Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. (sausio 14 d.) Stebeikėlių kaime, Pumpėnų valsčiuje, Biržų apskrityje (dabartinis Pasvalio rajonas). Nuo 1908 m. su tėvais gyveno JAV, o 1914 m. pradžioje grįžo į Lietuvą. Tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Pradžios mokyklą lankė Pasvalyje ir Žadeikiuose. 1921-1929 m. baigė Biržų gimnaziją, kurioje taip pat mokėsi Julius Janonis, Kazys Binkis, o 1929-1934 m. studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakultete Kaune.Būdamas studentas, Bernardas Brazdžionis aktyviai dalyvavo akademiniame gyvenime: dalyvavo studentų humanitarų draugijos sekcijoje (1931 m. jai vadovavo) ir „Šatrijos“ meno draugijoje. Būdamas studentas Bernardas Brazdžionis aktyviai įsitraukė į ten vykstančią veiklą, dalyvavo akademiniuose būreliuose, buvo ateitininkų „Šatrijos“ draugijos narys, dalyvavo humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai nuo 1931 m. vadovavo pats.
Profesinė Veikla Lietuvoje
Baigęs universitetą, B. Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose bei mokyklose, dirbo „Sakalo“ leidykloje. 1940-1944 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui. Baigęs studijas Brazdžionis mokytojavo, o nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje. 1940 m. tapo Maironio literatūros muziejaus direktoriumi.
Brazdžionis aktyviai redagavo įvairius leidinius: studentų laikraštį „Lietuvos studentas“ (1932-1940), žurnalus „Ateities spinduliai“ (1932-1940), „Pradalgės“ (1934-1935), „Dienovidis“ (1938-1939), 1942 m. - almanachą „Literatūros metraštis“. Brazdžionis aktyviai redagavo leidinius, skyrė jiems daug laiko, tad nuo 1933 m. redagavo laikraštį „Lietuvos studentas“, „Ateities spinduliai“, „Pradalgės“, „Dienovidis". 1942 m. taip pat redagavo almanachą „Literatūros metraštis“.
Emigracija ir Gyvenimas JAV
1944 m. Bernardas Brazdžionis pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, Ravenbsurge, dalyvavo išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime. 1947 m. suredagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“. 1944 m. Bernardas Brazdžionis išvyko į Vakarus. 1947 m. redagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“.
1949 m. persikėlė į JAV, Bostoną, vėliau gyveno Los Andžele. Dirbo Lietuvių enciklopedijos visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, 1949-1950 m. redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“, 1955-1972 m. buvo žurnalo „Lietuvių dienos“ vyr. redaktoriumi. 1949 m. rašytojas grįžo į JAV, gyveno Bostone. Čia jis dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ redaktoriumi visuotinės literatūros skyriuje. Iki 1950 m. taip pat redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“. 1955 m. Brazdžionis persikėlė gyventi į Los Andželą, kur iki 1972 m. dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriumi. 1961-1965 m. ir 1980-1983 m. buvo Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) pirmininkas.
Nugyvenęs ilgą ir gražų gyvenimą, Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, eidamas 96-uosius metus. Jo palaikai pervežti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse. Eidamas 96 metus. 2002 m. Brazdžionis mirė Los Andžele. Jo palaikai pervežti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse.
1997 m. sukurtas dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (scenarijaus autorius ir režisierius Algirdas Tarvydas), o 2001 m. - to paties pavadinimo vaizdo įrašas. 2002 m. išleista knyga „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai“. 2020 m. Pasvalyje, Svalios ir Lėvens santakoje, poetui Bern.
Daiktų istorijos. Sovietmečio absurdas, Bernardo Louno defibriliatorius ir karališki vizitai Lietuvo
Kūryba ir Jos Bruožai
Pirmąjį eilėraštį B. Brazdžionis paskelbė dar 1924 m. laikraštyje „Pavasaris“. Dar būdamas visai jaunas, Brazdžionis susipažino su Europos literatūrinėmis srovėmis ir daug išminties sėmėsi iš Vinco Mykolaičio - Putino. Tačiau ankstyvieji knygelėmis virtę kūrinėliai (Baltosios dienos, 1926; Verkiantis vergas, 1928) kritikų dėmesio nesulaukė, užtat brandesnis, jau studijuojant Vytauto Didžiojo universitete išleistas eilėraščių rinkinys Amžinas žydas (1931) sukėlė triukšmingą reakciją, buvo lyginamas su „trečiafrontininkų“ literatūrinėmis provokacijomis. Kaip poetas, Brazdžionis, atsiskleidė 1924 m. išspausdinęs pirmąjį eilėraštį jaunimui skirtame laikraštyje „Pavasaris“. Nuo tada prasidėjo jo, kaip poeto bei rašytojo kelias.
