Jonas Biliūnas - itin ryški XX a. pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Tai išties plačių interesų asmenybė, suspėjusi per trumpą laiką ir neįmanomai sunkiomis sąlygomis padaryti darbų, kuriais mūsų kultūra visada galės pasiremti. J. Biliūnas mirė vos 28 metų, tačiau jo veiklos pėdsakų galima aptikti skirtingose srityse.
Jis žinomas kaip kovotojas prieš carizmą, už socialinį engiamųjų išvadavimą. Jis - Lietuvos socialdemokratinio judėjimo veikėjas, dalyvavęs revoliucinėje proletariato kovoje, taip pat žymus to laiko pažangios publicistikos atstovas, korespondencijomis, straipsniais, brošiūromis atsiliepęs į kovos prieš klasinę ir nacionalinę priespaudą šūkius. Nemažas J. Biliūno vaidmuo literatūros kritikoje - jo straipsniai skatino realistinę lietuvių literatūrą, ugdė estetinį skaitytojų skonį.Vis dėlto didžiausi J. Biliūno nuopelnai, suprantama, grožinei literatūrai. Jis - seniai pripažintas mūsų prozos klasikas: iš jo kūrinių nuo pradinių mokyklos klasių mokosi literatūros jau kelinta lietuvių skaitytojų karta. J. Biliūno apsakymai daro stiprų įspūdį skirtingo amžiaus skaitytojams idėjų taurumu, žmoniškumu, glausta išraiška, skleisdami didelio meno šviesą.
J. Biliūno biografijos bruožai
J. Biliūno biografijoje nemaža bruožų, būdingų pažangiai ano meto inteligentijai. Kilęs iš valstiečių, kaip ir dauguma to laiko inteligentų (gimė 1879 m. balandžio 11 d. dabartiniame Anykščių rajone, Niūronių kaime), jis nuo vaikystės pažino valstiečių gyvenimą, psichologiją. Kaimo buitis jam davė medžiagos grožinei kūrybai, ji teikė socialinių žinių ir publicistikai, kada gyveno visuomenines problemas. Būsimajam rašytojui iš mažens buvo žinomi ne tik XIX a. pabaigos valstietijos reikalai, bet ir ne taip seniai panaikintos baudžiavos atmosfera (perteikta tėvų ir artimųjų pasakojimais).J. Biliūno tėvai, kaip ne vienas vakarykštis baudžiauninkas, dabar pakutęs ir sustiprėjęs, norėjo pamokyti savo vaikus. Į didesnius mokslus Biliūnų buvo numatyta leisti Jonuką, kurį tikėjosi pamatyti kunigu. Gimnazijoje praleisti metai J. Biliūnui buvo labai reikšmingi. Susidūrė jis čia su visai kita aplinka, kitomis pažiūromis ir idėjomis negu atsinešė iš kaimo. Susipažino ir su nepažįstamu darbininkijos pasauliu. Susidarė jis čia sau naują pasaulėžiūrą.Visi jo biografai ir kūrybos tyrinėtojai nurodo didžiulę idėjinę krizę ir perversmą, kurį pergyveno J. Biliūnas gimnazijoje. Religinis jo pasaulėvaizdis žlugo, susipažinus su ano meto mokslo laimėjimais, marksizmu, pozityvumo idėjomis. J. Biliūnui nepakako dėstomų žinių, jis pats daug skaitė, dažnai ne tik nerekomenduojamą, bet ir draudžiamą literatūra. Galvotesnius mokinius jis buvo subūręs į slaptus būrelius (vyresniųjų ir jaunesniųjų), kuriuose skaityta referatai, svarstyta gamtos mokslų, visuomeniniai klausimai.Ypač domėtasi gamtininkų Č. Darvino, T. H. Hakslio, K. Flamariono raštais, studijuota K. Markso, K. Kautskio, F. Lasalio ir kitų socialistinės krypties veikėjų idėjos. Rūpėjo J. Biliūnui ir jo draugams nacionalinio lietuvių judėjimo reikalai - kova už lietuvišką spaudą, mokyklas. Būsimasis rašytojas gaudavo nelegalios lietuviškos spaudos, duodavo jos skaityti bičiuliams. Žodžiu, J. Biliūno pasaulėžiūra