Ne vienam žmogui, nutarusiam laikyti bites, kyla klausimų: ar sugebėsiu? kur jas laikysiu? kiek avilių įsigyti? kur bitės skris nektaro? ar nesu alergiškas bičių įkandimams?.. Visos šios mintys sukasi ne veltui. Atsakius bent trumpai į klausimus, bitininkavimo pradžia tikrai bus lengvesnė.
Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie išgirdę ar paskaitę, kiek iš vienos šeimos galima gauti medaus, jį automatiškai paverčia eurais ir galvoja, kad viskas eis kaip sviestu patepta. Tokie naujokai bitininkai dažnai nusivilia, nes nenumato, kad dėl blogo medunešio medaus kiekiai gali būti gerokai mažesni, o bičių šeimos - žūti dėl ligų arba neišgyventi po žiemos, neatkreipia dėmesio į pradines išlaidas.
Daugelis bitininkų bitininkauti pradeda savarankiškai, nes šeimoje ar kas nors iš pažįstamų jau laikė bites, todėl jau susidūrė su nedraugiškomis bitėmis ir žino, ar yra alergiški jų įgėlimams, ar ne. Jei tai bus pirmoji pažintis, šį dalyką reikia išsiaiškinti pirmiausia.
Alergija bičių įgėlimams: ką svarbu žinoti?
Jei nesate alergiški, įgėlus bitei, pažeista vieta pradeda niežėti, peršti, juntamas deginantis skausmas, patinsta. Jei esate alergiški, įgėlus bitei, gali purtyti drebulys, odos paburkimas, niežėjimas.
Kai alergija būna dar sunkesnė, patinsta liežuvis, gerklė, atsiranda dusulys, švilpiantis kvėpavimas, pykinimas, viduriavimas, sumažėja kraujospūdis, sutrinka širdies ritmas, kyla spazminiai pilvo skausmai, traukuliai, paralyžius ir žmogus netenka sąmonės.
Tikslai ir apimtys: nuo hobio iki papildomo uždarbio
Imantis naujojo pomėgio, reikia atsakyti į klausimą, kokie bus jūsų tikslai. Gal bitininkavimas bus hobis, todėl jums užteks 2-3 avilių ir bitutes prižiūrėsite tik laisvalaikiui praleisti. Galbūt planuojate turėti 5-10 avilių ir šitaip prisidurti šiek tiek pinigėlių. Jei nuspręsite pradžioje turėti tik kelis avilius, o vėliau bityną plėsti, tikrai nebus sunku.
Juk aviliai turės būti išskirstyti, kad jų vienoje vietoje nebūtų daug.
Žinios - raktas į sėkmę
Prieš pradedant bitininkauti, būtina įgyti šiek tiek žinių apie bites. Reikia žinoti, kaip jos vystosi, gyvena, dauginasi, kada ir kaip apžiūrimi lizdai, susipažinti su avilių priežiūra, galimomis ligomis. Šios informacijos galima rasti literatūroje, internete.
Susipažinus su teorija, reikėtų įgyti ir praktinių įgūdžių. Vertėtų kurį laiką pabūti su patyrusiu bitininku, stebėti, kaip jis dirba, padėti. Praktinių žinių taip pat nesunku įgyti kursuose, mokymuose. Teorines ir praktines žinias galima lavinti ir tobulinti savarankiškai, laikant savo bites.
Svarbu jausti ir išmokti suprasti bites. Kuo dažniau reikia stebėti, kaip jos skraido, neša žiedadulkes, vandenį, kada keliasi į darbą ir kada grįžta namo. Apžiūrint lizdus, atkreipiamas dėmesys į tai, kaip dirba motinėlė, kaip elgiasi darbininkės, kaip siuva korius, kaip atrodo perai. Kuo daugiau informacijos turėsite, kaip turi atrodyti pavyzdinė šeima, tuo greičiau susiorientuosite, jei kitoje šeimoje bus kas nors negerai.
