Šiame straipsnyje gilinamasi į sudėtingą turtingo žmogaus meilužės etikos ir moralės klausimą, atsižvelgiant į istorinį, kultūrinį ir socialinį kontekstą. Nagrinėjami skirtingi požiūriai, dilemos ir galimos pasekmės, susijusios su šia kontroversiška tema.
Moralinės Dilemos
Evangelijoje kelis kartus pažymėta tokia smulkmena, atrodytų, neatliekanti jokio vaidmens tolimesniame pasakojime. Kaip visada tokiu laiku, negailestingai svilino saulė. Nepūtė nė menkiausias vėjelis. Sustingusiame ore kybojo auksu spindinčios dulkės. Nuo ankstaus ryto turgaus aikštėje gyvai vyko prekyba. Apkrauti nešuliais su daržovėmis bliovė asiliukai, nuo didelio maišų su grūdais svorio bliovė kupranugariai. Kaip jūra vilnijo ir triukšmavo besiskeryčiojanti rankomis žmonių minia. Paprastai, šis turgaus šurmulys savo apogėjų pasiekdavo pusiaudienį, bet šiandien, prekeivių nuostabai, triukšmas pradėjo rimti gerokai anksčiau, liaudis kažkur kryptingai skubėjo.
Priežastis - atėjo garsas, kad miesto Tarybos seniūnai ką tik paskelbė mirties nuosprendį nusidėjėlei ir netrukus miesto akligatvyje įvyks jos užmėtymas akmenimis - tam reikalui ten buvo pakankamai akmenų. Antroji žinia buvo ne mažiau jaudinanti - į Jeruzalę su savo mokiniais atėjo Mokytojas, pranašas Jėzus. Jis visą rytą mokė liaudį šventykloje, o dabar, lydimas minios klausytojų, eina į tą vietą, kur turi būti įvykdyta bausmė nusidėjėlei; paskutinė aplinkybė sukėlė nerimą. Į tą vietą taip pat patraukė vargšai bei luošiai, girdėję apie stebuklingus naujojo Pranašo išgydymus.
Po moters pasmerkimo, seniūnų Tarybai reikėjo apsvarstyti dar vieną klausimą - kaip reaguoti į Jėzaus pasirodymą Jeruzalėje, šeštadienio įstatymų ir mokymo pagrindų pažeidėją, pakirtusį dvasininkijos autoritetą, skleidžiantį nesantaiką ir nerimą liaudyje. Judėją valdė romėnai, Jeruzalėje Romos statytinis buvo Pontijus Pilotas, į kurį seniūnų Taryba jau ne kartą kreipėsi su prašymu sustabdyti kenkėjišką Jėzaus veiklą. Bet Pontijus Pilotas su didžiausiu atlaidumu ir geranoriškumu paaiškino seniūnams, kad Jėzaus veikla nė trupučio neprieštarauja pilietinėms laisvėms, kurias savo piliečiams suteikia Romos imperija, ir todėl Jėzaus veikloje jis neranda nieko smerktino.
Žinoma, lengviausia būtų pasamdyti žudiką, bet ne taip paprasta nužudyti žmogų, kuris nuolat vaikšto apsuptas dvylikos Jėzų įsimylėjusių, iki užsimiršimo jam ištikimų mokinių. Be to, nuo to naujojo Mokytojo ir pranašo dvelkė keistas žavesys: aplink Jį visiems buvo lengviau kvėpuoti, atrodė, kad aplink liejasi tylus džiaugsmas ir verčia visus šypsotis. Kažkokia patraukli jėga ėjo iš Jo ir traukė visuotinį dėmesį, nepaistant net kuklaus Jo aprėdo. Žmonės pastebėdavo, kad šalia Jo sumažėdavo skausmas, buvo nemažai tokių, kuriuos Jis išgydė. Kartais Jėzus išgydydavo ligonius paprasčiausiu rankos prisilietimu: nuo Jo rankos prisilietimo aklieji praregėdavo, raupsuotieji pasveikdavo. Šurmuliuojanti minia, apimta pagarbos Jam, nurimdavo. Jėzus darėsi minios valdovu. Minia Jo klausėsi kaip užkerėta, nenuleisdama akių.
