Aukštaitijos Partizanų Prisiminimai: Žvilgsnis į Istoriją ir Dabartį

Šiame straipsnyje panagrinėsime Aukštaitijos regiono sodybų istoriją per partizanų prisiminimus, atskleisdami svarbius pokario laisvės kovų etapus ir jų įtaką tautos istorijai.

Aukštaitijos regionas Lietuvos žemėlapyje

Partizanų Kovos ir Tautos Išlikimas

Nors pokario partizanai buvo bejėgiai prieš tūkstantines atėjūnų armijas, bet savo gyvybių auka tautą jie išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo. Vietiniai gyventojai partizanus labai rėmė, juos maitino ir rengė.

Ką tik praėjus pirmajai fronto bangai, kraštą užplūdo ne tik iki dantų ginkluotos NKVD gaujos, bet ir tūkstančiai terbomis apsikarsčiusių vadinamųjų „bežancų" iš Rusijos, kurie dienomis eidavo per kaimus iš gryčios į gryčią prašydami išmaldos, o naktimis grįždavo jau su įnagiais plėšt tų pačių, pas kuriuos dieną išmaldos prašė. Tik partizanų dėka šitie vadinamieji „bežancai" nedelsiant buvo išguiti iš Lietuvos. Okupantų valdžia juos toleravo, apgyvendindavo tuščiuose išvežtųjų į Sibirą namuose, varydavo juos šnipinėt vietinių gyventojų; apsimetę grybautojais ir uogautojais, jie bastėsi po miškus ir, pastebėję ten esančius partizanus, pranešdavo NKVD daliniams. Tai buvo dar viena iš daugelio okupantų vykdomo genocido rūšių.

Represijos ir Rėmėjų Neutralizavimas

Čia okupantai irgi gana išradingai pritaikė visus jau seniai išbandytus metodus, kaip šituos rėmėjus neutralizuoti: tūkstančiai lietuvių šeimų prievarta buvo grūdami į belangius gyvulinius vagonus ir tremiami į Sibirą, daugeliui jų buvo „priklijuotos" buožių etiketės, tai reiškė, kad jie turėjo daug žemės ir išnaudojo neturtinguosius. O kada „buožes" išvežė, šituos „neturtinguosius" suvarė į kolchozus, tai ir partizanų rėmimas buvo galutinai užgniaužtas. Taip ir liko partizanai vienui vieni -nei savi, nei užsienis jiems jau jokios pagalbos suteikti nebegalėjo, po vieną buvo išdavikų, provokatorių surankioti, iššaudyti.

Išlikime verti partizanų priesaikos žodžių - tęsti brolių krauju rašytą testamentą...

„Prisikėlimo" Apygarda: Istorinis Kontekstas

„Prisikėlimo" apygarda įkurta 1948 04 01 padalijus jungtinę „Kęstučio" apygardą į dvi apygardas. Į „Prisikėlimo" apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio" (anksčiau „Voverės"), „Maironio" (anksčiau „Povilo Lukšio") ir „Lietuvos žalioji" (į ją įtraukta „Atžalyno" rinktinė). Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis", jos teritorijoje (Radviliškio raj. Minaičių k.) 1949 02 10-20 įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. „Prisikėlimo" apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis.

Trūkstant štabų pareigūnų, 1952 05 20 Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo" apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio" apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio" rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas". Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.

Kęstučio apygarda (į kurią įtraukta Prisikėlimo apygarda)

Gyvenimo pradžia. Gimiau 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime prie Radviliškio miesto. Tėvai buvo visiškai beturčiai. Tėvas Teodoras Vyšniauskas vertėsi atsitiktiniais darbais, motina Zuzana Baltramaitytė-Vyšniauskienė - namų šeimininkė. Turėjau dvi seseris ir brolį.

Švietimas ir Rezistencinė Veikla

Šiaip taip 1940 m. man pavyko užbaigti Linkuvos gimnaziją. Studijuoti aukštojoje mokykloje neturėjau lėšų, todėl, užbaigęs Mokytojų kursus Ukmergėje, pradėjau mokytojauti Bokštų pradžios mokykloje, Tauragės apskrityje. 1946 06 09 patekau į MGB rankas. Paleistas iš lagerio 1955 02 09 bandžiau tęsti mokslus, bet visi keliai į aukštąsias mokyklas buvo uždaryti. Pavyko įstoti tik į Vakarinį Karagandos Kalnų technikumo PCS skyrių. 1961 m. gavau diplomą su raudonais viršeliais ir tuoj pat išvykau į Lietuvą.

