Jamesas F. T. Bugentalis (1915-2008) - psichologas, psichoterapeutas, dėstė klinikinę psichiatriją Kalifornijoje. Jis taip pat yra Amerikos humanistinės psichologijos asociacijos ir Kalifornijos valstijos psichologų asociacijos prezidentas.
Šiame straipsnyje apžvelgiama Jameso F. T. Bugentalio knyga „Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos“, atskleidžianti autoriaus humanistinės-egzistencinės psichoterapijos krypties įžvalgas.
Kas yra egzistencinė terapija?
Jamesas F. T. Bugentalis: įžvalgos specialistams
Knyga atskleidžia psichoterapeuto įžvalgas ir susidomėjimą paciento-bičiulio asmenybe bei gyvenimo istorija. Gražu skaityti, kaip autorius dirbdamas su kiekvienu iš klientų, išgyvena tam tikrus pokyčius ir pats, auga kartu su jais, mokosi iš jų.
Psichoterapija - tai vis giliau skverbtis į žmonių, kuriuos konsultuoji, pasaulį, į visiškai skirtingų žmonių pasaulį. Iš pradžių pakakdavo vieno seanso per savaitę, paskui mūsų darbas ėmė reikalauti dviejų ir trijų. Taip kaupėsi žinios apie žmogiškuosius potyrius, ir palaipsniui ėmė ryškėti mano dvilypio gyvenimo kaina.
Aš supratau, kad užsiimti psichoterapija - tai vis giliau skverbtis į žmonių, kuriuos konsultuoji, pasaulį, į visiškai skirtingų žmonių pasaulį.
Knyga "Menas būti gyvam"
„Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos“ - tai psichoterapeuto Jameso Bugentalio intensyvios psichoterapijos „virtuvė“.
Ši knyga - tai ne vadovėlis ar teorinis veikalas, o greičiau intymi kelionė į psichoterapijos procesą, atskleidžianti tiek paciento, tiek terapeuto patirtis.
Tai yra vienintelė šio autoriaus knyga, kuri turi vertimą į lietuvių kalbą.
Knygos struktūra ir turinys
Knygą sudaro šeši paciento ir psichoterapeuto dialogai bei asmeninis epilogas knygos pabaigoje. Šešiuose paciento ir psichoterapeuto dialoguose gvildenamos žmogiškosios problemos ir perteikiamas subtilus gydytojo ir paciento santykis.
Dialoguose narpliojamos šešios didžiulės temos: tuštuma ir tapatybė, atsakomybė ir pasirinkimas, pyktis ir įsipareigojimas, nuolankumas ir nepriklausomybė, objektyvumas ir ribotumas bei reikalingumas ir vienatvė. Į dialogus tarp psichoterapeuto ir paciento įsiterpia vidiniai autoriaus monologai.
Skaitytojas nuosekliai vedamas prie psichoterapijos metu įvykstančio paciento (ir psichoterapeuto) mąstymo lūžio ir drauge ima suvokti unikalią jo, o ir savo tapatybę.
Knyga ne tik padeda „prisijaukinti“ psichoterapiją, bet ir perteikia itin pozityvų autoriaus J. Begentalio požiūrį į žmogų.
Bugentalio psichoterapinis stilius
Bugentalis su pacientais elgiasi neįtikėtinai drąsiai, dažnai - net laviruodamas ant plonytės psichologo etikos linijos, kur menkiausias žingsnis ne į tą pusę ir gali būti viskas prarasta. Knygoje Bugentalis atsiskleidžia kaip labai talentingas psichoterapeutas, kuris tuo pačiu yra ir labai netobulas žmogus bei nuolat kovoja su savo demonais.
Jis nebijo būti pažeidžiamas ir atviras su savo pacientais, o tai leidžia jam užmegzti gilų ir autentišką ryšį.