B. Brazdžionio poezijai būdingas gaivališkumas ir kontrastiškumas, pasižymintis aštriais dramatiškais konfliktais. Tad kalbant apie Brazdžionio poezijos bruožus, joje pastebimas gaivališkumas, kontrastiškumas ir net dramatiški konfliktai, kūrybai suteikiantys gyvumo. Jo poezija blaškosi nuo romantiškojo svajingumo iki realizmo, nuo švelnių lyriškųjų plonybių ligi grotesko, nuo švelnios maldos ligi rūstaus grūmojimo. Jo kūryba įvairiapusiška - matomi bruožai nuo romantiškumo iki realizmo, nuo lyriškumo iki visiško grotesko, nuo švelnumo iki rūstumo. Nežiūrint gan archaiškos formos, B. Brazdžionio poezija yra moderni ir aktuali. Brazdžionio kūrybos bruožai kartais pasirodo kiek archajiški, tačiau šis archajiškumas netrukdo atsiskleisti poezijos modernumui ir aktualumui, originalumui ir individualumui. Jo kūryboje išryškėja visuomeniniai, asmeniniai ir gamtos motyvai. Jo poezijoje išryškėja trys labiausiai vertinami aspektai - visuomeniniai motyvai, asmeniniai ir gamtos motyvai.
Brazdžionis taip pat žinomas kaip vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. Jis parašė nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams, kuriose atsiskleidžia šviesioji, linksmoji Brazdžionio asmenybės pusė. Brazdžionis - ir gerai žinomas vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, parašęs nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams (Mažųjų pasaulis, 1931; Vyrai ir pipirai, 1938; Meškiukas Rudnosiukas, 1939; Gintaro kregždutė, 1943 ir kt.). Vaikams rašytoje poezijoje atsiskleidžia šviesioji, linksmoji Brazdžionio asmenybės pusė: eilėraščiai pilni konkrečių, net ir mažiausiems vaikams suprantamų įvaizdžių, jų kalba skambi, vaizdinga, ekspresyvi, daug perėmusi iš tautosakos - vaikiškų žaidimų, skaičiuočių, pasakų.
Bibliografija
- Baltosios dienos: eilėraščiai (1926)
- Verkiantis vergas: poema (1928)
- Amžinas žydas: eilėraščiai (1931)
- Krintančios žvaigždės: eilėraščiai socijaliniai, ekonominiai, tėvynės meilės, religinio pobūdžio ir lirika (1932)
- Ženklai ir stebuklai: eilėraščiai (1936)
- Kunigaikščių miestas: keturios giesmės iš Vilniaus praeities (1939)
- Šaukiu aš tautą: eilėraščiai (1941)
- Iš sudužusio laivo: 1940-1941 eilėraščiai (1943)
- Per pasaulį keliauja žmogus: rinktinė poezija (1943, 1992)
- Svetimi kalnai: eilėraščiai (1945)
- Šiaurės pašvaistė: eilėraščiai (1947)
- Didžioji kryžkelė: eilėraščiai (1953)
- Vidudienio sodai: eilėraščiai (1961)
- Poezijos pilnatis: rinktinė (1970, 1989)
- Vaidila Valiūnas: poema (1982)
- Po aukštaisiais skliautais (1989)
- Šiapus ir anapus mūsų laiko: eilėraščiai (1997)
Kūryba Vaikams (Vytės Nemunėlio Slapyvardžiu)
- Mažųjų pasaulis: eilėraščiai (1931)
- Drugeliai: eilėraščiai (1934)
- Vyrai ir pipirai: eilėraščiai (1938)
- Meškiukas rudnosiukas: poema (1939)
- Gintaro kregždutė: eilėraščiai (1943)
Įvertinimas ir Apdovanojimai
B. Brazdžionis pelnė Lietuvos valstybinę literatūros premiją (1939) ir Poezijos pavasario laureato vardą (1989). Po mirties, 1993 m. jam buvo įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas, 1998 m. Jo poezija pripažinta kritikų ir įtraukta į klasikos kanoną.
Žmonių reakcija į Brazdžionio pasirodymą literatų scenoje jau tarpukariu pasižymėjo audringumu: abejingų nepalikdavo įtaigios romantinės kaukės (neregys, klajūnas, pranašas) ir išlavinta deklamacija. Į savo viešosios šlovės Olimpo viršūnę poetas įžengė prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai 1989 m. pirmą kartą po ilgos pertraukos apsilankė tėvynėje ir buvo ant rankų nešiojamas po teatrų sales ir mitingus.
tags: #bernardo #brazdzionio #visos #gyvenamosios #vietos