1940-1941 m. (kaip visiški beturčiai) nei aš, nei šeima kokių nors represijų nepatyrėme. Mokykla, kurioje dirbau, dėl blogo kelio buvo nepasiekiama sovietiniams ideologams. Antroji sovietų okupacija užklupo Radviliškyje. 1944 10 01 mane paskyrė pradinės mokyklos Nr. 2 vedėju. Čia tęsiau rezistencinę veiklą prieš naujus okupantus su kolegomis ir su gimnazijos moksleiviais. 1945 m. pradžioje prieš mano norą buvau paskirtas kandidatu į TSRS AT Tautybių tarybą.

Įstojimas į Partizanų Greas

Visų nuostabai - 1945 04 02 į mano butą Dariaus-Girėno gatvėje atėjo NKGB agentai manęs areštuoti. Pasitaikius progai, nuo arešto pabėgau ir įstojau savanoriu į partizanų „Žaliąją rinktinę". Netrukus prie manęs prisijungė brolis Vincas-Ginutis, dirbęs mokytoju Pakalniškių mokykloje. Kadangi NKGB brolio neieškojo, jis be jokios registracijos pradėjo dirbti Kupreliškio pradžios mokykloje.

Niršdami iš pykčio partijos aktyvistai, vadovaujami paties pirmojo sekretoriaus Malaknos, su rusų kareiviais 1945 07 24 apsupo tėvų namus Radviliškyje ir išvežė namuose buvusias mamą ir seserį Janiną, Šiaulių prekybos mokyklos mokinę. Vežė ypatingai žiauriai, neleido nieko pasiimti. Tėvas negrįžo į namus ir taip pat išėjo į mišką. Kadangi kovoti partizanų gretose jis buvo per senas, kapitonas Radvila nusiuntė jį į Mašnauskų ūkį Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje. Olga Mašnauskaitė parūpino jam pasą Jankausko pavarde, jos tėvas iš savo ūkio paskyrė jam žemės. Šitame ūkyje tėvas laimingai išgyveno iki 1961 m. Grįžęs iš tremties, parsivežiau jį į Klaipėdą, kur 1964 m.

Brolis Vincas Vyšniauskas-Ginutis partizanų gretose išbuvo tik iki rudens. Žuvus kapitonui Radvilai, naujasis „Žaliosios rinktinės" vadas leitenantas Petraitis įsakė jam legalizuotis. Tai buvo 80-150 vyrų turėjęs labai drausmingas karinis dalinys, susiformavęs 1945 m. kovo pabaigoje. Miškais skurdžioje Vidurio Lietuvoje šitokiam dideliam partizanų daliniui išsilaikyti buvo nelengva.

Daug kartų saugumas, sutelkęs didžiules karines pajėgas, bandė jį apsupti ir sunaikinti, bet jis vis išsprūsdavo ir vėl pasirodydavo už keliasdešimties kilometrų. Vos tik MGB agentai išsiaiškindavo „Žaliosios rinktinės" buvimo vietą ir keli tūkstančiai pasieniečių, vidaus ir reguliariosios armijos karių pasiruošdavo „košti" tą ar kitą mišką, partizanai iškart nežinia kur pradingdavo. Į šitą partizanų rinktinę įstojau savanoriu 1945 m. balandžio pradžioje ir ištarnavau joje 14 mėnesių. Per kolegą Simaitį (dabar gyvena Vilniuje) susisiekiau su kapitonu Izidoriumi Pucevičiumi-Radvila.

Žaliosios Rinktinės Veikla

1945 m. balandžio pabaigoje drąsi ryšininkė Apolonija Šernaitė, prof. Šerno sesuo (dabar gyvena Rozalime), atvežė iš Radviliškio mano tėvų namuose paslėptą nuosavą rašomąją mašinėlę „Standart-Korona". Tą pačią dieną kapitonas Radvila paskyrė mane „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju. Tą darbą dirbau iki patekimo nelaisvėn, iki 1946 09 06. Turėtą slapyvardį Gražvydas pakeičiau į Aušrą. Tačiau po savaitės, atėjus į rinktinę vyresniam už mane partizanui Aušrai, tapau Aušrele. „Žaliosios rinktinės" branduolys sparčiai didėjo.

