Antano Šimėno prisiminimai apie kovą už laisvę

Aš, Antanas Šimėnas, gimiau 1931 m. vasario 10 d. aps. Subačiaus vls. Eršketynės k., "biedniokų" šeimoje. Nuo jaunų dienų tarnavau pas ūkininkus.

Man teko augti tautiškoje, Tėvynės ir Dievo meilės aplinkoje. Vokiečių laikais man teko pusbernio dalia. Kazytė leido mane į mokyklą ir užaugino tokį, koks ir esu.

Kazys Kadžius grįžo į tėviškę 1944 m. rudenį. Manimi pasitikėjo. Aš atiduodavau partizanams viską, ką galėjau. Vėliau jie mane siųsdavo kaip ryšininką. 1945 m. gegužės mėn. priėmiau priesaiką ir gavau Lietuvininko slapyvardį.

Palaikiau ryšį su būrio vadu Petru Masilioniu-Napoleonu. Su Napoleono būriu palaikiau ryšį iki 1946 m. mėn. Kęstučio būriais, vadovaujamais Vytauto Greičiūno-Daktaro ir Juozo Valonio-Merkio.

Mane suėmė 1948 m. kovėsi už laisvę prieš keliasdešimt kartų gausesnį priešą. Tai buvo žūtbūtinė kova. Aš pasižadėjau nepasiduoti priešui.

Nuo amžių Lietuva kovojo su pavergėjais. Iš Lietuvos istorijos, matome, kad Lietuva buvo užtvara tarp Vakarų ir Rytų. Bet nė viena okupacija tiek daug žalos nepadarė Lietuvai, kiek per Antrąjį pasaulinį karą.

Sovietų kariuomenės gaudė ir šaudė žmones, trėmė, sodino į kalėjimus ir lagerius. Jie norėjo Lietuvą palaužti vieną žūtbūtinei kovai su raudonuoju genocidu. Jiems talkino stribai, buožių likučiai. Bet tai grynas melas!

Partizanai buvo valstiečių vaikai, daugelis visai iš neturtingųjų, iš "biedniokų". Žuvo broliai, su mylimaisiais, su sužadėtiniais, žuvo žmonos su vyrais. Ir tokių pavyzdžių apstu! Žmonės neteko motinų, brolių, seserų, jų sodybos buvo sudegintos. Bet žmonės juos rėmė ir maitino rizikuodami net savo gyvybe. Kiekvienas žinojo, kas laukia už paramą partizanams: kalėjimai, lageriai, čekistų nagai.

Partizanai su jų rėmėjais, turėjo tam tikrą pranašumą. Jie buvo drąsesni ir turėjo viltį, kad galbūt dar pavyks prasimušti iš apsupties. Deja, atsirado visokių mūsų tautos išdavikų.

Rašyta ir apie žemaičių kančias bei vargus. Bet jaunoji karta apie tai nieko nežinos. Į tą kovos sūkurį aš teįdėjau tik labai kuklų indėlį. Patyriau rūsių kančias, o vėliau šeši su puse metų kalėjimo, lageris Vorkutoje. Bet aš dėkoju Dievui, neišdaviau nė vieno. Aš pasiryžau stoti į nelygią žūtbūtinę kovą.

Gražus buvo 1940-tųjų metų birželis. Kvepėjo šienu, oras pilnas bičių dūzgesio. Atrodo, taip nieko netrūksta! Bet jaunimas jaučia, kad prasideda gegužinių ir vakarėlių laikas, bendravimas. Deja, ne visi jaučia, kad artėja bolševizmo šmėkla.

Birželio 15-oji. Važiuoja kariuomenė išvargusi, dulkėta. Veža didžiules penkiakampės žvaigždes. Žygiuoja brezentiniais batais, politrukai mėlynomis kelnėmis, visi taip pat apdulkėję. Žygiuoja jų be galo, be krašto - ir pėsčiomis, ir važiuotų. Pakelėmis džeržgia lankai. Žmonių veidai susirūpinę.

- Norėjome Vilniaus. Dabar Vilnius mūsų, o mes rusų!

Išvežė pjaustytojus, taip pat kai kuriuos miestelių žydelius. Atidavė žemę mažažemiams, nors daugelis jų nenorėjo svetimos žemės imti. Reikėjo toliau gyventi, ką daryti? Prasidėjo trėmimai ir inteligentijos. Atsirado emgebistai ir kitaip pasivadinę sadistai.