brendo, veikiama trijų didelių idėjinių srautų, formavusių ano meto pažangiosios mūsų inteligentijos dvasinį pasaulį - XIX a. mokslinės minties, socializmo idėjų ir lietuvių nacionalinių siekių. J. Biliūno veikla ir kūryba vienaip ar kitaip atspindi tų visuomeninių bei idėjinių srautų aspiracijas.Vis dėlto Liepojos laikai stipriausiai susiejo J. Gimnazijoje J. Biliūnas tapo griežtu carizmo priešu, ėmė orientuotis į proletariato ir pažangiosios visuomenės kovą už socialinius pertvarkymus, pasaulėžiūrą grįsti moksliniais, materialistiniais įsitikinimais. Savo pažangių pažiūrų jis neslėpė ne tik nuo mokinių, bet ir namiškių. Ir tai jam daug kainavo. Atsisakęs eiti į kunigus, jis jau penktoje klasėje neteko namiškių paramos ir turėjo verstis korepetitoriaus darbu.Įstojęs 1900 m. į Dorpato (Tartu) universitetą medicinos studijuoti, J. Biliūnas kitų metų pavasarį iš ten pašalinamas - už dalyvavimą studentų protesto prieš carizmą judėjime. Apsigyvenęs Šiauliuose, jis įsitraukia į kovą prieš socialinę neteisybę. Pažintis su Lietuvos socialdemokratinio judėjimo organizatoriais priartino J. Biliūną prie proletariato politinės kovos reikalų. Persikėlęs 1902 m. su žmona į Panevėžį, jis dar aktyviau įsitraukia į darbininkų judėjimą: leidžia atsišaukimus, organizuoja streikus. Nors nenutraukė ryšių su liberalinės inteligentijos atstovais ir jų spauda („Ūkininku”, „Varpu”), tačiau ne vieną socialinio gyvenimo problemą sprendė marksistiškai: ieškojo lietuvių nacionaliniam judėjimui glaudesnių ryšių su proletariatu, darbininkus ir valstiečius laikydamas pagrindine jėga kovoje prieš carizmą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”).Šiaulių - Panevėžio laikotarpiu jis daugiau atsideda publicistikai: parašo ir paskelbia politinių, mokslo populiarinimo brošiūrų, straipsnių. Spausdina korespondencijų (jas rašinėja nuo 1900 m.) apie lietuvių darbininkų ir valstiečių nuotaikas, priešinimąsi carinei biurokratijai, socialinei priespaudai. Kartu J. Biliūnas domisi grožine literatura.Dar 1900 m. apsiima parašyti studiją apie Žemaitės, tuo metu jau pagarsėjusios rašytojos, kūrybą, dabar užbaigia tos studijos teorinę įžangą. Bando savo jėgas poezijoje. 1900 - 1902 m. laikotarpiui priklauso ir pirmieji grožinės prozos kūriniai - „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną” ir kt. Įtakos posūkiui į grožinę literatūrą bus turėjusi pažintis su Povilu Višinskiu. Padėjęs į literatūrą įsijungti Žemaitei, Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, P. Višinskis naujajame savo bičiulyje bus greit įsižiūrėjęs polinkį į meninę kūrybą.V. Kapsukas, gerai abu pažinęs, apie jų draugystę rašo: „Geriausi draugai jiedu pasidarė. Tai buvo artimos sielos: abudu buvo poetai savo sieloj, giliai jaučią žmones, mylį dailę ir linkę pasvajoti. Caro biurokratijai galutinai atsakius leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu. Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą vien literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu.Su socialdemokratiniu judėjimu ryšio nenutraukia, padeda suredaguoti porą „darbininkų balso” numerių, rūpinasi socialdemokratų organizaciniais reikalais. Talkina V. Kapsukui, kuris redagavo jaunimo žurnalą „Draugas” , paremia jį savo naujais kūriniais. Tačiau socialdemokratų partijos veikėjų nesutarimai apvilia J. Biliūną partiniu darbu. „Jį traukė kita sritis - dailioji literatura, ir jis nuėjo, kur jį traukė” - taip V. Kapsukas apibūdina J. Biliūno posūkį nuo politinių reikalų prie literatūros. Leipcige jis parašo savo žymiausius proletarinės tematikos apsakymus - „Be darbo”, „Pirmutinis streikas”.Nors šelpiamas labdaringos „Žiburėlio” draugijos, kartais - Amerikos lietuvių, J. Biliūnas, gyvendamas nuolat pusbadžiu, Leipcige suserga džiova. Į Lietuvą grįžta ligonis, ir gydytojai liepia rimtai susirūpinti savo sveikata. 1904 m. manydamas ten rasti palankesnių gamtos sąlygų sveikatai. Tačiau neturint iš ko įmanomiau gyventi, sveikata geryn neina. Prasideda kova su lemtinga negalia. Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Ciuriche J. Biliūnas parašė apsakymus „Laimės žiburys”, „Nemunu” , „Vagis” , „Kliudžiau”, „Tikėjimas”.1905 m. rudenį , gydytojų rekomenduojamas, jis išvažiuoja į Zakopanę (Lenkija) gydytis. Čia, lovoje gulėdamas, jis sukuria tokius savo prozos šedevrus, kaip „Joniukas” , „Lazda” ,„Ubagas” , „Piestupys”. 1906 m. vasarą gydosi Rozalime , Kačerginėje. Tą vasarą parašo „Svečius” , „Abejojimą” , „Brisiaus galą” , „Vieną rudens dieną”. Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę. Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”.Nenustoja domėjęsis lietuvių literatūros naujienomis: prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio literatūros almanachą „Aitvaras” , kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą. Beviltiškos ligos alinamas, silpstant kūno ir dvasios pajėgoms, grįžo prie vaikystės religinių įsitikinimų. „Bet negalima abejoti , kad jo tikėjimas didžiai skyrėsi nuo viešpataujančio krikščionių tikėjimo. Tai, galima sakyti, diena ir naktis.<.> Jo tikėjimas - tai ne kitatikių ir netikėlių neapykantos tikėjimas, ne išnaudotojų tikėjimas, ne įrankis žmonėms savo rankose laikyti. Bet toks sąžinės varžymas jam po senovei buvo šlykštus”.Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., palaidotas Zakopanėje. Tarybinės vyriausybės rūpesčiu, jo palaikai 1953 m. J. Biliūnas gerai suprato savo likimą esant nepakeliamų sąlygų rezultatą. Graudoka ironija skamba jo laiško , rašyto 1907 m. rugpjūčio 27 d., t. y. trys mėnesiai iki mirties , žodžiai apie savo gyvenimą , kartu jautriai, biliūniškai, prisimenant kitų žmonių paramą, jų širdies gerumą: „Sveikink p. Gabrielę [Petkevičaitę - Bitę, J. S.] ir Žemaitę: trokštu jomdviem visa gera. Dažnai dabar atsimenu, kaip Žemaitė kartą Šiauliuose mylėjo mane ir Jasiukaitį gardžia sodžiaus mėsa ir duona, išalkusius. Jeigu tuo laiku dažniau kas man tokios mėsos būtų davę, gal dabar ir džiova nereiktų sirgti. Bet praeities nesugrąžinsi.
Turtas ir šeima J. Biliūno kūryboje
Šeima yra ypač svarbi, nes tai - gyvenimo pamatas. Darnios šeimos užaugina mandagius, darbščius, dorus vaikus. Tačiau ne visos šeimos yra darnios, kitose vyksta nesibaigiantys konfliktai. Todėl ir literatūroje dažnai vaizduojamos visokios šeimos. Vienas iš autorių, kuris gilinosi į šeimos temą, yra XIX a. pabaigos - XX a. pradžios moderniosios epochos realizmo krypties atstovas Jonas Biliūnas.
