tokia nuomone nesutinka V.Pakalniškis, teigdamas, kad Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse vartojama nuosavybės kategorija negali turėti kitokios, ne teisinės prasmės.

Mkės nuomone, "nuosavybės" terminas yra pakankamai paplitęs visuomenėje ir gana dažnai naudojamas. Plačiąja prasme "nuosavybė" turi būti aiškinama kaip visuomeninis santykis tarp žmonių dėl turto. Šia prasme nuosavybės teisės objektu gali būti laikomas bet koks turtas, svarbu, kad jis turėtų vertę. Tačiau civilinėje teisėje (kontinentinės teisės sistemos valstybėse) nuosavybė turi būti suprantama siauriau - kaip išimtinė teisė į daiktą. Tokios pozicijos reikėtų laikytis vien dėl kontinentinės teisės sistemos tradicijų, kurių pagrindu buvo sukurta visa teisinė sistema.

Kartais vartojamas terminas "privati nuosavybė". Kai kurių autorių nuomone, reikia atsisakyti nuo nebereikalingo žodžio "privati" naudojimo, nes toks terminas prigijo esant komunistinei ideologijai. Šios nuosavybės terminas atsiranda nuosavybės teisę skirstant pagal subjektus, kuriems ji priklauso. Šiuo metu visos nuosavybės teisės formos nepriklausomai nuo subjekto yra vienodai vertinamos ir ginamos.

Daiktinės Teisės Objektas

Visa LR CK 4 knyga skirta daiktinės teisės reglamentavimui. Tačiau nepaisant pakankamai detalaus reglamentavimo, LR CK neapibrėžia, kas yra laikoma daiktinės teisės objektu. LR CK 4.22 straipsnio 1 dalis nurodo: "Daiktas valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą". Iš šių teisės normų galima daryti išvadą, kad valdymo teisės objektu laikomas daiktas. LR CK 4.106 straipsnio 1 dalis nurodo: "Turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti". LR CK 4.142 straipsnio 1 dalis nurodo: "Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesunaudojamas ir kilnojamasis, ir nekilnojamasis daiktas, kuris yra nuosavybės teisės objektas".

LR CK 4.162 straipsnis nurodo: "Servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą (tarnaujantįjį daiktą), kuria naudojasi įstatymų arba sandorio pagrindu įgytas tos teisės turėtojas (viešpataujantysis daiktas), siekdamas patenkinti savo arba savo nekilnojamojo daikto poreikius". LR CK 4.166 straipsnis nustato: "Žemės servitutas - tai teisė į svetimą žemės sklypą (tarnaujantįjį daiktą) arba teisė naudotis juo apibrėžtu būdu (teisė važiuoti per jį, tiesti komunikacijas ir pan.), arba apribojimas, neleidžiantis tarnaujančiojo žemės sklypo savininkui atlikti veiksmų, kuriuos jam leidžiama atlikti nuosavybės teise, jeigu tai trukdo viešpataujančiojo žemės sklypo normaliam naudojimui". LR CK 4.169 straipsnis nurodo: "Statinio (pastato) servitutas yra tarnaujančiojo pastato savininko apribojimas naudotis pastatu (jo dalimi) taip, kad nebūtų pažeidžiami viešpataujančiojo pastato normalūs naudojimo poreikiai". LR CK 4.168 straipsnis įtvirtina: "Vandens servitutas yra teisė naudotis vandeniu (semti vandenį, girdyti gyvulius ir pan.) iš tarnaujančiojo daikto". LR CK 4.170 straipsnis nurodo: "Teisė naudotis svetimu žemės sklypu statiniams statyti (užstatymo teisė) yra daiktinė teisė, suteikianti asmeniui teisę naudotis svetimu žemės sklypu pastatams, įrenginiams ar kitiems statiniams statyti ar įrengti".

LR CK 4.171 straipsnio 1 dalis nurodo: "Hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse". LR CK 4.201 straipsnio 1 dalis nurodo: "Įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Šio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas". LR CK 4.236 straipsnio 1 dalis nurodo: "Šio skyriaus normos reglamentuoja kiekvieno asmens, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, veiklą, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas arba kiti įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą".

