Šiaurės Lietuvos perlu vadinamų Biržų pasididžiavimas - legendomis apipinta garsiosios Radvilų giminės pastatyta pilis, vienintelė tokia šalyje ir viena geriausiai išsilaikiusių Šiaurės Europoje. Ne veltui biržiečiai praeidami pro pilį pagarbiai prityla.
Biržų pilis šiandien. Šaltinis: Vikipedija
Biržų tvirtovė - geriausiai atskleidžianti senųjų bastioninių įtvirtinimų istorinį vaizdą vieta Lietuvoje. Pirmąją, tuo metu pažangiausią ir didžiausią, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje itališko tipo bastioninę tvirtovę su reprezentaciniais rūmais, bažnyčia, arsenalu ir maisto sandėliais, kareivinėmis, arklidėmis ir kitais ūkiniais pastatais pastatė XVI a.
Kunigaikštis Kristupas Radvila savo Biržų žemėms ir Šiaurės Lietuvai apsaugoti XVI a. pastatė didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališko tipo tvirtovę. Statybos truko keturiolika metų - Apaščios ir Agluonos upių santakoje įrengta užtvanka, supilti pylimai, pastatyti rūmai, šalia - evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalas ginklams laikyti, maisto sandėliai, kareivinės. Iš visų pusių pilį supo pilnutėliai vandens gynybiniai grioviai.
Pilies rūmuose įrengtas Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir biblioteka. Biržų pilis yra bastioninio tipo tvirtovė, geriausiai išsilaikiusi šiaurės rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Renesansinė bastioninė Biržų pilis, istorijos ir architektūros paminklas.
Buvusi viena galingiausių ir reikšmingiausių XVI-XVII a. bastioninių tvirtovių, Radvilų pilis XVIII a. pradžioje paversta griuvėsiais, beveik tris šimtmečius grimzdo užmarštin, kol XX a. pabaigoje iš griuvėsių buvo pakelti pilies rūmai. Tačiau rūmai - tai tik didžiulio ir buvusio labai reikšmingo objekto - Biržų bastioninės tvirtovės komplekso - dalis.
Pilies statyba ir architektūra
Tvirtovės bastionai ir juos jungiančių sienų - kurtinų - šlaitai buvo apmūryti. Mūrinio kiauto iš lauko akmenų ir plytų aukštis prie vartų galėjo siekti 10-12 metrų, storis - net 2,5-3 metrai. Virš pylimų iškilęs mūras saugojo nuo kulkų įgulos kareivius.
Rūmai ikonografijoje vaizduojami stačiakampio plano, trijų aukštų su trikampiu, šiaurės renesansui būdingu atiku (dekoratyvine sienele, pridengiančia stogą ir užbaigiančia fasadą). Dalis šių sienų išlikusios greta dabartinių rūmų ar po jais. Tiltą per gynybinį griovį saugojo dviejų aukštų vartų pastatas su šaudymo angomis.
Apaščios ir Agluonos upių santakoje 1575 m. pastatyta užtvanka ir taip užtvenktas tvirtovę iš dviejų pusių saugantis dirbtinis Širvėnos ežeras. Biržų miestas ir tvirtovė sudarė vientisą gynybinį kompleksą.
Biržų pilies planas. Šaltinis: Vikipedija
Pilies istorija
Vis dėlto jau 1625 m. įtvirtinimus apgriovė švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Adolfo Gustavo. Vėliau fortifikacijų statybai vadovauti pakviestas regione garsus Radvilų giminei dirbęs karo inžinierius Adomas Freytagas. Šiuos užmojus vėl sutrikdė švedų antpuolis, tačiau neilgam.
Radvilų giminės atstovai ir jų kviesti specialistai paeiliui taisė ir tobulino tvirtovės elementus, užbaigė renesanso ir ankstyvojo baroko stilių simetriškos kompozicijos rūmus su lyginiu arkų skaičiumi pagrindiniame fasade.