Novelė "Ubagas"
Vienas iš Jono Biliūno kūrinių, kuriame kalbama apie šeimą, yra novelė „Ubagas“. Joje gilinamasi į Petro Sabaliūno (elgetos, duoneliautojo) padėtį. Veiksmas vyksta sodžiuje (Pavarių kaime). Pagrindinis kūrinio įvykis - seno tėvo Petro Sabaliūno išvarymas iš namų ir elgetaujant susitikimas su pasakotoju. Pasakotojas, grįžęs iš miesto, iš pradžių neatpažino elgetos, bet, kai pradeda klausti apie praeitį, negali patikėti, kad tai buvęs jo kaimynas.Iš tikrųjų Petras Sabaliūnas yra jautrus, drovus (drebančiomis rankomis bei lūpomis, raudonomis nuo ašarų akimis) žmogus ir toks buvo nuo pasakotojo vaikystės. Šis nuoširdus ir doras žmogus atsidėkoja Dievui už visas gyvenimo gėrybes, netgi duonos kąsnelį. Sabaliūnas paaiškina, kad jis buvo išvarytas iš namų savo sūnaus, kuriam prieš 4 metus atidavė ūkį. Dabar vaikščioja po kaimą, prašydamas išmaldos.Galima sakyti, jog toks Petro Sabaliūno likimas susiklostė ne dėl to, kad buvo blogas žmogus, bet dėl to, kad gal nepakankamai skyrė laiko savo sūnui. Juk tėvui reikėjo daug dirbti, išlaikyti šeimą. Kai turėjo laiko, užsiėmė bitininkyste. Nors Sabaliūno šeima buvo pasiturinti, jie neturėjo daug žemės. Sabaliūnas mylėjo bites, jų medus buvo svarbus pajamų šaltinis.Suplanuoti laiką nėra visada lengva, galbūt ir tėvui pritrūko dėl ūkio darbų skirti laiko sūnaus auklėjimui. Kai visą turtą perrašė savo sūnui, jaunasis Sabaliūnas nusprendė išvaryti tėvą iš namų. Taigi pagrindinė kūrinio mintis yra ši: Sabaliūnas tik tiesiogine prasme yra ubagas, elgeta, o tikrasis dvasios ubagas yra sūnus, neturintis vertybių, humaniškumo, tad jis perkeltine prasme ubagas.
Novelė "Lazda"
Šeimos narių santykiai būna ir darnūs. Apie tokią šeimą Biliūnas rašo novelėje „Lazda“. Ši novelė, kaip ir kiti rašytojo kūriniai, pavyzdžiui, apysaka „Liūdna pasaka“, vaizduoja to meto carinės priespaudos Lietuvą, valstiečių šeimos sunkumus. Šeimos galva (tėvas Juozapas) pasakoja liūdną istoriją vaikams apie baudžiavos laikotarpį, kai jis turėjo eiti į dvarą, buvo baudžiauninkas.Kadangi buvo sunkus laikas, anot tėvo, jis nusprendė pašerti jautį, kai arė pono žemę, pono dobilais. Dvaro prievaizdas Dumbrauckas, pamatęs šitokį elgesį, nusprendė sudrausminti baudžiauninką: primušė su lazda. Pasakotojo tėvą taip sužeidė, kad šis tris savaites gydėsi žaizdas.Kai šią istoriją atpasakoja tėvas savo vaikams, šie supranta, kokie yra laimingi ir kaip pasisekė, kad baudžiava buvo panaikinta. Po baudžiavos panaikinimo Dumbrauckas neteko darbo ir pradėjo skurdžiai gyventi. Retai išėjo iš namų, jautėsi vienišas. Tačiau jį buvusio baudžiauninko šeima priglaudė.Šis įvykis parodo, koks tėvas yra geras žmogus: dažnai liūdnai nusijuokia, bet niekada nepyksta, tiki į Dievą, laikosi Dekalogo. Tokias vertybes savo vaikams skiepija tėvas. Šeimoje nėra pykčių, nes tėvas yra atsakingas ir doras žmogus. Sugebėjo ne tik išgyventi vargingas akimirkas, bet ir praleisti pakankamai laiko su vaikais.Vis dėlto istorija apie lazdą vaikams primins, kokių sunkumų teko patirti tėvui. Juozapo žmona kartoja: „Atameni lazdą?“ Vyras supranta, jog, kas buvo, pražuvo. Lazda turi du galus. Taigi, jeigu ką nors gyvenime nuskriaudei, žinok, kad ir tau tuo pačiu bus atlyginta.