Ir jei toje minioje ir būtų slėpęsis žudikas su peiliu, tai visai galimas dalykas, kad sužavėtas Jėzaus, jis būtų pradėjęs atgailauti ir išpažintų savo nuodėmes. Ir kas žino, kaip tokiu atveju pasielgtų Jėzus? Galbūt Jis kreiptųsi į tautą ir piktą, įsiutusią minią atgręžtų į tuos, kurie atsiuntė žudiką. Laisvamaniškos Jo kalbos apie meilę ir gailestingumą jau ir taip griovė žydiško įstatymo negailestingumą, kuriuo rėmėsi seniūnai. Reikėjo kažko imtis. Neliko abejonių - Jis kažko imsis, kad sustabdytų nuosprendžio vykdymą ir taip sutrukdytų teisingumui, kuris remiasi šventais Mozės įstatymais. Taip, reikėjo kažko imtis. Protingos seniūnų galvos palinko susimąstyme ir juos netikėtai apšvietė mintis. Ar nepaversti šios aplinkybės spąstais pačiam apsišaukėliui pranašui Jėzui?
Taip ir nusprendė: jie pastatys moterį priešais Jėzų ir užduos jam provokuojančius klausimus, o kunigas, apsiskaitęs Tarybos narys, išminčius Ben-Akiba, Jį ir išaiškins. Po to, lydimi minios liudininkų, seniūnai kreipsis į Pontijų Pilotą su reikalavimu nubausti įstatymo laužytoją. Seniūnų delsimas pasiteisino. Jėzus jau sėdėjo ant akmens ir kalbėjosi su vienu iš prašytojų. Kai seniūnų procesija priartėjo, visi nutilo. Už svetimoteriavimą nuteistą moterį vedė nedidelis būrelis sargybinių. Tiksliau, tai buvo teismo vykdytojai, reikalui esant, jie taip pat būdavo ir budeliai. Jie iš anksto turėjo pasirūpinti, kad bausmės vietoje būtų užtektinai akmenų… Po to, kai vienas iš teisėjų mes į pasmerktąją pirmą akmenį, jie turės pratęsti užmėtymą, bet taip išradingai, kad ne iškart užmuštų auką, o įsiutintų lydinčių žioplių minią.
Kai kurie iš žioplių mesdavo akmenis tam, kad pademonstruotų savo pasipiktinimą ir ištikimybę įstatymui, o kai kurie - norėdami patirti sadistinį pasitenkinimą… Sargybiniai buvo tikri savo darbo meistrai, sugebantys nepastebimai prisėlinti ir išdavikiškai smogti į nugarą. Jie taip elgdavosi, kai seniūnams reikėdavo pašalinti kokį nors nepageidaujamą asmenį. Taip jie galėjo būti išnaudoti ir šiandien, jei, pagal seniūnų sumanymą, minioje pavyks sukelti pasipiktinimą. Nuteistoji - jos vardas buvo Esfir - ėjo nuleidusi galvą ir tylėjo.
