Biržų Astravo dvaro sodybos istorija ir architektūra

Astravo dvaras, įsikūręs prie vaizdingo Širvėnos ežero šiauriniame krante, netoli Apaščios upės, yra Biržų miesto dalis. Kadaise šios žemės priklausė kunigaikščiams Radviloms. Greta vaizdingo Širvėnos ežero esantis dvaras kadaise priklausė kunigaikščiams Radviloms.

Tuo metu Astravo dvaras yra ne Baltarusijoje, bet čia, Lietuvoje. XIX a. viduryje įkurta Astravo dvaro sodyba - viena raiškiausių to meto romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje.

1811 m. Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui už 450000 rublių sidabru. Manoma, kad prie Biržų valdos pirkimo itin svariai prisidėjo Juozapas Ignotas Tiškevičius, tačiau būdamas 87-erių suprato, kad turto paveldėtoju taps sūnus Mykolas, todėl dokumentus tvarkė sūnaus Mykolo vardu. Tačiau prireikė net 33 metų, kol pirkinys buvo įteisintas kaip Tiškevičių nuosavybė.

Iš Kijevo bajoro Tiškos kilusi Tiškevičių giminė iškilo XVII a. II pusėje. Devizu pasirinko šūkį „Skleiskite šviesą gyvenimo sunkumuose“. Tiškevičių giminės atstovai, kaip teigė Eustachijus Tiškevičius, „niekada neiškilo aukščiau kitų, bet ištikimai tarnavo Bažnyčiai, Sostui, mokslui...“.

Jonas Tiškevičius Astravą pasirinko nuolatine rezidencija. Valdydamas Biržus, Jonas Tiškevičius gyveno sename Astravo dvare. 1844 m. laimėjęs bylą su Radvilų turto paveldėtojais dėl Biržų nuosavybės teisių, atleido valstiečius nuo mokesčių ir dar kiekvienam padovanojo po du sidabrinius rublius. Jis rūpinosi savo valstiečių sveikatos priežiūra, įpareigodamas bažnyčios patarnautojus juos skiepyti nuo raupų, išlaikė ir gydytoją.

1862 m., Jono Tiškevičiaus prašymu, vardiniu imperatoriaus įsaku pavirtintas nedalus žemėvaldos vienetas - Biržų majoratas ir numatyta paveldėjimo tvarka.

Jono Tiškevičiaus iniciatyva Širvėnos ežero šiauriniame krante buvo pastatyti reprezentaciniai rūmai. Juos 1840 m. projektavo architektas Tomas Tišeckis, Vilniaus universiteto architektūros katedros auklėtinis. Akvarele paspalvintas rūmų fasado brėžinys nedatuotas, o dviejų aukštų planai datuoti 1840 03 23. Tiksliai toks projektas ir buvo įgyvendintas.

Manoma, kad statyboms vadovavo Napoleono karo metu Lietuvon atvykęs Cezare Lorenzo Anichini. Pirmiausia buvo pastatyta oficina ir špitolė, paskui - du akmeniniai vandens malūnai ir romėniško akveduko stiliaus tiltas-užtvanka per Apaščios upę, kuria galima pasigrožėti iki šiol. Dvaro teritorijoje buvo pastatytos raudonų plytų arklidės-ratinė, o prie įvažiavimo - sargo namelis. Ties įvažiavimu taip pat buvo iškastas kanalas, o per jį permestas tiltelis.

Ypač puošnūs dvaro rūmai: centrinė dalis su iškilusiu bokšteliu-belvederiu. Ežero pusėn - terasa su laiptais. Prie rūmų prijunti vienaaukščiai paviljonai, sujungti su centrine rūmu dalimi arkų galerijomis. Priešais rūmus buvo įrengtas apvažiuojamas parteris ir veja.

Pačių rūmų vidus dekoruotas kolonomis, gipsatūromis, reljefiniais lipdiniais, medžio drožiniais, freskomis, buvo pastatytos dailios koklių krosnys ir židiniai.

