Bubių Dvarai: Istorija, Archeologija ir Gyvenimas Šiaulių Krašte

Lietuvos dvarai - svarbi istorijos ir kultūros paveldo sritis, kuri jau daug dešimtmečių tyrinėjama įvairiais aspektais. Šiuolaikiniai dvarų tyrimai dažnai remiasi tarpdisciplininiu požiūriu, apimančiu istoriją, architektūrą, sociologiją ir kultūrinę antropologiją. Tokios metodologijos padeda geriau suprasti dvarų vaidmenį tiek atskiro regiono istorijoje, tiek ir platesniame Europos kontekste.

Šiame straipsnyje apžvelgsime Bubių dvarų istoriją, architektūrą bei archeologinius tyrimus, atskleidžiant jų svarbą Šiaulių krašto raidai.

Dvarų Archeologiniai Tyrimai Šiaurės Vidurio Lietuvoje

Nors į Kultūros vertybių registrą šiuo metu yra įtraukta apie 620 dvarų sodybų, jų fragmentų ir dvarviečių, bet dvaro, kaip archeologijos tyrimų objekto, samprata į Lietuvos mokslą atėjo palyginti neseniai. Dvarų sodybos intensyviau pradėtos tyrinėti tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, o pastaraisiais dviem dešimtmečiais didesnės ar mažesnės apimties archeologiniai tyrimai kasmet atliekami net keliolikoje ar keliose dešimtyse dvarviečių.

Vienas pagrindinių dvarų pažinimo aspektų - dvaro lokacija kraštovaizdyje ir jų statiniai: erdvinis dvaro sodybos pastatų išsidėstymas, jų suplanavimas, statybos technika ir naudotos medžiagos, funkcinė paskirtis. Daugumos dvarų sodybų raida truko ne vieną šimtmetį - buvo keičiamas sodybos suplanavimas, jos užstatymas, vieni statiniai sugriauti karų ar gaisrų metu, kiti nugriauti kaip praradę funkcionalumą, dar kiti perstatyti prisitaikant prie naujų poreikių ar pastatyti nauji, atitinkantys to laikmečio poreikius.

Kai kurios šios permainos užfiksuotos išlikusiuose dvarų inventoriuose, rečiau - planuose. Trūkstamos informacijos spragą padeda užpildyti archeologinių tyrimų duomenys. Straipsnio tikslas ir būtų apžvelgti vieno regiono - Šiaurės vidurio Lietuvos - dvarų sodybų archeologinių tyrimų raidą, jų svarbiausius rezultatus, įvertinti archeologinių duomenų taikymo galimybes dvarų struktūros tyrimams.

Šiaurės vidurio Lietuvos regionas - dabartiniai Šiaulių, Joniškio, Pakruojo, Akmenės ir Radviliškio rajonai - iš dalies atitinka buvusią pietų Žiemgalos teritoriją. Pirmoji dvarvietė šiame regione tyrinėta dar 1956 metais, kai Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologinė ekspedicija, vadovaujama Juliaus Naudužo, kasinėjo Žagarės (Žvelgaičio) piliakalnį, (Joniškio rajonas), kur aptikti dviejų laikotarpių kultūriniai sluoksniai.

Intensyviau dvarai pradėti tyrinėti tik po Nepriklausomybės atkūrimo, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu daugiausia vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kurių tikslas buvo įvertinti dvarų sodybų išlikimo laipsnį, patikslinti jų chronologiją, nustatyti saugomas teritorijas. Archeologinių tyrimų dvaruose skaičius sparčiai pradėjo augti nuo 2005 metų. Tą lėmė tiek dvarų sodybų įtraukimas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą, tiek ir prasidėjęs dvarų sodybų rekonstravimas bei pritaikymas visuomeninėms ar privačioms reikmėms.

Iki 2023 metų Šiaurės vidurio Lietuvoje daugiausia tyrinėtos Bubių, Kuršėnų, Kurtuvėnų, Šiaulių, Rėkyvos (Šiaulių rajonas), Burbiškio, Baisogalos (Radviliškio rajonas), Žagarės (Joniškio rajonas) ir Pakruojo dvarų sodybos. Iš jų savo ištirtumu, surinktos informacijos gausa bei archeologinių tyrimų metu surinktos medžiagos panaudojimu dvaro sodybos rekonstrukcijai išsiskiria Kurtuvėnų dvaras, tyrinėtas su pertraukomis 1995-2021 metais.

