Bernardo Brazdžionio Gyvenimo Kelionė: Adresai, Tremtis ir Sugrįžimas

Bernardas Brazdžionis (1907-2002) - garsus lietuvių prozininkas, poetas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, muziejininkas ir literatūros kritikas. Jo kūryba ir gyvenimas paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje.

Ilgoje ir nelengvoje poeto gyvenimo kelionėje 15 metų gyventa, mokytasi ir dirbta Kaune. Tai - jaunystės, kūrybinių ieškojimų, asmenybės brendimo metai.

Bernardas Brazdžionis

Ankstyvasis gyvenimas ir studijos

Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Stebeikėliuose, Pumpėnų valsčiuje, Biržų apskrityje. Pasvalyje lankė pradžios mokyklą, o vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. 1929-1934 m. Vytauto Didžiojo Universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

1929 metais, baigęs Biržų gimnaziją, B. Brazdžionis išvyko studijuoti į Lietuvos universitetą Kaune. Tų pačių metų spalio mėnesį pašaukiamas atlikti karinės prievolės, todėl grįžo į Biržus dalyvauti komisijoje.

Išlikęs 1929 m. spalio 15 d. Biržų apskrities naujokų ėmimo komisijos išduotas „Liūdymas“, tvirtinantis, jog „patikrinus sveikatos stovį, sulig „Ligų ir kūno trūkumų sąrašo „A“ punkto 76 ir 78 pripažintas tarnauti kariuomenėje netinkamu ir todėl, einant „Karinės priev. įst. papild.“ § 25, raide „a“ tapo visiškai nuo karo tarnybos atleistas.“ Nuo vaikystės būdamas silpnos sveikatos, Bern. Brazdžionis buvo atleistas nuo karinės tarnybos ir galėjo tęsti studijas universitete. Čia klausėsi V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, V. Sezemano, B. Sruogos, J. Tumo-Vaižganto paskaitų, dalyvavo literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime: lankė B. Sruogos seminarus.

Kartu su gimnazijos draugais dailės studentu Antanu Kuču ir medicinos studentu Baliu Skleniu išsinuomojo bendrą kambarį Žaliakalnyje, Minties rato gatvėje. Vėliau jie persikėlė gyventi į to paties šeimininko naujus namus Šviesos gatvėje.

Minties Rato Gatvė Kaune

Studijuodamas universitete ir vėliau Brazdžionis dirbo žurnalisto ir redaktoriaus darbą. 1933 m. redagavo dvisavaitį akademinį laikraštį „Lietuvos studentas“, 1934-1935 m. leido ir redagavo poezijos laikraštį „Pradalgės“.

Kūrybinė veikla

B. Brazdžionis buvo labai produktyvus autorius. 1926 m. išleido poezijos rinkinį ,,Baltosios dienos“, vėliau sekė ,,Verkiantis vergas‘‘, ,,Amžinas žydas‘‘, ,,Krintančios žvaigždės‘‘ ir daug kitų. Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleido daug knygelių vaikams, tokias kaip ,,Drugeliai“ ir ,,Mažųjų pasaulis“.

Tais pačiais metais Vytės Nemunėlio slapyvardžiu „Žvaigždutės“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį vaikams, kuriuo pradėjo savo kelią į vaikų poeziją.

Apie kūrybinės saviraiškos pradžią B. Brazdžionis kalbėjo interviu 50-mečio proga: „Rašyti pradėjau pirmosiose gimnazijos klasėse. Paskatino mirtis. Sunkiai susirgus atrodė, kad mirsiu. Peržvelgiau savo gyvenimą ir nusigandau - visai nieko nepadaryta. Literatūrą mėgau nuo pradžios mokyklos suolo. Domėjausi pirmųjų „Vainikų“ lietuviais poetais, juos skaičiau. Negalėdamas ligoje rašyti, ėmiau eiliuoti atmintinai. Grįžęs į gimnaziją, ėmiau klasės rašomuosius darbus eilėmis rašyti. Lietuvių mokytojas buvo toks geras ir nuolaidus, kad ne tik neparašė dvejeto - dar pagyrė. Davė paskaityti aukštesniųjų klasių mokytojui. Tas paskaitė aukštesnėse klasėse. Pagarsėjau. Nežinojau, kur dėtis, kaip nejauku buvo. Bet rašyti nebemečiau, tik rašiau „slaptai“. Pradėjau siųsti spaudai.“

Pirmąjį eilėraštį „Velykos“, pasirašytą Bern. Žvainio slapyvardžiu Brazdžionis išspausdino 1924 m. pavasarį leidinyje „Pavasaris“.