Biržų pilies puolimą vaizduojanti graviūra, 1704 m. Šaltinis: Vikipedija
XVII a. pabaigoje reprezentaciniai rūmai, fortifikaciniai įrenginiai ir dar 21 pastatas sudarė didelį gynybinį kompleksą ir buvo priskirti karališkųjų pilių kategorijai. Vis dėlto karine sėkme objektas nepasižymėjo - nepaisant įspūdingų ypatybių, XVIII a. pradžioje tvirtovė buvo užimta, o vėliau atsitraukiančių švedų susprogdinta, naudojant bent tris galingus užtaisus - sugriuvo dalis sienų, skliautų, perdangos, stogo konstrukcijų, galerija, į rūsį suvirto kitų aukštų krosnys. Kiti statiniai sudeginti.
Nuo 1811 m. ji priklausė Tiškevičių giminei, jos atstovas Eustachijus Tiškevičius tyrinėjo objekto istoriją, o Jonas Leonas Tiškevičius 1884 m. vykdė archeologinius kasinėjimus. 1922 m. vadovaujantis Žemės reformos įstatymu tvirtovės teritorija perduota Biržų miesto valdybai, ja rūpinosi ir Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyrius.
Tvirtovės kompleksą XX a. antrojoje pusėje pradėta tvarkyti nuo rūmų - 1951 m. architektas Simonas Ramunis parengė jų liekanų konservavimo projektą, kurio įgyvendinimu po kelerių metų rūpinosi Algimantas Umbrasas. 1970 m. 1978 m. buvo įkurta Biržų restauravimo dirbtuvė, o iki 1986 m. reprezentaciniai rūmai restauruoti ir iš dalies atstatyti pagal Evaldo Purlio projektą. Interjero eskizinio projekto autorė - Gražina Juknevičienė.
Pilies kairiojoje dalyje nuo 1987 m. veikia Biržų viešoji biblioteka, o centrinėje ir dešiniojoje dalyse nuo 1989 m. istorinę krašto atmintį puoselėja Biržų krašto muziejus „Sėla“.
Archeologai XX a. atrado ir tyrinėjo vartų pastato, pylimų, priestato, bastionų, kareivinių, reduto (uždaro lauko statinio, skirto gynybai) liekanas. Per kelis dešimtmečius konservuotos ir restauruotos dvi parakinės. 2009-2014 m. arsenalas atstatytas pagal Nijolės Ščiogolevienės ir Evaldo Purlio projektą.
Vienas iš romantiškiausių tvirtovės statinių - tiltas per gynybinį griovį (fosą). Jis taip pat nesulaukė XX a., todėl 1970 m. buvo atkurtas pagal inžinieriaus Napoleono Kitkausko viziją.
Šis atstatymas paspartino ir darbus rūmuose - atsirado galimybė į teritoriją įvažiuoti statybinei technikai. Tiltui sugriuvus, jis atstatytas dar kartą, jau XXI a., ir toliau lankytojams žymi simbolinę ribą tarp miesto ir tvirtovės, tarp šiandienės kasdienybės ir turtingos istorijos, prie kurios prisilietė daugybė didikų, jų samdytų specialistų, kareivių, XX a. ir šiandienos tyrėjų ir restauratorių bei miestiečių ir lankytojų.
Legenda apie Biržų pilies pastatymą
Pasakojama, kad garsiosios tvirtovės sienos saugo kraupią jos ilgaamžiškumo paslaptį. Legenda byloja, kad Biržus valdęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas, žymusis karvedys Kristupas Radvila Perkūnas įsakęs pastatyti pilį. Kasė žmonės gilius griovius, plačius kanalus, pylė aukštus ir stačius pylimus, mūrijo storų sienų mūrus. Jau baigdavo statyti, bet vienas ir tas pats pietryčių pilies kampas imdavo ir sugriūdavo. Kelis kartus tą kampą atstatė, bet šis netrukus vėl nuvirsdavo tarsi užkerėtas.
