Kalėjimai - uždaros, griežtai reglamentuotos sistemos, kuriose susiformuoja savita subkultūra. Ši subkultūra turi savo taisykles, papročius ir simbolius, kurie dažnai skiriasi nuo įprastų visuomenės normų. Vienas iš tokių kontroversiškų ir sunkiai suprantamų reiškinių - bučiniai tarp kalinių.
Kalėjimo kamera. Šaltinis: Wikipedia
Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia bučiniai kalėjimuose, kokios to priežastys ir pasekmės. Aptarsime, ar tai yra meilės išraiška, ar galios demonstravimas, ar tiesiog būdas išgyventi atšiauriomis sąlygomis.
Tarpusavio priklausomybė ir rūpestis
Artūro Tereškino romane „Nesibaigianti vasara“ teigiama, kad pandemijos akivaizdoje tapo aišku, jog net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe. Prasidėjus pandemijai, tapo akivaizdu, kad net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe. Taip pat išryškėjo konkurencija dėl oro (kas gali kvėpuoti oru pasitikėdamas ir rūpindamasis kitu? kam leidžiama kvėpuoti? kas turi priėjimą prie neužteršto oro?), ypač socioekonominio statuso, rasės, amžiaus ir neįgalumo kontekste.
Kylant pasipiktinimui, kad galingos individualizmo ir konkurencijos ideologijos tebegyvuoja, nepaisant jų stulbinamo melagingumo, galbūt verta priminti tarpusavio priklausomybės pavyzdžius. Žinoma, „pralaimėtojai“ kartais yra tie, kurie suprato, jog abipusis klestėjimas atsiranda ne kovojant su konkurentais, bet pripažįstant ir puoselėjant mūsų tarpusavio priklausomybę, prisiimant atsakomybę, kurios tikslas - sugyventi.
Rūpestis yra nuolatinis ir santykinis. Turime jį tobulinti atidžiai klausydamiesi ir pamiršdami tai, ką manėme žinantys. Eli Clare yra poetė, rašytoja, aktyvistė ir pedagogė.
Medicinos pramonė ir kūno-proto problemos
Problema, kurią siekia išspręsti diagnozavimą, gydymą, vadybą, reabilitaciją, prevenciją ir išgijimą apimantys įstaigų tinklai, yra daugialypė. Vakariečių baltaodžių požiūriu, daugelis kūnų-protų turi problemų. Arba problemos yra vienintelis juos apibūdinantis dalykas. Arba jie patys kelia problemų. Tokia samprata kelia klausimus: kurios realybės apibrėžiamos kaip problemiškos, kas jas taip apibrėžia ir kam tai naudinga?
Pavyzdžiui, JAV vyraujanti medicinos sistema kultūrine, moksline ir materialia prasme tam tikras kūno-proto būkles vienareikšmiai apibrėžia kaip problemas - tarkime, paprasta sloga laikoma tik nepatogumu, bronchitas - jau rimtesniu negalavimu, o plaučių uždegimo diagnozė - išties pavojinga. Anot medicinos pramonės, raumenų distrofija taip pat yra viena tokių problemų, ne mažiau akivaizdi už plaučių uždegimą.
Medicinos industrija pernelyg dažnai vadina mūsų vidines patirtis problemomis neatsižvelgdama į tai, ką patys žinome apie savo kūną-protą. Viena vertus, raumenų distrofijos paveikti žmonės priešinasi nuolat jiems peršamai kūno-proto problemų sampratai, kita vertus, žmonės, sergantys mialginiu encefalomielitu ir turintys lėtinio nuovargio sindromą, sunkiai dirba siekdami, kad jų kūno-proto problemos taptų pripažintos, tačiau gydytojai ir spauda vis tiek jas ignoruoja arba sumenkina.
Pastaruosius šešiasdešimt metų HGH prekiaujančios farmacijos korporacijos mažą ūgį įvardija kaip sunkią problemą, kurią iš vaiko - ypač berniuko - gyvenimo reikia kuo anksčiau pašalinti. Kartais atsakymas į klausimą, kas ir kieno naudai tam tikras realybes priskiria problemoms, yra labai aiškus.
