Kęstutis Kasparavičius - vienas žymiausių lietuvių dailininkų ir rašytojų, pelnęs pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo kūryba apima iliustracijas vaikų knygoms, autorinius tekstus ir įvairius meninius projektus. Šiame straipsnyje apžvelgiama K.Kasparavičiaus kūrybinė veikla, jo požiūris į knygų meną ir įkvėpimo šaltiniai.
Kūrybos kelias ir bendradarbiavimas su užsienio leidyklomis
Prieš keturiasdešimt metų dailininkas nupiešė iliustracijas pirmajai savo paveikslėlių knygai. Per tą laiką, bendradarbiaudamas su Vokietijos bei Taivano leidyklomis, iliustravo beveik pusšimtį klasikinės bei modernios vaikų literatūros knygų: „Brėmeno muzikantus“, Carlo Collodi „Pinokio nuotykius“, „Tinginių šalį“, Augusto Burgerio „Miunhauzeną“, Hoffmanno „Spragtuką“, Anderseno „Coliukę“ bei „Mergaitę su degtukais“, Carlo Maria Weberio „Laisvąjį šaulį“ ir daugybę kitų.
Šalia jo paties autobiografijos, svarbiausių gyvenimo ir kūrybos įvykių, knygoje pateikiamos visų K.Kasparavičiaus knygų sukūrimo istorijos, užrašytos paties autoriaus, taip pat ir menotyrininkų bei artimųjų įžvalgos apie menininko kūrybą. Šiais metais pasirodė visiškai nauja ir kitokia dailininko bei rašytojo knyga „Kasparatorija“ (išleido Vilniaus grafikos meno centras). Kaip teigia pats menininkas, šiame leidinyje „Kasparavičius yra tartum išversta pirštinė“ - atvirai ir be jokių užuolankų dalijasi visomis savo nesėkmėmis, klaidomis ir kūrybiniais laimėjimais.
Jubiliejus ir kūrybiniai planai
Praėjusiais metais K.Kasparavičius atšventė 70 metų jubiliejų, o šiemet sukanka 40 metų nuo jo pirmosios iliustruotos paveikslėlių knygos, kuri žymėjo spalvingos ir ilgos kūrybos pradžią. Nors savo karjerą daugiau mažiau esu užbaigęs ir šiuo metu jokių naujų darbų neplanuoju, tačiau jaučiuosi puikiai. Jei kartais kiltų labai gera idėja, kuri pradžiugintų ir nustebintų mane patį, tuomet nedvejodamas imčiausi jos įgyvendinti.
Daugiau nei per keturis kūrybos dešimtmečius jau gerai žinau, kokios kartais tos idėjos būna įkyrios, ir kol jų neįgyvendini, tol niekaip neišlenda iš galvos. Kai pasižiūriu į savo nuveiktus darbus, suprantu, kad nieko kito aš ir nedariau - ariau vieną ir tą pačią vagą - iliustravau knygas. Tiesa, vėliau pradėjau jas ir rašyti, bet tai irgi buvo savotiškas priedas prie iliustracijų. Žinote, man taip buvo įdomu piešti vaikams skirtas knygas, kad kitur žvalgytis nejaučiau jokio reikalo.
Iliustravimo procesas ir įkvėpimo šaltiniai
Beveik trisdešimt metų iliustravau kitų rašytojų tekstus - pradedant klasika ir baigiant šiuolaikinių autorių kūriniais. Kaskart naujas užsakymas man tapdavo smagiu siurprizu, nes galėdavau prisiliesti prie visiškai naujos ir netikėtos medžiagos. Pradėjęs darbą pasinerdavau į to kūrinio pasaulį - daugybę kartų skaitydavau tekstą, rinkdavau įvairią medžiagą, skaitydavau papildomas knygas, vartydavau albumus ir t.t. Šitaip pamažu imdavo rastis personažai, detalės, vaizdiniai. Tai ilgas, tačiau kartu ir be galo įdomus kelias.
