Neveiksnaus Asmens Turto Naudojimas: Civilinio Kodekso Komentaras

Lietuva, kaip ir kiekviena demokratinė valstybė, yra įsipareigojusi gerbti žmogaus teises. Pripažįstama, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves neatsižvelgiant į rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, nacionalinę ar socialinę kilmę, turtą, sveikatą ar kitas aplinkybes. Asmeniui, kuris nesugeba pats tinkamai įgyvendinti savo teisių ir teisėtų interesų, būtina sudaryti sąlygas, kurios užtikrintų jo teisių ir interesų realizavimą.

Globa ir rūpyba yra viena iš priemonių, padedanti vaikui ir neveiksniam fiziniam asmeniui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, sukurti tinkamą aplinką jo ekonominiams, socialiniams ir doroviniams interesams tenkinti. Šiame straipsnyje aptarsime socialinės globos ir rūpybos teisinio reguliavimo veiksmingumą.

Socialinė Globa ir Rūpyba: Pagrindiniai Aspektai

Žmogus apibrėžiamas kaip biosocialinė būtybė, nes jam būdingas ir biologinis, ir socialinis pradas. Biologinis pradas yra pirminis, jis atsiranda paveldėjimo keliu ir įgimtomis aplinkybėmis. Socialinis pradas prasideda ir kinta, vystosi individo realaus gyvenimo kelyje, ugdymo, bendravimo, veiklos socialinėje aplinkoje procese.

L. Jovaiša teigia, kad žmogaus gyvavimo ir klestėjimo sąlyga yra ne tik gamta, bet ir žmonių junginys, bendrija, sąveikaujanti informacijos keitimosi, veiksmų koordinavimo pagrindu. Šis junginys, bendrija - tai sociumas, į kurį žmogų jungia šeima, mokykla, draugijos, korporacija, religinė bendruomenė, tauta, visuomenė, valstybė. Socializacija apibrėžiama kaip individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.

Visuomenė globoja savo narį, sudaro sąlygas jam veikti, galimybes jam augti bei vystytis. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali ugdyti savo fizines, intelekto bei dvasines galias.

Šeimos Vaidmuo Socializacijos Procese

Vaiko socializacijos procese pagrindinį vaidmenį atlieka šeima. Ji - pirmoji ir svarbiausia institucija, siejanti kiekvieną savo narį su socialine aplinka. Nuo šeimoje padėto pamato priklauso žmogaus ateitis, kaip vaikas tolimesniame gyvenime pajėgs spręsti iškilusias problemas, kaip galės įveikti krizes. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalis skelbia, kad "Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas".

Šeima - santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Anot J. Ąžiaus, šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi ji veikia vaiką, kaip ir kiekvieną kitą šeimos narį tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse, nuo jos priklauso, kaip vyksta fizinis, socialinis ir emocinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą.

Šeima atlieka įvairias funkcijas vaiko socializacijos procese. Tėvai turėtų sukurti specifinę gyvenimo vietą ir dvasinę erdvę, kurioje įgyvendinamos pagrindinės šeimos vertybės ir funkcijos. Deja, ne visos šeimos užtikrina vaikų gerovę ir tinkamai atlieka savo pareigas. Daugėja vadinamų asocialių šeimų, kuriose neretai auga po kelis vaikus, kuriems stinga reikiamų vystymosi sąlygų. Vis dažniau tokiose šeimose augantys vaikai fiziškai ir moraliai žalojami, žeminamas jų orumas.

Tokiais atvejais būtinas valstybės įsikišimas. Vaiko apsauga siejasi su vaiko priklausomumu. Šiais laikais vaiko globa yra itin aktuali. Šeima yra pripažinta kaip saugiausia ir tinkamiausia vieta vaikui. Deja, dažnai šeimos neturi ekonominių išteklių ar įgūdžių vaiko poreikiams patenkinti. Kita vertus, socialinės ir ekonominės struktūros negali pakankamai aprūpinti šeimų. Todėl atsakomybės pasidalijimas tarp šeimos ir valstybės aprūpinant vaikus yra neišvengiamas. Kad šeima galėtų vykdyti visas visuomenės nustatytas užduotis, jai reikia lėšų ir paslaugų.

Taigi galima teigti, kad socialine prasme vaiko globos samprata apima jų išlaikymą, auginimą, auklėjimą, interesų apsaugą ir kitų sąlygų, reikalingų jiems tinkamai fiziškai ir dvasiškai vystytis, sudarymą bei palaikymą. Tačiau globos reikia ne tik vaikams, bet ir kai kurioms suaugusių asmenų grupėms. V. Žinskas ir R. Žinskienė išskiria dvi globos reikšmes: 1) globa - tai tėvų netekusių vaikų teisių apsaugos ir auklėjimo forma ir 2) globa - tai giminės, draugų, kaimynų teikiama pagalba asmenims, kurie patys negali atlikti kai kurios kasdienės veiklos.