Anot autoriaus, „Galvodamas apie Keitę jaučiu ypatingą šilumą, tarsi prisiminčiau draugą, su kuriuo kartu ištvėriau mūšį“.
Aktualumas šiuolaikiniame pasaulyje
Nors knyga pirmą kartą išleista dar XX a. 8 dešimtmečio viduryje, joje gvildenami klausimai neprarado svarbos ir nūdienoje. Kai kurie jų dabartiniame visur skubančiame ir lekiančiame pasaulyje aktūalūs kaip niekad.
Knyga ne tik padeda „prisijaukinti“ psichoterapiją, bet ir perteikia itin pozityvų autoriaus J. Begentalio požiūrį į žmogų.
Knygos poveikis plačiajai auditorijai
Kaip paprastas žmogus, jau skaitydamas knygą pradeda daugiau mąstyti apie gyvenimą. Supranta, kad jo subjektyvus jo būties suvokimas yra dar labai neišlavintas ir jo paties laukia ilga kelionė bandant suvokti tą subjektyvią būti.
Nuolat svarsto, kokia yra jo vidinė akis, kurią aprašo autorius, ir ką ja gali pamatyti ir suprasti apie savo gyvenimą ir būtį.
James Bugental „Menas būti gyvam” knygą patyriau kaip labai gyvą. Ji mane išjudino: įsiurbė, įkvėpė, padrąsino.
Knygos poveikis ir reikšmė
Ši knyga yra gyvas pasakojimas apie žmogiškuosius ieškojimus, kuriuose vertingų įžvalgų ras tiek specialistas, tiek psichologinės literatūros mėgėjas. Knyga įtrauks ir tiesiog išnešios ne tik specialistą, bet ir paprastą skaitytoją.
Kaip specialistas iš knygos išsineša drąsą dirbti su žmonėmis ir plaukti ne tik paviršiumi, bet nerti gylyn.
Egzistencinė psichoterapija
Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje galime rasti paaiškinimą: „egzistencinė psichoterapija - viena psichoterapijos mokyklų, tirianti žmogaus buvimą pasaulyje (būtis-pasaulyje) ir jo gyvenimo procesą (čia-būtis). Vienintelė psichoterapijos mokykla, savo praktiką grindžianti ne vien psichologinėmis, bet ir filosofinėmis koncepcijomis“ (R. Kočiūnas).
Pamatus šiai krypčiai paklojo filosofija (ypač fenomenologinė jos kryptis). Egzistencinės psichoterapijos ištakos glūdi Soreno Kierkegaardo, Friedricho Nietzsche’s, Edmundo Husserlio, Martino Heideggerio, Jeano-Paulio Sartre’o ir Maurise’o Merleu-Ponti darbuose.
Filosofų idėjas plėtojo ir psichoterapijai pritaikė Rollo May‘us, Viktor‘as Frankl‘is, Ludwig‘as Binswanger‘is, Medard‘as Boss‘as ir kiti. Egzistencinę paradigmą taiko šiuolaikiniai egzistencinės krypties autoriai: Emi van Deurzen - Smith, Irvin D. Yalom‘as, Simon du Plock‘as, Ernesto Spinelli ir kiti.
Terapijos kabinete anksčiau ar vėliau iškyla universalūs žmogaus būties klausimai, kuriuos taip išsamiai aprašė garsieji filosofai. Martin‘as Heidegger‘is tyrinėjo tokias sritis kaip: nerimas, kaltė, atsakomybė, rūpinimasis, autentiškumas, būties neapibrėžtumas, “įmestis” į pasaulį ir būties laikinumas.
Kas tai yra įmestis?