Man buvo dešimt metų. Aš mokiausi mokyklos antrame skyriuje. Komunistai gerai apmokėdavo tuos vaikus, kurie buvo iš neturtingų šeimų, žadėdami aukso kalnus. Aš tuo laiku ganiau karves Pelysiu kaime pas ūkininką Kazį Kadžių. Tai buvo pažangi lietuviška šeima. Joje - trys sūnūs ir trys dukterys.

Vyriausias sūnus vargoninkavo Lėno bažnyčioje. Vėliau jis buvo įšventintas į kunigus. Kazys dirbo žemę ūkyje. O dukterys Zanė bei jaunesnioji Bronė mokėsi gimnazijoje. Visi mėgo muziką. Aš augau šioje šeimoje aštuonerius metus, ten praėjo mano vaikystė.

Žmonės masiškai traukė į bažnyčias, nes tik jame matė išsigelbėjimą nuo bolševikinio teroro. Bet komunistai areštavo ir sušaudyti žmones Panevėžyje, prie Cukraus fabriko. Žmonės pasakodavo apie tai, ką patyrė, dalinosi pasakojimus ir spaudos rašinius apie nužudytus žmones kitose vietovėse.

Prisimenu vokiečių okupacijos laikotarpį. Tada irgi šaudė savi lietuviai. Žydai buvo nesurašyti. Vokiečiai stropiai neieškojo, kaip kad grįžus sovietams. Labai keistai ėmė arklius. Persekiojo veikusius bolševikus. Už tai grasindavo pabarimo. Iš Subačiaus valsčiaus keturi buvo išvežti į Kupiškį kartu su žydais. Labai trūko partizanų. Iš jų vienas kitas padėjo šaudyti (iš Subačiaus vls. Prieš vokiečiams pasitraukiant, ramybę sudrumstė raudonieji. Jie ieškojo keletą aktyvesnių partizanų.

1943 metais apsisaugojimui nuo raudonųjų buvo sukurta Plechavičiaus armija. Tačiau vokiečiai norėjo ją pasiųsti į frontą. Tada kariai pasitraukė. Virš mūsų įvyko trumpos lėktuvų kautynės. Žmonės slėpėsi žeminėje. Netoli mūsų, miškelyje, apsistojo rusų dalinys, ir išbuvo čia dvi savaites. Neapsiėjo be plėšikavimų. Iš po nakties radome išdraskytas bites. Kareiviai prisileido vandeniu ir išsiėmė medų. Daug ūkininkų arklių iškeitė į suvargusius ir ligotus. Bet nieko nebuvo galima padaryti. Visur jie atrasdavo. Eikim ginti garbę tėviškės brangios!

Po karo vokiečiai ėmė steigti vietinę armiją. Aišku, niekas nenorėjo ten eiti, nenorėjo tarnauti okupantams. Grįžus rusams, vėl ėmė šaudyti, trėmti. Atsirado liaudies vadinami skrebai. Jie norėjo įvesti savo okupacinę tvarką, dalyti užgrobtą žemę.

Gruodžio 23-25 dienomis visoje Lietuvoje buvo surengta bauginimo akcija. Kaimuose šaudė vyrus, degino sodybas. Ši akcija neaplenkė ir Vidurio Lietuvos. Tai paskatino vyrus imti į rankas ginklą ir priešintis. Taip pat priešintis okupantų kariuomenei. Susikūrė skrebų būrys ir Subačiaus valsčiuje. Žmonės nemėgo skrebų už ateistines-bolševikines pažiūras. Į šią kompaniją įstojo Juozo brolis Justinas Ramonas. Ji su automatu variusi 1948 m. gegužės 22 d. į vagonus tremtinius. Skrebai nužudė vieną moterį, sudegino 4 sodybas. Jie nužudė siuvėją Juozą Belecką, du Pajuodžius, Žiūrą ir Valą, Papilių Ladauską. Visi nužudytieji buvo beginkliai kaimiečiai. Vienas iš skrebų buvo mano pusbrolis Bronius Ramonas.