Pagalbą ir globą šiems žmonėms pirmiausia turi suteikti šeima. Pavyzdžiui, iki susiformuojant industrinėms visuomenėms globa buvo įvardijama kaip viena moters pareigų. Ši moters globa lydėjo kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties. Buvo skatinama laikytis moters pareigų šeimoje - rūpintis namais, prižiūrėti vyrą ir kitus šeimos narius, globoti silpnesniuosius. Tradiciškai šeimos vertybė įvardijama jos narių globa buvo perduodama iš kartos į kartą.

J. Pivorienė taipogi išskiria šeimą kaip pagrindinę pagyvenusio ir seno žmogaus globėją. Anot jos, šeima tenkina pagrindinius poreikius: seksualinio elgesio reguliavimo, reprodukcijos, socializacijos, socialinės padėties, o taip pat saugumo. Saugumo poreikis egzistuoja ne tik vaikystėje, kai kūdikiai ir vaikai yra priklausomi nuo šeimos, bet ir kiekviename kitame gyvenimo etape, kadangi bet kada galima susirgti, tapti neįgaliam, priklausomam nuo kitų. Ir tuo pasirūpinti pirmiausia turi šeima. Taigi šeima individui svarbi ne tik vaikystėje. Daugumai pagyvenusis ir senų žmonių santykiai su suaugusiais vaikais yra itin svarbūs. Dar svarbesni tokie tarpusavio santykių aspektai, kaip dvasinis artumas ar jausmų stiprumas.

Kitas svarbus santykių tarp tėvų ir suaugusių vaikų aspektas yra pareiga. Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad "vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą". Suaugusių vaikų rūpinimasis tėvais - įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis. Daugelis suaugusių žmonių, kuriais negali rūpintis ir prižiūrėti sutuoktinis, pagalbos sulaukia iš vaikų. Nėra streso dėl būtinybės rūpintis ir prižiūrėti senus tėvus, kadangi pagyvenusis ir senų žmonių priežiūra šeimoje yra kultūrinė norma, besiremianti šeimos vertybėmis, viešąja nuomone ir pan. Šiais laikais, valstybė stengiasi padėti šeimoms, teikdama jiems socialines paslaugas. Socialinės paslaugos - tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Jomis siekiama kompensuoti tas gyvenimo sąlygas, kai pats žmogus nepajėgia to padaryti.

Socialinės Paslaugos ir Valstybės Vaidmuo

Galutinis socialinių paslaugų tikslas - atkurti žmogaus gebėjimą funkcionuoti visuomenėje, o kalbant apie vaiko globą - sukurti asmeniui gebėjimų ir išugdyti pilnavertį visuomenės narį. Pirmąsias socialines paslaugas įstaigas Europoje XVII-XVIII amžiuje įkūrė religinės organizacijos, labdaros draugijos. Tai buvo vienuolynai. Tik vėliau pamažu atsirado supratimas, kad valstybė taip pat yra atsakinga už pagalbos organizavimą, globos įstaigų kūrimą. Šiuolaikinės valstybės teikiamos paslaugos ir socialinės apsaugos lygis yra vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriuo apibūdinamas valstybės išsivystymo lygis, ekonominis pajėgumas, politinis stabilumas. Tačiau socialines paslaugas teikia ne tik valstybė. Šios organizacijos ir pavieniai asmenys visada siekia padėti vargšams, skurstantiems, vienišiems asmenims.

Taigi socialine prasme globa - tai pirmiausia šeimos, bet kartu ir visos visuomenės rūpinimasis, pagalbos teikimas asmenims, kurie patys nėra pajėgūs patenkinti savo gyvenimo reikmes. Atskiros rūpybos sampratos nėra, nes socialine prasme nėra esminio skirtumo tarp globos ir rūpybos. Remiantis V. Žinsku ir R. Žinskiene, rūpyba - tai viena iš socialinio darbo funkcijų planuojant ir realizuojant rūpestį savo globotiniais; o aprūpinimas - tai gėrybių, reikalingų egzistencijos poreikiams patenkinti, teikimas.

Teisinis Globos ir Rūpybos Reguliavimas

Svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja teisinis globos ir rūpybos reglamentavimas, ir jei ne - tai kokie yra šių sąvokų skirtumai. V. Brazaitytė ir I. Stankevičienė apibrėžia globą ir rūpybą plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme globa ir rūpyba - tai rūpinimasis vaiku, siekiant užtikrinti jam tinkamą auklėjimą, jo teisių bei interesų gynimą, taip pat kai kurių suaugusių asmenų aprūpinimą, jų teisių ir interesų gynimą ir įstatymų numatytais atvejais - rūpinimąsi turtu. Taip apibrėžiama globa ir rūpyba iš dalies sutampa su socialine globos samprata.

