Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vienu iš svarbiausių tikslų tapo demokratinės ir teisinės valstybės kūrimas. Šiame kontekste itin svarbu užtikrinti žmogaus teises ir laisves, įskaitant teisę į teisingą teismo procesą. Ši teisė yra viena iš pagrindinių teisių Lietuvos nacionalinėje teisės sistemoje, turinti didžiausią teisinę galią, nes užtikrina žmogaus teisių įgyvendinimą santykiuose su kitais asmenimis ir valstybinėmis institucijomis.
Lietuvos Respublikos Konstitucija - pagrindinis žmogaus teisių garantas.
Teisės į Teisingą Teismo Procesą Samprata
Teisės į teisingą teismo procesą samprata yra plačiai išplėtota tiek teisės doktrinoje, tiek ir teismų praktikoje. Norint, kad ši teisė išliktų reali, būtina nuolat plėtoti jos sudedamuosius elementus ir taikyti juos ne tik teismo proceso metu, bet ir visada, kai asmens atžvilgiu yra taikomos teisės normos. Svarbu užtikrinti sklandų šios teisės įgyvendinimą tiek santykiuose tarp individo ir valstybės institucijų, tiek ir santykiuose tarp kelių individų.
Konstitucinis Teismas (KT) atlieka esminį vaidmenį užtikrinant teisės į teisingą teismo procesą įgyvendinimą. KT konstitucinė pareiga yra užtikrinti šios asmens teisės įgyvendinimą. Šiuo metu išsamiausiai teisingo teismo proceso sampratą atskleidžia Konstitucinio Teismo aktai, nepriklausomai nuo jų pobūdžio: nutarimai, sprendimai ar išvados. Tiesiogiai šios teisės sudedamieji elementai bei principai analizuoti Konstitucinio Teismo nutarimuose: tinkamas teisinis procesas, teismo teisė vykdyti teisingumą, teisės akto aiškumas bei tikrumas, skaidrumo principas ir kt.
Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra itin svarbi, nes, kaip teigiama literatūroje, šiuolaikinė konstitucija iš tikrųjų yra įgijusi jurisprudencinės konstitucijos statusą.
Teisės į Teisingą Teismo Procesą Raida ir Įtvirtinimas
Žmogaus teisėms nemažai dėmesio buvo skiriama per visą žmonijos civilizacijos istoriją, tačiau ne visada jis buvo vienodai reikšmingas, svarbus, vienodai garantuojantis tinkamą teisių apsaugą, reglamentavimą ir įgyvendinimą. Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje žmogaus teisės jau pripažįstamos visuotine vertybe. Esminis principas, įtvirtinantis žmogaus teisių prioritetą, gali būti atskleistas taip: visi žmonės gimsta turėdami vienodą orumą ir teises.
Pirmieji dokumentai, įtvirtinę žmogaus teises raštiškai ir jas nors šiek tiek susisteminę, yra Anglijos paveldas: Magna Carta (1215), Teisių peticija (1628), Teisių bilis (1689). Šalies nacionalinėse konstitucijose žmogaus teisės pirmą kartą įtvirtintos aštuonioliktame amžiuje. 1787 m. JAV tai buvo padaryta konstitucinėmis pataisomis, apibendrintai vadinamomis Teisių biliu. Taip pat reikšmingas ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucijos tekstas, įtvirtinęs prigimtinių žmogaus teisių pobūdį. Tokio įtvirtinimo reikšmę galima būtų apibūdinti kaip visuomeninės sutarties tarp individo ir valstybės sudarymą, o tai reiškia, jog valstybei suteikti įgaliojimai kyla iš individo suteiktos teisės atstovauti jo interesus.
Žmogaus teisės - visuotinė vertybė.
Vis dėlto, žmogaus teisių reglamentavimas tuo laikotarpiu dar nesugebėjo užtikrinti visapusiškos asmens teisių apsaugos, kadangi jas ignoruodavo įstatymų leidžiamosios ar teisminės institucijos, ar neoficialūs socialiniai mechanizmai. Todėl reikšmingu tapo tarptautinis žmogaus teisių įtvirtinimas.
Tarptautinis Žmogaus Teisių Įtvirtinimas
Pirmosios tarptautinės sutartys, kurių teisinis reguliavimas apėmė žmogaus teises, buvo susijusios su teisės į religiją pripažinimu, tai buvo įtvirtinta Vestfalijos sutartyje (1648) ir vergsų darbo uždraudimu Vienos kongreso (1815) metu. Kita tarptautinio teisinio bendradarbiavimo sritis buvo elgesio karo aplinkoje reglamentavimas, kuris apėmė šiuos teisės aktus: Paryžiaus deklaraciją (1856), Pirmąją (1864) ir Antrąją (1906) Ženevos konvencijas, Hagos konvencijas (1899 ir 1907).