Daugelis sako, kad reikia apeiti trijų kilometrų spinduliu apie planuojamą bityną ir išsiaiškinti, kokie medingi augalai auga. Taip, kokia situacija yra aplink, pravartu žinoti, tačiau tai, manau, neaktualu pradedant bitininkauti. Visų pirma, naujokai bitininkai tikrai net nežinos, iš kokių augalų ir kada bitės neš nektarą, o jei ir žinos, bet įrengs bityną už 20-50 km nuo namų, kur daug medingų augalų, ir jį galės aplankyti tik kartą per mėnesį, tai nieko gero neduos, nes nespės laiku išplėsti lizdų, nematys, ar išspietė bitės, ar ne.
Vieta bitynui: nuo vienkiemio iki miesto stogo
Kur turėtų stovėti aviliai, reikia spręsti individualiai. Idealu, jei gyvenate vienkiemyje arba nedidelėje gyvenvietėje, tačiau bites nesunku laikyti ir miestelyje, prie namo. Bitės gali gyventi ir sodo sklype, prie miesto, tik šiuo atveju patartina įspėti draugiškus ir nelabai draugiškus kaimynus ir, žinoma, vėliau nepamiršti jų pavaišinti šviežiu medumi.
Avilius galima laikyti ir mieste, pavyzdžiui, ant pastatų stogų. Žinoma, daugelis pasakys, kad ten medus bus nekokybiškas, tačiau tai patvirtina tik tyrimai, o ne komentarai. Jei yra galimybė pasirinkti, kur statyti avilius, patartina parinkti šiltą, sausą, nevėjuotą vietą, o lakas nukreipti į pietus ar pietryčius.
Pasaulyje vis daugėja asociacijų, kurios bando įkurdinti bičių šeimas miestuose, nes dėl pesticidų ir monokultūrinės žemdirbystės, aplinka kaime joms darosi nepalanki.
Tarp miestų, bandančių taikyti tokį požiūrį, taip pat yra Londonas, Paryžius, Melburnas. Paryžiuje ant stogų įsteigti ištisi bičių ūkiai, ten pristatyta gausybė avilių, o bitėmis rūpinasi pavieniai entuziastai ir net savivaldybės.
Augalų ir žiedų įvairovė didmiesčiuose nepalyginti didesnė nei ta pačia kultūra apsėtuose neaprėpiamuose laukuose, kurie dar ir purškiami cheminiais preparatais.
Be medaus gamybos, bitės yra svarbūs žydinčių augalų, tarp jų - vaisių ir daržovių, apdulkintojai. Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad bičių ir kitų apdulkintojų per metus atliekamą darbą galima įvertinti 153 mlrd. eurų.
Žmonės skirtingai jautrūs įgėlimui, todėl reikėtų pasirūpinti ir apranga. Kai kurie bitininkauja be tinklelio, tačiau tinklelis ir kostiumas sumažina stresą einant pas bites, kas ypatingai aktualu pradedantiems bitininkams.
Jei nutarėte įsigyti bičių, kad ir kokie drąsūs būtumėte, jums visgi reikės bent jau veido tinklelio. Žinoma, naujokams patartina įsigyti kombinezoną arba chalatą ir apsaugines pirštines. Su jais dirbti nelabai patogu, tačiau tikėtina, kad darysite mažiau nereikalingų staigių judesių ir neišmesite rėmelio, kai į ranką įgels viena ar kelios bitės, bus tikrai mažesnė.
Būtiniausi įrankiai ir įranga bitininkui:
- Šluotelės arba žąsies sparno plunksnų. Kai kas naudoja ir paprastą šluotelę, surištą iš žolės.
- Dėžės, su kuria bus patogu pernešti tuščius ar pilnus medaus rėmelius. Ji turėtų būti padaryta iš lengvų medžiagų, faneros arba kartono.
- Atakiavimo šakutės arba peilio.