Kaip jau minėjau, šeimininko jaunesnysis sūnus buvo pasitraukęs su vokiečiais. Vieną dieną grįžtu aręs lauką, žiūriu - Kazys sėdi už stalo.- Sveikas Antanai! Tai kaip laikais?- Gerai.Prie stalo sėdėjo jo tėvas ir sesuo Kazė, kuri dabar gyvena Panevėžyje.

- Reikia, kad niekas nematytų ir nežinotų, kad aš esu Lietuvoje.- Žinoma, - atsakiau.- Teks naktį padirbėti.

Tą naktį mes iškasėme bunkerį keturiems žmonėms. Rytmetį, auštant, jie padėkojo už talką ir išėjo. Kaimynystėje žemę dirbo Juozas Masilionis. Jis turėjo tris sūnus: Petras, Antanas ir Vytautas. Juozas buvo šauliu, o prieš vokiečiams užeinant -partizanas. Jam padėjo toliau su sūnumis ir dukterimis dirbo žemę.

1944 m. rudenį, beariant rugių lauką, atėjo iš miško keturi vyrai. Tai buvo Viešintų stribai, vadovaujami rusų - Ipatovas. Jie nušovė Juozą Masilionį sūnaus Petro akivaizdoje. Petras buvo grįžęs į atsargą su puskarininkio laipsniu. Jis tarnavo 16-oje divizijoje. 1944 metų kovo mėnesio, kol buvo paleistas atostogų suteikus viršilos laipsnį. Į frontą nebegrįžo, o slapstėsi nuo vokiečių. Jis pradėjo organizuoti partizanų būrį. Petro slapyvardis - Napoleonas. Jo drąsa ir daug baimės įvarė Subačiaus ir Viešintų valsčių skrebams. Napoleonas pasižadėjo nušauti Ipatovą, tuo atkeršydamas už tėvą.

Per ryšininkus sužinojo, kur gyvena Ipatovas. Tas rusas buvo Viešintų valsčiaus partorgu, gyveno su motina virš skrebų būstinės antrame aukšte. Napoleonas atjojo į Viešintas, arklį paliko krūmuose prie žydų kapų. Užlipo į antrą aukštą, įėjo į kambarį ir miegantį durklu nudūrė. Paskui nubėgo žemyn. Čia susitiko Ipatovo žmoną. Šoko ant arklio, pabėgo. Kadžius sudarė būrio branduolį. Kili būrio vyrai daugiausia vietiniai. 1946 metais, išėjęs iš pogrindžio, užsiregistravo Vincas Alasevičius. Jį Rudilių kaime ir Subačiaus saugume labai žiauriai nukankino. Jam išpjovė nosį, lytinius organus, o jau negyvą numetė Subačiaus aikštėje.

Taip pat vienas registrantas iš Zabelynos kaimo - kitas registrantas - išdavinėjo partizanus. Kazys Kadžius davė priesaiką kunigui, prisiekė kovoti už Lietuvos laisvę, nesigailint nei gyvybės. Netrukus ir aš daviau priesaiką. Į kaimą atjodavo partizanai (dažniausiai būdavo raitas) ir traukdavo vykdyti užduočių. Napoleonas dažniausiai būdavo raitas.

1944 metų rudenį buvo krečiamas Navykų miškas. Navykų kaimo pusės pasaloje buvo palikti Subačiaus skrebai. Napoleonas su savo būriu nusprendė trauktis Surdegio link ir pro Subatos kaimą pasukti į ten esantį mišką. Skrebai juos praleido. Bet kai partizanai persikėlė per Viešintos upelį, pradėjo šaudyti. Prasidėjo ilgos kautynės. Partizanus persekiojo Kupiškio skrebais ir garnizonu.

Napoleonas žuvo 1946 m. balandžio 1 d. bunkeryje pas Juodelį. Jį išdavė motina Ona Juodelienė, Bronius Laureckas ir Žiūra. Bronius Ramanauskas pabėgo. Napoleonas ir dar du vyrai buvo su barzdomis, o pasirodė, kad bunkeris buvo išduotas, ir juos apsupo.

Žvirblionių kaime susiorganizavo ir taip vadinamas Žvirblioniečių būrys. Jie išsikasė labai gerą trijų patalpų bunkerį, su dviem landomis. Tačiau bunkeris buvo Alfonso Stankevičiaus išduotas. 1945 m. vasario mėn. Jame visi žuvo, išskyrus Domą Pietą iš Girėnų. O Domui Pietai tada pavyko pabėgti, nes apsupimo metu buvo sargyboje. Jį persekiojo su šunimi apie 6 km. Žuvusiųjų palaikai buvo perkelti į Kupiškio kapines 1990 m.