Jauni queer ir translyčiai žmonės išstumiami iš savo šeimų ir namų. Nebaltaodžiai imigrantai rekordiniais skaičiais sulaikomi ir deportuojami. Šizofrenijos diagnozės tikimybė juodaodžiams vyrams keturis kartus didesnė nei baltaodžiams. Neturtingi žmonės vadinami tingiais ir nesumaniais, į juos neigiamai žiūrima dėl jų neturto. Kai esi laikomas turinčiu ar keliančiu problemų, to pasekmės labai greitai akumuliuojasi ir išauga.
Jei raumenų distrofija nebūtų laikoma problema, Raumenų distrofijos asociacija pastaruosius penkiasdešimt metų nebūtų skatinusi ir rėmusi atitinkamų tyrimų. Jei buvimas gėjumi, lesbiete arba biseksualiu nebūtų apibrėžti kaip problema, neegzistuotų pokalbių terapija buvusiems gėjams. Jei buvimas nebaltaodžiu nebūtų laikomas problema, neegzistuotų odos šviesinimo priemonės.
Medicinos pramonei apibrėžus, įvardijus arba sukūrus problemą, mes - klientai, pacientai ir vartotojai - nepatiriame kokios nors vienos, sutelktos intervencijos. Tačiau kaip įvairialypė ir prieštaringa praktika ji gali apimti tūkstančius įvairiausių technologijų ir procesų.
Chemoteropija ir radiacijos terapija išnaikins vėžį, leis pasiekti remisiją, padės išlošti laiko ar tiesiog sustiprins kančias? Kai kurie gydymo ir reabilitacijos būdai yra tolygūs eksperimentams arba apskritai laiko švaistymui. Medicinos pramonė visuomet išlieka ištikima galutiniam gydymo tikslui - užtikrinti, kad kūno-proto problema nebeegzistuotų, tarsi niekada ir nebūtų egzistavusi.
Išgijimui apskritai priskiriame nekvestionuojamą vertę, pateisinančią bet kokius metodus, net jei šie nepatikimi, rizikingi, dviprasmiai, eksperimentiniai, o gal visai bergždi ar išsigalvoti. Negana to, kai gydymas akivaizdžiai nepavyksta, mes - vartotojai, klientai, pacientai - dažnai, kartais subtiliai, o kartais tiesmukai, esame dėl to kaltinami.
Odos balinimo produktai yra skirti pašalinti tamsios odos problemą. Sociologė Amina Mire itin aiškiai tai išdėsto: „Per visą Vakarų kolonializmo istoriją <…> tamsus kūnas [dominuojančiai kultūrai] reprezentavo tai, kas mažiausiai dorybinga ir estetiškai nepatraukliausia. Ilgametė gydymo tradicija rodo, kad problemos deklaravimas paprastai atveria kelią parduoti jos sprendimą.
Šiam tikslui naudojami produktai skambiais pavadinimais: „Ambi Fade Cream“, „Esotérica“, „Porcelana“, „Vantex“, „Venus de Milo“. Teigiama, kad jie šviesina, skaistina ir balina odą. Nors šie kremai parduodami kaip grožio priemonės, kai kurie vis dėlto yra receptiniai, tad yra atsidūrę ties kosmetikos ir farmacijos riba.
Tokių kremų paklausa pirmiausia priklauso nuo rasistinių ir seksistinių grožio sampratų bei pačių spalvotųjų moterų (ir vyrų), priėmusių sampratą, kad jų odos tamsumas yra netinkamas ir keliantis problemų.
Lietuvių šeima: mirtis ir laidotuvės
Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Visi šie etapiniai įvykiai turi savų ritualų, atitinkančių žmonių pasaulio sampratą ir savo uždavinių jame suvokimą. Mūsų protėviai labai realiai žvelgė į mirtį, laikydami tai būtina sąlyga persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, kurį vaizdavosi esant kažkur toli už vandenų, ant aukšto kalno, kaip gražiausią sodą „su visokiomis linksmybėmis, idealia laisve bei visokiais smagumais“ . Tai esąs dangiškasis rojus, arba dausos, anot K. Būgos, šalis, kur nėra žiemos, kur visada šilta ir kur kas rudenį lekia iš mūsų krašto paukščiai.