- Atakiavimo vonelės.
- Medsukio. Tai, žinoma, didesnė investicija, todėl pradžiai jį galima įsigyti naudotą, pasiskolinti arba medų išsukti pas netoliese bitininkaujantį bičiulį.
Be visų išvardytų daiktų, jums dar reikės rėmelių koriams ir vaškinių plokštelių, kuriuos naudojant bus plečiami lizdai, dedamos meduvės.
Avilių pasirinkimas: nuo Dadano iki daugiaaukščių
Kokius avilius įsigyti ir su kokiais pradėti bitininkauti? Atsakyti sunku. Pasirinkimas turėtų būti individualus. Tačiau aš pritariu daugelio bitininkų nuomonei, kad bitininkauti patartina pradėti dadano tipo aviliuose, nors yra ir kitaip manančių. Šiuose aviliuose bitininkai gali geriau susipažinti su bitėmis, stebėti, kaip jos dirba, patogiau apžiūrėti korius nebijodami, kad į žolę netyčia nukris bičių motinėlė arba bus suspaustos bitės, pakliuvusios tarp atskirų korpusų.
Populiariausios bičių veislės Lietuvoje:
- Karnikos
- Bakfasto
- Kaukazo
- Vietinės (mišrūnės)
Kokias pasirinkti ir kokios yra geriausios, sunku atsakyti, nes kiekvienas bitininkas turi savo favoričių.
Karnikos bitės yra vidutinio ramumo, labiau linkusios spiesti. Anksčiau nei kitos bitės jos pavasarį pradeda auginti perus, todėl šeimos greičiau sustiprėja ir geriau išnaudoja pavasarinį medunešį. Tačiau, jei bitininkai pavasarį pavėluos praplėsti lizdus, jos tikrai išspies.
Bakfasto bitės pavasarį vėliau augina perus, tačiau tai daro gausiai iki pat vėlyvo rudens, todėl šeimos būna stiprios, o lizduose turi būti daugiau vietos. Neblogai žiemoja didesnės šeimos. Bakfasto bitės yra ramios, nespietlios.
Kaukazo bitės turi ilgesnį straublelį nei kitos bitės, todėl gali pasiekti nektarą net iš raudonųjų dobilų žiedų. Jos prineša daugiau medaus. Tačiau rudenį šios bitės anksčiau nustoja auginti perus, todėl žiemoja silpnesnės šeimos, blogiau žiemoja. Jos yra nepiktos, ramios, surenka daugiau pikio nei kitos.
Vietinės bitės stipriausios būna vasaros antrojoje pusėje, nes rudenį dar šeimos stiprios, gerai žiemoja. Jos yra atsparesnės varozei, gerai išnaudoja vasarinį medunešį, medų pila į meduvėse esančius korius. Jei motinėlės yra kokybiškos, veislinės, dažniausiai visų rūšių bitės būna nepiktos.
Bičių geriausia įsigyti pavasarį arba vasarą, nes tuo metu naujokas bitininkas gali apžiūrėti įsigytą šeimą ir vėliau stebėti, kaip ji stiprėja. Jei tai padarysite rudenį, dėl daugelio priežasčių bitės gali per žiemą neišgyventi. Tai privers jauną bitininką suabejoti savo gebėjimais, gal net dings noras toliau bitininkuti.
Nelabai patartina pradėti bitininkauti su spiečiais, nes jei šeima spiečiasi, yra didelė tikimybė, kad bitėms bus išvystęs spietimosi instinktas ir jos norės spiesti toliau. Jei naujokas bitininkas pirmaisiais metais įsigys 10-20 ar daugiau šeimų, dėl patirties ir (ar) laiko trūkumo gali nespėti apžiūrėti, sukontroliuoti visų šeimų. Dėl to kai kurios šeimos gali nusilpti arba, nespėjus praplėsti lizdų, susiruošti spiesti.