Ji buvo jauna ir graži. Kartkartėmis ji pakeldavo akis ir jos žvilgsnis minioje atpažindavo kaimynų veidus. Šie žiūrėjo į ją ne taip kaip anksčiau, o kažkaip šaltai, su kažkokiu nemaloniu susidomėjimu, tarytum matytų ją pirmą kartą. Taip, ji žinojo, kad eina į mirtį. Saulė švietė kaip ir visada, linksmai čirškavo žvirbliai, kažkur girdėjosi džiaugsmingi žaidžiančių vaikų šūksniai. Bet jai visa tai skambėjo kitaip nei visada, garsai žadino siaubingą suvokimą, kad ji mato ir girdi visa tai paskutinį kartą. Ji buvo mulų varovo duktė. 12 metų ją sugundė kaimynų berniukas, jis buvo kepėjo sūnus. Už suteiktą malonumą jis apdovanojo mergaitę sauja saldžių sausainių. Taip kartojosi keletą kartų ir baigėsi todėl, kad kepėjas sužinojo apie tai ir žiauriai sumušė sūnų, bet ne už moralinį nuopuolį, o už padarytus nuostolius. Po to buvo kitas atsitikimas…
Nepaisydamas sugadintos reputacijos, ją vedė senas našlys, turguje dirbantis pinigų keitėju ir palūkininku. Kad išieškotų skolas, jis dažnai išvykdavo iš namų, ir jai sunku buvo atsispirti besimeilinančiam romėnų legionieriui. Trumpoje prabėgusio gyvenimo atkarpoje ankstesni meilės susitikimai degė jaudinančiu džiaugsmingumu, kaip mirksinčios tolimos ugnys tamsioje naktyje. Šis gyvenimas ir tie džiaugsmai - viskas turi nutrūkti šiandien todėl, kad baisusis dievas, kuris esą sukūrė ją su kūnu, pilnu aistrų, šiandien pareikalavo jos mirties už įstatymų pažeidimą. Procesijos priekyje ėjo seniūnai. Jų buvo keturi. Pirmasis ėjo kunigas Ben-Akiba. Jaunystėje jis daug metų studijavo šventuosius raštus, įvairiausius jų komentarus ir mintinai mokėjo ištisus skyrius. Teismų posėdžiuose, sprendžiant visus painius klausimus, jis atlikdavo žinyno-enciklopedijos vaidmenį.
Savo kalbose jis galėdavo be perstojo berti citatas iš šventojo rašto ir kitų autoritetingų šaltinių. Jis buvo didis oratorius. Kalbos viduryje galėdavo nutilti, mostelėti rankomis ir po to, pakėlęs akis į dangų, aršiai, su neginčijamu teisumu pratęsti pamokslą. Jo balsas pakildavo iki isteriškų riksmų, o po to nusileisdavo iki šnabždėjimo. Jis buvo senas, bet negalima būtų pasakyti, kad sukriošęs. Jis išgarsėjo savo šventumu, kuris pasireiškė tiksliu daugybės religinių apeigų atlikimu. Miestiečiai jį žinojo kaip uolų ir smulkmeniškai atliekantį visas sinagogos pamaldas šventiką, namuose besimeldžiantį taip pat uoliai, kaip ir šventykloje-maldos namuose. Jo senyva žmona Sara ruošdavo jam valgį tiksliai laikydamasi prirašytų įsakymų. Jam buvo pateikiama mėsa tokių paukščių ir gyvūnų, kuriuos skersdavo specialus, sinagogos nurodytas skerdikas, gyvūnų kraują privalėjęs išleisti iki to, kol šie žus. Trečiasis buvo iš pirklių luomo.
Sargybiniai išstūmė moterį priešais Jėzų, o ketvertas teisėjų, pasiskirstę po du, atsistojo jai iš šonų.
- Išmintingasis Mokytojau, Įstatymo žinove! Mes atvedėme tau moterį, kuri svetimavo. Laikydamiesi savų Įstatymų, mes nuteisėme ją užmėtymu akmenimis. Ar tu pritari mūsų sprendimui? Čia Esfir pirmą kartą priešais save pamatė Jėzų. Jis sėdėjo susispaudusios minios fone ant akmens ir aiškiai išsiskyrė neįprasta savo išore. Jo plaukai buvo šviesiai rusvi ir pakankamai ilgi, bangomis krentantys ant pečių, plati ir atvira kakta buvo be raukšlių. Akys mėlynos, kampučiuose prikeltos. Šviesūs trumpi ūsai nedengė burnos, tokios pat šviesiai rusvos spalvos barzdelė buvo lengvai pasidalijusi į dvi dalis. Antakiai tik truputį buvo tamsesni už plaukus, bet ne tankūs.