Šiaurės Vidurio Lietuvos Dvarų Archeologiniai Tyrimai 2000-2023 Metais

Šiaurės Vidurio Lietuvos regionas

Šiaurės vidurio Lietuvoje į Kultūros vertybių registrą įtraukta 71 dvarų sodyba - 23 Radviliškio rajone, 17 - Pakruojo rajone, 15 - Šiaulių rajone, 9 - Joniškio rajone ir 7 - Akmenės rajone. Iš jų archeologiškai tyrinėtos 26, kas sudaro 36 proc. visų regiono dvarų. Dauguma dvarų tyrinėta po vieną kartą, surinkta tik pirminė, dažnai mažai informatyvi informacija. Kai kur tyrimai vykdyti ne vienus metus, o juose surinkta medžiaga yra gausi.

Bubių Dvaro Istorija

Kaip dvaras Bubiai pradėjo formuotis XVIII-XIX a. sandūroje, kai Rusijos carienė Jakaterina II Bubius padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Šiam mirus, dvarą paveldėjo jo brolis Dimitrijus Zuvovas, vėliau - pastarojo sūnus Nikolajus. 1825 m. pradėtas statyti Dubysos-Ventos perkasas. Šio sudėtingo hidrotechninio įrenginio statyba nulėmė Bubių ekonominį pakilimą.

Nedidelis kaimas išaugo į dvaro ūkinį centrą (palivarką), buvo nutiestas pašto kelias į Šiaulius, pastatytas tiltas per Dubysą, beveik įrengtas žiemos uostas. Tačiau darbus užbaigti sutrukdė 1831 m. sukilimas. Sukilėliai Bubiuose telkė jėgas Šiaulių šturmui. N. Zubovo sūnus Dmitrijus savo lėšomis atidarė pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma lietuviškai, našlaičių prieglaudą.

D. Zubovo valdymo metais Bubių dvaro ūkis buvo perorientuotas į gyvulių auginimą, įsteigtos gyvulininkystės ir pienininkystės mokyklos. Dvare taip pat veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla. Bubiuose iškilo pirmasis Lietuvoje siloso bokštas. 1903 m. Bubiuose surengta Didžioji Šiaulių gegužinė - pirmasis neformalus lietuvių inteligentų suvažiavimas, kuriame buvo diskutuojama dėl visos tautos likimo. Jame dalyvavo P. Višinskis, Žemaitė, J. Jablonskis, M. Biržiška, J. Tumas-Vaižgantas, J. Biliūnas ,A. Janulaitis ir kt. Gegužinių tradicija Bubiuose gyvavo daugiau kaip pusę amžiaus.

Dvare buvo pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma lietuvių kalbos, 1910 m. įsteigta žemesnioji gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla. Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Kartu su 1908 m. pastatytais rūmais sodybos kompleksui priklauso ir parkas, XIX a. pastatyta ir XX a. Dabar viename dvaro pastatų įsikūręs „Grafo Zubovo“ viešbutis-restoranas. Dvaras yra įtrauktas į saugomų paveldo objektų sąrašą, jį rekonstruojant buvo išsaugotas pastato autentiškumas.

Šiose kapinėse palaidoti grafai Aleksandra Zubovienė (1840-1913) ir jauniausias sūnus Dmitrijus Zubovas (1871/1872-1944), išliko jų antkapiai. Aleksandra Zubova 1898 m. įsteigė ir globojo Šiaulių mergaičių gimnaziją, labdaros įstaigas. Bubių dvare išlaikė našlaičių namus. Jos garbei Lepšių dvaras pavadintas Aleksandrija.