Jei pradėsite nuo 1-2 avilių, turėdami daugiau laisvo laiko ir vedini smalsumo per dažnai lįsite į avilius ir stengsitės įsitikinti, ar viskas gerai. Manau, kad pradžiai optimaliausias variantas būtų 3-5 šeimos, nes gali nutikti neplanuotų įvykių. Pavyzdžiui, jei žus motinėlė, iš vieno avilio į kitą galima perkelti korį su kiaušinėliais arba motininiu lopšeliu, kad bitės užsiaugintų naują motiną.
Užrašai - pagalba bitininkui
Kai kurie bitininkai, ypač jei turi nedaug avilių, užrašų neveda. Visgi patartina juos turėti bent minimalius. Svarbu užsirašyti, kokie darbai buvo atlikti, ką planuojama daryti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį arba kas sukėlė įtarimų. Rudenį pasižymėtina, kiek gauta medaus, vaško ir pikio, jei jie buvo renkami. Tokie užrašai padeda greičiau išmokti bitininkauti, susigaudyti, kokia yra situacija avilyje, suprasti, kaip elgiasi bitės.
Miesto bitininkystės privalumai
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, tačiau medų renkančios bitės randa daug palankesnę aplinką miestuose (net ir labai dideliuose), o ne laukuose, kuriuose intensyviai vystomas žemės ūkis. Bičių populiacija smarkiai mažėja visame pasaulyje (iki 30% kasmet). Klausimas, kokia tikroji bičių nykimo priežastis iki šiol kelia daug diskusijų. Tačiau pagrindinės ir dažniausiai įvardijamos bičių nykimo priežastys Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra žemės ūkio intensyvinimas bei dideli monokultūrų plotai.
Mokslininkai teigia, kad intensyvus pesticidų, kitaip neonikotinoidų (santykinai nauja insekticidų klasė, kuri paveikia vabzdžių centrinę nervų sistemą ir sukelia paralyžių ir mirtį), naudojimas turi didžiulį fatališką poveikį bičių populiacijai. Kai bites paveikia neonikotinoidai, jos patiria šoką ir užmiršta kelią namo (galima sakyti, kad tai tam tikra vabzdžių Alzheimerio versija). Be pesticidų bitėms mirtiną pavojų kelia varoatozės erkės. Šie kraujasiurbiai parazitai gali daugintis tik bičių kolonijose ir kenkia tiek suaugusioms, tiek jaunoms bitėms. Dėl erkių sukeltos ligos bitės gali netekti kojelių ir sparnelių. Ilgainiui jos pasmerktos žūti.
Miestuose aplinka bičių populiacijai yra palankesnė dėl bitėms tinkamų augalų ir gėlių gausos. Miestuose bitės randa įvairiausių medžių bei krūmų parkuose, skveruose ir žaliosiose zonose, daugybė visokių gėlyčių žydi žmonių terasose, balkonuose, ant palangių, prie namų. Taip pat bitės gyvendamos ant stogų yra daug aukščiau nuo žemes, kas atstoja jų natūralią buveinę - dreves aukštai medžiuose.
Bičių šeimos gyvendamos aukščiau yra mažiau pasiekiamos drėgmės padarinių. Gyvendamos bitės ant stogų, gali netrukdomos pakilti ir nusileisti į savo avilius. Jų pakilimo takai nesikerta su žmonių erdvėmis, tad tiek žmones išlieka saugūs, tiek bites ramios.
Bičių avilio mikroklimatas
Bičių avilio mikroklimatas yra subtiliai sureguliuota aplinka, kurią aktyviai palaiko bičių šeima, siekdama užsitikrinti išlikimą. Bitės pasižymi puikiu gebėjimu reguliuoti temperatūrą. Perų auginimo metu lizdo centre palaikoma pastovi 33-36 °C temperatūra, kuri būtina tinkamam perų vystymuisi.