Po Antrojo pasaulinio karo pradedama orientuotis į universalų ir absoliutų žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimą. 1945 m. įkuriama Jungtinių Tautų organizacija. Pirmasis itin reikšmingas Jungtinių Tautų priimtas tarptautinio pobūdžio dokumentas - 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Taip pat vienas reikšmingiausių regioninių žmogaus teisių ginčų įtvirtinantis tarptautinis dokumentas yra 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - Konvencija).
Žmogaus Teisių Klasifikacija
Remiantis istoriniu formavimusi, žmogaus teisės skirstomos į tris kartas. Pirmajai kartai priskiriamos pilietinės ir politinės teisės, pirmą kartą įtvirtintos raštu jau XVII amžiuje. Itin reikšminga, kad prie šių teisių priskiriama ir šiame darbe analizuojama teisė į teisingą procesą. Antroji karta apima ekonomines, socialines ir kultūrines teises, o trečioji - solidarumo teises.
Žmogaus Teisių Apsauga Lietuvoje
Teisinė žmogaus teisių samprata Lietuvoje pradėjo formuotis XVI a. pr., pirmajame Lietuvos Statute (1529), šis dokumentas vertinamas kaip pirmasis, atspindintis prigimtinių teisių dvasią. Analizuojamos asmens teisės aspektu reikšminga šio dokumento 9 str. nuostata, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę, įtvirtinusi lygybės teisminio proceso metu pamatus.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs žmogaus teisių vietą Lietuvos teisinėje sistemoje savo nutarimuose: Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisiniai santykiai subjektai. Taigi, galima daryti išvadą, jog bet kokia valstybės institucijų veikla turi būti grindžiama žmogaus teisių apsauga, nesvarbu ar ji būtų tiesiogiai susijusi su žmogaus teisių įgyvendinimu ar ne.
LR Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisių katalogas atitinka tarptautinėje teisėje pripažįstamą žmogaus teisių spektrą. 1995 m. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija pripažinta Lietuvos Respublikos teisės šaltiniu.
Teisinėje literatūroje pažymima, jog jau minėtame LR Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė norma preziumuoja asmens teisę į teisingą teisinį procesą, kurio esmė - asmens teisių apsauga. Taigi, aiškinant šią konstitucinę normą taip siaurai, būtų galima daryti prielaidą, jog yra tam tikros teisės spragos Lietuvos teisės sistemoje, todėl kad nei Konstitucija, nei kiti nacionaliniai teisės aktai lingvistiškai neįtvirtina asmens teisės ginti savo pažeistus interesus teismine ar administracine tvarka.
Tyrimo Tikslai ir Uždaviniai
Šiame magistro baigiamajame darbe siekiama lyginamuoju aspektu atskleisti teisės į teisingą teisinį procesą sudedamuosius elementus bei išryškinti šios teisės užtikrinimo reikšmę ne tik teisminėse, bet ir neteisminėse institucijose. Lyginamuoju istoriniu metodu analizuojamas teisingo proceso reikalavimo įtvirtinimas skirtingose istorinio vystymosi pakopose.
Literatūra
Nagrinėjama tema moksliniu lygmeniu analizuota fragmentiškai, tad esminiai šio darbo šaltiniai: LR Konstitucija, LR KT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau EŽTT), iš dalies ir Europos Teisingumo Teismo (toliau ETT) jurisprudencija, taip pat reikšmingi teisės periodinėje literatūroje bei doktrinoje mokslininkų bei praktikų parašyti straipsniai.
Vertinga ir užsienio šalių autorių (L. Levin, R. Clayton, H. Tomlinson, A. Grotrian) literatūra, leidžianti atskleisti teisės į teisingą teisinį procesą turinį, vietą žmogaus teisių ir laisvių sistemoje bei palyginti ją su nacionaliniuose šaltiniuose įtvirtinta pozicija.
| Institucija | Funkcija |
|---|---|
| Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas | Užtikrina Konstitucijos viršenybę ir žmogaus teisių apsaugą |
| Europos Žmogaus Teisių Teismas | Nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų |
| Europos Teisingumo Teismas | Užtikrina Europos Sąjungos teisės vienodą taikymą |
tags: #bendrosios #nedalomos #nuosavybes