Žmonės tikėjo, kad „kiekvienam žmogui mirtis iš anksto paskirta ir kiek žmogus besisaugotų, būtinai mirs tokia mirtimi, kokia jam žadėta“. Tai savotiška predestinacijos idėja. Mirties vardas - Giltinė. Kadangi Giltinė slankiojanti daugiausia naktį, ji priskirtina prie chtoniškųjų būtybių. Mirti gali kiekvienas, o ,,su senu žmogumi mirtis drauge vaikščioja“, nes jis jau yra išeikvojęs savo gyvenimo dalią.
Šią mintį paryškina J. Bachofenas, sakydamas: „Mirtis yra pirminė gyvenimo sąlyga. Mirimas, anot liaudies tikėjimų,-tai dvasios, sielos, žmonių vadinamos gyvastimi, gyvata, atsidalijimas nuo Mino. Ir XVII, ir XIX a., žmogui mirštant, būdavo atidaroma langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalve, jis būdavo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu“, kad jo garsas išvaikytų piktąsias dvasias ir „rodytų vėlei kelią aname pasaulyje“ mirštantysis būdavo šlakstomas švęstu vandeniu, jam uždegama graudulinė žvakė, Žemaitijoje mušama į toliau nuo trobos specialiai įtaisytą lentą, duodant žinią kaimynams, kad skubėtų ligonio marinti . Namiškiai ir atskubėję kaimynai kalbėdavo prie mirštančiojo maldas.
Tikėta, kad mirti laimingos esančios „valgomos dienos“ - tai ketvirtadienis, šeštadienis, .sekmadienis. Apie šeimininko mirtį būdavo tuojau pat pranešama gyvuliams, pabeldžiama į bičių avilį, kai kur ant kiekvieno avilio dar uždėdavo po elgetoms atiduoti skirtą drobės stuomenį. Kuo skubiausiai būdavo pranešama bažnyčios špitolninkui, kad paskambintų už mirusįjį varpais.
Numirėliui pirmiausia užspausdavo akių vokus, kad iš šeimos jis „daugiau paskui save neišsivestų“. Paskui lavonas mazgojamas, aprengiamas, ir šarvojamas ant lentos. Apie tai kalba visi istoriniai šaltiniai. Dar XX a. pradžioje velionį prausdavo pasiguldę asloje ant šiaudų kūlio ar pasodinę ant suolo, ties juo padėję geldą ar kubilą ir pildami ant mirusiojo šiltą vandenį, trindami pamuiluota drobine skarele. Vyrą paprastai prausdavo vyrai, moterį - moterys.
Lietuviai visais laikais savo mirusiuosius aprengdavo jų pačių geriausiais drabužiais ar sspecialiai mirčiai pasiūtomis įkapėmis arba panaudodavo jų turimus vestuvinius drabužius. Paprotį savo numirėlius išlydėti į pomirtinį gyvenimą kaip j šventę, aprengtus puošniais drabužiais, su gausybe papuošalų bei kitų įkapių, liudija įvairių istorijos laikotarpių Lietuvos archeologiniai laidojimo paminklai.
Nepaisydami valdžios ir protestantų dvasininkų pastangų šį paprotį išnaikinti, Mažosios Lietuvos lietuvininkai kuršininkai, ne taip kaip vokiečiai, savo mirusiuosius iki pat pastarųjų laikų laidodavo, kaip liudija R. Pyčas, padoriai aprengę „tamsesniais drabužiais, baltais marškiniais ir juodomis kojinėmis“.
