Kauno Bernardinų vienuolynas, įsikūręs senamiestyje, yra svarbus Lietuvos istorijos ir architektūros paminklas. Šis straipsnis apžvelgia vienuolyno istoriją, architektūrines ypatybes ir patalpų raidą nuo jo įkūrimo iki šių dienų.
Vienuolyno Įkūrimas ir Ankstyvoji Istorija
1471 m. bernardinai savo nuosavybėn gavo gražiausią žemės sklypą Kaune su buvusio Sūdvajaus dvaro pastatais.
Dovanojimo rašte rašoma, kad Stanislovas Sūdvajaitis dovanoja savo nuosavą niekam nepriklausomą ir laisvą dvarą, jam paveldėjimo teise priklausantį, kartu su sodu šalia švento Pranciškaus observantų ordino mažiesiems broliams statytis vienuolyną ir amžiniems laikams įsikurti.
Dėl pavasarinių potvynių visi pastatai sklype grupavosi rytinėje dalyje ant aukštesnės terasos.
Matyt Nemuno ir Neries vandens pakilimas buvo dažnas ir įprastas reiškinys, nes Makovskio graviūroje laivai išrikiuoti prie pat vakarinio bažnyčios fasado, nors iš tiesų čia buvo bernardinų sodo ir daržų teritorija.
Vienuolyno ir miesto žemes skyrė tik siauras Bernardinų skersgatvis, kurio vakarinė kraštinė sutapo su vienuolyno rytine siena.
Būtent ši ypatybė sąlygojo rytinio fasado struktūrą - pirmasis aukštas suformuotas kaip apsauginė siena.
Jame įrengti tik keli langai su aukštai iškeltomis palangėmis, kad joks žmogus negalėtų pamatyti, kas dedasi viduje.
Kiemo fasadai, atskirti nuo miesto mūrine tvora, daug atviresni. Pirmojo aukšto patalpos šviesios su erdviais aukštais langais.
Vienuolyno pastatas plane yra „U“ raidės formos, sudarytas iš trijų fligelių: rytinio, pietinio ir vakarinio. Šiaurinėje pusėje vienuolyno rytinį ir vakarinį korpusus sujungia bažnyčia. Taip suformuojamas uždaras vidaus kiemelis.
Pastatas dviejų aukštų. Pirmajame įrengtos bendro naudojimo patalpos: vidaus kiemelį iš visų pusių supa koridorius, rytiniame korpuse buvo įrengta žieminė ir vasarinė zakristijos, gvardiono celė, pietiniame - svečių priėmimo kambariai, refektorius, vakariniame - virtuvė. Antrajame aukšte gyvenamieji vienuolių kambariai - celės.
Pietinio fasado centre buvo dabar jau nebeišlikęs laiptinės priestatas, jungęs rūsio, pirmo ir antro aukšto patalpas.
Statybos Etapai
Architektūrinių tyrimų metu nustatyta, jog vienuolyno statyba prasidėjo nuo arčiausiai presbiterijos esančio korpuso.
Pačioje pradžioje čia stovėjo atskiras namelis, kuriame statybos metu broliai gyveno ir meldėsi. Vėliau šis statinys buvo inkorporuotas į rytinį vienuolyno korpusą.
Antroji vienuolyno dalis - pietinis fligelis, kurio vakarinis fasadas po buvusiu laiptuotu frontonu turi savarankišką ir išbaigtą kompoziciją. Trečioji dalis - vakarinis fligelis.
Šv. Jurgio kankinio pranciškonų bažnyčia
XVII Amžius: Gaisrai ir Atstatymas
XVII a. pirmoje pusėje ansamblį nuniokojo net trys dideli gaisrai. Jų metu degė medinės sijinės perdangos, stogas, nukentėjo interjeras.
Atstatytas vienuolyno pastatas išlaikė savo pirminę struktūrą, bet, apsisaugant nuo galimų gaisrų, visose patalpose vietoje medinių perdangų buvo sumūryti skliautai.
Mūrijant skliautus pirmojo aukšto patalpose buvo sužemintos langų angos, todėl dabar išlikę pirmojo aukšto langai turi po dvi sąramas: pusapvalę XV a.
Antrojo aukšto celių langeliai išsaugojo pirminę formą. Natūros tyrimų metu buvo atrasti pavieniai buvusių langelių angokraščių, sąramų fragmentai. Visose celėse rastos langų nišos, todėl pagal išlikusius angokraščių pėdsakus nišose buvo galima tiksliai atkurti buvusių langų angas.
2009 m. restauravimo metu, ardant XIX a. užmūrytas pirmojo aukšto koridoriaus langų angas, rasti buvusių masverkų pėdsakai.
Apie pirminį stogo vaizdą, antro aukšto karnizus jokių žinių nėra. Po XVII a. gaisrų buvo sukonstruotas naujas aukštas valminis stogas. Jo šlaito atspaudas yra išlikęs ant bažnyčios sienos, vakariniame korpuse.