Jėzus pakėlė savo mėlynas akis į kalbantįjį, ilgai ir dėmesingai žiūrėjo į jį. Du užrašyti ant smėlio vardai tarsi suliepsnojo ir nudegino jį. Vienas iš jų priklausė senai sąvadautojai, tvarkančiai aukštuomenės meilės reikalus. Kitas vardas buvo paauglės mergaitės, kurią senoji sąvadautoja atvesdavo pas jį tomis retomis naktimis, kai jam pavykdavo išsiųsti žmoną Sarą į svečius pas gimines. Kaip ta paauglė mergaitė jaunino jo seną kūną! Nuo jos įgudusių prisilietimų tas senas kūnas pradėdavo virpėti ir prisipildydavo aistra. Iš kur visa tai? Tai buvo ne mergaitė, o tiesiog burtininkė. Už naktį, praleistą su ja, Ben-Akeba mokėjo senei grynu auksu. Kaip galėjo Nazarietis tai sužinoti?
Jis klausiamai pažvelgė Jėzui į veidą, bet vietoj ankstesnio nuolankaus žvilgsnio jį pasitiko rūstus veidas ir rūstus žvilgsnis. „Taip, šitas nepasigailės“, - šmėkštelėjo Ben-Akebui mintis. Beliko tik išeiti, kito pasirinkimo nebuvo. Jei apie tai sužinos tauta? Norėjosi bėgti… Bet čia jis prisiminė, kad jį stebi minia. Ne, jis išeis išsaugodamas orumą, neskubėdamas, su išdidžiai pakelta galva. Į ką tik atsilaisvinusią Ben-Akåbos vietą atsistojo antrasis seniūnų atstovas vardu Izaokas. Jis buvo suglumęs: „Kodėl išėjo Ben-Akeba?“ - ir tyliu klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Jėzų. Šis jau buvo nutrynęs pirmąjį užrašą ir pirštu ant smėlio vedžiojo kitus vardus. Izaokas iš pradžių neteko amo, o po to jam pasidarė baisu.…
Gyveno Jeruzalėje du broliai. Mirus tėvui, turtingam prekeiviui, vienas iš sūnų pasiliko tęsti tėvo verslo, o kitas, gavęs jam skirtą palikimo dalį, išvažiavo su žmona ir sūnumi į Siriją. Pakeliui karavaną užpuolė plėšikai. Po daugelio metų likęs gyvas brolis kelionės metu apsistojo viename mieste. Pas vieną šeichą-beduiną jis pamatė jaunuolį-vergą, veido bruožais priminusį jam žuvusį brolį. Išaiškėjo, kad šeichas nupirko jaunuolį vergų turguje. Prekeivis išpirko jaunuolį iš šeicho ir parsivežė į savo namus, džiaugdamasis, kad šis jam atstos sūnų, nes pats buvo bevaikis. Prisiminė Izaokas, kaip dėdė parsivežė jį, nudriskusį vergą, į savo turtingus namus Jeruzalėje ir pristatė savo žmonai. Izaokas pamatė pagyvenusią, pilną gražuolę, apkabinėtą auksiniais papuošalais, su daugybe žiedų ant putlių, tarsi nutekintų pirštų. Ji atrodė jam kaip dievybė, atsiradusi iš pasakų pasaulio. Vergo skarmalai ant jo sulysusio kūno buvo pakeisti brangiais rūbais, kaip ir priklausė turtingo prekeivio sūnui. Izaokas mėgavosi iki šiol nematytais patiekalais, kurie būdavo patiekiami pietums, o auksiniais žiedais gausiai apmaustyti pirštai išrinkdavo jam skaniausius kąsnelius. Izaokas pražydo, raudonis nudažė jo skruostus. Iš stumdomo vergo jis virto į gražų jaunuolį. Dėdė nusprendė atskleisti jam verslo paslaptis, kurias Izaokas mielai priimdavo ir stropiai išmokdavo.