Apskritai įkapės visoje Lietuvoje būdavo gyvenamojo meto mados drabužiai, tiktai moterų nuometas, kaip senovinė galvos danga, kiek ilgiau išliko Rytų Lietuvoje. Vyrai senovėje laidoti su kepure, kuri XIX a. dažniau būdavo dedama į karstą ant mirusiojo pusiaujo ar šalia. Stropiai žiūrėta, kad drabužiai būtų nesuplyšę, užsegioti, o kojinės tvarkingai užrištos kojaraiščiais, „kad einant į Dievo teismą nesmukinėtų“.
Netekėjusias merginas rengdavo panašiai kaip nuotaką vestuvėms - su rūtų vainikėliu ir baltais kaspinais, XX a. pradžioje - su veliumu. Nevedusiam jaunam vaikinui švarko atlapą, kaip ir jaunikiui, papuošdavo ilgu baltu kaspinu su rūtų puokštele. Nevedusiųjų ir nnetekėjusiųjų karstai būdavo apvainikuojami, puošiami gėlėmis. Vadinasi, nevedusiųjų mirtis tiek lietuvių, tiek kitų tautų buvo tapatinama laidotuvėse su vestuvėmis, nes ir viena, ir kita yra perėjimo į naują etapą pradžia.
Numirėlius seniau apaudavo dažniausiai iš medžiagos pasiūtomis čiui-kėmis, čempėmis ar vien kojinėmis. Šarvodami kojas surišdavo raišteliu, kurį, prieš uždengiant karstą, būtinai reikėjo atrišti, „kad mirusysis nešlubuotų eidamas į Dievo teismą“.
Iki pat XX a. 5-ojo dešimtmečio visoje Lietuvoje, ypač kaime, mirusiuosius budynei (šermenims) šarvodavo ne karste, o ant baltomis drobulėmis užtiestų lentų seklyčios viduryje, kojomis j duris: „Pašarvotas ant lentų guli vidury pirkios“. Aplinkui velionį buvo galima apeiti ritualinio šokio judesiais, drauge raudant žodžiais. Patį judėjimą ratu tyrinėtojai laiko siekimu ką nors apsaugoti, padėti kovoti su blogiu.
Karstą padirbdavo, kaip ir duobę kapinėse iškasdavo, veltui. Karstas Lietuvoje dar vadintas grabu, rakštimi. Iki XX a. karstas rakštimi (rakštis) vadintas Dzūkijoje.
Kitų kultūrų vestuvės
Danai per vestuves nešoka. Tradicinės daniškos vestuvės visai kitokios, nei lietuviškos, - pasakoja vestuvių planuotoja. - Lietuviai daug šoka, pramogauja. Danai daugiausiai laiko praleidžia sėdėdami už stalų. Jie turi tradiciją - tėvai ir draugai turi jaunųjų porai parašyti dainą. Melodija dažniausiai imama visiems žinoma, o tekstas kuriamas pačių. Dainos susukamos į popieriukus ir sudedamos į krepšius. Prieš valgant dainos išsidalinamos, ir po to jas visas reikia dainuoti. Tai užtrunka keturias ar penkias valandas. Gana nuobodu.
Danijoje nėra vestuvinio torto tradicijos. Jei ir būna tortas - tai nedidelis. Dažniausiai danai per vestuves smaguriauja mažais keksiukais - jų šventei prikepama šimtai. Vakarienei apie 22 val., kai jaunieji išeina miegoti, likę švęsti svečiai valgo dešreles. Paprastai atvažiuoja specialus dešrelių vagonėlis.
Vienas linksmiausių daniškų vestuvių papročių - pietaujant, kai tik jaunikis išeina, visi už stalo sėdintys vyrai turi bėgti bučiuoti nuotakos. Lygiai tas pats vyksta, kai išeina jaunoji - tada visos salėje esančios moterys puola bučiuoti jaunikio. Kad naujai sukurtos šeimos turtai byrėtų net per kojines, salės viduryje pasodintam jaunikiui nuaunamas batas ir prakerpama kojinė.
Populiaresnės nedidelės vestuvės. „Didžiausios vestuvės, kokiose buvau - 150 žmonių, - sako Lina. - Neseniai teko dalyvauti vestuvėse, kur buvo tik 30 žmonių. Danai paprastai nedaro puotos visai giminei.