Kiekviena knyga man tapo savotišku langu į kitą, iki tol nepažintą tikrovę - skirtingiausius istorinius periodus, šalis ir gyvenimiškas aplinkybes. Ir nors didžiąją gyvenimo dalį esu praleidęs namuose prie savo darbo stalo, tačiau niekada nejaučiau rutinos ir nuobodulio. Gyvenau nepaprastai įdomų ir spalvingą gyvenimą.
K.Kasparavičius yra išleidęs 65 knygas. 19 iš jų parašytos ir iliustruotos jo paties, likusios - tik iliustruotos. Visi šie leidiniai sulaukė ir nemažai vertimų į kitas kalbas: autorinės knygos išverstos į, roodos, 24, o tas, kurias vien iliustravau - į daugiau nei 30 kalbų. Iš visų šių leidinių jau nemenka bibliotekėlė susidaro. Žinoma, kiekvienos iš tų knygų gyvenimas yra savitas. Vienos jų jau keliolika metų yra nuolatos perleidžiamos.
Taip, pavyzdžiui, yra nutikę su 1989 m. pirmą kartą Vokietijoje išleista eiliuota pasaka „Brėmeno muzikantai“. Įdomiausia, kad nors ši knyga sulaukė daugybės tiražų ir net devynių vertimų į kitas kalbas, tačiau man tos iliustracijos ne itin patinka - nė vienoje parodoje nesu jų rodęs. Panašaus populiarumo yra sulaukęs ir mano iliustruotas „Pinokis“, kuris taip pat pirma pasirodė Vokietijoje. Tiesa, reikia kukliai pripažinti, kad sėkmę šiais atvejais pirmiausia lėmė ne tiek mano piešiniai, kiek gerai žinomi klasikiniai literatūros kūriniai.
Visos 65 knygos yra vienodai svarbios, brangios ir mylimos. Net ir tos, kurios man nelabai pavyko: juk jų dėka vėliau atsirado ir tos iliustracijos, kurias iki šiol laikau nusisekusiomis. Bet čia juk nieko naujo. Tas pats yra ir gyvenime: mūsų klaidos turi ir pozityvią pusę, nes jos yra geriausi mokytojai.
Pripažinimas Lietuvoje ir užsienyje
Pradžioje man labai gerai sekėsi Lietuvoje. Kai 1984 m. iliustravau pirmąja savo knygą „Įdomiųjų darbų pamokos“, penkerius ar šešerius metus dirbau be jokio atokvėpio ir išeiginių. Užsakymų turėjau net keleriems metams į priekį, o mano darbai jau tada buvo pastebėti ir įvertinti. Tuomet atėjo Nepriklausomybė. Didžiulę euforiją ir iškovotos laisvės džiaugsmą lydėjo sunkumai bandant pereiti iš komandinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Ypač tai ryškiai atsispindėjo leidyboje. Vienos leidyklos bankrutavo, kitos ėmė steigtis, tačiau taip pat ilgai neišsilaikiusios užsidarydavo. Daugybei knygų iliustratorių šis permainų laikotarpis buvo gan skausmingas.
Atsivėrus sienoms Vokietijos leidėjai posovietiniuose kraštuose ėmė ieškoti naujų, iki tol jiems nežinomų talentų. Jie atvykdavo į Vilnių, rengdavo susitikimus su dailininkais - taip pastebėjo ir mano darbus. Be to, tuo metu aš aktyviai siunčiau savo darbus į Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodas, kur mane, didžiai nuostabai, vis atrinkdavo. Taip netikėtai man ir atsivėrė langas į pasaulį iš pradžių per vieną, paskui ir per antrą Vokietijos leidyklą. Vėliau sekė ir darbas su Taivano leidykla, kuri tuomet leido Vakarų literatūros klasiką.
Šitaip keliolikai metų aš buvau prapuolęs iš Lietuvos knygų leidybos lauko. O paskui sugrįžau jau su savo paties knygomis. Tad aš gan lengvai išgyvenau tą pereinamąjį laikotarpį kasmet nupiešdamas po dvi, o kartais net ir tris knygas. Nesiblaškiau, nesimėčiau į šalis su kitais projektais ir sumanymais - tiesiog nuosekliai buvau atsidėjęs vien vaikiškų knygų iliustravimui.