Ji pasikvietė Izaoką; kai šis atėjo į jos kambarį ir atsistojo priešais ją, tylėdama pradėjo Izaoką nurenginėti. Iš pradžių Izaokas negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, bet netikėtumo nuostaba greit praėjo; karščio banga prabėgo jo kūnu ir nuvilnijo šiurpuliais per visą odą. Vėlesni mėnesiai sudarė ypatingą periodą tetos ir jos sūnėno gyvenime. Jie tapo tikrais aktoriais: stengėsi gyventi taip, lyg jų santykiuose niekas nebūtų pasikeitę, ir tuo pačiu stengdavosi sukurti sąlygas naujiems neleistiniams susitikimams. Izaokas pastebėjo, kad dėdės elgesys su juo pasikeitė, kad jis yra stebimas ir įtariamas. Visiškai netikėtai, be jokios matomos ir akivaizdžios priežasties, dėdė suruošė nedidelį prekybinį karavaną į Mesopotamiją ir atsakingu už karavaną paskyrė Izaoką. Kadangi dėdė neišeidavo iš namų, buvo sunku suorganizuoti slaptą susitikimą, bet karavano išvykimo išvakarėse, susitikimas vis tik įvyko.
Teta šnabždėdama pranešė Izaokui, kad dėdė pareiškė jai savo įtarinėjimus ir jai reikėjo stipriai pasistengti, norinčiai įtikinti jį klystant. Po to nuo savo piršto ji nusimovė brangų žiedą ir įteikė Izaokui tam, kad šis Mesopotamijoje slapta (jog lydintys tarnai apie tai nesužinotų) nupirktų už žiedą nuodingą šaknį. Jos nereikia maišyti į maistą, bet užtenka gabalėlį užsiūti į norimo nunuodyti žmogaus galvos apdangalą, kad žmogus palaipsniui prarastų gyvenimo jėgas ir mirtų. Ir be papildomų paaiškinimų Izaokas suprato, kam buvo reikalingi tie baisūs nuodai. Tetos prašymą jis įvykdė. Dėdė nusilpo ir mirė, o jis vedė turtingąją našlę, užėmė dėdės vietą prekybos pasaulyje, įgavo pagarbą ir populiarumą.
Izaokui pasirodė, kad jam pakirto kojas. Praėjo visai nedaug metų, per kuriuos jo žmona siaubingai išstorėjo ir sukriošo - ji virto sene su dideliu, nukarusiu pilvu, bet kaip ir anksčiau ji išliko nepasotinama glamonėms. Jos nepasisotinimas vyriškomis glamonėmis Izaokui virto našta. Ji pašalino iš namų visas moteriškos giminės tarnaites ir su laukiniu pavydu sekė visus Izaoko žingsnius, kol galiausiai pasidarė jam šlykšti. Tuo metu jis suvokė, kad padarė siaubingą klaidą, kad gyvenimas jį apgavo, ir nevilties kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į Jėzų, kurio žvilgsnyje perskaitė ne tik tylų pasmerkimą, bet ir užuojautą. Trečiasis seniūnas nesuvokiančiu žvilgsniu lydėjo nueinančius (jis negalėjo suprasti, kas įvyko), kai išgirdo tylų Jėzaus balsą: „Daudai, vadinamas Nesuskaičiuojamu dėl savo turto, prieik arčiau.“ Seniūnas žengė ir jo žvilgsnį tarsi magnetu pritraukė naujas vardas ant smėlio, parašytas Jėzaus ranka. Daudas apmirė. Vardas ant smėlio tarsi suliepsnojo.
Meilužės yra vadinamos „ernai“ - „antrosiomis moterimis“ - ir ši veikla dažnai suvilioja merginas iš kaimų, turinčias didelių ambicijų. 26 metų Shanshan yra kilusi iš vieno kaimo varganoje Sičuano provincijoje, kuri žinoma dėl aitrių patiekalų ir aistringų moterų.