Danai per vestuves prie valgių geria baltą ir raudoną vyną, o desertui - desertinius vynus. Laukdami jaunųjų, svečiai gauna po taurę šampano. Jokių stipresnių gėrimų, be kurių neįsivaizduojamos lietuviškos vestuvės. Alus, nors ir populiarus gėrimas Danijoje, vestuvėms laikomas netinkamu.
Nevengiama išlaidauti tik nuotakos apdarui. Nuotakos suknelė paprastai būna ilga, pūsta. Žinoma, modelis priklauso ir nuo pasaulyje vyraujančių madų. Pati pigiausia nuotakos suknelė kainuoja 5-6 tūkst. kronų (apie 4-5 tūkst. litų). „Neseniai vykusiose vestuvėse nuotakos suknelė kainavo 25 tūkst. kronų. Ir tai dar nelaikoma labai brangia suknele.“, - sako Lina.
Kukliausios vestuvės, kuriose dalyvauja 25-30 žmonių, kainuoja 35-40 tūkst. kronų (apie 20 tūkst. litų). Dažniausiai vestuvėse dalyvauja 50-80 žmonių. Tokioms išleidžiama apie 80 tūkst. kronų (apie 60 tūkst. litų).
„Wedding deluxe“ vestuvių planavimo paslaugą siūlo ir gėjams bei lesbietėms. „Mes vieninteliai Skandinavijoje tą siūlome, - sako Lina. - Kol kas nebuvo taip, kad gėjai užsakytų visas vestuves nuo pradžios iki pabaigos. Bet teko padėti organizuoti, patarti. Gėjai tuokiasi taip pat, kaip ir skirtingų lyčių poros - nėra skirtumo organizuojant vestuves.“
Gėjai ir lesbietės vestuves švenčia pagal tokius pat papročius, kaip ir visi kiti danai. Lina sakosi pastebėjusi nebent tokį skirtumą, kad gėjai dažniausiai pageidauja vestuvinio torto. Neseniai lietuvės firmos konsultuoti gėjai pageidavo ir muzikos bei šokių, kad svečiams būtų linksma.
Atsiminimai
Lietuviai, laiko vingiuose, gyvenimo vargų painėse buvo ir yra Viešpaties maloningumo apdovanoti didžiai šviesiomis asmenybėmis. Vienu iš pirmųjų išnyra didinga kunigo Mackevičiaus asmenybė. Šviesiųjų vardų galerijoje atrasime ir užsienio kraštuose savo darbais giliai įsibrėžusius - Matulaitį, Anglijoje; Milukų, Pr. Tik vieną kitą paminėdamas vardais - nesumažinu nuopelnų ir tų daugelio tūkstančių nepaminėtų, kurie kiekvienas savo darbais nusipelnę atskiros monografijos.
Anų tolimų laikų Kauno kunigų seminarijos prefektas. Vaistininkas Kaišiadoryse - rusų pirmosios okupacijos metais. Sunkiausiu ir pavojingiausiu metu - Kristaus apaštalas Gudijoje. Tremtinis - Vokietijoje. Švento Kazimiero Lietuvių Kolegijos organizatorius-kūrėjas ir pirmasis jos vicerektorius - Romoje. Gregorianumo universiteto teologijos mokslų daktaras. Belo Horizonte - Diecezinės kunigų seminarijos profesorius. Šitoje rūsčioje viduramžių celėje jis ruošė memorandumus Brazilijos vyriausybei Lietuvos laisvinimo reikalais. Čia jis gyveno. Ilsėdavosi po sunkių dienos darbų ir begalinių rūpesčių. Čia jį aplankydavo Rio de Janeiro kardinolas, vyskupai, senatoriai ir deputatai, kuriuos vaizdingu žodžiu ir gausiais raštais informuodavo apie pavergtos tėvynės kančias, vargus, problemas. Iš čia jis vedė gausią korespondenciją su pasaulio lietuviais. Buvo silpnos sveikatos, gyvenimo vargų nualintas. Bet visada jį sutikdavau kukliai besišypsantį.