Bitės šilumą generuoja skraidomųjų raumenų vibracijomis, juos sutraukiant ir atleidžiant. Bitės sušildytais krūtinės raumenimis spaudžiasi prie perų dangtelių (uždengtuose peruose). Temperatūrai sumažinti bitės garina vandenį arba praskiestą nektarą. Esant per dideliam karščiui lauke, ypač kai avilys tiesiogiai stovi saulės atokaitoje, bitės gali išeiti iš avilio ir susiburti išorėje (kartais vadinamas „barzdos“ reiškiniu). Tai padeda išvengti lizdo perkaitimo.
Žiemą, kai perai neauginami, bitės susibūria į kamuolį. Tuo metu šildomas ne visas avilio tūris. Kamuolio viduje temperatūra siekia +14-15 °C, o kraštuose gali nukristi iki +4 °C. Bitėms žiemojant vidaus patalpose (pvz., dažnai naudojama Š. Amerikoje ar Kanadoje), optimali temperatūra laikoma 4-7 °C. Bitės prisitaiko prie išorės temperatūros keisdamos kamuolio tankį - šiltesniu laiku kamuolys būna retesnis, šaltesniu - tankesnis.
Įdomu, kad tyrimai rodo, jog tranų ir darbininkių perų mikroklimatas reguliuojamas skirtingai. Štai darbininkių perų temperatūra dažnai šiek tiek būva aukštesnė nei tranų. Bitės drėgmę jaučia naudodamos higroreceptorius savo ūseliuose. Santykinė oro drėgmė avilyje, kaip ir temperatūra, taip pat aktyviai reguliuojama. Žiemai optimalus santykinės drėgmes lygis avilyje laikomas apie 60%.
Žiemą didelė drėgmė, ypač virš 75%, yra žalinga, nes gali sukelti viduriavimą dėl perteklinio medžiagų apykaitos vandens bei skatinti pelėsio atsiradimą. Prasta ventiliacija ar sudrėkusi izoliacija (pagalvės) didina šią riziką. Bitės į drėgmės perteklių reaguoja didindamos ventiliaciją ir temperatūrą, tačiau tai eikvoja jų energiją ir medaus atsargas. Be to, bitėms pradėjus stipriau vartoti maistą, kad pašalintų drėgmę, išsiskiria daugiau drėgmės (šalutinis energijos gavimo produktas).
Bitės turi CO₂ receptorius. Nors įprasta CO₂ koncentracija ore yra apie 0,04%, bitės pradeda ventiliuoti jau pasiekus 1%. Žiemą padidėjusi CO₂ koncentracija veikia kaip “žieminė antklodė”, padedanti bitėms likti ramioms ir mažinti energijos bei maisto sunaudojimą. Per didelė ventiliacija žiemą gali sumažinti naudingo CO₂ kiekį ir suaktyvinti bites, o tai lemia didesnį maisto vartojimą.
Uždari avilių dugnai padeda CO₂ sulaikyti, tuo tarpu siauresnis tarprėmių atstumas (8-9 mm) leidžia palaikyti tinkamą mikroklimatą.
Temperatūra, drėgmė ir CO₂ yra tarpusavyje susiję. Prasta ventiliacija lemia drėgmės ir CO₂ kaupimąsi, ypač kai bitės naudoja daugiau energijos šilumai ar ventiliacijai. Avilio konstrukcija (atviri ar uždari dugnai, izoliacinės medžiagos) daro įtaką mikroklimato reguliavimui. Tinkama ventiliacija - būtina siekiant išvengti perteklinės drėgmės kaupimosi ir palaikyti optimalius CO₂ lygius. Avilių statymas vietose, kur yra natūrali ventiliacija ir apsauga nuo saulės ar vėjo, taip pat svarbu.