Brazdžionis yra aprašęs Vladui Žukui 1982 m.: „Vytė Nemunėlis. Tai mano mylimiausias vardas. Tuo slapyvardžiu eiles vaikams pradėjau spausdinti „Žvaigždutėje“, redaguojamoje St. Tijūnaičio. <...> Turėjau ir aš kitaip pasirašyti ne pavarde, kuri, be to, vaikams ir netinkanti, šiurkšti, <...> vaikams reikia malonaus, švelnaus, gražaus, skambaus, kaip Tamulaitis, Vaičiulaitis ir pn. Tai jų pavardės. Gera jiems. Man reikia susirasti. Kaip, kur? <...> Tada krito į galvą upės vardas: Nemunėlis. Ne Nemuno mažybinis vardas, bet tikras upės vardas, upės, tekančios Lietuvos šiaurėj, iš kur ir mano tėvų tėvai buvo kilę. Vienas pavardės žodis kažkaip varganai atrodė. Reikėjo vardo. Pridėjau. Vytė. Vytauto meilybinį vardą.<...> Ir išėjo Vytė Nemunėlis, tapęs labai populiariu ir mėgiamu vaikų.

Neoromantizmo poetika atsiskleidė Brazdžionio poezijos rinkiniuose „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939).

Apie savo literatūrinį kelią poetas yra rašęs: „Vaikystėje buvau giliai (nors nesąmoningai) tikintis; jaunystėje - indiferentas [abejingas], kol susiradau savo pašaukimo kelią. Pradžioje buvau Maironio ir Putino gerbėjas (dar daugiau - garbintojas); vėliau dvasioje žavėjausi lietuvių literatūros revoliucionieriais, kokie jie bebūtų, kad tik ne „sustingusios senatvės“ atstovai, prieš ją pakėlę kovą „ketuvėjininkai“, drąsūs „trečiojo fronto“ idealistai, kol niekuo nepatenkintas priėjau prie senojo ir naujojo Testamento šaltinių, kol sieloje apsigyveno Kristus, o poezijoje suradau savo kelią ir savąjį žodį. To ieškojimo metų rinkinys - „Jerichono rožė“ (pavadintas „Amžinu žydu“), o laimėjimo išdava rinkinys „Ženklai ir stebuklai“.

Dar vėliau susiformavo tėvynės ir gimtosios žemės, tautos praeities ir dabarties tapatybės paveikslas.

1936 m. 1000 litų premija įvertinta Vytės Nemunėlio eilėraščių knyga „Kiškio kopūstai“, kuri buvo apskritai pirmoji premijuota vaikų poezijos knyga lietuvių literatūros istorijoje. Premija buvo įteikta Valstybės teatre 1937 m. vasario 17 d. Tais pačiais metais B. Brazdžionio poezijos rinkinys „Ženklai ir stebuklai“ buvo apdovanotas solidžia „Sakalo“ leidyklos premija.

1939 m. B. Brazdžionis buvo apdovanotas Valstybine literatūros premija už eilėraščių rinkinį „Kunigaikščių miestas“.

Turėdamas šeimą ir finansinių įsipareigojimų Brazdžionis dirbo neskaičiuodamas laiko ir jėgų: 1937-1939 m. dirbo „Sakalo“ leidykloje literatūros redaktoriumi, 1938-1939 m. redagavo literatūros, meno ir kultūros žurnalą „Dienovidis“, 1941 m. suredagavo almanachą „Literatūros metraštis su kalendorium 1942 metams“.

Be to, Bernardas Brazdžionis mokytojavo, dirbo knygų leidykloje ,,Sakalas‘‘, o nuo 1940 m. buvo Maironio literatūros muziejaus direktorius.

1940-1944 m. 1940-ųjų metų sovietų okupacija sukėlė daug nerimo. Slėgė pirmoji trėmimų banga, namuose buvo atlikta krata, Brazdžioniai žinojo, kad yra sekami - rytais ant sniego aplink namelį matydavo svetimas pėdas. Vis dėlto pirmąją okupaciją išgyveno, išsislapstė. Visiškai atsitiktinai nebuvo išvežti, tik todėl, kad nebuvo namuose. 1944 m. grįžtant sovietų armijai Brazdžioniai nutarė trauktis į Vakarus.