Supratau jo begalinį kuklumą, bet, kaip istorijos mylėtojo, nenugalimų norą, kad nenueitų užmarštin išgyventų dienų baisumai, pavojai, istorinės reikšmės faktai. Savo pažadų, lyg ir įsipareigojimų, dar kartų patvirtinau, aplankydamas, dabar jau apleistų, siaurą ir niūrų Rio Katedros kambarėlį, kuriame dar jaučiau šalia savęs Jo artumą ... Užmerkiau akis, lyg laukdamas - staiga išgirsti Mielojo Monsinjoro švelniai malonų balsą... Šviesus ir šiltas, kaip gaivinantis saulės spindulys, kaip Šviesa iš Šviesos - toks buvo a.a. Kunigas, kanauninkas, prelatas, visuomenininkas ir visų draugas, velionis buvo mums, lietuviams, visai mūsų tautai, šviesiausias krikščioniškojo pasaulio apaštalas.
Ir jis sugebėjo. 1958 metais Rio de Janeiro lietuviai iškilmingai atžymėjo Šventojo Kazimiero 500 metų jubiliejų. Ne tik scenoje, viešame susirinkime, bet ir per Vera Cruz radiją portugališkai buvo suvaidinta Šv. Ir rodos, tik neseniai mielas kun. Zenonas ateina pas mane ir kalbina, ragina - “panaudokite savo plunksną ...” - įsijautus į jo pasiūlymą, parašiau tą kuklią inscenizaciją, bet ją rašant, lyg girdėjau šauksmą iš tos Šv. Deja, viskas dabar jau liko praeity. Prelato Zenono Ignatavičiaus kelias Brazilijoje nebuvo “šilkais klotas”, bet savo kantrumu, saulėta nuotaika, jaunatvišku entuziazmu ir žmogaus pažinimu jis sugebėjo prikelti lietuvį, užsnūdusį tropikų palaimintoje šilumėlėje.
Smunka. Tai aišku. O kaip tie jauni žmonės pramuštgalviškai vaikosi madas, pane? O tie tiligentai - tiesiog gadina žmogų. Mano dvare, pane, net kumečiai laikraščius skaito ... Tegu sau, jeigu skaitytų žmoniškus: iš Varšuvos. Bet, pane, jie skaito lie-tu-viš-kus. Tai kas gi mes, pane? Iš Amerikos, tai jau kita diela. O tie separatistai, pane, drukavoja lietuviškus, čia pat - Vilniuje, Kaune ir dar bala žino kur. Aš esu lietuvis, toks kaip ir tu. Bet, pane, mokslas, spauda, kultūra turi reikštis gražioje kultūringoje lenkų kalboje. Ar seniai čia mes turėjome bendrą abiejų tautų valstybę? Ir sugyvenome gražiai, pane. Savo seimus turėjom. Lenkiškai mūsų valdovus karūnuodavome Vilniuje. Abi tautos, kaip broliai, pane, vieni kitus mylėjom. Dvi tautos - viena valstybė. O dabar...
Apsikrovęs darbu ir gausios šeimos rūpesčiais, pats sau nenorėjo pripažinti, kaip giliai buvo suaugęs su savo gimtojo miestelio apylinkių gamta. Nors kilmė dar tais laikais tebevaidino gana reikšmingą vaidmenį - jis pats, kaip ir jo tėvas, net ir saviesiems nesigirdavęs bajoriška kilme. Liūdnai ir skaudžiai pasibaigusio 1863 metų sukilimo prieš rusus metu, praradę visą turtą, prisiglaudė mažame panemunės miestelyje ir savo rankų darbu pelnėsi duoną. Visada jautėsi lietuvis ir separatistinė idėja jį žavėjo, nors su apylinkės lenkomanais niekada nesiginčijo. Gilus religingumas, sąžiningas darbštumas, ramus švelnumas šeimoje ir su svetimaisiais - įgimta Ignonių šeimos savybė.