Įėjimas į rūmus buvo papuoštas dviem iš ketaus lietomis liūtų statulomis, atvežtomis iš Sankt Peterburgo. O ežero pusėje esančias klombas puošė vazos.

LTBiržų dvaras nuo 1804 m. priklausė Tiškevičiams. Jie įsigijo didelę dalį buvusių Radvilų valdų: Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Telšių, Raseinių apskrityse, o 1811 m. iš Dominyko Jeronimo Radvilos Mykolas Tiškevičius įsigijo Biržų valdą. Naujų duomenų apie sodybą teikia Vilniaus Universiteto bibliotekoje surasti brėžiniai. Jie įrodo, jog Astravo rūmų ir žirgyno projektus sukūrė Tomas Tišeckis.

Rūmų kompozicija simetriška, tačiau tūris dinamiškas, centre iškilęs bokštelis-belvederis. Virtuoziškai panaudotas pusapskričių arkų motyvas. Savininkas pasirinko renesansinės itališkos vilos prototipą, galbūt siekdamas panašumo su tų laikų mecenatais, nes bekeliaudamas sukaupė meno kūrinių bei įvairių retenybių rinkinį.

Skirtingai nei Biržų pilis, patyrusi ne vieną apgriovimą, Astravo dvaras nuo savo statybų išliko beveik nepakitęs. Žinoma, laikas padarė savo - todėl 1956-1965 m. rūmai restauruoti, sutvarkytas parkas. 1987 m. atstatytas ir dvarą bei Biržus jungęs pėsčiųjų tiltas per Širvėnos ežerą.

1862 m. Astrave grafai pastatė dviaukščius rūmus su belvederiniu bokštu. Itališkų vilų stiliaus rūmai yra viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje.

Prie įėjimo stovėjo du iš Sankt Peterburgo atvežti iš metalo lieti liūtai, 1938 m. kaip dovana atsidūrę Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Astravo rūmus dabar puošia cementinės liūtų kopijos.

Astravo dvaro sodyba - viena raiškiausių 19 a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Išsidėsčiusi Širvėnos ežero pusiasalyje. Sodybą sudaro: į italų vilą panašūs mūriniai rūmai (1842, 1862), du malūnai (vandens malūnas, 1867), žirgynas, vartininko namelis, palivarko namas (1820 - seniausias ansamblyje), arkinis (panašus į romėnų akveduką) tiltas per Apaščią (1860) ir parkas (įkurtas 1851-62).

Astravo dvaro sodyba

Tiškevičiai - meno kolekcininkai, mokslininkai, keliautojai ir mecenatai

Biržų valdytojas Mykolas Tiškevičius puoselėjo viltį atkurti LDK, todėl kare su Napoleono armija stojo Napoleono pusėn, iš valstiečių rekrutų suformavo lietuviškąjį 17-ąjį ulonų pulką, buvo paskirtas šio pulko pulkininku. Kare jis buvo sužeistas ir net pateko į nelaisvę.

Po tėvo Juozapo Ignoto Tiškevičiaus mirties jo sūnaus valdos dar labiau prasiplėtė, jis gausino ir savo tėvo pradėtą kaupti meno kolekciją. Amžininkai ji vadino turtingiausiu Lietuvos ponu.

Mykolas Tiškevičius po savo mirties Biržus paliko savo jauniausiam viengungiui sūnui Jonui (vienam iš penkių savo vaikų). Tai buvo viena ryškiausių asmenybių, pastačiusi ir Astravo rūmus Biržuose.

Jonas Tiškevičius mokėjo rusiškai, prancūziškai, vokiškai, gerai išmanė matematiką, geometriją, istoriją. Buvo masonų organizacijos narys. Labai mėgo puoštis, buvo tikras dabita, todėl spintos nuo jo garderobo, siūdinto Peterburge ar Londone, pirkto Paryžiuje, Vilniuje ar Rygoje, lūžo. Jis net turėjo plaukų sukimo žnyples, sidabrines šukutes ūsams šukuoti.