Adresas Kaune

Prie namo Kaune, Taikos pr. 21, kuriame jis gyveno 1936-1944 m., o 1991-2001 m. atvažiuodavo kiekvieną vasarą, buvo atidengtas paminklinis biustas. Tai liudija jo svarbą Kauno miestui.

Paminklinis biustas B. Brazdžioniui Kaune

1939 m. šeima įsigijo savo namus Tvirtovės alėjoje (šiuo metu - Taikos pr.).

Iškilaus poeto ir Kauno miesto garbės piliečio B.Brazdžionio namas po dainiaus mirties 2002 metais vis keičia savininkus.

Dainavos gyvenamojo rajono, kur yra šis B.Brazdžionio namas, pilietinės bendruomenės „Dainava“ pirmininkė Jolanta Kaminskienė tvirtino, kad nauji savininkai namą siekia nugyventi, juo bei aplink esančiu sklypu nesirūpina.

Vienas iš valdos savininkų V.Sinkevičius tikino, kad namu rūpinasi, nuo nieko nesislapsto ir į kylančius klausimus pasirengęs atsakyti visiems norintiems.

Kadangi poetas su šeima gyveno JAV, Kalifornijoje, name Kaune apsilankydavo kartą per metus. Todėl pastate nuolat gyveno ir jį prižiūrėjo B.Brazdžionio žmonos Aldonos dukterėčia Aušra Stanionytė.

Po poeto mirties 2002 metais namas liko jo anūkei D.Lovett. Moteris taip pat gyvena JAV. Namą prižiūrėjusi A.Stanionytė pablogėjus sveikatai 2011 metais iš jo taip pat išsikraustė.

Pastatą prižiūrėti buvo pasamdyta kaunietė Laima Užkurnienė. Dabar ir jos name jau nėra. Namą 2014 metų pabaigoje įsigijo B.Brazdžionio sūnėnas ir D.Lovett pusbrolis A.Brazdžionis su žmona Justina ir kaunietis V.Sinkevičius su žmona Evelina.

Poetas 1995 metais buvo tituluotas Kauno miesto garbės piliečiu.

Dainavos seniūnija, pagerbdama poetą, savo simboliu net pasirinko tris meškinus. B.Brazdžionis yra sukūręs poemą „Meškinas Rudnosis“, kurioje pasakojama meškino Rudnosio, jo žmonos Rudnosienės ir sūnaus Rudnosiuko istorija.

Vienas iš dabartinių namo šeimininkų V.Sinkevičius stebėjosi, kad kažkam kyla įtarimų, esą namą ketinama supūdyti.

Pasak V.Sinkevičiaus, išgirdęs apie planus namą perleisti svetimiems A.Brazdžionis pasiūlė jam per pusę nupirkti pastatą.

Tremties keliai

L. Peleckis-Kaktavičius knygoje „Bernardas Brazdžionis“, išleistoje 2014 m., publikuoja interviu, kuriame Brazdžionis sako: „Iš Lietuvos išvykome bėgdami nuo sunaikinimo, bet tas bėgimas buvo ne į gyvenimą, o į mirtį, nes Vokietijoje tebevyko karas, ant miestų ir ant žmonių galvų krito bombos.“

Išvykstant pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Brazdžionienė su vaikais prekiniais vagonais buvo išvežta į Vakarus, o Bernardas paimtas apkasų kasti. Gavęs medicininę pažymą, kad tokiam darbui netinkamas, poetas nusipirko bilietą į Gracą ir išvyko traukiniu iš Eitkūnų.

Bėgdami nuo karo, Brazdžionys traukėsi iš Lietuvos iki Kulautuvos garlaiviu, o link Kybartų važiavo sunkvežimiais. Kiršuose, netoli pasienio, apsistojo pas Kazio Bradūno tėvus kartu su rašytoju Česlovu Grincevičiumi, ekonomistu Juozu Leimonu ir tautotyrininku Antanu Mažiuliu.