1945 m. Juškos-Vilko būrys iš Bigailių kaimo. Šis būrys nukovė 14 skrebų, tik Juozui Ramonui pavyko pabėgti. 1947 m. žiemą būrys kovėsi Bigailių miške su kareiviais. 1949 m. Juozas Kanapeckas, infiltruotas į Vilko būrį. Jis išdavė partizanus Startų kaime, kur žuvo 9 partizanai kartu su būrio vadu Antanu Juška-Vilku. Žuvusiųjų palaikai 1990 m. rugpjūčio 28 d. buvo perlaidoti į Kupiškio kapines. 1950 m. Vilką išdavė Juozas Ramonas. Apie Gelažius ir Lukonis veikė Juodojo Pono būrys. Tai buvo Kunčių šeima. Jie visi žuvo Pakarklių kaimo bunkeryje 1950 ar 1951 m. Veikė Gelažių, Lukonių, Terpeikių, Palėvenės, Pakarklių apylinkėse.

Apie Karsakiškį ir Velniakius kovojo Antano Birbilo būrys. Jis pats buvo iš Ažubalių kaimo. Birbilas buvo karininkas, desantininkas. Jis su savo keturiais partizanais žuvo 1947 m. netoli Spirakių bažnytkaimio. Mikalajūnas turėjo gerą ryšininkų tinklą ir ilgai išsilaikė. Jo kovotojai žuvo 1954 m. Apie Troškūnus ir Raguvėlę 1949 m. veikė Merkio būrys. Merkis, kilęs iš Troškūnų rajono Jovarų kaimo, buvo kovingas ir gerai organizuotas. Jam padėjo Sabaliausko-Kirvio būrys. Kiti žinomi partizanai: Bronius-Vilkas iš Umėnų kaimo, Povilas Kaminskas-Svyruoklis iš Surdegio miestelio ir kiti.

1946 m. Merkis pasiuntė Bronių Labakojį-Vilką žvalgybon. Netoli dvaro pastebėjo, kad pasaloje yra kareivių. 1947 m. Raguvėlės miške buvo apsupti Merkio būrio partizanai. Įvyko kautynės su Subačiaus skrebais ir garnizonu. Jų metu žuvo Bronius Labakojis-Vilkas. Kitiems pavyko prasiveržti. Kartą Merkio būrys sustabdė mašiną su enkavedistų. Partizanai, iššokę iš mašinos, pasuko sodybos link. Tai įvyko Skudų girele. Kareiviai pradėjo juos persekioti.

Šimėnas A.S. 1944 metų lapkričio mėn. gynėjų pasirodymą tame rajone (asm. 1944 m. lapkričio mėn. Kadžiui-Karukui (areštuotas) (asm. 1944 metais rudenį Navikų k. Subačiaus vls. Kupiškio aps. o 1945 m. "Gedimino pilis", kurį po to perdavė Skudų k. Subačiaus vls. Kupiškio aps. su jais girdavo vokišką-fašistinę tvarką (asm. 1947 m. liepos ir rugpjučio mėn. Pagrundos k. Subačiaus vls. - pas Vaišvilienę (asm. 1948 m. gegužės, birželio mėn. straipsnius-laiškus su teroristinėmis mintimis Subačiaus vls. gynėjų būrio vado Ramono vardu (asm. Dėl pateikto kaltinimo Šimėnas kaltu prisipažino (asm. bylos lapai: 28-29) apie tai, kad 1944 m. lapkričio mėn. dalyviais, su kuriais susitikdavo ir teikdavo visokeriopą pagalbą. "partizanu". Petruitis P. Kaip jie mus sušaudė. K. 1942. kitur rusiško žargono terminas "banda" verčiamas pagal prasmę "būriu". 1944 m. spalio mėn. Karukui. 1948 m. gegužės-birželio mėn. J.J.Ramonas (asm.b. lapai: 35-36) parodė, kad 1948 m. gegužės mėn. teroristiniai gąsdinimai liaudies gynėjams. V. J. Vaišvilienė (asm.b. V.V.Varaškevičius (asm.b.lap. palaikė ryšį su nacionalistinių būrių dalyviais. 1944 m. lapkričio mėn. pas jį granatas ir perdavė partizanui Karukui. 1944 m. nelegalų laikraštėlį "Gedimino pilis". V.P.Kavaliūnas (asm.b.lap. 47-48) parodė, kad 1945 m. Antanas Šimėnas, Stepono, g.1931 m. Eršketynės k. vls. Kupiškio aps. valstiečių, nevedęs, neleistas, išsilavinimas - nebaigtas vidurinis. gyveno Mažonių k. 1944 m. lapkričio mėn. teikdavo maisto produktus ir žvalgybines žinias. Nuo 1944 m. lapkričio mėn. perdavė granatas Kadžiui-Karukui. literatūrą ir vykdė priešsovietinę agitaciją. 1948 m. gegužės-birželio mėn. Tai yra kaltinimai pareiškiami pagal RFSSR BK. 17-58-la, 19-58-8, pakeičiant 17-58-8, 58-10-1-a dalis. pasiųsti peržiūrėti SSRS saugumo ministerijos Ypatingajam teismui. valstybės saugumo ministerija siūlo 10 metų griežto režimo. pristatyta 1948 m. 1. 1948 m. rugsėjo 23 d. LSSR MGB Kupiškio aps. 2. 3. m. 1949 m. vasario 21 d. Karinis prokuroras nustatė, kad Šimėno A.S. Čia ir toliau dokumentus iš rusų kalbos vertė pats autorius.