Grafas labai mėgo keliauti. Lankėsi Šiaurės Amerikoje, rinko žinias apie indėnus, medžiojo, iš kelionės parsivežė indėnų genčių dirbinių.

Jonas Tiškevičius buvo vienas ryškiausių giminės mecenatų, kuris rūpinosi evangelikų reformatų bažnyčia, tačiau dosniausiai rėmė katalikų bažnyčių statybą, biržiečiams pastatė ne tik mokyklą, bet ir ligoninę. Biržų valdoje jis tiesė kelius, statė tiltus.

Deja, 1862 m. J.Tiškevičius tragiškai žuvo Baltarusijoje, kai grįžtant iš medžioklės sugriuvo tiltas, o keturių žirgų tempiama karieta su grafu ir jo broliu nukrito iš didelio aukščio.

Mirus dėdei Jonui Tiškevičiui, Biržų majorato valdytoju tapo jo brolio sūnus Mykolas. Tačiau jis dažniau gyveno Paryžiuje negu Biržuose. Ten jis įsimylėjo kabareto šokėją Juliette Beaux ir dėl to išsiskyrė su žmona Marija Radvilaite Tiškevičiene.

Visą gyvenimą Mykolas Tiškevičius atsidėjo Antikos senienų kolekcionavimui, kas jam atnešė europinę kolekcininko šlovę. Jis taip pat kolekcionavo monetas ir medalius, turėjo įžymių Europos meistrų tapybos darbų kolekciją. M.Tiškevičius buvo nukeliavęs į Egiptą, kur pats dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose. M.Tiškevičiaus iš Egipto atsivežtą kolekciją panoro įsigyti Luvro muziejus. Tačiau ją parduoti jis atsisakė. Tačiau pasiūlė ją dovanoti. Dovaną sudarė 202 eksponatai, daugiausia bronzos dirbiniai: statulėlės, papuošalai, skarabėjai, amuletai ir t. t. Savo lėšomis jis siūlė kasinėti ir Pompėjos teritoriją Italijoje, tačiau buvo abstulbintas, kai sulaukė neigiamo valdžios atsakymo.

Mecenatu ir meno kolekcininku buvo ir Mykolo sūnus Juozapas, kuris Biržų majoratą perdavė jaunesniajam broliui Jonui Leonui.

Ketvirtasis Astravo dvaro paveldėtojas buvo Jonas Leonas Tiškevičius, tarnavęs Peterburgo kavalerijos pulke, vedęs vieną iš turtingiausių tų laikų nuotakų - gražuolę Mariją Potocką. Atvykusi į Astravo dvarą grafienė mėgo kelis kartus per dieną keisti apdarus, vaikštinėti po parką ir irstytis valtele po ežerą.

Tačiau daug laiko praleidusi Italijoje ar Prancūzijoje, Astravo dvare jautėsi svetima, o aplinkiniai ją laikė išpuikusia ir kaprizinga.

Grafas Jonas Leonas Tiškevičius 1882 m. atstatė alaus daryklą (ten pat, kur dabar yra UAB „Biržų alus“), samdė vokiečių aludarius. Alų darė tris kartus per savaitę, vienu metu padarydavo 250 kibirų alaus. Grafo įgaliotini ai stebėdavo, kad alus smuklėse nebūtų skiedžiamas.

Paskutinis Biržų Tiškevičių grafas Alfredas, būdamas 12-ojo husarų pulko karininku, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, dirbo Rusijos ambasadoje Londone. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, buvo susitikęs su A. Smetona, J. Šernu, kitais signatarais ir tapo karštu Lietuvos šalininku. Jis dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. Martynas Yčas rašė: „... su kokiu respektu Britanijos vyriausybė sutikdavo mūsų atstovą grafą Alfredą Tiškevičių ir kaip jis mokėjo dėstyti mūsų reikalus. Tenka jį priskaityti prie garbingiausių mūsų diplomatų“.

1919 m. Lietuvos Vyriausybės įgaliotas grafas vyko į Vatikaną tartis su popiežiumi dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių. Beje, į visas misijas jis vyko ne valstybės, o savo lėšomis.