Kaip atrodė stogas, galima pamatyti XIX a. vidurio fasadų brėžiniuose, graviūrose ir XX a. pradžios nuotraukose.
XIX Amžius: Uždarymas ir Rekonstrukcijos
XIX a. viduryje, po 1812 m. karo, taip ir neatsigavęs vienuolynas buvo uždarytas. 1864 m. į jį iš Varnių atkelta Kunigų seminarija. Vienuolyno pastatas rekonstruotas.
Skirtingo dydžio ir formos langai suvienodinti, suformuojant tipines stačiakampes angas. Fasadai nutinkuoti, paslepiant visas buvusias nišas. Vidaus kiemelyje nugriauta prie bažnyčios sienos stovėjusi dviaukštė galerija. Vietoje jos pastatytas pusę kiemelio užimantis auditorijų korpusas.
XX a. pradžioje seminarijai pradėjo trūkti patalpų, todėl pagal architekto Felikso Vizbaro projektą ant dviaukščio vienuolyno užstatytas trečiasis aukštas. Jis visas buvo skirtas auditorijoms. Ant kiekvieno korpuso suprojektuoti neobarokiniai frontonėliai.
XX Amžius: Medicinos Mokykla ir Grąžinimas Bernardinams
Po antrojo pasaulinio karo, vienuolyne įsikūrus P. Mažylio medicinos mokyklai, didelių pasikeitimų neįvyko. Didžiausi darbai vyko vidiniame kiemelyje.
XIX a. priestate buvo išardyta perdanga, dviejų aukštų erdvėje įrengta sporto salė, o auditorijoms pastatytas dar vienas aukštas trečiojo aukšto lygyje.
1995 m. vienuolyno pastatas grąžintas bernardinams.
Restauracija ir Pritaikymas Šiuolaikinėms Reikmėms
Netrukus viešoji įstaiga „Domus Pacis“ pradės įgyvendinti 2014-2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programos lėšomis finansuojamą projektą „Kauno Šv. Jurgio konvento kultūros paveldo objekto sutvarkymas. III etapas“.
Daugybės reikšmingų Kauno istorinių pastatų restauravimo ir pritaikymo projektus rengusi architektė-restauratorė Asta PRIKOCKIENĖ ne šiaip sau mėgsta cituoti restauratoriaus Ove Hidemarko įžvalgas.
A. Prikockienė nesistebi, kad Lietuvoje senesnis laikotarpis neretai laikomas didesne vertybe. „Tokia pozicija vyravo Lietuvos paveldo sistemos susikūrimo pradžioje. Ir, pavyzdžiui, Kaune tam yra labai objektyvus paaiškinimas: XX amžiaus viduryje senamiestyje dominavo XIX amžiaus pastatai, ir atrodė, kad tai yra caro laikais pastatytas miestas. Apie daug gilesnę jo istorinę praeitį žinojo tik istorikai ir dirbantys specialistai. Manau, tada iš tiesų buvo labai svarbu be didelių aiškinimų, visuomenei suprantamais ir akivaizdžiai matomais būdais atskleisti miesto amžiaus autentiškumą. Kaupiantis patirčiai keitėsi ir jos pačios prioritetų skalė, pripažino A. „Ilgai galvojau, kad tvarkant paveldo objektus svarbiausia sąžiningai surinkti visą medžiagą, teisingai pritaikyti technologijas ir išsaugoti autentišką materiją. Tačiau kuo ilgiau dirbau, tuo daugiau neaiškumų kėlė autentiškumo sąvoka, tiksliau - elgesys su autentiška materija. Juk Lietuvoje didžioji dalis paveldo objektų yra statyti ir perstatyti ne vieną ir ne du kartus. Ir kiekvienas laikotarpis yra autentiškas kūrinys. Todėl, kalbant apie autentiškumo išsaugojimą, kartu reikėtų kalbėti apie nuolatinį pasirinkimą - ką palikti, ką pašalinti, ką prislopinti, o ką išryškinti. Būtent pasirinkimas, ko gero, ir yra pati svarbiausia bet kokio restauravimo proceso dalis“, - sakė istorinių pastatų tvarkybos specialistė.
Architektų pažintis su pastatu prasidėjo labai pamažu. „Šis ansamblis vaizduojamas jau 1600 metais T. Makovskio graviūroje. Daugiau kaip 500 metų jis buvo pagrindinė Kauno senamiesčio vakarinės išklotinės dominantė, dabar, deja, jau baigianti pasislėpti už Santakos parko medžių“, - pastebėjo A.
Tačiau XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje žvelgiant į bernardinų vienuolyno kompleksą buvo sunku suprasti ir patikėti, kad tai yra XVI amžiaus kūrinys. Savo architektūros išraiška vienuolyno pastatas buvo eilinis (išsiskiriantis gal tik savo dydžiu) XIX amžiaus antrosios pusės statinys: vienodomis stačiakampėmis langų angomis, tinkuotais lygiais fasadais.