Apibendrinimas
Apibendrinant galima teigti, jog Jonas Biliūnas novelėse vaizduoja įvairias šeimų situacijas, patiriamus sunkumus. Kūrinyje „Ubagas“ rašytojas gilinasi į tėvo ir sūnaus santykį, vertybių stoką, o apsakyme „Lazda“ vaizduojami tėvo ir vaikų santykiai yra šilti, sūnums gaila tėvo už tai, ką jam teko praeityje patirti.
J. Biliūno publicistika
J. Biliūno publicistikoje, mokslo populiarinimo darbuose galima surasti svarbių mūsų praeities politinio, kultūrinio gyvenimo atgarsių, susekti tas problemas, kurios jaudino būsimąjį rašytoją, formavo jo asmenybę. Į tos rūšies darbus jis buvo įsitraukęs 1902 - 1903 m., t. y. laikotarpiu tarp studijų Tartu universitete ir mokymosi Leipcige, kai, gyvendamas Šiauliuose ir Panevėžyje, suartėjo su revoliuciniu darbininkų judėjimu. Rašytojo publicistikoje atsispindi artėjančios 1905 - 1907 m. revoliucijos atmosfera.Vienas pagrindinių jos motyvų - neapykanta carizmui, kurią jautė pažangioji lietuvių visuomenė dėl jo sankcionuojamos socialinės nelygybės, tautinės priespaudos, ta neapykanta, kuri netrukus siūbtelėjo aukšta revoliucijos banga. Publicistikoje J. Biliūnas imasi įvairiausių temų - darbininkų ir valstiečių išnaudojimo, švietimo, nacionalinių teisių varžymo, biurokratijos savivalės ir kt., bet juo toliau, juo blogio reiškiniai aiškiau siejami su vis carizmo santvarka. Rašydamas net apie tokį reiškinį, kaip girtuokliavimas, jis pabrėžia, kad ši blogybė valdžios skatinama. Apskritai J. Biliūno publicistika pasižymi pastoviu carizmo neigimu, net smulkius tos santvarkos reiškinius jis suvokia kaip didelės visumos, kuri trukdo kiekvieną gerą visuomenės iniciatyvą, žlugdo pažangą, gimdo neteisybę.J. Biliūno publicistikoje reikalavimai, kuriuos kėlė demokratinis, revoliucinis kovos frontas, netrukus su ginklu stojęs prieš carizmą buržuazinės - demokratinės revoliucijos metais. Dažnai čia skamba „sočiųjų ir alkanųjų”, antagonistinio jų priešiškumo tema, ypač straipsniuose, spausdintuose darbininkų spaudoje („Valdžia pamokė” , „Sotieji ir alkanieji” , „Valdžios pilvas”). Daugelyje straipsnių keliamos švietimo idėjos. J. Biliūnas ne vien ragina beraštį skaityti ir rašyti, leisti vaikus į mokyklą ir pan. „Apšvietimo” reikalai J. Biliūno publicistikoje paprastai nagrinėjami plačia prasme - kaip darbo žmogaus bendro visuomeninio sąmoningo ugdymas.Dauguma J. Biliūno Publicistikos orientuota į carizmo užguitą, į vairiai engiamą žmogų, vis dėlto jau norintį - kartais net ne sąmoningai - suprasti savo padėtį ir išsivaduoti iš žlugdančių sąlygų. Žmonių tamsumas, prietarai, nuolankumas engėjams - reiškiniai, apie kuriuos J. Biliūnas rašo su pasipiktinimu, tačiau neretai užjausdamas tuos, kurie neturi kitokio supratimo apie gyvenimą, kurie pasyviai tebesilaiko dar baudžiavos įdiegtų elgesio su ponais normų, tebetiki seniai mokslo atmestomis nesąmonėmis, leidžiasi perėjūnų