Ignonis visada jautė gilų prisirišimą prie savo apylinkių gamtos. Dažnai sekmadienių pavakarėmis stebėdavo tingiai slenkantį Nemuną, apylinkių kalnus, piliakalnį, apipintą senovės laikų padavimais - tolyn - užnemunėje dunksančias padūmavusias girias, neaprėpiamai nusidriekiančius šilus ... Švelnus vakarėjantis vėjelis linksmai žaidė Nemuno pakrantės melduose. Akmenys bangų glostomi, laižomi ir švelniai glamonėjami šlapiomis šaltomis rankomis. Laiko tėkmė neegzistuoja. Jie ramiai dunkso, nepastebėdami slenkančių amžių. Šimtmečiai, o gal ir tūkstančiai metų pro juos vienodai praslysta.
Lietuviams visada gyvas. Lietuviai jaučia jo sielą ir myli jį, lyg gyvą būtybę. Girdi jo balsą tyliame bangų šnarėjime. Labai jaunas - tik 14 metų berniukas, pirmą kartą perplaukęs Nemuną (jo plotis siekia per 360 metrų), skubėjęs namo pasigirti - vyru esąs - nugalėjęs Nemuną. Namuose liko graudžiai tylus ir niekada nesigyrė. Artėjo vakaras. Žmonės tylūs ir susikaupę stebėjo švelnų Nemuno (šnarėjimą. Bangos, ką tai kuždėdamos plakėsi į akmenis, užliejo pakrančių smėlį. Sekančio ankstyvo ryto tylumoje - Nemuno monotoniją drumstė karti nelaimingos motinos aimana. “... kur paslėpei mano sūnužėlį? atiduoki, sugrąžinki, mano mažutėlį .
Pavasaris išbudina sustingusį senelį. Pratrynęs akis, pasveikinęs šnarančia malda Visatos Kūrėją, pasiskubina ruoštis ilgų mėnesių nepavargstančiai kelionei. Jis laužo ir griauna, griauja ir laužo per šimtus kilometrų nusitiesusį ledinį tiltą. Jo rūsčios pastangos griaustinio dundėjimu, lyg daugelio tūkstančių pastatų griuvimo aidu, grūmojamai ritasi per tebemiegančius, juodais lopais išmargintus laukus. Skubėdamas pasirengti pavasario kelionei, šalina iš kelio kliūtis: rauna pakrančių medžius ir krūmus, suardo lieptus ir tiltus, net vieną kitą pakrantės bakūžėlę. Praeina savaitė, kita - atgijęs, atsinaujinęs, vėl ramiai ir skaidriai mėlynuoja. Ir šiandieninis Nemunas surankioja iš visų Lietuvos upių ir upelių dešimtmečiais pavergtos tautos skundus, kančias ir aimanas, sūrias ir karčias vergijos ašaras - neša į Baltiją.
Visi gerai žinome, kad piliakalniai neatsirado savaime. Senovėje ant jų stovėjusios (gal ir ne ant visų) stiprios apsigynimo pilys. Piliakalniai buvo darbščių, rūpestingų lietuvių rankomis supilti. Pilis tada statydavo apsigynimui nuo piktų ir neteisingų kaimynų. Piliakalniai, senų pilių griuvėsiai, mums yra gyvi ir vaizdingi liudininkai, kad mūsų protėviai jau labai senais laikais turėję savo kultūrą ir jautrią dėkingą širdį, nes savo mylimiems asmenims supildavę kapų piliakalnius.
Ant žirgų, mano galiūnai, - suriko jis balsu, kurį išgirdę nutildavę net pikčiausi miškų žvėrys. Sumišo ir baisiai išsigando užpuolikų gaujos. Vieni traukėsi, bėgo, kiti gi atkakliai kovojo ir gynėsi. Jo kariai paėmę žuvusį vadą sugrįžo į pilį. Tuo metu rūsčiai sugrūmojo perkūnas ir pilis, kartu su dar likusiais jos gynėjais, nugrimzdo į žemės gelmes.