Kupiškio apskrities Lietuvos SSR MGB skyriaus, 1948 m. rugsėjo 23 d. Šimėnas A.S.

Mane suėmė 1948 m. rugsėjo 22 d. Viešintų MGB viršininkas kpt. Boičenko. Po arešto buvau nuvežtas į Kupiškio saugumą parengtinį tardymą. Tardė trumpai - iki 22 val. j.ltn. Valentinas Petrulis* ir Ramonas - Subačiaus valsčiaus "liaudies gynėjų" viršininkas.

Aš jam pasakiau, kad jie kovoja prieš partizanus, juos ir nekaltus žmones žudo, o aš jų gailiu... Sakiau, kad jie trėmė nekaltus žmones 1948 m. gegužės mėnesį ir t.t. Laikau juos okupantais. Aš tikiu, kad padedant anglams ir Amerikai, Tarybų Sąjunga bus nugalėta.

Po to man pakišo popierių pasirašyti. Kai atsisakiau, smogė nagano rankena į palenktą galvą. Pripuolė ir vertėjas V.Petinis. Aš netekau sąmonės. Ją atgavau tik rytojaus dieną. Buvau visas kruvinas. *Prieš pora metų mirė.

Tardymo metu Florijoną Kulikauską-Liūtą vadino "Gedimino pilis". 1948 m. spalio 5 d. išvada-nutartis, patvirtinta Kupiškio aps. MGB viršininko Matulaičio.

Aš buvau priverstas pasirašyti, nes mano "kaltę" įrodė agentas Miškas. Miškas(a.sL) mirė jaunas nuo besaikio gėrimo. Nebėra gyvų ir kitų dviejų mano bylai pakenkusių liudininkų: Vaišvilienė ir V.Kavaliūnas. Apklausta 16, bet kiti man nepakenkė, tik dar padėjo. Buvau pasmerktas "Ypatingajam pasitarimui" prie SSRS Saugumo ministerijos". Man numatytą taikyti 19-58-8 str. už tai, kad nedalyvavęs, o tik žinojęs apie tai. Jie net negalėjo teisti. Įrodymų ir liudininkų nebuvo. Įtarė tik pagal agento Juozo pareiškimus, vertėjo vietinio ruso Murnikovo ir Subačiaus vls. skrebų vado Juozo Ramono. Po tardymo 23 val. Ramonas priėjęs šveitė man kumščiu į galvą. Jie visi trys pradėjo spardyti mane kojomis, kol netekau sąmonės. Atsidūriau kameroje.