apgaudinėjami. J. Biliūno publicistikos idealas - mokslinis gamtos ir visuomenės reiškinių supratimas, savo žmogiškosios vertės jutimas ir pagaliau - visuomeninis aktyvumas, kurio tikslas - nuversti carizmą, pakeisti jį demokratine santvarka. Toks idealas atsispindėjo ir vėlesnėje J. Biliūno grožinėje kūryboje. Juo vadovaudamasis, J. Kovą su priespauda skatina ir tokie J. Biliūno publicistiniai darbai, kur aprašomi praeities įvykiai: „Kaimiečių kovos su ponais Belgijoje ir Prancūzijoje XIV amžiuje”, „Iš mūsų praeities”, „Užmušimas caro Aleksandro II”. Praeities medžiaga juose - pretekstas revoliucinei agitacijai, švietimui. Istorinės medžiagos aktualizavimas J. Tokia publicistika sudaro geroką visų J. Biliūno straipsnių dalį.J. Biliūnas bus vienas iš tų, kurie daugiausia nuveikė šiame lietuvių publicistikos bare. Tai krypčiai priklauso ir „Aukso karės dievui”, „Ūgis miestų ir pramonės ir jų įtekmė ant mūsų sodiečių”. Istoriniai faktai, ekonominės istorijos duomenys, išreikšti skaičiais, apibendrinti kaip gyvenimo raidos tendencijos, remia teiginius, kuriais autorius daro nuosprendį carizmui, socialinei priespaudai. Tokiuose darbuose juntami mąstymo, argumentavimo įgūdžiai, J.J. Biliūno korespondencijose nemaža aprašymo, reportažo elementų. Pačioje pirmojoje korespondencijoje iš Liepojos aprašomas bedarbis, iš nevilties nusižudęs - faktas, panašus į tą, kuris paimtas apsakymo „Be darbo” pagrindu. Ankstyvosiose korespondencijose J. gobšumą, priešiškumą lietuvių nacionaliniams siekiams ir pan. Vėliau jam daugiausia rūpi carinės biurokratijos tipai, jų „veikla”. Korespondencijose jis yra palikęs įdomios buitinės medžiagos, apibūdinančios to laiko biurokratiją - detaliai papasakotų įvykių, ne vieno žmonių engėjo, kyšininko kontūrų. Šitokie faktai pateikiami ne tik bendriausia socialine prasme, bet ir su konkrečiomis aplinkybėmis, detalėmis. Pvz., vienoje korespondencijoje iš Anykščių J. Aprašymas, reportažas - viena jungtis, siejančių J. Biliūno publicistiką su jo grožine kūryba, ypač ankstyviausiąja. Galima drąsiai sakyti, jog jie J. Biliūnui - išeities taškas į beletristiką. Kaip ir visa publicistika, aprašymai ne tik lavino būsimojo rašytojo plunksną, bet ir buvo tarsi medžiagos „pirminio apdorojimo” etapas. Neatsitiktinai tarp publicistikos ir grožinės kūrybos nemaža lietimosi taškų. Kai kuriuose ankstyvuosiuose jo kūriniuose, kaip „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną”, „Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo”, iš dalies „Be darbo” ir kt., publicistika ir grožinė proza taip susipynusios, kad kūriniai gali būti pavyzdžiais, iliustruojančiais ne tik J. Biliūno prozos formavimąsi, bet ir mūsų beletristikos išskyrimą iš laikraštinių žanrų. Buitinių vaizdų intarpai čia palydimi tokių pat komentarų, išvadų, kaip ir „grynojoje” publicistikoje, neretai iš panašių žodžių.
tags:
#biliunas #apie #turtus