Sulaukusi 17 metų ji atvyko į Čengdu, kur jos darbas buvo linksminti klientus karaokės bare viename viešbutyje. Tai reikšdavo, kad ji palaikydavo vyrams kompaniją, su jais plepėdavo ir - už pakankamai pinigų - juos tenkindavo lovoje. Galiausiai Shanshan persikėlė į Pekiną, kur pradėjo linksminti įtakingus kinus. Jai pavyko sužavėti į penktąją dešimtį įžengusį valstybės tarnautoją poną Wu ir jis po ketvirtojo „pasimatymo“ pasiūlė jai tapti jo meiluže.
Šiuo metu Shanshan gyvena 2,5 mln. juanių (346 tūkst. eurų) kainuojančiame bute ir kiekvieną dieną praleidžia apsupta prabangos. Mergina ne tik kas mėnesį gauna 20 tūkst. juanių (2,77 tūkst. eurų) „algą“, bet ir sulaukia brangių dovanų - batų, rankinių, papuošalų. Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose dirbantys valstybės tarnautojai savo meilužėms kas mėnesį moka perpus tiek, o pačios geriausios „ernai“ 10 tūkst. juanių gauna kasdien. Ponas Wu savo meilužę Shanshan aplanko, kai tik gali pabėgti nuo savo žmonos, o kartais ištisus mėnesius būna išvykęs svetur. Dėl to mergina dažnai nuobodžiauja ir ieško naujų pažinčių.
Ji taip pat turi vaikiną, gyvenantį Sičuane, su kuriuo nuolatos susirašinėja mobiliuoju telefonu, bet pasimato vos porą kartų per metus. Daugelis valstybės tarnautojų meilužių yra merginos, kurios į turtingų vyrų glėbį patenka dirbdamos jų lankomuose karaokės baruose, masažų salonuose, naktiniuose klubuose.
Meilužė įrodo vyriškumą. „Jei esi valstybės tarnautojas, privalai turėti meilužę, - aiškino Shanshan bičiulė Xiaoxue. - Kitaip tu - ne vyras. Turėjau vieną draugę, kuri buvo netikra meilužė: pareigūnas susitikinėdavo su jos bičiuliu gėjumi, o jai mokėdavo už tai, kad apsimestų meiluže.“ Dauguma galingų ir įtakingų kinų išlaiko bent po vieną meilužę. Pekino Renmino universiteto tyrimas parodė, kad 95 proc. korumpuotų pareigūnų yra užmezgę slaptus romanus, o 60 proc. jų išlaiko „ernai“.
„Aš susitikinėjau su valstybės tarnautoju Sičuane, kai jis priiminėjo inspektorius, - pasakojo kita Shanshan draugė Lingling. - Vienas inspektorius mane įsižiūrėjo ir paprašė mane „pasiskolinti“ mainais į pažintis. Permiegojau su juo ir jis mane išsivežė į Pekiną. Bet mes galiausiai išsiskyrėme.“ Tiesa, daugelis pareigūnų nori ne tik sekso, bet ir jausmų bei romantikos.
Ieško nesuvaidintų jausmų. Meilužės tikina pareigūnus išnaudojančios tiek pat, kiek turtuoliai išnaudoja jas. Neretai galima išgirsti, kad mergina „verčiau liktų meiluže nei būtų žmona, nes taip galima daugiau uždirbti“. Bet, pasak knygos „Red Lights“ („Raudonos šviesos“) autorės Tiantian Zheng, abi pusės siekia atrasti tikrus jausmus, bet kartu bando šį polinkį nuslėpti nuo kitų. Dvejus metus bare klientų patarnautoja dirbusi, informaciją savo disertacijai rinkusi antropologė Tiantian Zheng tvirtino, kad moteris nusiperkantys vyrai ieškodavo nuoširdžių ir tikrą draugystę vertinančių meilužių.