Zubovų Šeima ir Aleksandrijos Dvaras

Kadaise čia buvusį dvarą ir kaimą vadino Lepšiais. 1795 ar 1832 m. dvarą įsigijo grafas Nikolajus Zubovas. Valstiečiams jis liepė išsikraustyti į dvaro žemių pakraštį ir pastatė naujus dvaro rūmus bei kitus trobesius. Dvaras N. 1886 m. grafas Aleksandrijoje pastatė plytinę ir koklių fabriką, kuriame dirbo 50 darbininkų. Iš šios plytinės plytų pastatyta Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų.

1902 m. plytinę iš Vladimiro Zubovo nupirko Miša Lensonas ir Icikas Frankas. XIX a. pab. - XX a. pradžioje Aleksandrijoje buvo gražus pušynas, pamėgtas šiauliečių. 1894 m. jame įvyko pirmoji Šiaulių gegužinė, kurioje dalyvavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis. Ir vėliau čia vykdavo pažangių kultūros veikėjų sueigos. Gegužinės prisiminimui 1934 m. pušynėlyje įkastas paminklinis akmuo su iškaltu užrašu „Labora“ (lot. Dvare 1950 m.

Mirskiškės Dvaras

Kalbama, kad vietovardis kilęs nuo rusų kunigaikščių Mirskių, kuriems po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo atiteko čia buvęs kaimas. Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose toks faktas neminimas. Pirmasis žinomas valdos savininkas buvo grafas Dimitrijus Zubovas. 1836 m. ūkį paveldėjo Nikolajus Zubovas. Pasinaudojęs kareivių palikta Ventos-Dubysos perkaso statybos įranga, jis ties Mirskiške užtvenkė Dubysą ir pastatė vandens malūną. XIX a. pabaigoje čia jau buvo stambus Bubių dvaro ūkinis centras (palivarkas).

Mirskiškės malūnas mažiausiai tris kartus buvo rekonstruotas (1908, 1928 ir 1937 m.). XX a. pradžioje grafo vaikaitei Kotrynai Zubovaitei ištekėjus už Vlado Kurkausko, Mirskiškė tapo savarankiškas jaunos šeimos dvaras. Dvaro šeimininkas Vladas Kurkauskas (1895-1970) buvo Lietuvos karininkas, inžinierius, aktyvus ūkinių organizacijų veikėjas. 1919-1920 m. jis ėjo Vilniaus komendanto, o 1935-1936 m. - Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas. 1936-1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Mirskiškės dvaras buvo nacionalizuotas.

V. Kurkauskas pasitraukė į Vokietiją, per karą grįžo namo, ūkininkavo, vėliau slapstėsi. Po Stalino mirties jam pavyko legalizuotis, dirbo agronomu, mechaniku. Iki šių dienų yra išlikę mediniai Mirskiškės dvaro rūmai ir kai kurie ūkiniai pastatai.

Ginkūnų Dvaras

Vladimiras Zubovas (1862-1933) ir Sofija Bilevičiūtė (1860-1932) susituokė 1884 metais ir apsigyveno Šiauliuose. Nuo 1890 metų įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ginkūnų dvaro rūmai mūsų dienas pasiekė stipriai pasikeitę. Ginkūnų dvaro rūmai buvo pastatyti 1904 m. Yra žinoma, kad Ginkūnų dvaras per Pirmąjį pasaulinį karą buvo stipriai nukentėjęs, minima, kad buvo nuniokoti ir išgrobstyti ir dvaro rūmai.

Tarpukario fotografijose matyti, kad rūmus sudarė dvi išilgai sujungtos vieno ir dviejų aukštų dalys. Rūmų sienos buvo netinkuoto plytų mūro, cokolis ir pamatas sumūryti iš lauko akmenų. Abiejuose pastato galuose ir viename šone buvo pristatytos terasos. Ištaigingumo rūmams suteikė pirmo aukšto langus akcentuojančios reljefinės segmentinės sąramos ir lenkti sandrikai bei antro aukšto arkinius langus įrėminantys piliastrai. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Jo pastatai imti naudoti kolūkio reikmėms. Tais metais įvykius Ginkūnų gyventojai sutiko gana palankiai. Ginkūnų dvaro teritorijoje buvo įkurtas valstybinis (tarybinis ) ūkis.

tags: #bubiu #sodai #namia