Dvaro teritorija ir parkas

Prieš pradedant statyti dvaro pastatus ir rūmus, buvo suprojektuotas ir užveistas parkas su tvenkiniais ir kanalu. Jame pasodinta daugiau kaip 2000 medžių, įrengtos oranžerijos, gėlynai. Įrengus tvenkinius, juose apgyvendintos gulbės. Ežero pakrantėje buvo įrengta valčių prieplauka, į kurią vedė akmeniniai laiptai.

Savo dvare Jonas Tiškevičius buvo surinkęs minerologijos ir fizikos kabinetus, turėjo žinomų Europos dailininkų paveikslų galeriją. Jis laikomas Astravo dvaro bibliotekos steigėju. Pasak Eustachijaus Tiškevičiaus, tokia vertinga biblioteka tuo metu buvo vienintelė Lietuvoje. Joje buvo apie 4000 leidinių. Grafas taip pat domėjosi fotografija.

Prieš pradedant statyti dvaro pastatus ir rūmus, buvo suprojektuotas ir užveistas parkas su tvenkiniais ir kanalu. Jame pasodinta daugiau kaip 2000 medžių, įrengtos oranžerijos, gėlynai. Įrengus tvenkinius, juose apgyvendintos gulbės. Ežero pakrantėje buvo įrengta valčių prieplauka, į kurią vedė akmeniniai laiptai.

Parkas išdėstytas pusiasalyje, jame iškasti aštuoni aptakių formų tvenkiniai. Ežero pusėje buvo rozariumas, pakrantės užutekyje - valčių prieplauka. Netoliese stovėjo neogotiškas 8-kampis bokštelis su kuorais.

Romantinę parko nuotaiką papildė anglišką kotedžą primenantis vartininko namelis ir tiltukas. Žirgynas-ratinė bei maniežas sumūryti iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų. Įspūdingas 51 m ilgio tiltas-užtvanka per upelį primena romėnų akveduką. Restauravimo metu mūre atrastas akmuo su statybos data ir fundatoriaus inicialais (1860; HJT).

Astravo sodyba laikoma vienu iš būdingiausių lietuviškojo romantizmo dvarų architektūros pavyzdžių.

Parkas, kaip ir visa dvaro sodyba, smarkiai nukentėjo. Neišliko ežero krante buvęs statinys valtims, prieplauka garlaiviams, prie vandens buvę neogotikinio stiliaus bokšteliai, metalinės vazos gėlėms, gulbių namelis tvenkinyje, oranžerijos.

Parkas atkurtas prieš dvejus metus. Prieš dvejus metus baigtas atkurti Astravo dvaro sodybos parkas (18 ha), ypač lankomas turistų ir mėgstamas vietinių gyventojų.

Parke įrengti gėlynai, želdiniai ir takai, išvalyti penki tvenkiniai, dalis kanalo. Sutvarkyta krantinė į ežerą. Laiptais galima nusileisti prie pat vandens. Pagal autentiškus vazų pavyzdžius, esančius Biržų krašto muziejuje „Sėla“, atkurtos ketaus vazos. Parkas apšviestas žibintais. Ežero pakrantėje įrengta daili pavėsinė, pontoninė prieplauka. Vasarą parke įsikuria kavinukė, kur galima pasimėgauti kava ir ledais.

Astravo dvaras sovietmečiu ir šiandien

XX a. I pusėje Tiškevičiai buvo priversti dalį savo valdų parduoti.

1923-24 m. Astravo dvare buvo įkurtas vilnų verpimo fabrikas. 1924 m. Petras Variakojis ir grafų Tiškevičių nupirko alaus bravorą, vandens ir žemutinį malūnus, vilnų verpimo fabriką ir plytinę. 1928 m. buvusiose arklidėse įkūrė pirmąjį lininės produkcijos fabriką Lietuvoje „Siūlas“, kuris gyvuoja iki šiol. Gerokai vėliau „Siūlo“ fabriko žinioje atsidūrė ir Tiškevičių dvaro rūmai, kuriuose įsikūrė fabriko administracija. Jie ilgą laiką nebuvo restauruojami, todėl nyko, jų būklė tapo avarine. 1965 m. rūmai fabriko iniciatyva buvo restauruoti.