1945 m. balandyje, labai suaktyvėjus NKGB veiklai, buvo išaiškinta daug pogrindinių organizacijų. Išvengę areštų, jų nariai pasitraukė į miškus. Be to, suaktyvėjo ir rekrūtų gaudymas. Gegužės pradžioje „Žaliojoj rinktinėj" jau buvo 80 partizanų. Trūko ginklų, todėl buvo nutarta nuginkluoti visus kaimuose valdžios apginkluotus aktyvistus. Dauguma jų turėjo sovietinius karabinus su atlenkiamais keturbriauniais durtuvais, bet buvo ir automatų bei „dešimtukų". Be to, kaimų gyventojai turėjo pasislėpę nuo karo išlikusių rusiškų ir vokiškų ginklų, kuriuos mielai perleido partizanams.

Be spaudos redaktoriaus ir leidėjo pareigų, kapitonas Radvila buvo mane įpareigojęs rašyti „Žaliosios rinktinės" metraštį, ką aš ir dariau iki 1945 m. liepos vidurio.

Metraščio Fragmentai

Prisimenu, kad apie „Žaliosios rinktinės" įkūrimą buvau užrašęs maždaug taip: 1945 m. kovo 21 d. vokiečių lėktuvas nuleido Panevėžio apskrityje Frankenhageno desantininkų mokykloje paruoštų jaunuolių grupę. Jie buvo apginkluoti rusiškais ginklais ir aprūpinti GRU padalinio pažymėjimais, įpareigojančiais visus pareigūnus teikti pažymėjimo savininkui visokeriopą pagalbą. Jie susirado Šeduvos valsčiuje besislapstantį kapitoną I. Pucevičių ir paprašė būti jų vadu. Prie šito būrelio prisijungus dar keletui vyrų, gimė „Žalioji rinktinė".

Kapitonas Radvila gerai suprato konspiracijos svarbą. Apie „Žaliosios rinktinės" branduolį priešas neturėjo gauti jokių žinių, nei apie žmonių skaičių jame, nei apie vidaus struktūras ir jų vadus. Oficialiai buvo minimos tik trys pareigybės: „Žaliosios rinktinės" vadas, vado pavaduotojas ir adjutantas. Kapitonas Radvila skrupulingai vengė bet kokio biurokratizmo. Paskyręs mane „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju, jis nesuteikė jokio titulo. Pasišaukęs į savo palapinę, paklausė ar aš sutinkąs dirbti šį darbą. Man atsakius teigiamai, jis teištarė: „Tokiu atveju dirbk! Tai labai svarbu. Enkavedistai bijo spausdinto žodžio labiau negu velnias kryžiaus, todėl apie savo darbą stenkis kuo mažiau pasakoti. Nenoriu, kad taptum enkavedistų taikiniu Nr. Struktūriškai „Žaliosios rinktinės" branduolys susidėjo iš trijų būrių, po 40 žmonių kiekviename. Tai - žvalgybos, sargybos ir štabo apsaugos skyriai, su ūkio padaliniu prie pastarojo. Aš tarnavau štabo apsaugos skyriuje, kuriam vadovavo vyr. puskarininkis Virpša.

Laisvalaikis ir Pramogos Šiuolaikinėje Lietuvoje

Nors straipsnis daugiausia dėmesio skiria istorinei perspektyvai, verta paminėti ir šiuolaikines laisvalaikio galimybes Lietuvoje, ypač Aukštaitijos regione.

Pristigus idėjų privalu atsiminti, kad Lietuva - apžvalgos bokštų ir pažintinių takų kraštas: turime apie 30 apžvalgos bokštų ir daugiau nei 100 pažintinių takų per pelkes, parkus, aplink ežerus.

Po Žemaitiją - aktyviaiAplink Platelių ežerą vingiuoja 24 km dviračių takas. Pačiuose Plateliuose - dviračių nuoma. Keliaujantiems pėstute - Šeirės gamtos takas ir Paplatelės takas. Mažiausiems turistams skirtas Giliuko ir Kaštoniuko takas Platelių dvaro parke, kelionėje juos lydės išdykėlis Kaštoniukas, kuriam vis knieti nulaužti šakelę, nuskinti gėlę ar net spardyti skruzdėlyną. Norintieji geriau pažinti Žemaitiją kviečiami į Platelių lankytojų centro ekspoziciją „Žemaitijos žemės slėpiniai“ ar į vienintelį Europoje „Šaltojo karo muziejų“ Plokščių kaime.

tags: #brangiausios #sodybos #aukstaitijoje