Juozas Ramonas buvo kilęs iš Panevėžio aps. Subačiaus vls. Pavašakių k. Jo tėvas turėjo 25 ha ūkį. Jis buvo kairiųjų pažiūrų. Brolis Justinas taip pat pasirinko skrebo gyvenimą. Po to jis dingo ir slapstėsi. Antrą kartą komunistams okupavus Lietuvą, 1944 m. tapo skrebų vadu. Ramonas apie Subačių nužudė niekuo nekaltų žmonių! Daug kentėjo nuo šių kolaborantų. Bet budeliai sulaukė šuniško likimo. Jis buvo kyšininkas ir girtuoklis, menkai išsilavinęs, tik tris skyrius baigęs. Kai skrebų nebereikėjo, nuėjo dirbti į melioraciją. Ten jį nugirdę apmušdavo. Taip ir mirė begerdamas - sušalo tik 50 metų sulaukęs.

O jo žmona buvo komjaunuolė, ištekėjo už saugumiečio Ivanovo ir kartu su juo per 1948 m. su automatais varė žmones į vagonus. Vėliau išsiskyrė. Man ramybės nedavė ir sugrįžus iš lagerių. Lietuvoje neleido gyventi. O jeigu kam leido, tai bandė užverbuoti. Mane norėjo įvilioti Troškūnų saugumietis. Siūlė bėgti į Ukrainą, dirbti anglių kasykloje. Bet aš nenorėjau vėl atsidurti budelių akiračio. Man leido ketveriems metams išvažiuoti į Estiją. Ten niekas netrukdė ramiai gyventi. Kiti pataikavo okupantams, šliaužiojo prieš juos. Jie prašė sekretorių "palaiminimo". Jie rašė Tarybos pirmininkui, vidaus reikalų ministrui, na, žinoma, ir Maskvos klerkams.

1945 m. priėmiau priesaiką, kurią šventai vykdžiau. Priklausiau Slučkos-Šarūno rinktinei, būriui, kurio vadu buvo Petras Masilionis-Napoleonas. Kai 1946 m. jis žuvo, užmezgiau ryšius su Juozo Valonio-Merkio būriu. Buvau jam ištikimas, kol 1948 m. rugsėjo 22 d. mane suėmė Viešintų MGB viršininkas kpt. Boičenko.

Mano arešto orderis buvo pasirašytas Kupiškio aps. MGB viršininko v.ltn. Matulaičio. Lietuvos SSR pasienio karinio prokuroro padėjėjas Slorikovas siūlė mane pasiųsti peržiūrėti SSRS saugumo ministerijos Ypatingajam teismui. Valstybės saugumo ministerija siūlo 10 metų griežto režimo. Byla pristatyta 1948 m. rugsėjo 23 d. LSSR MGB Kupiškio aps. skyriaus. Karinis prokuroras nustatė, kad Šimėno A.S. veikla atitinka kaltinimus pareiškiami pagal RFSSR BK. 17-58-la, 19-58-8, pakeičiant 17-58-8, 58-10-1-a dalis. 1949 m. vasario 21 d.

Aš prisipažinau kaltu (asm. bylos lapai: 28-29) apie tai, kad 1944 m. lapkričio mėn. dalyviais, su kuriais susitikdavo ir teikdavo visokeriopą pagalbą. Buvau vadinamas "partizanu".

Aš priėmiau priesaiką 1945 m., kurią šventai vykdžiau. Priklausiau Slučkos-Šarūno rinktinei, būriui, kurio vadu buvo Petras Masilionis-Napoleonas. Jam žuvus 1946 m., užmezgiau ryšius su Juozo Valonio-Merkio būriu. Buvau jam ištikimas, kol 1948 m. rugsėjo 22 d. mane suėmė Viešintų MGB viršininkas kpt. Boičenko.

Lietuvos partizanų apygardos

Mano arešto orderis buvo pasirašytas Kupiškio aps. MGB viršininko v.ltn. Matulaičio. Lietuvos SSR pasienio karinio prokuroro padėjėjas Slorikovas siūlė mane pasiųsti peržiūrėti SSRS saugumo ministerijos Ypatingajam teismui. Valstybės saugumo ministerija siūlo 10 metų griežto režimo. Byla pristatyta 1948 m. rugsėjo 23 d. LSSR MGB Kupiškio aps. skyriaus. Karinis prokuroras nustatė, kad Šimėno A.S. veikla atitinka kaltinimus pareiškiami pagal RFSSR BK. 17-58-la, 19-58-8, pakeičiant 17-58-8, 58-10-1-a dalis. 1949 m. vasario 21 d.

Lietuvos partizanų priesaika

tags: #beno #gudeliu #naujausia #namo #statyba