Rūmus išsaugojo „Siūlo“ fabrikas. XX a. I pusėje Tiškevičiai buvo priversti dalį savo valdų parduoti.

1923-24 m. Astravo dvare buvo įkurtas vilnų verpimo fabrikas. 1924 m. Petras Variakojis ir grafų Tiškevičių nupirko alaus bravorą, vandens ir žemutinį malūnus, vilnų verpimo fabriką ir plytinę. 1928 m. buvusiose arklidėse įkūrė pirmąjį lininės produkcijos fabriką Lietuvoje „Siūlas“, kuris gyvuoja iki šiol. Gerokai vėliau „Siūlo“ fabriko žinioje atsidūrė ir Tiškevičių dvaro rūmai, kuriuose įsikūrė fabriko administracija. Jie ilgą laiką nebuvo restauruojami, todėl nyko, jų būklė tapo avarine. 1965 m. rūmai fabriko iniciatyva buvo restauruoti.

Astravo dvaro sodyba pripažinta respublikinės reikšmės architektūrinio paveldo dalimi.

2005 metais arkinė užtvanka buvo restauruota. Astravo užtvanka įrašyta į Saugomų kultūrinių vertybių registrą kaip Astravo dvaro komplekso dalis. Šiuo metu yra pastatyta nauja užtvanka, o senoji išlikusi tik kaip prisiminimas.

Į Astravo dvaro rūmus lankytojai neįleidžiami, ten iki šiol įsikūrusi bendrovės „Siūlas“ administracija.

Atradimai parko teritorijoje

Atnaujinant parką, šalia dvaro rūmų, archeologai aptiko tikrą lobį - Astravo dvaro valdytojų grafų Tiškevičių indus. Jie visai neseniai grįžo iš restauratorių ir papuošė Tiškevičių ekspoziciją Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje, įsikūrusiame Radvilų tvirtovės rūmuose.

Tad artėjant turizmo sezonui, tikrai verta aplankyti Astravo dvaro parką ir pasigrožėti atnaujinta grafų Tiškevičių ekspozicija Biržų pilyje.

Kai buvo ruošiamasi tvarkyti Astravo dvaro parką, archeologai prie pat dvaro rūmų atrado rūsį-ūkinę duobę, iš kurios pasipylė radiniai. Atrodytų, kas čia tokio - krūvos fajanso, stiklo, keramikos indų šukių. Tačiau ranką pridėjus restauratoriams, šukės virto prabangiais dvaro indais ir papuošė Biržų muziejaus Tiškevičių salės ekspoziciją.

Astravo dvaro teritorija buvo kasinėjama iš anksčiau, tačiau dar nė karto Astravo dvarvietėje nebuvo pavykę rasti stiklo šukių, puodų, datuojamų XVII amžiumi, nors Astravo laukas jau minimas 1610 m., o XVII a. pr. - ir palivarkas.

Rūsyje-ūkinėje duobėje archeologai aptiko XIX a. II pusės angliško fajanso ir Kuznecovo Rygos fajanso ir porceliano gamykloje gamintų indų, Kornilovų porceliano fabriko Sankt Peterburge gamintų porceliano puodelių ir lėkštučių daug stiklinių butelių, taurių duženų. Rasta keliolika nesudužusių butelių, matinio stiklo taurelė, net fajansinio ąsočio su užrašu „Birze“ fragmentai iš specialiu užsakymu Tiškevičiams gaminto servizo, stiklinių sagų ir kt. Kasinėjimų metu rasta daugiau kaip 180 radinių.

Dalis jų išvažiavo į Prano Gudyno restauravimo centrą Vilniuje. Restauruoti - 64, kitų atkurti nebepavyko.

tags: #birzu #dvaro #sodyba