Juk socialine prasme individo globa ir rūpyba - tai ne tik šeimos funkcija, bet ir vienas iš valstybės uždavinių - pagalba šeimai ugdant vaikus, pagalba suaugusiems asmenims, kurie patys negali visapusiškai pasirūpinti savimi. Siaurąja teisine prasme globa ir rūpyba suprantama kaip viena valstybės rūpinimosi asmenimis, kuriems reikalingos specialios teisinio gynimo priemonės, formų. Šia prasme globa ir rūpyba apima valstybės institucijų funkcijas, vykdomas rūpinantis.

Apibrėždami globą ir rūpybą teisine prasme V.Brazaitytė ir I. Stankevičienė akcentuoja, kad Civiliniame Kodekse (toliau - CK) jos yra apibrėžtos atskirai. CK 3.238 straipsnio 1 dalyje nurodytas globos steigimo tikslas - užtikrinti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus įgyvendinimą, apsaugą ir gynybą, o šio kodekso 3. 239 straipsnio 1 dalyje nurodytas rūpybos steigimo tikslas - užtikrinti ribotai veiksnaus fizinio asmens teises ir interesus apsaugą ir gynybą. Tai yra, neveiksniam ar ribotai veiksniam fiziniam asmeniui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, sukurti tinkamą aplinką jo ekonominiams, socialiniams ir doroviniams interesams tenkinti.

Skirtumai Tarp Globos ir Rūpybos Pagal CK

Iš CK pateiktų globos ir rūpybos apibrėžimų išryškėja sąvokų "globa" ir "rūpyba" skirtumas. Jį lemia asmens veiksnumo laipsnis: neveiksniam asmeniui skiriama globa, o dalinai ar ribotai veiksniam - rūpyba. Taigi globa ir rūpyba yra tiesiogiai susijusi su fizinio asmens veiksnumo būkle. Asmuo pats gali ginti savo asmenines bei turtines teises ir interesus tik turėdamas civilinį veiksnumą, kuris apibrėžiamas kaip fizinio asmens galėjimas savarankiškai ir visa apimtimi įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą (CK 2.5 str. 1 d.). Visiškas civilinis veiksnumas atsiranda sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų (išskyrus santuokos sudarymo iki 18 metų, emancipacijos atvejais).

Vaikų iki 14 metų veiksnumas yra labai nedidelis. Savarankiškai jie gali sudarinėti tik smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai ir kai kuriuos kitus sandorius (CK 2.7 str. 3 d.). Visus kitus sandorius jų vardu sudaro tėvai ar juos atstovaujantys asmenys. Vaikų nuo 14 iki 18 metų veiksnumas yra dalinis. Savarankiškai jie gali sudarinėti smulkius buitinius sandorius ir disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti, pavyzdžiui, autoriaus teises į savo kūrinius ir panašiai (CK 2.8 str.2 d.).

Suaugęs asmuo gali būti pripažintas neveiksniu teismine tvarka, jeigu jis dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 2.10 str.1 d.). Suaugusio asmens veiksnumas gali būti teismine tvarka apribotas, jei jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis (CK 2.11 str. 1 d.). Jei asmuo pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu, jam steigiama globa arba rūpyba. Vaikams nuo 14 iki 18 metų, taip pat asmenims, kurių veiksnumas yra apribotas teismo bei veiksniems suaugusiems asmenims, kurie dėl savo fizinės būklės negali savarankiškai ginti savo teisių ir vykdyti pareigų steigiama rūpyba.

Globos ir rūpybos teisinės sampratos skirtumas sąlygoja skirtingą globėjų ir rūpintojų teisinę padėtį, jų teisių pobūdį ir apimtį. Globėjai yra įstatyminiai savo globotinių atstovai, todėl globotinių interesais jie visur veikia patys; patys įgyvendina globotinių teises ir vykdo jų pareigas. Tuo tarpu rūpintojus galima prilyginti tik rūpintinių padėjėjams, kurie yra įpareigoti tik padėti rūpintiniams įgyvendinti jų teises ir vykdyti pareigas. Kita vertus, tarp globos ir rūpybos yra daug bendrų bruožų. Abi šias funkcijas atlieka valstybės institucijos. Jų veikla grindžiama tais pačiais principais, jie skiriami tokia pat tvarka. Taigi nors teisinės globos ir rūpybos sampratos turi nemažai panašumų, bet jų sutapatinti negalima. Asmens savarankiškumo laipsnis lemia tai, ar jam bus skirta globa ar rūpyba. Pagal tai išskiriamos 2 asmenų kategorijos: globotiniai ir rūpintiniai, nors socialine prasme tarp jų jokio skirtumo nėra. Tai yra asmens globa ir rūpyba.

Vaiko Globa (Rūpyba)

Vaiko globa (rūpyba) - tai likusio be tėvų globos vaiko, įstatymais nustatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas.

tags: #neveiksnaus #asmens #turto #naudojimas #ck #kodeksas