Patarimai pradedantiesiems bitininkams
Klasikinės straipsnių apie bites ir bitininkus įžangos prasideda paminint senovės lietuvių bičių deivę Austėją arba paaiškinant žodžio „bičiulis“, reiškusio draugišką dviejų bitininkų santykį, kilmę. Kadangi juos paminėjome jau pirmu sakiniu, galime pereiti prie praktiškesnio klausimo, kurį galbūt užduodate ar užduosite sau - ko reikia norint laikyti bites? Ar aš tai sugebėsiu?
Pradžia:
- Pirmausia reikia išsiaiškinti, ar būsimasis bitininkas ir jo šeimos nariai neturi alergijos bičių nuodams, po to pasikalbėti su kaimynais, koks jų požiūris į medunešes bites.
- Toliau, verta susirasti ir perskaityti galiojančias bičių laikymo taisykles.
- Nepatingėkite apeiti jūsų būsimo bityno apylinkes bent dviejų kilometrų spinduliu ir įvertinkite bičių ganyklą - tai teritorija, kurioje jos dirbs: rinks nektarą, žiedadulkes, vandenį. Kadangi bitės dirba nuo ankstyvo pavasario iki rudens, jų skraidymo zonoje 2-3 km spinduliu turi augti medingi augalai. Kuo toliau skris bitės, tuo daugiau maisto sunaudos sau.
Pavasariniam medunešiui itin tinkami lazdynai, sedulos, blindės, gluosniai, tuopos, trešnės, klevai, sodų augalai, vasarą didžiajam arba pagrindiniam medunešiui liepos, kaštonai, ievos, šaltekšniai ir įvairiausi pievų bei daržų augalai. Idealu, jeigu netoliese būtų dideli plotai dobilų ar rapsų, ar kitų medingų žemės ūkio naudmenų. Sodybose už miesto bitininkauti sąlygos daug palankesnės dėl toliau gyvenančių kaimynų ir didesnių neindustralizuotų plotų aplink.
Vis dėlto, jei gyvenate priemiestyje ar pačiame mieste nereikėtų skubėti atsisakyti bičių laikymo idėjos. „Bitės vienaip ar kitaip randa ką nešti. Vis dėlto, jeigu bitininkauji ne dėl didesnio medaus kiekio, o tiesiog patinka darbuotis, išgirsti dūzgesį, nėra didelio skirtumo, kiek to medaus. Tokiu atveju jis tampa šalutiniu produktu, o svarbiausias yra pačios bitės. Tik svarbu prisiminti, kad vienoje vietoje neturėtų būti labai daug avilių.
Pradedant bitininkauti reikėtų apie 3000-5000 Lt, priklausomai nuo avilių kiekio ir įrangos kokybės, ši kaina gali būti ir mažesnė. Matuojant finansiškai, pirmus 5 metus finansinės naudos iš avilių nebus. Šeimai iš keturių asmenų vieno avilio bičių medaus užtenka metams, o likusį galima realizuoti.
Jeigu visgi apsisprendėte laikyti bites, pradžioje reikėtų įsigyti bent du avilius su bitėmis. Kodėl du, o ne vieną ? Bičių gyvenime būna įvairių netikėtumų, pavyzdžiui, gali žūti motina, tuomet galima perkelti korį su kiaušinėliais iš kaimyninio avilio ir bitės užsiaugins motinėlę. Jei pavasarį kažkuri šeima prasčiau žiemojo, galima perais sustiprinti nusilpusią šeimą.
Populiariausios avilių rūšys yra daugiaukščiai ir klasikiniai 16 korių rėmų Dadano-Blato aviliai, paprastai vadinami tiesiog dadano aviliais. Pradedančiajam bitininkauti rekomenduoju tik klasikinius, laiko patikrintus dadano tipo avilius. Iš pradžių reikia susipažinti su bičių gyvenimu, o po 5-7 bitininkavimo metų galima pereiti į kitą bitininkavimo sistemą, t.y daugiaaukščius avilius.