Negalime pasirinkti nei savo tautybės, nei rasės, nei akių spalvos, nei kūno sudėjimo, nei mamos ar tėčio. Visa tai gauname kaip dovaną. Kartais paveldime „neblogą puokštę“ - girtaujančius tėvus, genetinę ligą, o gal buvome palikti kūdikių namuose. Nieko negalime kaltinti dėl to. Ką su tuo daryti? Priimti tai. Susivokti kokios mūsų duotybės ir kokių turime galimybių. Kartu su gimimu, deja, esame įmesti ir į mirtį. Žmogaus gyvenimas yra baigtinis - būtis baigtinė. Įmesties duotybės tyrinėjimas terapijoje padeda žmogui geriau suprasti savo gyvenimą.
O nerimas? Kodėl tai duotybė? Na jau ne, pasakysite. Panaikinkite nerimą, noriu jo nejausti. Neišvengiamai jaučiame nerimą baigtinės būties akivaizdoje. Žmogus gimė vienas pats ir numirs vienas. Būties laikinumo suvokimas kelia nerimą - nuo kurio vaistų nėra. Egzistencialistai tai vadina egzistenciniu nerimu (jis kyla dėl egzistencinės vienatvės). Apie tokį nerimą sakome - nuo gyvenimo vaistų nėra.
Egzistencinės krypties psichoterapija daug dėmesio skiria atsakomybės klausimui. Jean-Paul Sartre‘as rašė jog žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra arba kuo tapo. Sartre‘o požiūriu, atsakomybė negali egzistuoti be laisvės. Jis rašė “aš pasmerktas visam laikui būti laisvas”. Jei esi laisvas, vadinasi turi pasirinkimą. Pasirinkimo laisvė yra kiekviename veiksme, mintyje, kiekvienoje akimirkoje. Net kai nesirenkame - pasirenkame nesirinkti (И. Ялом, 2000).
Neautentiškai gyvenantis žmogus nuolat save lygina su kitais, stengiasi laikytis kitų žmonių primetamų taisyklių, bijo kitų žmonių nuomonės, vengia savarankiškai priimti sprendimus. Jis gyvena, lyg būtų nešamas upės tėkmės.
Egzistencinės terapijos metu klientas skatinamas suvokti savo unikalias galimybes, prisiimti atsakomybę, mokytis gyventi kuo autentiškiau.
J. Bugental‘is rašė jog psichoterapeutui (konsultantui) svarbu būti autentišku žmogumi - tai ašinė konsultanto asmenybės savybė. J. Bugental‘is teigia, „jog yra trys požymiai, kad gyvenate autentiškai: pilnas dabartinio momento suvokimas, gyvenimo būdo pasirinkimas dabartiniu momentu ir atsakomybės už pasirinkimą prisiėmimas” (Kočiūnas, 1999).
Egzistencinė terapija - tai tikrai išskirtinė terapijos sritis. Susidomėjau ja dėl to, kad jai rūpi ne atskiros žmogaus psichikos dalys, bet visas žmogaus gyvenimas.
Tikrai ne nuo filosofinių pasvarstymų ar teorinių išvedžiojimų prasideda gyvenimo tyrimas egzistencinėje terapijoje. Į terapijos kabinetą ateina kenčiantis žmogus. Jis atsineša savo ilgai kauptą skausmą. Tas skausmas - tai tik ledkalnio viršūnė. Pamažu pradedame kalbėtis. Žmogus pasakoja kaip jis dabar savo gyvenime gyvena, dėl ko kenčia. Pradžioje daug klausau, stebiuosi, nes kiekvienas žmogus man įdomus, netikėtas. Paslaptis. Jo sunkumas - taip pat.
Kartais klientams terapijos procesą paaiškinu taip: kartu leidžiamės į kelionę po jūsų pasaulį. Jūs mane vedate už rankos, aš einu kartu su jumis, jūsų pėdomis. Tokiu būdu nušviečiame vis daugiau jūsų būties piešinio bruožų. Lyg pieštume paveikslą. Jame daug neaiškių, tamsių vietų. Kai mes kartu aptariame įvairias jūsų gyvenimo kerteles, tai piešinyje atsiranda daugiau aiškumo, spalvų, daugiau gyvenimo.