Išvarginti pilies statytojai nutarė kreiptis patarimo į vieną atsiskyrėlį, senų tėvų papročiu tebegarbinusį Perkūną. Senolis patarė stojus mėnulio pilnačiai sulaikyti iš bažnyčios namo grįžtančių jaunavedžių porą ir atvesti prie užkeikto pilies kampo. Jei jaunasis tėvynės labui laisva valia sutiks būti tame kampe užmūrytas ir jei jaunoji nuo savo vyro nesiskirs, užmūryti į sieną juos abu. Senolio patarimas buvo įvykdytas. Ir iš tiesų siaubė Lietuvą karai ir audros, griuvo priešų sprogdintos pilies sienos, bet pietryčių kampas - meilės ir ištikimybės tėvynei simbolis - išliko.
Biržų pilis šiandien
Šiandien Biržų pilies rūmuose įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“ - vienas lankomiausių Biržų krašto objektų. Gausų lankytojų skaičių lemia įdomiai parengtos muziejaus ekspozicijos, patrauklios edukacinės programos vaikams bei suaugusiesiems ir, be jokios abejonės, tai, kad muziejus įsikūręs Biržų pilies, priklausiusios kunigaikščiams Radviloms, rūmuose, viename įdomiausių ir turtingiausią istoriją menančių kultūros paveldo objektų Šiaurės Lietuvoje.
Vienas iš buvusią didybę menančių pilies akcentų - koklinė krosnis, vienintelė atstatyta iš kadaise tvirtovę šildžiusių 14-os. Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius juokauja, kad Biržų pilis pranoko net Valdovų rūmus Vilniuje, mat pastaruosiuose ištaigingos krosnys tėra butaforija, o biržietiškąją sušalus galima ir pakurti.
Pilies rūsyje ir dviejuose aukštuose pateikiama tik dešimtadalis muziejaus sukauptų eksponatų. Kitiems salėse tiesiog neužtenka vietos. Labiau nei muziejinės vertybės lankytojus į pilį privilioja Biržų krašto gėrimas - šnekutis alutis. Tik suaugusiesiems skirta atrakcija „Žaldoko alus“ pritraukia net trečdalį į pilį užsukančių smalsuolių. Jiems ne tik pasakojamas alaus kelias iki stalo, biržietiškos alaus darymo ir gėrimo tradicijos, bet ir pasiūloma pasivaišinti vienu kitu bokalu. Kad kojos pernelyg neapsunktų, apskaičiuota, jog vienam lankytojui užtenka poros stiklinių.
Nors ekonominis sunkmetis, Biržų pilies lankytojų srautas auga. Per metus ją aplanko apie 40 tūkstančių smalsuolių.
Nors į Biržų pilį veda aukšti laiptai, neįgaliesiems į ją patekti nekyla jokių sunkumų. Iki šiol buvusią ne itin patogią nuovažą neseniai pakeitė prie įėjimo įrengtas modernus keltuvas. Juo patogu pasikelti į pirmą aukštą, nusileisti į rūsį, kur, be ekspozicijų, lankytojai netrukus galės užkąsti dar įrengiamoje kavinukėje.
Širvėnos ežeras ir Astravo dvaras
Astravo dvarą su Biržais jungia 525 m ilgio pėsčiųjų tiltas, kertantis seniausią Lietuvoje dirbtinį Širvėnos ežerą. Telkinys atsirado Radviloms 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes - Apaščią ir Agluoną. 350 ha užimančiame ežere suskaičiuojama 15 salų.
Legenda byloja, kad toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja gražuolis Širvėnos ežeras, senovėje telkšojo neišbrendamos balos, juosusios krūmokšniais ir brūzgynais apaugusias saleles. Pasakojama, kad jų susitikimo vietą žmonės pavadino Laimės kalneliu, garsūs Radvilų sūnūs jame pastatė gražiąją tvirtovę, o tyvuliuojančias balas didikai pavertė gražiuoju Širvėnos ežeru.
Dažnam Biržų svečiui nuo Astravo rūmų atsiverianti ežero panorama su kitame krante į dangų šaunančiais bažnyčios bokštais primena Trakus. Tačiau Biržuose užburia ne tik didingos praeities palikimas bei įspūdingas peizažas, bet ir ramybė, sudrumsčiama nebent nendrynuose besislepiančių gausybės ežero gyventojų. Širvėnoje priskaičiuojamos 82 paukščių rūšys.
Širvėnos ežeras ir Astravo dvaras. Šaltinis: Vikipedija