Įsigijus avilius reikia rasti jiems vietą savo sklype. Aviliai turi būti pastatyti taip, kad būtų patogu prie jų prieiti iš visų pusių, tai vėliau tikrai pasijaus dirbant. Geriausia jų lakas atsukti į pietryčius, todėl ta kryptimi susidarys skraidančių „bičių takas“. Jį galima nukreipti kuo aukščiau už dviejų metrų pasodinant gyvatvorę ar tvorelę - pakilusios aukščiau bitės yra mažiau pavojingos žmogui.
Bitininkystė yra absoliučiai individualus dalykas - nuomonės skiriasi, ir bendrų receptų nelabai būna. Pavyzdžiui, korių atakiavimui galima įsigyti specialią šakutę su daug adatų, vėliau iš praktikos atrandama, kas patogiausia, galbūt paprasčiausiai užteks peilio. Reikia bitininko kalto - pradžioje galima nusipirkti paprastą kaltą, tokį, su kuriuo atrodo patogu dirbti, o po to įgijęs patirties žmogus pats supras, kas yra patogu. Tas pats su priemonėmis nuvalyti nuo korio bites - galima pirkti arba šluotelę, arba plunksną.
Bičių veislės pasirinkimas
Lietuvoje dominuoja Karnikos (Krajinos) ir Bakfasto rasės bitės. Galite rasti ir kitų rūšių - Kaukazo pilkosios, itališkosios, tačiau pripažįstama, kad Lietuvos sąlygomis tai yra prastesnis pasirinkimas. Kalbant apie vietines bites, jos laikomos draustiniuose dėl genofondo išsaugojimo, pasižymi agresyvumu. Šiuo metu geriausiai, įvairių stebėjimų duomenimis, Lietuvos sąlygoms prisitaikiusi yra Karnikos bičių rasė (populiacija). Šios bitės sugeba dirbti esant ir nedideliam medunešiui, gerai žiemoja bei yra gana ramios. Jas rinktis pradedančiajam pataria ir kalbinti bitininkai.
Laikau ypač ramias Karnikos rasės bites, todėl savame bityne tinklelio nenaudoju jau daug metų. Šios rasės bitės labai ramios, surenka daug medaus ,mažiau linkusios spiesti. Karnikos rasė nėra hibridas, tad ir išsispietusi bičių šeima dar išlaiko savo gerąsias savybes. Karnikos rasė labiau atlaidi pradedančiojo klaidoms, kurias jis neišvengiamai darys.
Patartina bites pirkti iš šalyje žinomų bitininkų, kurių yra kiekviename Lietuvos regione. Tokiu atveju įsigydami spiečių su apvaisinta motina, būsite tikras kad įsigijote būtent tą veislę, kad motinėlė yra jauna ir, svarbiausia, nenusipirksite ligotos motinėlės. Parduodamos motinos yra pažymimos specialių dažų taškeliu. Kiekvieni metai turi savo spalvą - tai leidžia nustatyti motinėlės amžių.
Patirties kaupimas
Geru bitininku nusipirkę savo avilį iškart netapsite, tačiau tai neturėtų stabdyti jūsų pasiryžimo auginti bites. Apie bites rašomos knygos ir straipsniai, todėl ir domėjimasis neturėtų būti paviršutinis. Patartina pradėti nuo itin vertinamos lietuvio Jono Kriščiūno knygos „Bitininkystė“, kuri, nors pirmąkart išleista dar 1933 m., aktualumo neprarado. Išmanyti bičių šeimos gyvenimą, bitės biologiją ir bičių metus yra būtina. Vis dėlto, kai sukaupsite savo informacinį pagrindą ir patirties, bitininkauti bus kur kas lengviau.
Nebijokite pasikonsultuoti su patyrusiu bitininku, tik atminkite kad šioje srityje kiekvienas patyręs bitininkas turi savo nuomonę apie bitininkavimą, tad atsirinkite, kas svarbiausia.
tags: #bitininkavimas #ant #namo #stogo