Pasienyje Brazdžionių šeimai teko išsiskirti. Aldona Brazdžionienė su trimis mažais vaikais prekiniais vagonais buvo išvežti į Vakarus ir apgyvendinti pereinamajame lageryje (durchgangslager), o Bernardas buvo paimtas apkasų kasti. Tačiau po trijų dienų, liepos 22-ąją, Virbalyje B. Brazdžioniui išdavė medicininę pažymą, kad jis darbui netinkamas. Nusipirkęs bilietą į Gracą, po dešimties dienų, liepos 31-ąją, išvyko traukiniu iš Eitkūnų.

Trumpam apsigyveno Grace. Ten kelioms savaitėms gavo atostogų korteles ir ieškojosi darbo. Nusprendęs apsigyventi Furthofe, Brazdžionis vyko pas žmoną ir vaikus į Gotenshafeną, pakeliui užstrigdamas Breslau mieste. Dokumentai patvirtina, jog rugpjūčio 7 d. rytą iš Breslau (Vokietijoje) B. Brazdžionis išvyko toliau. Karas vis dar tęsėsi, aplink krito bombos. Visą širdgėlą tuomet išliedavo dienoraštyje.

Pirmasis įrašas dienoraštyje - 1944 metų rugpjūčio 15-ąją: „7.20 atvykstam į Furthofą“. Tikėtina, jog tuomet atvyko su šeima, nors dienoraštyje apie šeimos narius pirmą kartą užsimena tik rugsėjo mėn. Rugpjūčio 18 dieną pradėjo dirbti Furthofo fabrike.

Spalio 18-ąją, trečiadienį, gavo pranešimą, kad Arbeitsamtas [darbo birža] perkelia į Zalcburgą. Paskutinę spalio savaitę visa šeima išvyko į Zalcburgą, kur pajuto sotesnį ir švaresnį gyvenimą. Tačiau neilgam, nes šiame mieste labai neramu, jis buvo nuolat bombarduojamas, todėl Brazdžioniai nusprendė apsigyventi Austrijoje, aukštai Alpėse, Gatschacho kalnų kaimelyje, vasarvietėje prie Weissensee ežero netoli Italijos sienos.

Iš ten 1945 m. pavasarį šeima atvyko į Vokietiją, apsigyveno Wangene. Pasibaigus karui ir pradėjus kurtis DP stovykloms, Brazdžionių šeima apsigyveno Ravensburge, kur 1946-1949 m.

Apibendrinant galima sudaryti lentelę su pagrindinėmis Bernardo Brazdžionio gyvenamosiomis vietomis tremties metu:

Šios vietos liudija apie sunkų ir neramų laikotarpį poeto gyvenime, kuris atsispindėjo jo kūryboje.

Gyvenimo sąlygos DP stovyklose nebuvo lengvos, teko pakovoti ir dėl patogesnio gyvenamojo būsto, be to, kiekvienam asmeniui buvo skiriamos įvairios maisto, tabako kortelės.

Kaip ir dauguma Vokietijos DP stovyklose gyvenusių lietuvių, poeto B. Brazdžionio šeima rūpinosi galimybe išvykti į JAV. Tolima giminaitė Pranė Lapienė atsiuntė iškvietimą ir laidavo už visą šeimą.

Kelionės metu emigrantai privalėjo turėti skiriamuosius NCWC [Nacionalinės katalikų gerovės asociacijos] ženklus.

1955 m., pakviestas žurnalo „Lietuvių dienos“ leidėjo A. Skiriaus, rašytojas nutarė išbandyti laimę Kalifornijoje.

Sugrįžimas į Lietuvą

Po daugelio metų poetas Bernardas Brazdžionis sugrįžo į tėvų žemę. Stebėjo ją godžiai, įdėmiai. Keliavo po kraštą, skaitė eilėraščius, susitiko su jaunimu ir su savo tėviškėnais, tapo Poezijos pavasario laureatu, susijaudinęs vartė storoką savo kūrybos rinktinę Poezijos pilnatis, dalino autografus.

Tai buvo Poeto dienos, tai buvo mūsų poezijos Prisikėlimo metas. Tuojau pat dvyliktųjų klasių moksleiviams pakito mokymo programa - kelios valandos skirtos Brazdžionio kūrybai.

Bernardas Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d. Jo kūryba ir gyvenimas įkvėpė daugelį kartų. Jo poezija ir šiandien yra aktuali, o atminimas gyvas Lietuvos kultūroje.

tags: #brazdionio #gyvenamosios #vietos