„Ko gero, natūralu, kad tokioje situacijoje svarbiausias uždavinys buvo rasti pirmojo statybos laikotarpio materiją, nustatyti jos išlikimo lygį ir apimtis. Galima sakyti, kad šiuos darbus lydėjo sėkmė, - pasakojo A. Prikockienė. - Pirmo ir antro aukštų sienose buvo identifikuota didžioji dalis autentiškų XV-XVI amžiaus architektūros elementų. Pirminės išraiškos grąžinimu sudėtingi restauravimo klausimai nesibaigė - niekur nedingo pastato ansambliškumo problema.
Reikiamos ikonografinės medžiagos nebuvo gausu, tačiau ji yra gana aiški. XIX amžiaus pabaigos piešinyje matyti, kaip tuo metu atrodė bernardinų vienuolyno ansamblis nuo Santakos pusės.
XIX amžiaus viduryje, kai vienuolynas jau buvo uždarytas ir galvota apie pastatų pritaikymą ligoninei ar mokyklai, buvo atlikti gana geri pastato būklės apmatavimai. Natūros tyrimų metu vakariniame vienuolyno korpuse bažnyčios sienoje buvo rastas buvusio vienuolyno stogo atspaudas.
Svarstymai atkurti ar palikti XX amžiaus pradžioje pakeistą ansamblio tūrių pusiausvyrą truko gerą dešimtmetį. Tačiau ir architektams, ir pranciškonams, 1993 metais atgavusiems savo statinius, buvo sunku ryžtis nugriauti trečią aukštą.
Pradėjus darbus kone visas vienuolyno vidaus kiemelis buvo užstatytas XIX-XX amžiaus statiniais. Čia buvo Medicinos mokyklos sporto salė, šalia dar ketvirtį kiemelio užėmė drabužinė. Vienuolynui grįžus į pranciškonų rankas, šie statiniai buvo demontuoti.
Atlikus detalius tyrimus, buvo sužymėti ir įvertinti visi šioje sienoje išlikę laikotarpiai. Restauravimo metu išsaugota ir eksponuota visa šioje vietoje rasta pastato raidos informacija: XVII amžiaus pakeltos langų palangės; dar vienas langų užmūrijimo etapas - XVIII amžiaus viduryje bažnyčios viduje įrengiant Kryžiaus kelio stotis; pirmo aukšto lygyje išlikusios klausyklų nišos; buvusios galerijos skliautų atspaudai, tinkuoti interjero sienos fragmentai. Išliko bažnyčios statybos metu įrengtos medinių pastolių tvirtinimo angos.
Architektė-restauratorė darkart priminė O. Hidemarko teiginį: restauruojant, sprendžiant, ką norima parodyti konkrečiame objekte, labai svarbu suprasti visumą. Autentiškumas nėra ta pozicija, kurios galbūt reikėtų siekti, nes vien pradėjus restauravimo procesą tam tikra autentiškumo dalis panaikinama.
Dar viena pozityvia patirtimi Kauno bernardinų vienuolyno restauravimo autoriams tapo pastato pritaikymo sprendimas. Naudojant tam struktūrinių fondų lėšas, vienuolynas turėjo būti pritaikytas turizmo poreikiams (8 mln. Ardyti ar keisti išlikusį XVII amžiaus pirmųjų vienuolyno aukštų suplanavimą, keisti autentiškas XV-XVII amžiaus erdves projekto autoriams pagailo, todėl nuspręsta pasinaudoti pastoge, kurioje niekada nebuvo vienuolyno, ir trečiu aukštu, kuris pristatytas plečiant Kauno kunigų seminarijos patalpas. Jis skirtas mokymosi auditorijoms. Minėta funkcija, beje, nėra svetima vienuolynams. Galima sakyti, kad būtent vienuolynai yra šiuolaikinių viešbučių pradininkai.
Įrengdami svečių namus restauratoriai priėmė dar vieną nestandartinį sprendimą, kurio, pripažino A. Prikockienė, jei tai būtų nauja statyba, nesirinktų nė vienas sveiko mąstymo architektas. „Tai sąmoningas sprendimas - tam, kad būtų išsaugoti visi trys neobarokiniai frontonai, kad jų neužgožtų ar su jais nekonfliktuotų jokie naujadarai.
„Dirbant bet kokiame paveldo objekte svarbiausia jį pažinti ir suprasti. Būtent nuo to priklauso restauravimo būdo pasirinkimas, būtent tada galime rasti geriausius jo savasties, tapatumo išsaugojimo būdus ir įgyvendinti profesoriaus O. Hidemarko priesaką - leisti pastatams oriai pasenti“, - sakė A. Prikockienė.
Šis straipsnis pateikia išsamią Kauno Bernardinų vienuolyno istoriją, architektūrines ypatybes ir restauravimo procesus. Vienuolynas, išgyvenęs gaisrus, rekonstrukcijas ir įvairius istorinius laikotarpius, šiandien yra svarbus kultūros paveldo objektas, pritaikytas šiuolaikinėms reikmėms.
tags: #bernardinu #vienuolynas #patalpos