Atlikus daiktinės teisės institutų analizę, sunku pasakyti, kas įstatymo leidėjo nuomone yra daiktinės teisės objektu: ar daiktai, ar turtas. Mkės manymu, pats daiktinės teisės terminas nurodo, kad šios teisės objektu turėtų būti tik daiktai, kadangi visa daiktinės teisės pošaka yra skirta reguliuoti teisinius santykius tarp žmonių dėl daiktų. Taigi, manytume, kad yra nepagrįstas įstatymo leidėjo bandymas atskirais daiktinės teisės institutų objektais laikyti ne tik daiktus, o ir kitą turtą. Tokia įstatymo leidėjo pozicija neatitinka daiktinės teisės pošakos pavadinimui, o taip pat galima pastebėti, kad dauguma daiktinės teisės institutų (pvz., uzufruktas, servitutas, hipoteka) yra taikomi tik daiktams.

Nuosavybės teisė yra viena iš daiktinių teisių rūšių. Lyginant su kitomis daiktinėmis teisėmis, nuosavybės teisė pasižymi savo platumu. Tai yra išsamiausia teisė į daiktą, leidžianti elgtis su daiktu savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų interesų ir viešosios tvarkos. Kitaip tariant, nuosavybės teisė savininkui leidžia viską daryti su daiktu, išskyrus tai, kas yra draudžiama. Todėl dažnai teisinėje literatūroje, kritikuojant nuosavybės teisės apibrėžimą per triadą, minimas triados nepakankamumas, nes negalima išvardinti visų galimų veiksmų su daiktu. Kitų daiktinių teisių (pvz., servituto) atveju yra aiškiai apibrėžtos leistino elgesio ribos, t. y. galima tik tai, kas yra nurodyta. Taigi, leistino elgesio ribos yra pagrindinis kriterijus atskiriant skirtingas daiktines teises.

Šį skirtumą galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu: asmuo X turi servituto teisę (kelio servitutas) į žemės sklypą A; asmuo Y turi nuosavybės teisę į A žemės sklypą. Šioje situacijoje abu asmenys turi skirtingas daiktines teises, bet jų objektu yra tas pats daiktas, t. y. A žemės sklypas. Šiuo atveju skiriasi tik asmenų leistino elgesio galimybės: savininkas gali elgtis bet kokiu būdu su daiktu, išskyrus draudimus, kuriuos nustato servitutas, kitų asmenų teisės ir interesai, viešoji tvarka; o servituto turėtojas turi teisę tik naudotis žemės sklypu tiek, kiek tai susiję su pravažiavimu, t. y. jo galimo elgesio ratas yra ribotas ir aiškiai apibrėžtas.

Civilinės Teisės Objekto Santykis su Nuosavybės Teisės Objektu

LR CK nepateikia civilinės teisės objekto įstatyminės sąvokos, o tik apsiriboja 1.97 straipsnyje civilinės teisės objektų nebaigtinio sąrašo pateikimu. LR CK komentaras nurodo: "Civilinės teisės objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinės teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos". Ši pateikta sąvoka yra bendro pobūdžio ir remiantis ja negalima tiksliai pasakyti, su kuo yra siejamos teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos, t. y. kas tai yra "visa tai"?

Teisinėje literatūroje yra įvairių subjektinės teisės apibūdinimų. Russų mokslininkas S.N.Bratus apibrėžia ją kaip: "pripažintas ir įstatymu užtikrintas asmens elgesio m...".

Nuosavybės Teisės Objekto Problema Teismų Praktikoje ir LR Civiliniame Kodekse

Straipsnyje analizuojama nuosavybės teisės objekto problema teismų praktikoje ir LR Civiliniame kodekse, siekiant nustatyti, kaip ši sąvoka yra interpretuojama ir taikoma praktikoje.

Daiktai ir Turtas: Samprata ir Santykis

Straipsnyje nagrinėjama daikto samprata ir jos santykis su turto sąvoka, siekiant atskirti šias kategorijas ir nustatyti, kaip jos susijusios su nuosavybės teise.

Apibendrinant, nuosavybės teisės objektas yra kompleksinė sąvoka, reikalaujanti nuodugnaus teisinio aiškinimo ir analizės. Tinkamas terminologijos vartojimas ir nuosavybės teisės objekto apibrėžimas yra būtini siekiant užtikrinti efektyvų nuosavybės teisių gynimą ir teisingą teisinių santykių reguliavimą.

tags: #bendros #nuosavybes #prievartavimas #yra #neteisetas