Savaitės pertraukėlę paprastai pasidarydavau. Tuomet tikrai nieko neveikdavau. Tačiau niekada nemėgau daryti didelių pertraukų vien todėl, kad paskui įsivažiuoti į darbus yra gerokai sunkiau. Po kelių ilgesnių atostogų gan anksti pasimokiau, tad galiausiai man tapo įprasta tokia rutina: pabaigus vieną knygą savaitei atsikvėpdavau, tuomet kažką pamažu jau imdavau galvoti, o po dviejų savaičių, žiūrėk, jau ir vėl palinkęs ties naujais piešiniais.
Ilgainiui net susidarė veikėjų kompanija, kuri ėmė keliauti iš vienos knygos į kitą: tai ir katinai, kiškiai, meškinai, briedis - visi jie kažkiek panašūs į mane. Juk kiekvienas žmogus yra labai įvairialypis: ko tik jame nėra - ir teigiamų savybių, ir ydų bei kompleksų. Visa tai aš ir sudedu į savo veikėjus. Kas geriau mane pažįsta, nesunkiai tuose gyvūnuose atpažįsta mano paties bruožus.
Užtenka tik atidžiau pasidairyti aplinkui ir pastebėti, kas vyksta - tuomet nieko iš niekur traukti nereikia, nes ir personažai, ir jų istorijos patys pas tave ateina. Ir jų tiek, kad į knygas visko net nespėji sudėti. Atvirai sakant, niekada man nereikėjo tyčia kažkur ieškoti įkvėpimų ar idėjų. Gyvenimas toks spalvingas ir įdomus, kad jis pats ir yra didysis įkvėpėjas ir idėjų generatorius.
Norint, kad tavo pokštai ir nesąmonės atrodytų įtikinamai, geriausias būdas juos pateikti realistiškai. Tokia štai ir paslaptis.
Muzika K.Kasparavičiaus gyvenime
Nors gyvenime pasukau į kitą kūrybos sritį, tačiau nuo muzikos niekur nepabėgau. O, tiesą sakant, ir nebėgau. Muzika man visada buvo be galo svarbi. Mano šeimos nariai galėtų paliudyti, kad dirbdamas aš visuomet klausau muzikos. Man ji būtina kaip kūrybinės atmosferos dalis, kuri, viena vertus, padeda atsiriboti nuo aplinkos, kita vertus, sukuria uždarą kūrybos erdvę, kurioje tiesiog lengviau kurti. Žinoma, kūrybai tinka ir tyla - juk tai taip pat yra muzika. Blogai yra tik triukšmas. O klausausi aš labai įvairių stilių - nuo rokenrolo iki klasikos.
Man greitai bus 71-eri, aš visa gyvenimą klausausi muzikos ir vis tiek esu girdėjęs tik mažytę dalelę to, kas yra sukurta. Labiausiai turbūt esu įsigilinęs į senąją, klasikinę muziką, kurios aktyviai klausausi jau daugiau nei du dešimtmečius. Mane iki šiol labiausiai žavi vėlyvojo Renesanso kūriniai, daugiabalsė polifonija, Baroko laikotarpis bei vienas kitas romantikas. Žinoma, kaip pagyvenęs hipis mėgstu ir rokenrolą - juk tai irgi klasika.
Besimokant Čiurlionio mokykloje šių laikotarpių klasikinė muzika mums išvis nebuvo dėstoma. Kai ją atradau, supratau, kokie neišsenkami lobiai čia slypi. Ir šiandien nuolatos klausausi šios muzikos, tačiau vis dar atrandu daug man iki šiol negirdėtų, nežinomų dalykų. Tai yra nuostabu.
Kaip ir kiekvienas melomanas, aš perėjau visus etapus nuo juostinių magnetofonų, vinilų, kasečių, šiek tiek piratavau, tuomet sekė kompaktinių diskų laikotarpis... Tačiau pastaraisiais metais visko atsikračiau ir dabar man visiškai pakanka „Spotify“. Ši platforma patogi tuo, kad neužima vietos, o kartu joje slypi begalybė muzikinių pasirinkimų - tiek per visą gyvenimą vargu ar kas išvis galėtų išklausyti.