O moterys „žalodavosi rankas, kad primintų sau, jog žaidžia negailestingą žaidimą“. Didžiausius turtus dažniausiai susikrauna pragmatiškos merginos iš Kinijos kaimų. Vis dėlto meilužėmis tampa ir išsilavinusios merginos, kurios vertinamos dėl to, kad anksčiau nedirbo sekso industrijoje.
Išsilavinusios meilužės siekia nutolti nuo kaimiečių, todėl vengia termino „ernai“ ir mėgsta vadintis „xiaosan“ - „mažosiomis trečiosiomis“. Pastarosios siekia užimti pareigūnų žmonų vietą. „Daugelis „xiaosan“ turi stabilų darbą ir aukštąjį išsilavinimą, - aiškino viena 22 metų kinė. - „Xiaosan“ tikisi susituokti su savo meilužiu, nes į jį investavo savo jaunystę ir meilę.“
Skinasi kelią į viršų. Tiesa, ne visos valstybės tarnautojus viliojančios kinės svajoja apie vestuves. Dauguma merginų pareigūnus tiesiog laiko vartais į geresnį gyvenimą. Daugiausia meilužėmis tampa labai jaunos merginos, o Kinijoje yra paplitęs posakis: „Seni jaučiai rupšnoja jauną žolę.“
Susikuria svajonių gyvenimą. Neretas pareigūnas meilužę išlaiko iš kyšių ar iš pinigų, vogtų iš valstybės iždo. Tiesa, dalis neskaidrių pinigų padeda plėtoti šalies ekonomiką: ypač klesti viešbučiai, prabangos prekių parduotuvės ir nekilnojamojo turto įmonės.
50 metų verslininkė Wei Li turtus susikrovė susitikinėdama su daugiau negu 10 galingų vyrų. Be to, antropologė Tiantian Zheng teigė susipažinusi su moterimi, kuriai jos meilužis ne tik nupirko butą, bet ir suteikė galimybę valdyti verslą, o jos tėvams nupirko naujus namus. „Po to, kai išsiskyrė su meilužiu, ji lankė kolegiją, kur susipažino su tobulu vyru ir už jo ištekėjo, - pasakojo Tiantian Zheng. - Daugelis nutraukia santykius, kai susitaupo pakankamai pinigų. Jos tada vadovauja kokiai nors įmonei ir ieško, su kuo susituokti.“
Tačiau ne visų meilužių kelias rožėmis klotas - viena klaida, ir jos gali patekti už grotų arba netekti gyvybės. 2006 metais Pekino pareigūnas Zhiyuanas Xu liepė savo vairuotojui pasmaugti jo meilužę, nes ji ginčijosi dėl smulkmenų. 2007 metais valstybės tarnautojas iš Džinano miesto Yihe Duanas paprašė savo sūnėno, kad jis paslėptų bombą meilužės automobilyje. 2011 metais vieno Pekino rajono vadovas Shaojie Luo nurodė savo parankiniams sukapoti jo meilužę, nes ji ketino paviešinti kompromituojančią informaciją apie jo korumpuotą veiklą.
„Pažįstu merginų, kurios buvo sumuštos, bet mano meilužis niekada nieko panašaus nepadarytų, - tikino Shanshan. - Jis turi gerą širdį ir labai myli savo dukras. Jis man visada rodo jų nuotraukas ir pasakoja, kaip joms sekasi mokykloje.“ Taip pat neretai kyla pavojus, kad meilužei pastojus ją išlaikantis vyras lieps pasidaryti abortą: merginai atsisakius kartais imamasi smurto.
Statistika apie korupciją ir meilužes Kinijoje:
| Rodiklis | Procentas |
|---|---|
| Korumpuoti pareigūnai, užmezgę slaptus romanus | 95% |
| Korumpuoti pareigūnai, išlaikantys meilužes ("ernai") | 60% |
Galimos pasekmės meilužėms:
- Patekimas į kalėjimą
- Gyvybės netekimas
- Smurtas
- Priverstinis abortas
tags: #turtingo #aukstosios #visuomene #nario #meiluze