Tikrai neturime dėl ko skųstis: yra daug naujų, įdomių autorių, begalė renginių, konkursų, knygų rinkimų, apdovanojimų, palaikymo ir dėmesio. Vaikų rašytojai Lietuvoje nėra nuskriausti. Tai puikiai liudija ir rezultatai. Kažkada, pamenu, į Bolonijos knygų mugės parodą iš Lietuvos aš vienintelis siųsdavau savo iliustracijas. O dabar naujų autorių kasmet yra dešimt ir net daugiau. Maža to, jų darbai yra matomi ir vertinami, jie atrenkami į prestižinę laikomą parodą, laimi įvairias premijas ir apdovanojimus. Tiesą sakant, aš net nespėju skaičiuoti, kiek skirtingų kalbų yra nuolatos leidžiamos mūsų autorių knygos visame pasaulyje. Tad mes tikrai turime kuo didžiuotis. Ir tai nėra pavieniai atvejai, bet labai graži, metai iš metų besitęsianti tendencija.
Jei ką nors kursiu, tai tik tuomet, kai turėsiu labai gerą, įdomią, naują idėją. Bet tai tikrai ne todėl, kad mano tekstai yra geriausi - ginkdie taip nėra. Tiesiog iliustruodamas savo tekstus aš turiu žymiai daugiau laisvės - tai kiekvienam kuriančiam žmogui yra vienas svarbiausių dalykų. Bet daryti vien dėl darymo man visiškai neįdomu.
Aišku, parašyčiau knygą, nupieščiau iliustracijas, atsirastų kas išleidžia, o ir žmonės pirktų - juk Kasparavičius. Bet vien dėl pavardės man nieko nereikia. Jei kurti, tai norisi, kad būtų labai gerai. Tad jei šaus kas gero į galvą - būtinai imsiuosi. Iliustruodamas savo tekstus aš turiu žymiai daugiau laisvės - tai kiekvienam kuriančiam žmogui yra vienas svarbiausių dalykų.
Sakiau, kad kitų rašytojų kūrinių nebeiliustruosiu... Bet štai 2019 metais pažįstama Vokietijos leidykla pasiūlė nupiešti iliustracijas Kennetho Graheme‘o knygai „Vėjas gluosniuose“ - tai argi galėjau atsisakyti? Juk tai toks smagus tekstas, o kokie veikėjai - Kurmis, Rupūžius, Žiurkius, Barsukas... Gerai pagalvojus, aš juk visada apie tai svajojau... Aišku, ir nesusilaikiau - sulaužiau savo priesaką Tais pačiais metais nupiešiau iliustracijas šiai knygai. Gaila tik, kad kol kas ji vis dar nepasirodė dėl leidybinių reikalų. Na, bet gal dar sulauksiu.
Vaikystėje, jaunystėje, o ir vėlesniais metais buvau tikras knygius - skaičiau daug, o labiausiai patikusias knygas ir ne po kartą. Tačiau pradėjus intensyviai dirbti su vaikiškomis knygomis, suaugusių literatūra man vis labiau traukėsi į šoną. Pastaruosius du dešimtmečius aš skaičiau išimtinai tik vaikams skirtas knygas. Tiesa, panašiu metu ėmiau pildyti savo neišprusimo spragas kine. Juk sovietmečiu daugybė klasikinių kūrinių mums buvo visiškai neprieinami. Tad aš kuriam laikui kaip reikiant buvau įnikęs į filmus. Dabar jau esu pasiekęs tokį lygį, kad rasti ką nors įdomaus, dar nematyto, tampa vis sunkiau. Atvirai sakant, juk ir šlamšto daug prigaminama - pasižiūri dešimt minučių ir nervai nebeišlaiko... Žinoma, žiūri...
Kęstučio Kasparavičiaus knygų vertimai į kitas kalbas
| Knygos tipas | Vertimų skaičius |
|---|---|
| Autorinės knygos | ~24 |
| Iliustruotos knygos | >30 |